Kelios mintys apie režisieriaus Karolio Kaupinio filmą „Badautojų namelis“

 

Suprantu, kad „Badautojų namelis“ – „ne apie tai“. Apie ką tuomet? Apie žmonių santykius, apie žmogiško ryšio, meilės, rūpinimosi kitu būtinybę, apie „ryžtą svajoti ir siekti savo tikslo“ (LRT.lt), „apie žmogaus vienatvę ir bandymą nuo jos išsivaduoti, iš jos ištrūkti“ (Karolis Kaupinis). Puikios, svarbios temos. Bet kam tuomet filmui reikalingas tas „tai“? Ar tai neatsiejama siužeto dalis, siužeto variklis? Ar tik fonas, kuriuo filmas, (kaip teigiama) nebūdamas apie „tai“, pasinaudoja kitai istorijai papasakoti? Žinoma, kūrybiniais tikslais galima pasinaudoti (beveik) bet kuo. Ne vienas filmas sukurtas apie asmeninius santykius svarbių istorinių įvykių fone. Bet vis dėlto norisi paklausti, kodėl pasirinktas būtent šis fonas – mūsų kova už nepriklausomybę ir vienas baisiausių jos epizodų, – jeigu nenorima ko nors svarbaus pasakyti ir apie tai? Jei to momento istorinis tikslumas toks nesvarbus, nes čia fikcija, kaip teigia filmo kūrėjai ir platintojai, kodėl tuomet buvo taip svarbu tiksliai atkurti to laikotarpio interjerus ir atmosferą? Kita vertus, kodėl šių žmonių tarpusavio santykių vaizdavimo fonui nepasirinkta kokia nors kita, ne tokia visiems lietuviams jautri situacija? 

 

Kadras iš filmo „Badautojų namelis“

 

Viename interviu režisierius K. Kaupinis teigia, kad tai saviironiškas filmas. Saviironija – labai gerai, pati ją praktikuoju (savo nenaudai), bet ar šiuo atveju čia tikrai saviironija, jei kalbama apie kitos kartos – ne savo, o savo tėvų – elgesį istorinio lūžio akivaizdoje? Žinoma, visada galimos paralelės su šia diena, bet ar jos čia įžiūrimos? Suprantu, kad filmo siužetas išgalvotas, kad pasišaipyti galima (ir reikia) beveik iš visko, bet vis dėlto egzistuoja tas „beveik“, ir vis dėlto tuo pasišaipymu neišvengiamai pasakoma ir apie tą „foną“, tuos svarbiausius mūsų gyvenimo įvykius 1991-aisiais. 

Tad ką visgi norima (ar nenorima) apie tai pasakyti ir kas pasakoma iš tikrųjų? Kaip tai supranta auditorija, įskaitant ir tuos, kurie visa „tai“ iš tikrųjų išgyveno? Po išankstinės peržiūros buvo tokių, kurie sakėsi šio filmo įžeisti ir pažeminti, – tai žmonės, kurie tada sėdėjo tame badautojų namelyje keisdamiesi kas penkias dienas ir iš tikrųjų nevalgė, kaip pasakojo man pasibaigus seansui. Papasakojo ir ne vieną smagų, juokingą epizodą iš ano namelio.

Apie žmogiškus santykius, žmonių stiprybę ir silpnumą filme kalbama jautriai, su humoru. Gal kai kur šiek tiek keistai, bet dėl to tik geriau. Kai kur subtiliau, kai kur plokščiau atveriamos moralinės dilemos. Įtikinamai pavaizduotas mūsų laisvės trapumas – jai bet kada galinti iškilti grėsmė, didžiuliu agresyviu laužu deganti čia pat, už gana kiauros sienos. Per girtų rusų kareivių agresijos epizodą labai tiksliai metaforiškai parodoma visa okupanto valdžia bei tvarka, o kartu ir žmogaus, iš pažiūros tokio bejėgiško, akistata su ja. Ir visas jausmų spektras: nesitikėjimas, baimė, drąsa. Bet filme dominuoja kažkoks beviltiškumas – smulkūs, maži, nereikšmingi žmonių gyvenimai.

Aktorius Paulius Pinigis – labai autentiškas ir įtikinantis, nors jo personažo istorija atrodo dirbtinokai. Arvydui Dapšiui nelengva jam prilygti, bet jis susitvarko neblogai. Inetos Stasiulytės personažas manęs irgi kažkuo neįtikino: gal šukuosena, gal drabužiais, gal vardu. Veikėjų dialogai – natūralūs ir kartais šmaikštūs, tačiau koją laikmečio autentiškumui kur ne kur pakiša per daug šiuolaikiška kalba. Gal tiesiog reikėjo vyresnio amžiaus scenarijaus kalbos redaktoriaus? Pavyzdžiui, A. Dapšio personažas, paklaustas apie kažką, į ką tikslaus atsakymo dar neturi, ištaria žodį „priklauso“ (vertalas iš angliško „it depends“), ir laikmečio atmosfera iškart prakiūra – tada taip niekas nekalbėjo.

