Apie Giedrės Žickytės filmą „Irena“.

 

 Filmo „Irena“ kadras

 

Režisierė Giedrė Žickytė savo dokumentinėms juostoms renkasi tokias asmenybes, kurios, atrodytų, yra idealios kinui. Jų istorijas galima rutulioti įvairiausiais aspektais, sukurti net kelis visiškai skirtingus filmus, kaskart pasirenkant kitas filmo temas ir idėjas, kitą stilių, formą ar žanrą. Tai atveria dideles galimybes autoriaus kūrybingumui pasireikšti, bet kartu iškelia labai sunkų klausimą – ką atsirinkti? Ką būtent norisi pasakyti? Koks kinematografinis pasakojimo būdas labiausiai tiktų pasirinktam herojui, kaip jo istorija galėtų paveikti ir įtraukti žiūrovą, kaip ji aktualiai suskambėtų šiandien?

Filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, sutelkdama dėmesį į ryškią Sąjūdžio laikų asmenybę Algirdą Kaušpėdą ir grupę „Antis“, režisierė žaisminga intonacija pasakoja apie nepriklausomybės atkūrimo laikus. Sudėtingą Šaltojo karo kontekstą, laivės siekį G. Žickytė atskleidžia įtraukiančiame, įtampą išlaikančiame filme „Šuolis“ rekonstruodama sovietinio laivo radisto Simo Kudirkos šuolį į JAV pakrančių apsaugos laivą – ten S. Kudirka pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Tragišką talentingo fotografo Vito Luckaus likimą ji pasakoja išryškindama meilės liniją filme „Meistras ir Tatjana“.

Atrasdama netikėtas prieigas, režisierė, pasakodama apie praeities asmenybes ir jų laiką, savo filmuose sugeba išlaikyti šiuolaikiškumo pojūtį, lengvą kalbėjimą labai nelengvomis temomis. Kartais supina kelias tematines linijas nevengdama prieštaringumo, ironijos, humoro, neidealizuodama ir neromantizuodama savo herojų.

Turbūt buvo tik laiko klausimas, kada G. Žickytė imsis filmo apie Ireną Veisaitę, su kuria abi siejo šiltas bendravimas. I. Veisaitė buvo išskirtinė asmenybė, šviesus, išmintingas ir orus žmogus. Išgyvenusi Holokaustą, netekusi artimųjų ji nepasidavė neapykantai, priešingai – rinkosi supratimo, dialogo kelią. Germanistė, teatro kritikė, dėstytoja, Atviros Lietuvos fondo steigėja ir ilgametė vadovė, kiekviename savo žingsnyje teigusi, kad humanizmas ir atvira mintis gali keisti visuomenę.

Toks filmas vėlgi siūlė gausybę temų ir pasakojimo kelių, tačiau į režisierės sumanymą įsikišo pati lemtis. Vos pradėjus filmuoti, I. Veisaitė išėjo anapilin. Liko keletas nufilmuotų vertingų scenų ir turbūt stiprus vidinis autorės įsipareigojimas užbaigti šį filmą, įamžinti Irenos gyvenimą ir jos skleistą šviesą.

Kamera klaidžioja žiemos užkloto dabartinio Vilniaus gatvėmis. Tai įrėminantys filmo „Irena“ vaizdai, o už kadro skamba režisierės tekstas – jos pasakojimas apie žydišką, istorijų kupiną Vilnių, apie ypatingus namus, kuriuose gyveno viena iš išmintingiausių Lietuvos moterų, tapusi jos Mokytoja. Taip G. Žickytė iškart atskleidžia itin asmenišką santykį su filmo medžiaga. Šis filmas – tai jos apmąstymų apie Ireną erdvė, gal net laiškas jai.

