Eglė Burbaitė. Kino dirbtuvės Nidoje

Pauliaus Juškos piešinys

Dvi savaites mes mokėmės, dirbome ir gyvenome kartu kurdami trumpo metro kino filmus Nidoje. Mes – tai beveik trisdešimt kino meno studentų ir jaunųjų kino profesionalų iš devynių pasaulio šalių, trys patyrę lektoriai ir tarptautinių kūrybinių dirbtuvių „Vasaros media studija“ („Summer Media Studio“) organizatoriai. Birželio 21–liepos 3 d. dirbome, o tada šešis trumpametražius filmus parodėme Neringos gyventojams ir svečiams kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

Prisistatysiu – esu prodiuserė Eglė Burbaitė, „Vasaros media studijoje“ debiutavusi ir kaip režisierė. Dirbtuvėse atstovavau jauniesiems kino profesionalams, nes kino industrijoje dirbu jau kelerius metus (paskutinieji prodiusuoti filmai –­ trumpo metro „Pakeleiviai“ (rež. L. Mikuta) ir „Tuštumos kilpos“ (rež. G. Labanauskaitė ir A. Jablonskis), kurių premjeros įvyko šių metų „Kino pavasaryje“). Suvokdama, kad ne visi skaitytojai yra girdėję apie šias unikalias, ne vieną dabartinį kino kūrėją užauginusias dirbtuves, jaučiu pareigą apie jas papasakoti kiek plačiau.

Praktiniu darbu paremta „Vasaros media studija“ šiemet vyko jau 17-tą kartą. Tiek metų merginos ir vaikinai čia tobulinasi – siekia, kad lietuvių kinas ateityje būtų ne mažiau įdomus nei buvęs ar esamas. Šių dirbtuvių organizatorius –­ Lietuvos muzikos ir teatro akademija, rėmėjai –­ Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, tarptautiniai partneriai – Bulgarijos, Latvijos ir Suomijos aukštosios mokyklos. Kino dirbtuves prieš beveik du dešimtmečius sumanė LMTA Kino ir televizijos katedros įkūrėjas, legendinis kino režisieriaus Henrikas Šablevičius, o dabar tęsia jo mokinė, režisierė Inesa Kurklietytė.

Kasmet „Vasaros media studija“ skiriama vis kitai kino sričiai ar profesijai. Šių metų dirbtuvės buvo skirtos montažo filosofijai – dalyviai buvo mokomi ne tik techniškai atlikti montažo funkcijas, bet ir nuosekliai gilintis į šio proceso filosofiją ir postprodukcijos galimybes. Be naujos temos, šių metų „Vasaros media studija“ turėjo ir kelias naujoves. Pirma, ji buvo skirta ne tik studentams, kaip įprastai, bet ir jauniems kino profesionalams, t. y. žmonėms, kurie jau kuria kiną. Be to, šiemet sąmoningai neapibrėžtas nei dirbtuvių metu kuriamų filmų žanras, nei forma, nes norėta pamatyti, kur gali nuvesti jaunųjų idėjos.

Visa Neringa – nuo Smiltynės molo iki Nidos kopų – virto didžiule filmavimo aikštele. Šešios filmavimo komandos judėjo per šį Lietuvos lopinėlį fiksuodamos žmones, vietas, istorijas ir nuotaikas. Komandas buvo galima pamatyti pačiose įvairiausiose vietose: ant molų, miestelių gatvėse, miškuose ir kopose, o atpažinti iš profesionalios filmavimo, apšvietimo ir garso technikos. Filmavimo aikštele tapo ir pastato, kuriame dalyviai gyveno – Nidos meno kolonijos – erdvės.

Kūrybinės dirbtuvės čia vyksta neatsitiktinai – nuo pat sumanymo pradžios siekta, kad gamta įkvėptų dirbti. Taip pat yra ir praktinis aspektas: Neringa gali pasiūlyti skirtingas filmavimo lokacijas, kurios yra visai šalia – nuo industrinio didmiesčio vaizdo Klaipėdoje iki kopų ar mažų žvejų namelių pajūryje. Dėl dinamiškos gamtos vaizdo čia galima filmuoti ir siaubo filmus, ir romantiškas dramas. Be to, Kuršių nerija turi aiškiai juntamą, tačiau sunkiai nusakomą vietos pojūtį, atmosferą.

Sudėtingas ir brangiai kainuojantis kino kūrimo procesas yra komandinis darbas. Tokio darbo įgūdžiai yra būtini. Atvykdamas į kūrybines dirbtuves nežinai, į kokią komandą papulsi ir su kuo teks dirbti. Komandos suformuojamos atsitiktiniu būdu, traukiant burtus. Jas sudaro režisierius, prodiuseris, operatorius, garso režisierius ir montažo režisierius. Komandų formavimas įvyksta po to, kai režisieriai apgina savo filmų idėjas. Apie šį procesą norėčiau papasakoti kiek išsamiau, nes būtent tada netikėtai tapau ne tik renginio organizatore, bet ir režisiere.

