Profesine prasme „Poetui“ lyg ir negali nieko tokio prikišti. Geras filmas: tikslūs dialogai, neįkyrus garso takelis, įtikinama aktorių vaidyba, mieli vaikų vaidmenys ir t. t., na, Kosto ir Julės meilės istorija nelabai patikėjau, bet koks gi kinas be love story. Kita vertus, matyti, kad ir su istorine medžiaga kruopščiai padirbėta. Tačiau, nuslūgus emocinio vertinimo bangai, apninka prieštaringos mintys. Juk kinas vis dėlto ne tik profesijos išmanymas, jis turėtų kurti prasmę, atliepti laiką, nešti žinią ir galbūt netgi būti pranašingas.

 

 

Suprantu, kad šie žodžiai skamba pretenzingai (ypač paskutinis), bet ką gi „Poetas“ praneša? Kokią prasmę jis sukuria? Sunku atsakyti. Sakytum, byloja kūrėjo tragediją (norėjo kurti, todėl pasirašė sutartį su velniu). Taip, taip. Suprantam, užjaučiam, neteisiam. Bet juk buvo ir nepasirašiusių – Krivickas, Glemžaitė, tas pats Dzūkas, kurio dienoraščiais filme remiamasi. Bet nepasirašę nepasirinkti. Sukurtas toks partizanas Tauras, sudurstytas iš kelių istorinių veikėjų (Dzūko, Kariūno...). Jis – nepakankamai stiprus antagonistas, nors ir labai kultūringas, mandagus ir negeriantis. Ir nors aktoriaus Donato Želvio Kostas – įdomus, bet toks jau vargingas melancholikas, toks jau... tiesiog pasmerktas užuojautai. Antra vertus, prisiminus Istváno Szabó filmą „Mefistas“, galima už jį atšauti: „Ko jūs iš manęs norite, juk aš tik garsiausias Trečiojo Reicho artistas Gustafas Gründgensas!“

Dingtelėjo, kad „Poetas“ keistai atliepia „Niekas nenorėjo mirti“. Scena, kurioje Kostas šauna Taurui į krūtinę, o tasai dar spėja ištarti: „Ar žinai, kaip...“, primena sceną, kai vyriausias Bronius Lokys šauna į Aitvarą, o tasai klausia: „Ar žinai, kaip skauda?“ Iš tikrųjų Kostas partizaną Kariūną nušovė miegantį ir į nugarą, bet galima suprasti, kodėl „Poetui“ tai netiko – taip nušautas nieko nepasakysi. Kita vertus, nelabai patikėjau ir tuo, kad enkavėdistai be perstojo šukuotų mišką su šunimis ir Kostas negalėtų perbėgti į kitą (Briedžio) bunkerį, esantį ne taip ir toli. Nereikėtų dramatiškų scenų su lietaus vandens srautais ir su mėlynojais („Pažiūrėk, Kostai, į mėlynojus auštant, pamatysi, koks grožis.“ Kostas išlenda, žiūri. Griebia pistoletą ir nupila Taurą. Iš pradžių maniau, kad dėl to, jog nepamatė grožio...).

Taigi, sakyčiau, kai kur autentikos visgi pritrūksta. Nors gal čia smulkmena – kinui reikia nedidelių melagysčių, kitaip jis nebūtų kinas. Juolab kad ir žiūrovų, kurie reikalautų, kad viskas būtų „kaip iš tikrųjų“, atsiranda vos vienas kitas.

Nerašysiu apie didvyriškumą ir gėrį, nes būtų banalu. Nors banalus yra ne gėris, banalus yra blogis. To taip pat nederėtų pamiršti, nors išgyvenę ištisą tikrų ir netikrų didvyrių epochą, esame linkę patikėti, kad blogis gali turėti žavių bruožų. Tie, kurie netiki dangum, sako, kad pragare linksmiau ir ten geresnė kompanija. O jūs gerai įsižiūrėkit į tos kompanijos veidus, gal taip nebesakysit. Jei kine nesukuriame įtikinamo didvyrio, ką padarysi. Sukurtas didvyris jau nebėra didvyris. Jis gimsta tą akimirką, kai to reikia. Ir daugeliui lieka nežinomas.

O mes? O ką mes? Ko jūs iš mūsų norit? Juk mes tik artistai!

Renata Šerelytė – rašytoja, scenaristė.