Jis gyvena apsupęs save knygomis – lentynos iki lubų, stirtos kampuose, į knygas atremti rašytojų, dailininkų, kino režisierių portretai, iškirpti iš žurnalų. Augina kinrožę, alyvmedį, lauramedį, kavamedį, avokadą („mėgstu medžius kambary“) ir daug kambarinių gėlių. Vos ne kasdien įkelia į socialinius tinklus po naują ar seną fotografiją, pasirašytą JB. Vaidina, fotografuoja, tapo. Penktadieniais eina pirkti kultūros savaitraščių kioske prie cerkvės. Laukia dviejų kino premjerų, kur filmavosi: Manto Verbiejaus vaidybinio filmo „Smėlis tavo plaukuose“ ir Nerijaus Mileriaus dokumentinio „Senio kelionės“ (abu filmai bus rodomi „Scanoramoje“). Kasdien randa kuo džiaugtis. Pavyzdžiui, tuo, kad tas dokumentinis nepanašus į tradicinį biografinį filmą, nes jis gali būti ne tik apie jį, bet apie kiekvieną senį, kuris lanko savo vaikystės ir jaunystės vietas.

Jis pats irgi nėra tradicinis jubiliatas, uoliai skaičiuojantis gyvenimo nuopelnus ar nuoskaudas. Nes šimtai jo vaidmenų, parodų ir pareigų įsitaisė kažkur praeityje, virto daug kartų pasakota ir aprašyta mitologija. 85-as ruduo atginė pas jį daug klausinėtojų, jis kartojo, kad nemėgsta dėmesio ir nemato prasmės rašyti memuarų knygos, nes kam tai įdomu. Dvi jau seniai parašytos: „Mano kinas: pasaulis, kuris priklausė vyrams“ kartu su Margarita Matulyte (2015) ir Daivos Šabasevičienės „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (2019). Kam norisi biografijos duomenų, ten išklota.

Jis nuolat bendrauja su senais ir naujais draugais. Patekęs į kompaniją neišvengiamai atsiduria dėmesio centre ir lyg nejučiomis sukuria benefisą, nes yra sklidinas aktorinių istorijų. Kad ir tokių:

„Kai su Kernagiu darėm vieną pirmųjų Teatro švenčių 1994-aisiais, tada dar Akademiniame dramos teatre, – atsimeni, kaip buvo linksma? Kernagis veda šventę, o aš kaip Teatro sąjungos pirmininkas bandau kalbą sakyt. Ieškau popieriuko kišenėse, Vytas komentuoja, salė juokiasi. Taip šventėm teatrą ir pirmus geriausius vaidmenis. Per balių po apdovanojimų Eimuntas Nekrošius sako: „Nemaniau, kad tu komikas.“

Arba vadinamasis mano kūrybos vakaras kažkur Rusijoje panašiu metu, kai skurdas buvo ir pas mus, ir ten. Stoviu prie mikrofono apsivilkęs tokį nunešiotą dryžuotą švarką praplyšusiu pamušalu. Nieko nesakau, kišu ranką į kišenę ir ištiesiu ją iš po skverno. Publika ėmė kvatoti. Tokie paprasti judesiai scenoje tampa ženklais, gali su tuo žaist.

Lapkričio vidury Talino kino festivalis rodys „Senio keliones“, kviečia ir mane. Kostiumą reikia vežtis, į sceną lipti. Tik kad nebūtų kaip kadaise festivalyje Maskvoje, kur mane norėjo pagarbinti. Pasipuošiau, apsiaviau batus ilgais snapais. Lipau į sceną, kliust ir užkliuvau už paskutinio laiptuko. Ir klūpiu scenoje keturpėsčias. Kaip man dabar išsisukt? Taip keturiom ir atėjau prie mikrofono, atsistojau ir ėmiau kalbėti. O publika linksminosi ir plojo į ritmą, kol ėjau keturpėsčias.“

 

Juozo Budraičio autoportretas

 

Jeigu tai būtų filmo epizodas, ką jis vaizduotų? Koks būtų tos metaforos turinys, kai kadre – lietuvis aktorius, Maskvos scenoje suklumpantis ir einantis keturiomis? Ką tuo galima pasakyti Ezopo kalba?

