Apie Lauryno Bareišos filmą „Sesės“

 

Filmo „Sesės“ kadras

 

Šią vasarą įvykęs režisierių Saulės Bliuvaitės ir Lauryno Bareišos proveržis tarptautiniame Lokarno festivalyje svarbus ne vien kaip šių autorių pripažinimas Europos kino lauke, tai ženklas, kad jaunoji lietuvių kino kūrėjų karta sulaukė brandos. S. Bliuvaitės filmo „Akiplėša“, kuris Lokarne pelnė geriausio filmo apdovanojimą ir tris papildomus prizus, premjeros Lietuvoje teks palaukti iki kitų metų pavasario, o L. Bareišos režisuota psichologinė drama „Sesės“, Lokarne pelniusi geriausio režisūrinio darbo ir geriausio aktorių ansamblio apdovanojimus, jau rodoma ekranuose. Tai juosta, žyminti lietuviško kino išsiveržimą iš Vidurio Europos kino stilistikos bei aktualijų ir priartėjimą prie Vakarų kino. Galbūt tai taps reikšmingu postūmiu nacionalinio kino kultūroje, gal po šios lietuviško kino sėkmės svetur išsiplės ir jo žiūrovų ratas.

Kiekvienos režimą išgyvenusios valstybės meno laukas su skaudžia praeitimi tvarkosi skirtingai – vieni kūrėjai naiviai tiki, kad nuodugniai išskrodus kiekvieną smulkią istorijos detalę atsilaisvins įsivaizduojami pančiai, kiti bando gyventi dabartimi ir kuo greičiau atversti naują lapą. Vieno teisingo kelio nėra, tačiau svarbiau nei priemonės čia yra laikas. Galbūt todėl Vidurio Europos ir ankstesnio lietuviško kino dokumentiniai filmai buvo laikomi „nafta“, o vaidybiniai – tarsi užstrigę nesibaigiančios paauglystės etape. Juose ryškus konfliktas su pasauliu ir praeitimi, tačiau neretai pritrūksta dramaturginės logikos.

Tokiuose filmuose į pirmą planą iškeliamas ne pats gyvenimas, bet sutirštinti jausmai ir vietinės reikšmės įvykiai. Taip atrodė Vidurio Europos kino patiriama identiteto krizė, kurią dar visai neseniai išgyveno ir Lietuva. Šio regiono laukui būdingas dokumentinis tikslumas, tačiau vaidybinius filmus lydi absoliutus sumišimas, jie retai sulaukia sėkmės. Koją kiša režisierių vaizduotė, kūrybiškumas, kai kasdienę tikrovę stengiantis paversti filmu prarandamas objektyvesnis žvilgsnis.

Filmas „Sesės“ – sėkmingas proveržis. Jis pasakoja apie dviejų šeimų vasaros savaitgalį sodyboje prie ežero, atnešusiu virtinę lemtingų įvykių, neatšaukiamai pakeisiančių personažų gyvenimus. Pats siužetas nėra išskirtinis, tokio pobūdžio pasakojimai slepiasi po naujienų portalų kriminalinių nusikaltimų skilties antraštėmis. Pačioje filmo pradžioje vaizduojama kelionė į sodybą ne vienam žiūrovui pasirodys artima: ant galinės sėdynės miegant porelės sūnui, per radiją skamba vasariškos Jessicos Shy dainos. Tai bendražmogiškas pasakojimas, kone kasdien atsitinkantis kažkur netoli mūsų. Filmo istorija įdomi tuo, kad įprasta priežasties ir pasekmės logika čia neveikia, tragiški įvykiai veikėjus užklumpa atsitiktinai, tarsi iš giedro dangaus. Dėl to filmą „Sesės“ nesunku suprasti ir išjausti, jis toks pat tikras kaip gyvenimas, kuriame blogi dalykai neretai nutinka geriems žmonėms be jokio paaiškinimo. L. Bareiša kviečia pasidairyti po pasaulį, kuriame neegzistuoja teisingumas ar blogis, – svarbiausia vertybė filme „Sesės“ yra glaudus dviejų žmonių ryšys, nes nesavanaudiškai puoselėjamas ir auginamas jis gali pavirsti amžinu.