Filmas prasideda Irenos 92-ojo gimtadienio šventimu jos svetinguose namuose. Jubiliatė keliais telefonais vos spėja priimti sveikinimus, skriejančius iš viso pasaulio, linksmai juokauja prie stalo. Tačiau kitas gimtadienis bus paminėtas jau netekus Irenos. „Mūsų bendravimas persikėlė į archyvus“, – sako užkadrinis balsas.

Norėdama papasakoti Irenos istoriją, režisierė naudoja daug archyvinės medžiagos: nuotraukų, filmuotų kadrų, kruopščiai atrinktų įvairiuose archyvuose. Jie išplečia filmo erdvę ir laiką, suteikia autentiškumo ir negailestingai liudija apie baisius įvykius. Naudojamas Irenos pasakojimas apie Holokausto išgyvenimus yra ne žurnalistinis interviu, o jos liudijimas JAV Holokausto atminties muziejuje. Išsamus, detalus, tikslus. Ir stingdantis kraują iš siaubo, ką prasidėjus karui teko išgyventi pasiturinčioje šeimoje augusiai laimingai trylikametei. „Labai bijojau karo, – prisipažįsta Irena. – Sugriuvo visas mano saugus pasaulis.“

G. Žickytė tarsi nuosekliai, chronologiškai pasakoja savo herojės gyvenimą, bet daro tai sumaniai ir kūrybingai. Kartais peršokdama iš šių dienų į archyvinius kadrus (ir atvirkščiai), tačiau asociatyviai ar kokia nors detale juos susiedama, praplėsdama reikšmių lauką arba paliesdama reikiamą emocinę stygą. Pavyzdžiui, Irena – visada smalsi, besidominti žmonių kūrybingumu ir tuo, kas vyksta aplinkui, – sėdi madų šou ir stebi elegantiškos kolekcijos pristatymą skambant Marlene Dietrich atliekamai dainai „Lili Marlen“. Tačiau ją netrukus nutildo tankų ir lėktuvų gaudesys, o ekrane atsiveria sovietų okupacijos vaizdai Kaune.

Peržiūrėdama knygos maketą Irena pasakoja neįtikėtiną istoriją, susijusią su nuotrauka, daryta jai sulaukus dešimt metų. Nuotrauka buvo padovanota draugui, vėliau užkasta geto teritorijoje – taip ji išliko iki šių dienų. Nuotolinis pokalbis per knygos pristatymą Vokietijoje grąžina Ireną į Kauno getą, į Didžiąją akciją. Tada jos hipnotizuojantis žvilgsnis į gestapininką Helmutą Raucą išgelbėjo nuo mirties – šis mostelėjo į „gerąją“ pusę.

Kartais režisierė derina dabartyje nufilmuotas Irenos scenas su anksčiau įrašytu jos pasakojimu. Girdime istoriją, kaip ji pabėgo iš Kauno geto, kaip atsidūrė Vilniuje, kur niekas nepažinojo nei jos, nei jos tėvų, ir pateko į Stefanijos Paliulytės-Ladigienės šeimą. Ekrane regime dabartinę Ireną – lyg netekusi jėgų ji prisėda ir žiūrėdama į kamerą liūdnai nusišypso, kol už kadro skamba pasakojimas apie baisius išgyvenimus. Kartais jos liudijimas susiejamas su archyviniais kadrais ar nuotraukomis, pavyzdžiui, rodant karo pabaigos Vilniaus vaizdus. Tai praplečia pasakojimą ir suteikia jam vizualinį kontekstą, dar labiau įtraukiant žiūrovą į Irenos patirtį.

Tokia įmantri filmo erdvės ir laiko struktūra, kur dabartis susipina su atminties blyksniais, suteikia pasakojimui šiuolaikiškumo, universalumo ir pabrėžia, kaip tai svarbu šiandien, kai pasaulis vėl siūbuoja ant prarajos krašto. Nerimo ženklų filme daug: ir važiuojant automobiliu girdimos radijo žinios, ir pačios Irenos išsakomos mintys, kaip dabartinė situacija primena praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigą. „Pokalbiai panašūs, situacija panaši ir savijauta. Dabar vėl bijau karo“, – girdime Irenos balsą.

