Suomijos kino istorija – tarsi alkoholiu išvesta linija. Jos pradžia – pirmasis vaidybinis filmas „Degtindariai“ („Salaviinanpolttajat“, 1907), ir nutrūksta ji ties Akio Kaurismäkio Kanų festivalio laimėtoju „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“, 2023). Suomiai daugiau nei šimtą metų palaikė arkties girtuoklio geno mitą. Ar įmanoma iššokti iš užburto rato?

 

„Vyras iš šios žvaigždės“

 

Alkoholyje gimęs kinas

 

Suomijos kino istorija – tarsi alkoholiu išvesta linija. Jei filmus laikytume tautos veidrodžiu, suomių atspindys jame – išplaukęs, o garso takelis švalbadžiuoja. Alkoholio tema dominuoja nuo pat pirmųjų iki naujausių juostų, aprėpdama visus visuomenės sluoksnius ir tikslines grupes.

Pirmuoju suomių vaidybiniu filmu laikomas „Degtindariai“ sukurtas dar iki šalies nepriklausomybės, autonomijos laikotarpiu. Filmas pastatytas fotografijos studijai „Atelier Apollo“ paskelbus visuotinį scenarijų konkursą, kuriam idėjas galėjo siūlyti bet kas.

Konkursas sulaukė šimtų pasiūlymų ir temų. Vis dėlto apie žodžio meistrus arba dramos pionierius negalėjo būti nė kalbos, mat kai kurie slapyvardžiu pasirašę asmenys ant vieno popieriaus lapo surašė net dešimtis idėjų. Kadangi konkursas organizuotas Suomijoje, pasirinkta alkoholio tema.

Deja, šiandien juosta dingusi; iš jos teliko kelios užuominos ir vienas vienintelis laikraštyje skelbtas siužeto aprašymas. Filmas lengvo farso stiliumi kritiškai vaizdavo nelegalią naminės gamybą, tačiau šiandien negalima pasakyti, ar pagrindinė filmo žinia buvo moralizuojanti. Taip pat gali būti – nors irgi tikrai nežinome, – kad „Degtindariai“ buvo pirmasis pasaulyje sutelktinėmis visuomenės pastangomis (crowdsourcing) sukurtas filmas. 

Nuo pat pirmosios juostos alkoholis tapo visuotinai svarbia tema. Valstybinė įstaiga „Alko“, šiandien susitraukusi ir veikianti tik kaip nacionalinis alkoholio platintojas, kelis dešimtmečius užsiėmė filmų gamyba, o už jos vairo stovėjo net tokie žinomi prodiuseriai ir režisieriai kaip Ristas Orko ir Edvinas Laine. Studija toli gražu kūrė ne vien edukacinius filmus.  

Vienas reikšmingiausių – Jacko Witikkos režisuotas „Vyras iš šios žvaigždės“ („Mies tältä tähdeltä“, 1958). Kuklaus biudžeto filmas realizmu stipriai atliepia amerikietiškus pirmtakus, pavyzdžiui, „Prarastą savaitgalį“ („The Lost Weekend“, 1945). Filme kontoros tarnautojas ir šeimos vyras po gerokai užsitęsusių išgertuvių netenka darbo. Specialiai alkoholio temai skirtas finansavimas suteikė galimybę daug grubesnei ir realistiškesnei ekspresijai nei būtų leidusi įprasta kino studijos produkcija.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie „Alko“ finansuotą indie filmų pionieriaus Teuvo Tulio juostą „Įėjai man į kraują“ („Olet mennyt minun vereeni“, 1956). Moterų alkoholizmą – kine retą temą – vaizduojantis filmas – drąsus ir originalus šviesulys šiaip jau nykiu kino studijų laikotarpiu. Jeigu ne alkoholio finansavimas, negalėtume džiaugtis spindulinga Reginos Linnanheimo vaidyba ir Tulio filmais; patyrus jų siautulingą melodramą Douglasas Sirkas veikiau primena Robert’ą Bressoną.

