Apie šiemet restauruotą, pamatus muzikos eksperimentams kine padėjusį Dimitrio Kirsanoffo filmą „Pagrobimas“ (1934).

 

 

Kadrai iš filmo „Pagrobimas“. Šveicarijos kino archyvas ©

 

Prieš kelerius metus universitete ėmęsis rašyti baigiamąjį darbą apie eksperimentinės muzikos ir kino santykį, buvau įsitikinęs, kad pasirinkau širdžiai artimą ir neblogai išmanomą temą. Visgi gana greitai įklimpau klasikinėje studentiškoje pelkėje – nesugebėjau susisiaurinti temos ir apsibrėžti konkrečios problemos. Skaitant vis daugiau straipsnių, žiūrint vis daugiau filmų ir klausantis įvairiausių bei keisčiausių garso takelių, visi jie ėmė vienodėti, banalėti. Galiausiai išvis nebesupratau, kas ta eksperimentinė muzika ir ko man iš jos reikia. Kiek netikėtai gelbėjimosi ratu ir atspirties tašku bandant išsikapstyti iš šios desperacijos tapo jutube rasta trumpa, vos keleto minučių ištrauka iš Dimitrio Kirsanoffo filmo „Pagrobimas“ („Rapt“, 1934).

D. Kirsanoffas (tikr. Markus Davidas Kaplanas, 1899–1957) – iš Estijos kilęs ir jaunystėje į Paryžių persikėlęs kino režisierius, laikomas vienu savičiausių nebyliojo kino poetų, savo kūryboje jungė melancholišką lyrizmą, formos eksperimentus, muzikalumą. 2024 m. festivalis „Pirmoji banga“ Lietuvoje pristatė išsamią jo filmų programą, leidusią iš naujo atrasti nemažą dalį išlikusių režisieriaus darbų: poetiškąsias „Rudens ūkanas“ („Brumes d’automne“, 1929), hipnotizuojantį „Menilmontaną“ („Ménilmontant“, 1926) ir kitus kūrinius. Dirbdamas nepriklausomai, be didesnio finansavimo ir studijų paramos, D. Kirsanoffas kūrė minimalistinėmis priemonėmis, eksperimentavo su montažu, optiniais efektais, klaidžiojimais tarp realybės ir sapno. Jo nebyliuosiuose filmuose beveik nėra intertitrų – pasakojimas plėtojamas vien vaizdais, o emocinį turinį perteikia judesys, šviesa ir ritmas, paversdami jo kiną savotiška judančio vaizdo poezija.

Tąkart festivalio programoje dėl užsitęsusios ir tik šiemet baigtos restauracijos neišvydome „Pagrobimo“ – pirmojo D. Kirsanoffo garsinio filmo. Šis drąsus ir ambicingas darbas, žymėjęs režisieriaus perėjimą iš nebyliojo į garsinį kiną, anuomet nesulaukė nei komercinės sėkmės, nei deramo įvertinimo, o vėliau D. Kirsanoffo karjera pamažu ėmė blėsti – jam vis sunkiau sekėsi rasti finansinių galimybių įgyvendinti savo idėjas. Visgi juosta išliko, Šveicarijos kino archyvo pastangomis buvo restauruota ir 2025 m. birželį pristatyta Bolonijos archyvinio ir klasikinio kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“.

„Pagrobimas“ – pagal Charles’io Ferdinando Ramuz romaną adaptuotas pasakojimas, kuriame nedidelių Šveicarijos Alpių kaimelių gyvenimas tampa fonu intensyviai psichologinei dramai apie kaltę, kerštą ir atleidimą. Atmosferiškame, dar nebyliojo laikotarpio estetiką išlaikančiame filme D. Kirsanoffas išnaudoja kalnų peizažus kaip emocinius kraštovaizdžius ir sumaniai pritaiko sinchronizuoto garso naujoves. Tamsus ir baugokas filmo siužetas vystomas per dviejų uždarų, skirtingose kalno pusėse gyvenančių bendruomenių nesantaiką. Geografinė kliūtis simboliškai įkūnija ir dvasinę atskirtį, kurios šaknys glūdi ne tik ekonominiuose ar socialiniuose skirtumuose, bet ir kalboje. Garsinio kino galimybės čia išnaudojamos itin subtiliai. Nors vizualiai kaimų gyventojus sunku atskirti vienus nuo kitų, jų balsai išduoda priklausymą skirtingoms kultūroms: vieni kalba vokiškai, kiti – prancūziškai. Ši kalbinė riba tampa neperžengiama tiek fiziškai, tiek emociškai. Iš svetimumo pamažu gimsta įtampa, pavydas ir nepasitikėjimas, kurie galiausiai įgyja asmeninį pobūdį. Kaimų konfliktas transformuojasi į intymią, beveik mitologinę keršto ir aistros dramą, persmelktą meilės ir neapykantos. Režisierius šią istoriją pasakoja ne tik žodžiais, jis pasitelkia žvilgsnius, gamtos kaitą, šviesos pulsavimą, audros ūžesį.

