Tiek laiko Europos publikos kino apdovanojimui LUX nominuoto filmo „Perimtas ryšys“ ukrainiečių režisierė Oksana Karpovič praleido klausydamasi rusų karių pokalbių telefonu, jiems skambinant į gimtinę. Kūrėja dalinasi įžvalgomis apie Rusijos visuomenę ir tuo, kas nepateko į filmą.

 

Kadras iš filmo „Perimtas ryšys“

 

Karas man prasidėjo per garsą. Pirmas dalykas, kuris pakeitė mano įprastą tikrovę, buvo sprogimo garsas. Dar prieš pamatant kažką. Tai įvyko 2022 m. vasario 24 d., tuo metu buvau Rytų Ukrainoje. Tą akimirką supratau, kad mano ir mano šalies gyvenimas nebebus toks pat. Nuo tada vis labiau kreipiau dėmesį į karo ir garso santykį. Karas turi labai savitą skambesį. Žinoma, tai ir sprogimai, atakos. Bet yra ir kitas garsas – tiksliau, jo nebuvimas. Būtent tylą labai norėjau parodyti filme. Tai tylus filmas. Apskritai tai nebūdinga karo filmams, bet būtent tokia yra tikrovė. Viskas priklauso nuo to, kaip arti esi fronto linijos, bet gyvybės garsų nebuvimas labai aiškiai parodo, ką daro karas: jis naikina gyvenimą. Todėl garsas šiame filme tapo esminiu pasakojimo elementu. Į tai rimtai žiūrėjome visa komanda. Šitą dalyką, manau, kiekvienas ukrainietis šiandien intuityviai suvokia: kaip stipriai pasikeitė garsas per karą.

Pokalbių telefonu įrašus naudoti kaip pagrindinę medžiagą buvo sąmoningas pasirinkimas. Nesistengėme tos medžiagos išvalyti ar pagerinti skambesio. Mums buvo svarbu išsaugoti tikrąjį jos pobūdį ir kokybę. Susidūrėme su sunkumais, nes kai kurios dalys techniškai buvo labai prastos, sunkiai suprantamos. Kartais net negalėjome aiškiai išgirsti, ką žmonės sako. Daugelio įrašų negalėjau įtraukti, jie buvo neaiškūs, netinkami naudoti filme. Vienas iš sunkumų, dirbant su šia archyvine medžiaga, buvo viską išklausyti. Klausiausi apie trisdešimt vieną valandą trunkančių įrašų, gautų iš viešų jutubo kanalų.

Kai gimė filmo idėja, maniau, kad ją įgyvendinti pavyks tik surinkus niekur prieš tai neviešintą, necenzūruotą medžiagą. Deja, saugumo tarnybos atsisakė ją suteikti. Sakė, kad įrašai turi teisinę vertę, naudojami tiriant karo nusikaltimus, todėl jais pasidalinti negali. Galiausiai likome tik su jutubo fragmentais – dažniausiai 3–4 minučių trukmės. Tad kai kurie pasirinkimai jau buvo padaryti už mane. Neturėjau galimybės klausytis viso pokalbio nuo pradžios iki pabaigos, turėti visiškos kūrybinės laisvės. Kita vertus, tai skatino ieškoti kitų būdų, kaip dirbti. Supratau, kad filme noriu parodyti mažiau pokalbių, bet tokių, kurie patys savaime būtų vientisi ir pasakotų istoriją. Kai šnekamės telefonu, pokalbis nėra labai nuoseklus: šokinėjame nuo vienos temos prie kitos, kinta emocijos, tonas. Šiuose įrašuose taip ir buvo. Vieni pokalbiai baigdavosi ginču, kiti nuo pykčio pereidavo į susitaikymą. Tai labai žmogiška. Todėl rinkausi ilgesnius pokalbius, kuriuose per vieną fragmentą būtų galima pamatyti daugiau nei per daugybę atskirų iškarpų.