Kad mes visi esam pėstieji, visi keturkojai. Ir kad joks faktas negali paveikti tavo biografijos. Nesvarbu, ar nukritai, ar ne. Tada suveikė mano artistinis egoizmas. Patyriau stresiuką ir veikiau intuityviai, padariau beveik performansą. Svarbiausia, kad atsistojau. Ir pasakiau vakaro vedančiajam: dabar užleisk man vietą prie mikrofono. Supranti, pajutau ne ideologinį situacijos krūvį, o grynai artistinį – suklupau, improvizavau ir kaip artistas likau patenkintas. Suvaidinau, kad tyčia viską padariau. Tai čia jokun darbs. O publika žvengė visą laiką.

Supratau, kad situaciją matei ir jautei tik iš vidaus.

Arba viskas svarbu, arba visai nesvarbu. Anksčiau galvodavau, kad gyvenime būtinai turiu padaryti vienus svarbius dalykus, kitus, trečius... O nieko nereikia padaryt. Laikas vis tiek eina ir daro savo. Matai, didelį perversmą mano sąmonėj padarė Žemės vaizdas iš Marso. Toks mažas taškiukas. Galvojau tada: aš ten vaikštau? Tokioj tuščioj begalybėj? O mes čia gyvenam, veikiam, jaudinamės. Atėjom ne savo valia ir ne savo valia išeisim. Bet tarp to atėjimo ir išėjimo žmogui suteiktas didelis malonumas jausti, veikti, matyti gamtą. Nors gamtai tas pats, ar tu atėjai, ar neatėjai.

Visiškai antisanitarinis požiūris į gyvenimą ir veiklą. Nes kai dirbai, buvai kitokios nuomonės.

Tikrai kitokios. Toks perversmas senatviškas, manau. Kai aktyviai dirbau, visame kame mačiau prasmę. Norėjau padaryti kuo geriau. Kai filmavausi „Lanfiero kolonijoje“, slapta nuo visų atsiklaupiau ir pasimeldžiau. Nes tai mano ketvirtas filmas – po „Niekas nenorėjo mirti“, „Mergina juodais drabužiais“ ir „Jausmai“. Ir matai, mano malda privedė prie Antonioni – mano portretą jis pamatė ant čekiško kino žurnalo viršelio ir panoro kviesti filmuotis. Turbūt nevykusiai pasimeldžiau, nes su Antonioni nieko neįvyko. Gal ne tam dievui meldžiausi. O norėjau, kad man pasisektų.

Taigi buvo 1969-ieji ar 1970-ieji. Ne dievai, o sovietijos valdininkai sprendė reikalus.

Jie aiškino, kad populiarūs aktoriai labai užsiėmę ir neturi laiko dirbti užsienyje. Susitikau su Antonioni ne jo filmavimo aikštelėje, o po keleto metų per kino festivalį viešbučio lifte. Pajutau intensyvų žvilgsnį ir atpažinau. Tyčia išlipau tame pačiame aukšte kaip ir jis. Prisistačiau per jo vertėją. Matau, sako jis, neįveikiamos aplinkybės sutrukdė mums dirbti kartu. Klausiu, kaip tas filmas, į kurį norėjo mane kviesti. Nėra to filmo, atidėjo scenarijų.

Neseniai sužinojau, kad pagal tą patį scenarijų dabar kitas režisierius ruošiasi statyti filmą. Įdomu. Seku šitą istoriją. Bet niekam iš kino žmonių anuomet to nepasakojau. Kas patikėtų?!

Kartais pagalvoju, kas galėjo įvykti, ir koks nusivylimas, kad neįvyko. Paskui paskaitau kokį išmintingą filosofą, kuris sako, kad praeities nusivylimai buvo ir išnyko, tad nėra ko dėl jų sukti galvos. Taip dabar ir darau. Maža kas galėjo nutikti. Galėjo ir kino mano gyvenime nebūti. Nieko blogo dėl to nebūtų atsitikę.

