Kiekvienas teatro ar kino režisierius, gaivinantis Šekspyro pjeses, turi rasti gerą pateisinimą dar vienam Hamletui, dar vienai Džuljetai. Šekspyras peržengia laiko ribas, bet yra ir išimčių: žeminimas ir principingos moters išjuokimas „Užsispyrėlės sutramdyme“ vargu ar juokina šiandien.

Bet štai per pastaruosius 10 metų kino žiūrovams pristatytos net trys Škotijos princo interpretacijos: 2015 m. „Makbetas“ su Michaelu Fassbenderiu ir Marion Cotillard, ne tokia populiari 2018 m. Kito Monk­mano režisuota interpretacija ir 2021 m. Joelio Coeno „Makbeto tragedija“. Prieš tai paskutinį kartą didžiuosius ekranus Makbetas gąsdino XX a. 8 de­šimt­metyje. Pasaulinės teatro mados neatsilieka: šiuo metu Brodvėjuje sąmokslininkus sutuoktinius įkūnija Danielis Craigas ir Ruth Negga, o Londono karališkoje operoje Giuseppe’s Verdi muzikinė interpretacija buvo atgaivinta 2021m. pabaigoje. Kokiais laikais gyvename, kad vėl prireikė kalbėti apie Makbetą ir įspėti galinguosius apie jų pačių godumą?

 

„Makbeto tragedija“ (rež. J. Coenas)

 

J. Coeno filmas yra ir teatrališkas, ir kinematografiškas. Plikos Makbeto rūmų sienos primena teatro dekoracijas, bet raganos, pranašaujančios Makbeto ir Banko lemtį, apsuka žiūrovui galvą, sunku suprasti, ar ekrane šmėžuoja trys raganos, ar trejinasi akyse. Pačios aktorės (akt. Kathryn Hunt) kūnas ir judesys nenatūralūs, žiūrovas nepatogiai gūžčioja kino teatro kėdėje. Ekrane lengva sukurti siaubą: vandenyje išnyrantys veidai, apsemtos ir akimirksniu džiūvančios grindys, raganos triukai, stumiantys Makbetą į pražūtį. Pilki filmo tonai ir minimalus garso takelis sutirština siaubą, jis slenka lėtai link to, kas neišvengiama. Lemtis sėlina, bet smogia greitai: antra „Makbeto“ pusė dinamiškesnė, beprotybė užvaldo, ir Makbetų šeima, galimai planavusi valdžios užgrobimą ne vienus metus, krenta.

Makbeto tragedija įspėja apie nepasotinamą galios troškimą ir jo pasekmes: trumparegiškumą, aroganciją, galiausiai beprotybę ir mirtį. Galios troškulys niekada nesibaigia viena mirtimi. J. Coeno interpretacijoje Makbetas (akt. Denzelis Washingtonas) nėra jaunas, galvą pametęs princas, bet patyręs ir, atrodo, gyvenimo išminties turintis karvedys. Jis atsargiai žiūri į žmonos (akt. Frances McDormand) planus, bet galiausiai pasiduoda pragaištingai ambicijai. Tiek ir užtenka pražudyti save ir kitus – raganų pažado ir vilties, kuri aklai veda gilyn ir gilyn. Godumas kaip lakus smėlis įtraukia į beprotystę to net nejaučiant. Makbetui prireikia tik žingsnio iš išmintingo karvedžio ir kilnaus didvyrio tapti tironu. Per didelė našta anksčiau laiko pasendina tiek karalių, tiek karalienę.

Viena 2008 m. ekonominės krizės ir po jos padidėjusios socialinės nelygybės išsivysčiusiose šalyse pasekmių yra galios koncentracija. Pinigai subyrėjo į dar mažiau kišenių. Nebėra ribų galiai, išimtinai suprantamai per finansinių resursų kaupimą. Net politinė karjera nėra tokia patraukli kaip svajonė tapti naujojo vienaragio pradininku. „Makbeto“ aktualumo klausimas kartu yra klausimas apie godumo galiai naratyvus kultūroje. Ar „Makbeto“ kraujas vis dar nenuplaunamas nuo rankų? Ar populiarioji kultūra gali efektyviai sukurti moralinį pamokymą?