 

„Įėjai man į kraują“

 

 „Aštuonios mirtinos kulkos“

 

 

Sielvartingų dainų šalis

 

Po karo Suomijoje liko sugriauti miestai, pastatai ir tūkstančių žmonių psichika. Per karą netekę dvasinės pusiausvyros vyrai dar dažniau ieškojo paguodos butelyje, taip malšindami vidinius demonus. Nuo tada šiaurietiška melancholija ir arkties girtuoklių genas – du veiksniai, suomių priklausomybę nurašantys aplinkybėms ir gamtai, – tarsi ištatuiruoti šios tautos identitete. 

Suomių popkultūros magnum opus, Mikko Niskaneno filme „Aštuonios mirtinos kulkos“ („Kahdeksan surmaluotia“, 1972), nagrinėjamos priežastys, paskatinusios depresija sergantį žmogų baisiems poelgiams. Maskvoje kino režisūrą studijavusį Niskaneną paveikė realiame gyvenime įvykusi tragedija, kai alkoholizmu sergantis vyras nušovė keturis policijos pareigūnus. Dėl neįtikėtinos 5 val. trukmės laikraščio iškarpų įkvėpta sociologinė drama tapo vienu svarbiausiu suomių tautinį charakterį nušviečiančių kūrinių. Filme vaizduojamas provincijos lūžio laikotarpis, bedarbystė ir naminės gamyba miške. 

Smulkusis ūkininkas Pasanenas – vienas puikiausių Niskaneno, taip pat turėjusio ir aktoriaus išsilavinimą, vaidmenų, o filmą jis režisavo apimtas didelio kūrybinio įkarščio, priešindamasis televizijos kanalo nustatytam biudžetui ir grafikui. Pats braidė po laukus su 16 mm kamera, medžiaga buvo renkama ištisus metus, kad filmas atspindėtų metų laikų kitimą ir atitiktų psichologiniam realizmui reikalingą trukmę. Režisierius kiekvienu filmo elementu sėkmingai vaizduoja visuomenės spaudimą ir žmogaus naštą, galiausiai vedančius į tragediją. Šis filmas – visapusiškas alkoholio varomos Suomijos paveikslas.

Neseniai Martino Scorcese’s ir George’o Lucaso finansavimu restauruotos „Aštuonios mirtinos kulkos“ – filmas, kokio Suomijoje nebuvo sukurta iki tol ir kokio niekas nebesukurs ateityje. Vis dėlto gana giliai suomių melancholiją ir alkoholizmo tragediją užkabina ir Akio Louhimieso „Bloga šalis“ („Paha maa“, 2005). Epizodinio filmo scenarijus paremtas Levo Tolstojaus apsakymu „Suklastotas kuponas“ (1911), o pasakojimo epizodų pavadinimai atitinka roko grupės „Eppu Normaali“ dainos „Sielvartingų dainų šalis“ („Murheellisten laulujen maa“, 1982) žodžius: bedarbystė, alkoholis, kirvis, šeima, sniego pusnis, policija ir paskutinė, lemtinga klaida. Pasiskolinęs idėjų iš, viena vertus, aukštosios slavų literatūros, kita vertus, iš populiarios roko dainos režisierius sukūrė ir už Molotovo kokteilį stipresnį melancholijos mišinį.

Aktorius Suleviss Peltola, filme suvaidinęs prasigėrusį keliaujantį prekeivį, kuris sugėrovą mirtinai uždaužo dulkių siurbliu, už pagrindinį vaidmenį apdovanotas svarbiausio suomių kino apdovanojimo „Jussi“ statulėle. Tai buvo įtikinamiausias ir autentiškiausias metų personažas, kurį, rodos, visi suomiai galėjo nesunkiai įsivaizduoti tikrovėje.

