2004 m. išleistas garsaus šiuolaikinio britų rašytojo Davido Mitchello romanas „Debesų žemėlapis" („Cloud Atlas") sulaukė tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų pripažinimo (romanas tais metais buvo vienas pagrindinių prestižinės Bookerio premijos kandidatų). Nežinia, kokios aplinkybės turėjo įkvėpti autorių parašyti šį sudėtingos konstrukcijos kūrinį, tačiau dėl vieno iš „atsitiktinumų" knyga pateko į trijų talentingų kino režisierių –­­ Tomo Tykwerio, Lanos ir Andy'o Wachowskių – rankas. Nepaisant įvairiausių trukdžių (filmo projektas įvairiose stadijose atšauktas net tris kartus, o kurtas – ketverius metus), 2012 metais didžiuosiuose ekranuose pasirodė Europoje pastatytas kino epas „Debesų žemėlapis".
Kiekviena iš šešių filmo istorijų turi savo herojus, o jų ne visiškai apčiuopiamos, transcendentinės sąsajos sujungia viską į vieną pasakojimą. Veiksmas prasideda nuo XIX a. jūra keliaujančio jauno advokato dienoraščio, kurį, jau knygos pavidalu, XX a. pr. skaito mažai žinomas kompozitorius, savo meilės laiškuose pasakojantis svarbiausio gyvenimo kūrinio –­­ seksteto „Debesų žemėlapis" – atsiradimo aplinkybes. Šių laiškų adresatą, kaip ir pačius laiškus, po keleto dešimtmečių netikėtai atranda drąsi žurnalistė, kai jos atliekamas tyrimas pavirsta nuožmiu trileriu...
Scenarijus buvo kuriamas romano siužetą surašant ant spalvotų kortelių ir sudedant iš jų kaleidoskopą. Taip tarsi siekta dinamikos. Aktorių užduotis buvo vaidinti ne herojus, o transmigruojančias sielas, kurios sujungia „išbarstytas" siužeto dalis. Garso takelis, montažas, aktorių vaidyba yra ritmingai besikeičiančių erdvių paviršiniai jungiamieji elementai. Labiausiai filmo pulsą veikia paralelinis montažas, po truputį audžiantis vos pastebimų sąsajų tinklą, veiksmui nuolat persikeliant tai į ateitį, tai į praeitį. Tačiau siužeto vystymuisi tai didelės įtakos nedaro, negalėtume to pavadinti tradiciniu flashbacku, grįžimu į praeitį, norint atskleisti įvairias aplinkybes, –­ greičiau tampame liudytojais esamųjų momentų, kai lūžta herojų gyvenimai.
Dėl panašios pasakojimo struktūros ir keliamų klausimų apie žmonijos ir gyvenimo prasmę, labiausiai šį filmą norisi lyginti su mokslinės fantastikos ir egzistencinio kino pradininko Stanley'o Kubricko filmu „2001-ųjų kosminė odisėja". Kubrickas savo filmą apibūdino kaip vizualinį potyrį, kuris veikia pasąmonę taip, kaip tai daro muzika.
Šiame trijų valandų filme muzika lydi veiksmą apie dvi valandas. Kiekvienai istorijai skirtingai pritaikomas to paties seksteto „Debesų žemėlapis" motyvas. Sekstetas – muzikinis kūrinys, atliekamas šešiais instrumentais, filmo siužeto istorijos taip pat yra šešios. Filmo muzikinio kūrinio pavadinimas turi svarbią kodifikuotą reikšmę – debesys ne tik sklendžia dangumi tarsi muzikos garsai erdvėje, bet ir turi savybę vis keisti formas, o jų judėjimo kryptis priklauso nuo vėjo. Taip ir žmogaus gyvenimas yra nukreipiamas jausmų, blaškomas nežinios ir paklydimų, tačiau keičiasi ir turi galimybę tobulėti. Rytų filosofijoje, ypač Dzen tradicijoje, debesies įvaizdis dažnai naudojamas siekiant atskleisti žmogiškosios egzistencijos nepastovumą ir besikeičiančią prigimtį.
Žodžiui „likimas" filme suteikiama daug gilesnė negu įprasta reikšmė – kiekvieno mūsų veiksmai nulemia ne tik asmeninę ateitį, bet ir daro įtaką kitų žmonių gyvenimams. Budistai tai vadina karmos dėsniu.
Filme „Debesų žemėlapis" yra kelios svarbius etinius klausimus paliečiančios parafrazės iš klasikinio distopinio filmo „Soylent Green" (rež. Richardas Fleischeris, 1973 m., pagal Harry'o Harrisono romaną  „Pasislinkit! Pasislinkit!", 1966 m.). O niūraus ateities miesto vaizdai primena garsųjį filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis" (rež. Ridley's Scottas, 1982 m., pagal Philipo K. Dicko romaną „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?", 1968 m.).
Kelionė laivu, gyvenimas saloje, gaudynės didmiesčio gatvėmis ir visa kita šiose istorijose vaizduoja tarsi jau žinomus, kine nesyk matytus dalykus. Bet juos sujungus ir pamačius taip, tarsi žvelgtum į debesis, pasak Baudelaire'o, „tuos nuostabius neapčiuopiamybės pastatus", pradeda ryškėti aukštesnės pras­mės formos.