Šiuolaikinės istorijos apie galią ir galinguosius yra kiek kitokios nei „Makbetas“. Daugelis jų iš esmės pasakojimai apie ambicingus žmones, apsukančius sistemą, arba apie viliojančius ir laikinai į saldžią užmarštį panardinančius vakarėlius. „Volstrito vilke“ (2013) norisi prisijungti prie tokio vakarėlio. Pašėlę gyvenimai traukia, neribota prabanga sukuria žavų godaus gyvenimo paveikslą. Prisižaidė vaikai, ir tiek. Visi norėtų būti galingi, jei tik turėtų galimybę.

Gal kiek daugiau įspėjimo rasime seriale „Palikimas“ („Succession“, nuo 2018). Nė vienas iš serialo herojų nekelia didelio susižavėjimo ar empatijos. Kartais žiūrovas net sudvejoja, kodėl apskritai turėtų dominti šių visiškai nejautrių žmonių likimai? Bet „Palikimo“ tikslas nėra įspėti: visi jo veikėjai godūs, jie neturėjo galimybės būti kitokie, nes gimė pasaulyje, kuriame varžybos yra natūrali būklė. Megaturtuoliai vargu ar žiūrės serialą, kurio tikslas galimai priversti žiūrovą jaustis geriau: pažiūrėkit, kokie sudirbti turtingųjų gyvenimai, jie negali niekuo pasitikėti – nei artimų draugų, nei palaikančios šeimos. Žiūrovas geriau jau bus laimingu bėdžiumi nei Rojų šeimos nariu, nuolat nelaimingu ir vis besigręžiojančiu atgal, ar kas nors kėsinasi suvaryti durklą į nugarą.

Galia traukia privačių lėktuvų ir prabangių saulėtų kurortų spindesiu. Ir tas spindesys užgožia bet kokius svarstymus, kokie tie žmonės, valdantys didelę dalį mūsų gyvenimų, užgožia įspėjančius balsus galvoje. Ant pjedestalo statome asmenis nebematydami jų silpnybių. Nebėra gąsdinančių istorijų, kad sėkmė gali būti žalinga. Nebėra įspėjimų: tu nesi neliečiamas, kiekviename žingsnyje, jei tik žengsi neatsargiai, be išminties ir nuolankumo, galia gali baigtis. Tai, kas atrodo neįmanoma, atsitiks: Birnamo giria ateis pas tave, kalaviju smogs vyras, kuris negimė iš moters.

Seriale „Ponas robotas“, paklaustas, kodėl visuomenė taip nuvilia, hakeris Eliotas sako: „Nežinau, mes visi manome, kad Steve’as Jobsas buvo puikus žmogus, nors ir žinom, kad jis susikrovė milijardus išnaudodamas dirbančius vaikus. (...) visi mūsų didvyriai atrodo netikri.“ „Makbetas“ primena mums apie netikrus didvyrius: tie, kurių rankose yra vadelės, taip pat yra žmonės, silpni, pažeidžiami ir pasiduodantys pagundoms. Kaip Makbetas išdidžiai numojo ranka į raganų įspėjimus (Birnamo giria negali judėti!), agresorius numojo ranka į Ukrainą – ją užimti mums užteks kelių dienų. Bet žmonės kaip medžiai girioje, jų laikymasis išvien sudrebino karaliaus sostą.

Ir būtent tam yra reikalingi demokratijos svertai ir atskaitomybės: kad nė vienam žmogui nebūtų patikėta tokia galia, kuri svaigina, kuri ilgainiui ir neišvengiamai sumaišo protą, verčia prarasti žmogiškuosius orientyrus. Nors vis efektyviau reikalaujame atskaitomybės iš politikų, neretai vis dar aklai pasitikim tais, kurių įtaka mūsų gyvenimams gal net didesnė: privatūs investuotojai, konsultantai, technologijų specialistai, žurnalistai, nuomonės formuotojai... Jie mėgaujasi visuomenės netikrinama ir nevaldoma, vadinasi, pavojingesne galia. Šiandien „Makbetas“ perspėja žiūrovą: būk atidus, kokiems dievams ir did­vyriams lenkiesi. Nes dažnai nūdieniai didvyriai ir žvaigždės yra tik žingsnis iki beprotybės ir paranojos, iki akimirksnio šlovės, kuri traukia, kuria taip paprasta žavėtis, kurios taip norisi mums patiems.