Juokinga istorija, kaip atsiradai kine: draugo stipriai pastumtas nukritai ir ant pilvo įčiuožei į Klaipėdos kultūros namų salę, kur buvo renkamos merginos filmui. Baigėsi tuo, kad buvai paprašytas atsistoti ir pakviestas filmuotis „herojaus aplinkoje“. Maždaug 1957-ieji?

Tada irgi reikėjo išsisukti iš situacijos, kaip ir nukritus scenoje. Tokiais atvejais vis prisimenu vaikystę, kai nukentėjau neprasikaltęs, ir tai, matyt, liko pasąmonėje. Jeigu atvirai – pamečiau klumpę purve, kol tėvai per Velykas buvo išvažiavę į bažnyčią, o vaikams prižiūrėti paliko tokią moteriškę. Ji mane ištraukė ir gerokai užvožė, ir ne tik, nenoriu pasakoti. Nuo tada, matyt, įsiminiau: kai nukrenti, esi baudžiamas ir reikia kažkaip išsipainioti iš bėdos.

Įčiuožti ant pilvo į salę buvo juokinga. Nieko baisaus. Taip dar septyniolikmetis šmėkštelėjau filme „Kai susilieja upės“.

 

Kino režisierius Algimantas Puipa

Aktorė Laima Akstinaitė

 

Nieko baisaus, nes tada tave ir pastebėjo Regina Vosyliūtė, antroji daugybės filmų režisierė, atvedusi į lietuvių kiną ne vieną aktorių. Tavo nuotrauką vėliau ji vis pakišdavo Vytautui Žalakevičiui, kai jis ieškojo, kas vaidins jauniausią Lokį filme „Niekas nenorėjo mirti“. Ir paskui tampi vienu pagrindinių jo aktorių.

Mūsų ryšys su Žalakevičiumi vis tvirtėjo. Kai buvau Teatro sąjungos pirmininkas po 1990-ųjų, jis ateidavo pas mane tiesiog pasėdėti. Yra siūlęs vaidinti jo parašytoje monopjesėje. Nors keikė mane paskutiniais žodžiais dėl to, kad vaidinu teatre, nes teatras, anot jo, gadina mane.

Esu ir durnystę jam iškrėtęs. Kauno dramos teatre vaidinau žurnalistą Jono Vaitkaus spektaklyje „Senelių namai“. Nuobodi pjesė, nėr ko joje veikti. Tai kaip man būti tame spektaklyje? Prisiminiau, kad kino studijoje kone visi vaidina Žalakevičių, jo mimiką, eiseną, manieras. Aš irgi visa tai įsiminiau ir sugalvojau „Senelių namuose“ suvaidinti Žalakevičių. Išeinu po spektaklio, Žalakevičius laukia manęs. „Sakiau, neik į teatrą. Teatras gadina tave.“ Pasakė ir išvažiavo.

Kaip šiais laikais jautiesi kino aikštelėje? Juk daug kas pasikeitė. Žmonės, tempas, visos komandos profesiniai įgūdžiai. Esi pasakojęs, kad anksčiau iš technikų dažniausiai girdėdavai keiksmažodžius, o praeitą vasarą eidamas pro technikus girdi – „konceptas“. Kas dar?

Dar – aktoriui kėdę paduoda, gali atsisėsti. Ankstesniais laikais filmuojant lauke stovi, stovi... Gerai, jeigu šilta, kokį akmenuką randi ar kaladę. O jeigu šalta? Dabar yra vagoniukai, kėdutės. Bet pasitikėjimas savimi, savo gabumais, ko tikėjausi su metais įgauti, – ne, niekas nepasikeitė. Vis tiek prieš publiką jaučiuosi nejaukiai. Juk visa kino grupė – publika, kurios akivaizdoj vaidinu. Turi praeiti laiko, kol priprantu. Ne tos šeimos nario kompleksą jaučiu iki šiol: nesu aktorius, nesu įleistas į tą kohortą.