Klausantis pokalbių mane labiausiai pribloškė, sukrėtė ir sužeidė blogio banalumas. Turiu galvoje filosofės Hannah Arendt jau įtvirtintą sąvoką, kai ji kalbėjo apie Vokietijos nacius. Deja, šiandien susiduriame su realybe, kai tą pačią sąvoką galima taikyti Rusijai. Ne todėl, kad stengiausi rasti kokų nors sąvokų, kuriomis galėčiau apibūdinti Rusijos kariuomenę ar visuomenę. Šį blogio banalumą pastebėjau klausydamasi medžiagos. Stengiausi būti atvira, bet tai, kas mane išties sukrėtė, – koks įprastas rusams yra smurtas. Jis tapęs norma. Tai jų kasdienybė. Jie dalyvauja invazijoje tiesiogiai arba netiesiogiai ir ją visiškai priima.

Vienas mane nustebinęs aspektas, kurio negalėjau įtraukti į filmą, – pokalbiai apie pinigus. Beveik kiekviename perimtame skambutyje dalis pokalbio sukosi apie atlyginimus: kiek konkrečiai uždirba vienas ar kitas karys, atsižvelgiant į tai, kur jis yra, – fronto linijoje ar toliau. Jie nuolat skaičiuodavo, kiek gauna. Įsivaizduokite, jų šeimos nariai klausdavo: kiek uždirbi? Tai buvo tiesiog įprasta. Neišgirdau nė kruopelės empatijos. Viskas traktuojama kaip darbas. Paprasčiausias darbas: įsiveržti, plėšti, žudyti, plėsti teritoriją. Tai – jų tikrovė. Jie uždirba pinigus. Ir tai yra vienintelis tikslas, apie kurį jie kalba. Nekalba apie kančią. Visiškai nekalba apie žmogiškąjį aspektą. Mane tiesiog sukrėtė. Suvokiau, kad daugumai Rusijos visuomenės karas tėra darbas.

Žmonės dažnai manęs klausia: „Kas buvo skaudžiausia klausantis?“ Skaudžiausia buvo išgirsti moterį, kuri filme kalbasi su savo partneriu, kariu. Ji labai gerai supranta, kas vyksta, ir bando jį įtikinti, kad tai, ką jis daro, yra blogis, nusikaltimas. Ji kalba piktai, tiesmukai. Labai apsidžiaugiau atradusi šį pokalbį. Jis vienintelis toks filme, bet jis teikia vilties. Jei kai kurie rusai kalba apie viltį, tai štai – šita moteris ją įkūnija. Ji turėjo drąsos būti sąžininga su artimu žmogumi, pareikšti savo nuomonę garsiai, su įniršiu. Ir man atrodo, kad tas pyktis – labai svarbus.

Norėčiau tikėtis, kad rusai supyks. Ne vieni ant kitų, bet ant savo valdžios. Šito mes dar nematome. Jei visa energija ir neapykanta, kurią rusai dabar nukreipia į JAV ar kitus, būtų nukreipta į jų pačių korumpuotą oligarchinę valdžią, jie turėtų visai kitokią visuomenę, kitokią šalį ir gyvenimo kokybę.

Tiesą sakant, aš visada, dar prieš karą, žiūrėdavau ir iki šiol stengiuosi žiūrėti rusiškus filmus. Visada maniau, kad nėra jokio aiškaus šios šalies visuomenės portreto. Žinoma, pati Rusija kuria kiną, meną, kultūrą tam, kad propaguotų savo pasiekimus, grožį – ypač klasikinės kultūros srityje. Tačiau labai retai kalbama apie tai, kas iš tikrųjų vyksta visuomenės viduje. Žmonės, kurie nesidomi arba niekada nėra keliavę į Rusiją, ypač už Maskvos ar kitų didžiųjų miestų ribų, iš tiesų nepažįsta tikrojo Rusijos visuomenės veido. Todėl tam tikra prasme norėjau sukurti istorijos portretą. Žinoma, tikiuosi, kad visuomenė keisis ir evoliucionuos, bet manau, kad šis filmas bet kuriuo atveju turėtų likti kaip dokumentas. Jie turėtų jį pažiūrėti. Jie turėtų sužinoti, kas jie yra ir kuo tapo.

 

Užrašė Greta Vilnelė