Filmą žiūrėjau su įdomumu ir jauduliu, kai kur susigraudindama, kai kur nusišypsodama. Viskas veikė iki pat to kadro, kai Algirdo Dainavičiaus personažas (lengvai atpažįstamas Petras Cidzikas, vienas žymiausių antisovietinio pasipriešinimo veikėjų, sovietų kankintas disidentas, 1993 m. 50 dienų badavęs protestuodamas prieš sovietų armiją Lietuvoje, vėliau apdovanotas aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais, miręs 2019 m.) badautojų namelyje pasislėpęs valgo iš stiklainio. Va tada pasidarė išties graudu. Ir apmaudu. Bet ne dėl personažų, ne dėl jų žmogiško netobulumo, o dėl pačių filmo kūrėjų: dėl jų tokio (arogantiško?) santykio su tais, kurie kovojo už jų laisvę tada, kai tai buvo nepalyginti pavojingiau negu dabar.

Tuo metu buvo daugybė žmonių, kuriems ta kova nerūpėjo. Ar rūpi šio filmo personažams? Ar jiems svarbiau tiesiog užmegzti asmeninius santykius? Ar galima taip ironizuoti kalbant apie tuos, kurie gal šiek tiek naiviai, bet su dideliu pasiryžimu ėmėsi veikti protestuodami prieš Rusijos kariuomenės įvykdytą LRT pastato užėmimą, stengdamiesi suteikti šiam įvykiui kuo didesnį tarptautinį matomumą dar gerokai iki atsirandant visuotinai prieinamam internetui ir socialiniams tinklams (beje, iš tiesų tokių žmonių tame namelyje buvo daug)? Galima, nes laisvė yra. Ar galima pašiepti (ar tai nereiškia kartu ir delegitimuoti?) veiklą sovietmečio disidentų, iškentėjusių sovietų režimo kankinimus kalėjimuose ir „psichuškėse“, bet nepalūžusių, – būtent nepalūžusių, tokių kaip P. Cidzikas, kuris ne tik pats rengė įvairias bado ir protesto akcijas, bet ateidavo ir į LRT darbuotojų „badautojų namelį“ patarti, kaip geriausia ištverti tą pasninką? Ar galima jais abejoti, juos sumenkinti, netgi pažeminti? Galima, nes laisvė yra. Bet kodėl reikia? Kodėl norisi? Kad pasakytum, jog žmonės netobuli, ar kad visa tai buvo feikas? Juk jeigu teigiama, kad visi tie protestuotojai ne iš tikrųjų badavo, o apsimetinėjo, vadinasi, teigiama, kad negalime tikėti nė vienu bado streiku, nė vienu išstovėjimu ar atstovėjimu. Ar meno kūriniuose sovietmečio disidentus reikėtų aukštinti, šlovinti? Ne, nereikėtų. Galbūt geriausias būdas, kaip galėtume atiduoti jiems duoklę, – vaizduoti juos bent jau kaip mums, paprastiems žmonėms, iki galo nepažinius. Iš pradžių atrodė, kad šiame filme taip ir bus, ir tai būtų buvusi stiprioji filmo pusė.

Taip, filmas yra meno kūrinys, jame viskas sąlygiška. Daug kas lieka už kadro. Režisierius (o gal scenarijaus autorius ar montuotojas) nusprendžia, ką ir kaip matome (ar nematome), ką tik girdime, ką tik nujaučiame, ką tik nuspėjame, ko taip niekada ir nesužinome. Kažkieno ištuštintas konservų indelis lentynoje – ir subtilu, ir ironiška. Slapčia valgantis „apsimetėlis“ disidentas – ne tik nejuokinga, bet ir neskanu (pun intended). Tiesiog deguto šaukštas.

Nežinau, kada ir kas „Badautojų namelio“ kūrimo procese nusprendė filmą taip primygtinai – ir taip dirbtinai – pavadinti „absurdo komedija“. Įdomu, ar tai prodiuserių, ar platintojų, ar pačių kūrėjų idėja? Kyla klausimas, kam reikalingas toks įvardijimas, jei formaliai filme nėra jokio absurdo. Tam, kad pateisintų ironiją arba istorinius netikslumus? Mano manymu, toks įvardijimas filmui nereikalingas, jis perteklinis, be to, nieko jis nepateisina.

Dar keistesnis man pasirodė filmo pristatymas žiūrovams prieš išankstinės peržiūros seansą: buvo paaiškinta, kad čia ne tik komedija, bet ir kad galima – netgi reikia – juoktis. Liepta juoktis – žmonės juokėsi, net ten, kur nejuokinga. Pavyzdžiui, kai vienas iš veikėjų pasakė, kad negalima valgyti prieš automatus, nes jei pilvą peršaus, bus blogai. Juokinga? Man tai ne. Tačiau filme buvo ir juokingų momentų. Manau, jų reikia ne tik komedijose, o ne komedijose – ypač.