Ir įleistas, ir reikalingas. Ne tik kine ar teatre, bet net muzikiniame klipe su Giedrės Kilčiauskienės daina „Jei Dievui būtų gimusi dukra“, kuriame tu – pats Dievas.

Kad nedaug ten manęs. Senis toks sėdi, ir viskas. Nedaug manęs ir „Netflix“ seriale „Valdovės gambitas“: tik epizodas finale, kur seniai lošia šachmatais parke. Paskutinis serialo kadras – mano stambus planas. Visi matė, visi man apie tai šneka: „O, tu suvaidinai!“ Nejuokaukit, sakau, juk ten tik epizodėlis. Tik stambus planas, daugiau nieko nėr. Bet klausyk, įsimintina! Būna tokių keistų triukų.

Įdomiausias faktas iš to filmavimo buvo tai, kad po ilgų metų režisierius stovėjo prie kameros ir labai įdėmiai žiūrėjo į mane vaidinantį. Man padarė didelį įspūdį, nes dabar režisieriai sėdi kažkur prie monitorių ir siunčia į aikštelę asistentą, kad pasakytų jo pastabas aktoriui. Režisieriai dabar nežiūri į tave gyvą. Visur, kur filmavausi, – tik per monitorių.

Matydamas, kaip „Valdovės gambito“ režisierius Scottas Frankas stovi prie operatoriaus ir žiūri į mane, prisiminiau Žalakevičiaus laikus. Jis stovėdavo šalia kameros, žiūrėdavo ir vos linktelėdavo, jeigu man pavykdavo. Arba šiek tiek krypt galvą, jeigu ne. Svarsčiau, ar tas režisierius panašiai reaguos. Ne, jis taip nedarė, bet iš akių supratau, kad viskas gerai. Labai pasiilgstu kine režisieriaus, esančio šalia.

Filmuodami dokumentinį filmą, tave vežiojo po vaikystės, jaunystės vietas. Koks jausmas ten sugrįžus?

Jausmo gal jokio, tik atgyja prisiminimai, kurie buvo lyg ir dingę. Gyvenimas atsiminimams prilipdo visokių spalvų, pojūčių, tokie apauginti jie ir išlenda. O tada, atvežtas į Lipinų kaimą, galvojau: kadaise čia stovėjo tėvų namas, kur aš gimiau. Prisimenu pavasario gamtos kvapą, koks būna iškart po žiemos, kai sniegas tirpsta. Kartais ir dabar pasikartoja švaraus oro kvapas, bet tokio jo gal nebėr. Ir ką aš matau, atvežtas į savo gimtą kaimą: tuščias laukas. Ne tuščias – užsėtas pupomis. Ir stoviu kaip baidyklė pupų lauke. Gražus tas laukas, žalias visas ir raudona kylančios saulės šviesa, ežeras netoliese matosi.

Atsimenu, kaip tėvukas vežė mane brikele palei tą ežerą ir prie užtvankos girdė arklį. Atsimenu, kaip klibėjo brikelės ratai, kai arklys bėgo keliuku. Taip norėjau, kad filme atsikartotų tas vaizdas ir tas garsas: klib klib klib... Pats gražiausias mano vaikystės prisiminimas. Filme mane pasodino į vežimą, išvežė į vieškelį, o ten viskas darda, tarška, barška, nėra to garso, kaip keliuku važiuojant. Saulė teka, vaizdas puikus, tik to garso trūksta. O keliukas koks gražus būdavo!

Gali ištrint tuos atsiminimus, jie nieko nereiškia. Va, einu Vilniaus gatvėmis. Einu studentas. Einu kino artistas. Einu sulaukęs 85-erių. Niekas nuo to nesikeičia, gatvės tos pačios, gamta ta pati. Filosofai tai pavadintų savaip, o man tai gyvenimo faktai. Dalykėliai, kurie yra su manimi.

Vakar nutapiau paveikslą „Angelas nusileido mano sodely“. Kitą pavasarį noriu pasodinti jurginus kieme. Kaip manai, sulauksiu pavasario?

Jeigu nori sodinti jurginus, sulauksi.