Išsaugodamas ir transformuodamas garsiausiems lietuviškiems sovietmečio filmams būdingą nutylėjimo motyvą režisierius kuria statišką psichologinę dramą be žanrui būdingos įtampos. Nuo pat pirmų akimirkų ekrane pristatoma tarpusavio poreikių nepaisanti Ernestos (Gelminė Glemžaitė) ir Luko (Paulius Markevičius) šeima (matome šniurkščiojančią Ernestą po eilinės vyro kovos), ši scena palydima tuščiu Tomo pokalbiu su jų sūnumi Kristupu (Herkus Sarapas) apie naujo automobilio techninius duomenis.

 

Filmo „Sesės“ kadras

 

Bene geriausiai pagrindinių veikėjų nesuderinamumą iliustruoja statiškas filmo pradžios kadras, kuriame matomas namo kraštas su terasoje stovinčiu staliuku. Vaizde nėra žmonių, tačiau jo paveikumas nenusileidžia Michaelio Haneke’s šedevro „Smagūs žaidimėliai“ pradžios scenai. Šiame kadre juntama tuštuma, neišsipildžiusios laimės kartėlis, puikiai apibendrinantis abiejų porų santykius. Dramatiškas praradimo skausmas filme „Sesės“ virsta ryžtu perkopti tamsą ir iš emocijų audros išlipti beveik sausam.

Atsisakant hiperbolizuotos kančios ir tragiškumo, ekrane pamažu skleidžiasi jaunų moterų – sesių Justės (Agnė Kaktaitė) ir Ernestos – viltis susitaikyti su praeities įvykiais. Filmas sumaniai perteikia gedulo metu išgyvenamus skirtingus jausmus: Justė jaučia palengvėjimą, Ernesta atranda vidinę ramybę. Iš pradžių nutylimos nelaimingų įvykių detalės leidžia sutelkti dėmesį į dabartį. Pamažu atverčiamos įvykių sekos kortos neapsunkina siužeto smulkiomis detalėmis ir atskleidžia trauminę patirtį išgyvenusio žmogaus prisiminimų netolygumą.

Kaip ir daugelyje lietuviškų sambūrių, per filme vaizduojamą savaitgalį moterys ir vyrai bendrauja atskirai. (Ankstesniame L. Bareišos filme „Piligrimai“ esminė siužeto linija irgi buvo šeimos santykiai.) Vos įsikūrusios sodyboje, moterys palieka vaikus prižiūrėti vyrams ir išeina aplankyti gyvenvietėje įsikūrusios vaikų globos namams vadovaujančios draugės Irenos (Aldona Vilutytė). Moterims bendraujant, Ernestai nebereikia žvilgčioti atgal kaip ankstesnėje šeimos kelionės automobiliu scenoje, o Justė  gali laisvai dalytis grupinės terapijos seminaruose įgyta išmintimi.

Šioje jaukioje oazėje sesės atsipalaiduoja ir atlieka kone šamanišką psichologinį ritualą barbendamos pirštais per skruostus bei smakrą, nuoširdaus juoko prislopintu balsu šnabždėdamos: „Esu pakankama tokia, kokia esu.“ Filme vaizduojamas sesių ryšys – vienintelė užuovėja joms nors akimirką pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Būtent jų švelnus abipusis rūpestis yra vienas iš nedaugelio per nelaimių audrą nepražuvusių dalykų, užtvirtinamas finaline scena, kurioje sesės tarsi ilgamečiai sutuoktiniai grįžta į buvusią tėvų sodybą.

Kai moterys palieka antrąsias puses leisti vakaro su vaikais, vyrai nuobodžiauja žiūrėdami ir komentuodami krepšinio žaidimą prie jau ataušusios vakarienės stalo. Tai nuostabi scena, įkūnijanti lietuviško mentaliteto šaknis ir kartu įrodanti režisieriaus talentą, – L. Bareiša sukuria įtikinamą lietuvišką dialogą, kuris neskamba atgrasiai. Tokie pokalbiai galėtų vykti bet kurioje draugijoje. „Sesės“ tuo ir pakeri – tai be galo savas kūrinys, kuriam pasibaigus šmėsteli, kad žiūrėjome mažąjį pasakojimą apie mus visus.