Filme kai kurie archyviniai kadrai stabteli ilgiau ir iš nespalvotų tampa spalvoti. Pavyzdžiui, Irenos tėvų nuotrauka ikikariniame Kaune. Turbūt atmintyje tokių vaizdų ryškumo ir spalvų laikas nenuplauna.

Turėjusi nedaug laiko filmuoti Ireną, G. Žickytė vis dėlto sugebėjo sukurti filmą remdamasi tik savo heroje, tik jos gyvenimo situacijomis, jos pasakojimais ir kalbomis. Filme girdime tik Irenos balsą. Nėra jokių interviu apie ją, jokių dalijimųsi atsiminimais. Tai iš tiesų filmas-portretas, kuriam spalvas parinko režisierė.

Viena ryškiausių filmo temų yra motinystė. Pradžioje ir pabaigoje kartojasi scena, kai Irena nuo garbingiausios vietos namuose nukelia dvi nuotraukas: biologinės mamos ir ją išgelbėjusios, priglaudusios į savo šeimą mamos. Kaip didžiausias relikvijas ji rodo mažą dubenėlį iš vaikystės namų Kaune – tai vienintelis išlikęs daiktas, kurį laikė mamos rankos, – ir jos antros mamos iš kalėjimo perduotą plaukų sruogą bei dailią siuvinėtą servetėlę. Be ašarų Irena negalėjo kalbėti apie biologinės mamos nužudymą nacių okupacijos metais. Filme leitmotyvu tapusi Arvo Pärto pjesė „Für Alina“ atskleidžia jos pačios motinišką skausmą, kai dukra su tėčiu emigravo į Vakarus – sovietiniais laikais tai reiškė, kad gali jos nebepamatyti niekada.

Kita pagrindinė tema, žinoma, yra Holokaustas. Įvykiai, kurie, pasak Irenos, turėtų nebepasikartoti niekam ir niekada. Filme paliečiamas ir sunkus klausimas apie lietuvių dalyvavimą Holokauste. Irena tai laikė didžiule tragedija – ne tik skiriančia, bet ir siejančia abi tautas. „Kiekviena tauta turi ir savo budelių, ir savo šventųjų“, – kalbėjo ji pabrėždama, kad daug lietuvių rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus. Pagrindinis filmo leitmotyvas – tarsi Irenos priesaika, perduodama iš mamos: neužsikrėsti neapykanta, nekeršyti. Tada blogis vėl laimėtų.

I. Veisaitės ir jos vyro Grigorijaus Kromanovo meilės istorija filmą praturtina džiaugsmo gaidomis. Nuotraukose švyti du laimingi žmonės. Irenos kelionė į Estiją, vyro kapo lankymas, juokinga scena su antkapio raidžių skaičiavimu ir susitikimas su jų jaunystės draugu kompozitoriumi A. Pärtu suteikia pasakojimui itin emocionalų atspalvį, daug skaidrumo, ramybės.

Pabaigoje žiūrovų laukia netikėtumas – meninė instaliacija, sukurta garbingo apdovanojimo proga, kur kiekvienam galima įžengti į kadrą ir pabūti šalia Irenos, išgirsti jos mintis. Matome ten jos bičiulius ir kolegas, o paskutinė susitikti su savimi pačia kadre ateina Irena skambant A. Pärto „Spiegel im Spiegel“.

Filme nuolat kartojasi kadrai, kuriuose stambiu planu rodomos pianisto rankos groja „Für Alina“. Juodi ir balti fortepijono klavišai – neapykanta ir atleidimas, gyvenimas ir mirtis. Visa tai sujungia rami, lėta, skaidri muzika. Tarsi patvirtindama filmo epigrafą: garsas gali žmogų nužudyti, bet gali ir išgelbėti. At­stumas tarp tų dalykų labai didelis.