Autorės nuotraukos

Kitiems ginantis supratau, kad nė vienas režisierius nesiruošia kurti dokumentinio kino. O dokumentika –­ mano senas susižavėjimo objektas. Tada ir prisiminiau vieną vietą Neringoje, kurią buvau atradusi visai neseniai –­ reziduodama Nidos meno kolonijoje šių metų gegužę. Tada daug keliavau po Kuršių neriją, o Juodkrantės Gintaro įlanka man tapo atradimu – esu ne kartą mačiusi, kaip ši įlanka pasipuošia šiaudinėmis skulptūromis, kurios per rudens lygiadienį sudeginamos. Tačiau nė karto nebuvau čia stabtelėjusi ilgiau. O dabar artėjant prie uoste stovinčio keisto, į ilgą garažą panašaus pastato, mane pasitiko daugybė kačių. Iš tiesų labai neįprastas vaizdas, kai su tavimi sveikintis eina dešimt kačių. Pasičiupau fotoaparatą ir leidausi jų vedama. Arti manęs neprisileido, laikėsi greta, smalsiai stebėdamos, kaip aš jas fotografuoju. Įlankoje sutikau ir keletą žvejų, tvarkančių tinklus. Išgirdau, kad katės yra „niekieno“...

Pagauta momentinio apgailestavimo, kad ignoruojamas dokumentinis kinas, papasakojau auditorijai apie Gintaro įlankos kates ir... lektoriai patvirtino mano idėją. Tapau komandos režisiere, prodiusere, burtų keliu pasikviečiau operatorių Aivarą Skrodenį, garso režisierę Ivetą Macevičiūtę ir montažo režisierę Rūtą Kalvišą. Prie mūsų komandos filmo postprodukcijos etape prisidėjo ir kompozitorius Gediminas Sudnikavičius.

Dokumentiniame kine labai nemėgstu didaktikos, todėl nuo pat pradžių žinojau, kad nenoriu moralizuojančio ir TV dokumentiką primenančio užkadrinio pasakotojo balso. Ne, ekrane nesivaidens „kalbančios galvos“, nes mano filmo pagrindinės herojės bus katės. Jos ves savo takais, pasakos savo likimus.

Per filmavimą mūsų nelepino oras ir nedžiugino atvirauti nelinkę žvejai. O kur dar judrios, nuolat iš kadro išbėgančios filmo herojės. Manėme, kad kačių atsiradimo ir išgyvenimo istoriją Gintaro įlankoje papasakosime per pokalbius su žvejais („Įlankoje natūrali atranka, ji galioja ir katėms“), tačiau filmo idėją pakeitė ponia Albina, atėjusi šerti kačių. Iš jos sužinojome apie gyvūnų karantinavimo tarnybą, kuri kasmet praretina gretas, apie šaltas žiemas, po kurių iš kelių dešimčių kačių lieka vos keletas... Istorija rutuliojosi čia pat, keisdama ir mūsų pirminę viziją. Filmo „Marių katės“ scenarijuje nugulė tokios eilutės: „Juodkrantėje yra įlanka, kuri pavadinta Gintaro vardu. Bet ten seniai nebėra gintaro. Vietoj jo – katės. Daugybė benamių kačių. Argi mes nesam atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname?“

„Vasaros media studija 2015“ laureatai

Geriausias garso dizaineris – J. Rajainmaa už filmą „Concordia“ (rež. V.-V. Niemelä);
Geriausias operatorius – O. Riškutė už filmą „The Sea“ (rež. T. Giapoutzis);
Geriausias prodiuseris – M. Čornij už filmą „The Sea“ (rež. T. Giapoutzis);
Geriausias montažo režisierius – N. Prakhova už filmą „Making Of Summer Media Studio 2015“ (rež. A. Kirkilas);
Geriausias režisierius – D. Petronis už filmą „Pants on Fire“;
Geriausias filmas – „Pants on Fire“ (režisierius D. Petronis, prodiuserė A. Kalčytė, operatorius S. Corbettas, operatoriaus asistentai L. Žiūra ir N. Prakhova, apšvietėjas R. Rutkauskas, garso dizaineriai M. Vaicekiūtis ir G. Sudnikavičius, montažo režisierius D. Petronis);
Specialus Neringos savivaldybės apdovanojimas filmui už geriausiai atskleistą Kuršių nerijos ir Neringos kurorto kraštovaizdžio unikalumą – „Cats of Amber Bay / Marių katės“ (rež. E. Burbaitė).

 

 

Draugai