Kaip ir metų laikų pokyčiai „Aštuoniose mirtinose kulkose“, epizodų pavadinimai „Blogoje šalyje“ taip pat kuria nesibaigiantį ciklą, paremtą „tikro suomiškumo“ mitais. Žiūrovą apima jausmas, kad kito būdo ištrūkti iš karuselės nėra – lieka ginklas arba kalėjimas. Vis dėlto, nepaisant nuoseklios ir įtraukiančios visumos, filmas trykšte trykšta savigaila ir perteikia nesveiką suomiškumo portretą.

 

 

„Bloga šalis“

 

„Šventa šeima“

 

Atsipūtęs girtuoklis

 

Tamsioje šiaurėje alkoholis kaip eskapizmo priemonė visada buvo išsigelbėjimas, tačiau nuo XX a. mažoje ir griežtai apribotoje šalyje teisė į linksmybes simbolizavo didžiausią maištą prieš visuomenės spaudimą. 

Nuo pat mūsų nacionalinio rašytojo Aleksio Kivio pjesės „Viržynų batsiuviai“ („Nummisuutarit“, 1875) burnelę išlenkti mėgstantis antraplanis personažas suomių folklore laikomas humoristinio požiūrio į gyvenimą archetipu. Jo reprezentuojamas šventės džiaugsmas jau beveik 150 metų duoda vaisių. Linksmesnę suomiško girtuokliavimo pusę pjesėje „Ponas Puntila ir jo vežikas Matis“ („Herr Puntila und sein Knech Matti“, pirmą kartą pastatyta 1948 m.) įamžino ir Suomijoje daug laiko praleidęs vokiečių dramaturgas Bertoldas Brechtas.

1979 m. pastatyme atsipūtusį Puntilą vaidino Lasse Pöystis, dar paauglystėje visoje šalyje išgarsėjęs kaip talentingas aktorius; jis tik dar labiau pabrėžė personažo nekaltumą. 8 dešimtmetyje Pöystis ėmė specializuotis nepavojingų alkoholikų vaidmenyse, kurių bene įsimintiniausias – šeimos galva Anssio Mänttärio juodojoje komedijoje „Šventa šeima“ („Pyhä perhe“, 1976). Filme personažo blaivumas įtraukia šeimos kasdienybę į beviltišką nežinią.

Šalyje, kurioje alkoholio pardavimą reguliuoja valstybės įmonė, paklusnūs suomiai su visuomenės normomis kovoja ne streikais ir anarchija, o švęsdami ir savaitgaliais prisigerdami iki žemės graibymo. Jörno Donnerio aukštuomenės vakarėliai „Moters portretuose“ („Naisenkuvia“, 1970) ir Risto Jarvos kenloučiškas darbininkų vaizdavimas „Darbininko dienoraštyje“ („Työmiehen päiväkirja“, 1967) rodo, kad pasilinksminimams negaliojo ir visuomenės klasių ribos. 

Nors suomių santykis su girtuokliavimu gerokai pasikeitė, atsipūtę girtuokliai niekur nedingo ir šiame amžiuje: „Jussi“ statulėlėmis už alkoholiko vaidmenį apdovanoti ne tik Peltola, bet ir Mimosa Willamo (filmas „Aurora“, 2019), ir Ilkka Heiskanenas (filmas „Akimirka išaušo“ /  „Hetki lyö“, 2022).

Scenarijaus autorės ir režisierės Miios Tervo vaikystės patirčių įkvėpta „Aurora“ ne vien istoriškai pratęsia linksmo girtuokliaujančio personažo liniją, bet ir žengia svarbų žingsnį prabildama apie nacionalinę problemą.

Iš barų tamsioje ir šaltoje Laplandijoje neišeinanti Aurora (akt. Mimosa Willamo) nuo slogaus gyvenimo bėga be perstojo gurkšnodama longdrinką ir kasdien švęsdama. Geriausiu atveju alkoholis padeda Aurorai Laplandijos tamsybėje suspindėti ryškiai kaip šiaurės pašvaistė, tačiau kitos dienos pradžia neapsieina be „pastiprintos“ kavos.