Būtent audrą vaizduojanti scena buvo toje mano anksčiau minėtoje ištraukoje – ji visiškai apstulbino inovatyviais, radikaliais garsiniais sprendimais. Siekdami imituoti šniokščiančio vėjo, perkūnijos garsus, susipinančius su veikėjų vidiniu nerimu ir paverčiančius gamtos stichiją psichologinių būsenų atspindžiu, filmo kompozitoriai Arthuras Honeggeris ir Arthuras Hoérée panaudojo tuo metu dar visiškai naujas konkrečiosios muzikos priemones – iš pažiūros padrikai improvizuoti instrumentų garsai buvo sukarpyti, kakofoniškai dauginami, leidžiami atbulai. Kūrėjai manipuliavo įrašo greičiu, sluoksniavo triukšmą ir sukūrė garsinį peizažą, kuriame tikrovės garsai įgijo sapnišką, beveik haliucinacinį pavidalą. Klausantis pirmą kartą šie garsai priminė septintojo dešimtmečio Peterio Brötzmanno įrašus ar dar vėlesnius industrinės muzikos eksperimentus. Tad galima teigti, kad, praėjus vos keleriems metams nuo garsinio kino atsiradimo, D. Kirsanoffas jau tyrinėjo tolimiausius šios medijos paribius, garsą paversdamas ne iliustratyvia priemone, o savarankiška emocine jėga.

Gal būtent šis derinys – laukinė gamta, psichologinis intensyvumas ir nepažabotas garsas – leido atpažinti tai, ko ieškojau savo tyrimui: eksperimentinio garso ir emocinio naratyvo akistatą. Stebėdamas „Pagrobimo“ audrą supratau, kad čia slypi tam tikras archetipas – giluminė eksperimentinės muzikos ir kino sąveikos forma, gimusi dar gerokai prieš šiuolaikinį elektronikos ar garso meno bumą.

Iki tol mano surinktus įvairius eksperimentinės muzikos panaudojimo kine pavyzdžius siejo vienas pasikartojantis motyvas. Kūrėjų pasaulis dažniausiai egzistavo už vyraujančios kultūros ribų – mažose uždarose bendruomenėse, kartais akademiniuose, kartais visiškai pogrindiniuose sluoksniuose. Tačiau būtent kinas su savo milžiniška sklaidos galia dažnai tapdavo tuo tiltu, kuris jų garsinius eksperimentus perkeldavo į masinės kultūros lauką ir netikėtai atnešdavo šlovę.

Puikus pavyzdys – atsiskyrėliško, drovaus Mike’o Oldfieldo 1973 m. įrašytas albumas „Tubular Bells“. Tai buvo ilgas instrumentinio progresyviojo roko kūrinys, neturintis jokių akivaizdžių komercinių siekių. Tačiau šio albumo ištrauką atsitiktinai išgirdę siaubo filmo „Egzorcistas“ kūrėjai nusprendė ją panaudoti kaip pagrindinį garso takelio motyvą. Rezultatas buvo stulbinantis, nes kino poveikio mechanizmas suveikė nepriekaištingai: „Tubular Bells“ tapo masiniu hitu, o M. Oldfieldas – pasauline žvaigžde.

Panašūs procesai vyko ir kitur. Ennio Morricone kartu su kitais italų kino kompozitoriais priklausė avangardiniam ansambliui „Gruppo di Improvvisazione Nuova Consonanza“, eksperimentavusiam su laisvąja improvizacija ir triukšmo estetika. Šiandien panašią tradiciją tęsia 2024 m. „Oskarą“ už „Brutalisto“ garso takelį gavęs Danielis Blumbergas – dar vienas eksperimentatorius, dažnai pasirodantis „Cafe Oto“, Londono alternatyvios muzikos mekoje.

Visi šie pavyzdžiai ėmė vesti link suvokimo, kad kinas, tarsi visa ryjantis monstras, nuolatos į save sutraukia paribiuose gimstančius kūrybiškus, novatoriškus reiškinius ir su Michelio Chiono aprašytos audiovizualinės iliuzijos pagalba juos lengvai įspaudžia į žiūrovų smegenis. Siaubo, beprotybės, kitapusybės, fantastikos ar kitoms įvairioms nekasdieniškoms scenoms apipavidalinti panaudota radikali muzika tampa priimtina ir visuotinai pripažįstama, netgi mėgstama, masinančia menine priemone. Kitaip tariant, kinas ne tik pasisavina, bet ir performuoja eksperimentinę muziką, priskirdamas jai naują socialinę funkciją. Viena vertus, šioje apropriacijos grandinėje garsas tarsi netenka savo laisvės būti atviras interpretacijai – jis tampa funkcine priemone, skirta žiūrovo reakcijai nukreipti. Vis dėlto čia ir glūdi paradoksali kino galia: pasisavindamas radikalias išraiškos priemones, jis kartu užtikrina jų išlikimą, suteikia finansinį stabilumą ir naują gyvenimą masinės kultūros erdvėje.

„Pagrobimo“ audros scenoje galime įžiūrėti tokią pačią eksperimentinės muzikos apropriaciją, tik gerokai aplenkusią laiką, tarsi išpranašavusią ateitį. Neįtikėtina, bet, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, dėl savo šiurkštumo, neapdirbtumo, drąsaus eksperimentavimo toji scena suskamba šviežiau ir drąsiau nei dažnai klišėmis paremti ir nupoliruoti šiuolaikinių siaubo ar psichologinių dramų garso takeliai. D. Kirsanoffas ir jam talkinę kompozitoriai žengė į neatpažintas teritorijas, todėl drąsūs jų eksperimentai šiandien skamba taip pat radikaliai, kaip prieš 90 metų.

 

Šių metų gruodžio pradžioje „Pagrobimą“ Lietuvos kino teatruose parodys ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“