Vargais negalais išlaikydama gražų fasadą Aurora svajoja apie gyvenimą Norvegijoje. Taurei išsiliejus per kraštus Aurora galiausiai privalo akis į akį susidurti su savo problema. Tačiau ji iš pradžių viską neigia ir kartoja ankstesnių kartų mantrą: „Jeigu dėl alkoholio kyla problemų, dar nereiškia, kad alkoholis yra problema.“

Kaip ir „Oskaru“ apdovanotame danų filme „Dar po vieną“ („Druk“, 2020), bandymas nuolat palaikyti optimalų, smagų girtumą visad baigiasi nesėkmingai. Amžinos šventės siekis – tai utopinė odisėja, nutrūkstanti sprogus šampano burbuliukams.

 

„Aurora“

 

„Nukritę lapai“

 

Dar po vieną, Aki

 

2022 m. vasarą suomių kino mėgėjai nudžiugo išgirdę, kad Akis Kaurismäkis režisuoja dar vieną filmą. Vis dėlto labiau net už tarptautinius apdovanojimus nustebino išskirtinai atviras ir nuoširdus žvilgsnis į pagrindinę filmo temą – alkoholizmą.

Visą savo karjerą Kaurismäkis alkoholizmą vaizdavo su humoru: neva, vienas kitas gėrimas, ir viskas eisis kaip iš pypkės. Tačiau šiame filme alkoholis tampa kliūtimi laimei ir didžiausiu pagrindinio veikėjo Holapos (akt. Jussis Vatanenas) priešu. Be to, filmo proga imtame interviu Kaurismäkis atvirai pripažino, kad alkoholis sugriovė jam gyvenimą*.

Toks atvirumas atima žadą. Seno kirpimo, bohemiškus kino pasaulio sluoksnius reprezentavęs Kaurismäkis yra pagarsėjęs gausiu gėrimu, tačiau niekad anksčiau neatviravo apie tai interviu. Režisierius visad provokuodavo politiniais klausimais ir juokais nuleisdavo jo kūrybai skirtas pagyras. Dabar jis – pirmąkart pažeidžiamas. Smagu matyti suomį vyrą, kuris nesigriebia butelio arba šautuvo ir nepabėga į mišką, o, nepaisydamas savo drovumo, atsiveria.

Bohemiški pagrindiniai personažai Mikos Kaurismäkio filme „Beverčiai“ („Arvottomat“, 1980) pabėga ne į mišką, o į Paryžių. Stengdamiesi nusipurtyti provincialumo dulkes, europietiškame bistro jie užsisako konjako. Naujoje aplinkoje veikėjai bando pakeisti alkoholio simboliką: neva dabar mes išsilavinę ir geriame prašmat­nius gėrimus. 

Tačiau gestas ir bandymas tėra iliuzija. Pabėgęs į Pa­ryžių suomiškumo neatsikratysi. Nepakanka, kad pirmas istorijoje filmas šviestų visuomenę arba kad „Valstybinė alkoholio firma“ pagamintų tuziną blaivybę propaguojančių juostų; pokytis turi įvykti viduje.

Aurorai tenka palikti Laplandiją, kad pripažintų problemą, o Holapai tenka atsisakyti butelio, kad ir jis, ir jo mylimoji galėtų mylėti.

Laimei, Kaurismäkis nori sukurti dar vieną filmą. Jeigu žinomiausias ir ryškiausias suomių režisierius gali pažvelgti į veidrodį, prabilti apie gėrimą ir kvestionuoti toksiškus senojo pasaulio įpročius, mes visi turime vilties. 

Turbūt už tai verta paskutinį kartą pakelti taurę.

 

2024-01-08

 

* Interviu spausdintas „Literatūroje ir mene“ (2023, Nr. 20). (Vert. past.)

 

 

Otto Kylmälä – režisierius, kritikas ir Suomijos kinotekos „Kino Regina“ vyr. kuratorius.