Latvių ir estų kino kritikai apie skirtumus ir panašumus, kūrybą ir mechanizmus

Tarsi izolinijas įsivaizduojamame Europos kino žemėlapyje braižo festivalių organizatoriai, filmų teisių pardavėjai, institucijos. Poreikis viską grupuoti lietuvių, latvių ir estų kiną suvynioja į Baltijos kino paketą. Ar realu tikėtis unikalaus požiūrio kampo iš pusantro milijono gyventojų turinčios šalies kūrėjų, gal lengviau jį suformuoti būnant šešių milijonų kompanijoje? O gal mes esame per daug skirtingi ir atskiri, tad Baltijos kinas tėra patogus įrankis save pristatyti?

Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – kinas yra įtvirtinta sąvoka tarptautinėje kino industrijoje. Valstybiniai Baltijos šalių kino centrai dažnai bendradarbiauja, kartu prisistato kino mugėse. Taip lengviau „parduoti“ regioną – negali tikėtis, kad visi skiria mažas šalis, juo labiau nedideles kino gamybos rinkas. Baltijos šalys sugrupuotos į vieną ir pardavinėjant kitų šalių filmus: dėl mūsų regiono mažumo retai kada parduodamos platinimo teisės tik vienai šaliai, reikia pirkti visoms trims.

Baltijos skėtį naudoja ir kino renginių organizatoriai, diplomatinės atstovybės užsienyje. Pavyzdžiui, vasarį Paryžiuje vyko pirmasis Baltijos šalių kino festivalis „CinéBaltique“, panašūs bendri renginiai vyksta ir kitose šalyse. Net Nidoje vasarą organizuojama „Baltijos banga“, rodanti estų, latvių, lietuvių filmus.

„Stipriai tikiu regionu. Mes galime sau pritaikyti geriausias Šiaurės šalių praktikas. Ilgą laiką stebėjau jų darbo metodus: jie kooperuojasi ne tik kurdami filmus, ne tik gamybos etapui, bet ir platinimui. Bendra regiono kino estetika ir išdirbtas Šiaurės šalių prekės ženklas leidžia lengviau viešinti, parduoti skandinavų filmus užsienyje. Atskirai tai daryti yra daug sunkiau“, – sako latvių kino kritikė Sonora Broka, kuri yra ir tarptautinio Rygos kino festivalio programos vadovė.

Jei Baltijos kinas egzistuoja, tai koks jis? „Baltijos šalių kinas, mano akimis, yra bendro Baltijos jūros regiono dalis. Matau daug panašumų ne tik su Skandinavijos, bet ir su Vokietijos filmais, kurių veiksmas vyksta Baltijos jūros baseine, pavyzdžiui, Christiano Petzoldo „Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“, 2023). Palyginti su Pietų Europa, pas mus mažiau spalvų vaizdo paletėje, mažiau sekso. Mūsų kine seksas kaip dviejų žmonių meilės išraiška yra gana retas. Filmuose daugiau introspekcijos, nes scenaristai nesijaučia patogiai kurdami dialogus, kūrėjai labiau save išreiškia per vizualiką, kur galima įtraukti ir šiek tiek nuogybės (juokiasi). Jei lyginsime su ispaniškais, prancūziškais filmais, mes neturime dialoginio kino tradicijos“, – skirtumus vardija estų kino kritikas Tristanas Priimägis, kuris taip pat rengia dokumentinių filmų festivalį „Docpoint“ Taline.

Baltijos kinas – mūsų charakterio ir visuomenės, to, kokie mes esame, atspindys. O kad esame panašūs į skandinavus, Tristanui pritaria ir Sonora: „Mūsų festivalyje gausiausiai lankoma ir ilgai gyvuoja programa „Nordic Highlights“, filmai iš Skandinavijos. Pridėję estų, lietuvių filmų sustipriname efektą. Praėjusių metų festivalyje tai matėme – lietuviškų filmų bilietai buvo išparduoti, už durų liko pikti netilpę žiūrovai. Taip nutiko su Tomo Vengrio filmu „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, su Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“. Taip niekada nebūdavo. Kažkas mus jungia ne tik per mentalitetą, bet ir estetikos, temų klausimais. Pavyzdžiui, nors Deimanto Narkevičiaus „Čiulbančios sielos“ veiksmas vykta lenkų ponų dvare Dzūkijoje, jis labai lietuviškas, bet laisvai galėtų būti ir latviškas filmas.“

Koks tas mūsų balsas? Užsienyje kalbame daug­maž vieningai, bet kiekviena šalis vis tiek skirtinga. „Manau, kad Lietuva ateina iš labai stiprios vizualiųjų menų tradicijos, iš abstraktaus meno, ir tai matosi filmuose. Lietuviai labiau linkę eksperimentuoti, vizualizuoti. Mes, estai, neturimo tokios tradicijos, mūsų filmai labiau pragmatiški, realistiški, ne tokie eksperimentiniai. Annos Hints „Pirties seserys“ („Savvusanna sõsarad“, 2023) išsiskiria šioje tradicijoje“, – sako Tristanas.

Sudėtingiausia situacija Latvijoje. Iš trijų šalių čia mažiausias kino lankomumas, jie turi nedaug kino teat­rų, ypač už Rygos ribų, nedideliuose miestuose. Viskas susiję: mažai kino žiūrovų, dar mažiau jų tenka nacionaliniam kinui, sunku pagrįsti finansavimą filmams kurti. „Latvijoje filmų būtų galima sukurti daugiau, bet trūksta pinigų, nes dėl neišplėtotos kino kultūros sunku įtikinti valstybę skirti tam lėšų“, – įsisukusį užburtą ratą apibūdina Sonora.

Dėl negausių filmų sudėtinga apibūdinti latvišką kiną. „Palyginti su lietuvišku ar estišku, man sunkiau apibrėžti latviško kino charakterį. Nesu tikras, ar toks išvis egzistuoja. Daug šiuolaikinių jų filmų yra nepakankamos kokybės, tokių ten gerokai daugiau nei Estijoje ir Lietuvoje. Mes jau perėjome šią fazę, kai 2008–2013 m. dauguma mūsų filmų buvo prasti. Tada visi bandė suprasti, kaip sukurti gerą filmą. Atėjo kitas etapas, kai išmokome kurti normalų kiną. O tada galėjome pradėti statyti gerus filmus. Manau, kad latviai vis dar 2013 m. lygmenyje. Jie bando būti saviti, kitokie, bet tai nelabai veikia kine. Kartais man sunku suprasti jų humoro jausmą. Bet manau, kad jie jau arti lūžio taško“, – sako Tristanas.

Estų kinas dėl geografinio ir kultūrinio artumo yra veikiamas Suomijos. Tristanas džiaugiasi, kad estams pavyko suformuoti savo tapatybę ir po truputį atsitraukti nuo suomiškos įtakos. Kritiko akimis, suomių kinas dabar per daug tvarkingas, per daug politiškai korektiškas, scenarijai itin išdirbti, bet dėl to tampa nuobodžiai saugūs. Tam įtakos turi tai, kad be nacionalinio transliuotojo indėlio Suomijoje sunku sukurti filmą, todėl kūrėjai turi įtaikyti į televizijos taisykles, atsisakyti bet ko, kas negalėtų būti parodyta prime time (geriausiu laiku ankstyvą vakarą, kai daugiausia žiūrovų). „Per tvarką ir normas pas juos nebeliko kūrybos, bet jie yra labai dosnūs finansiniai partneriai“, – su ironija apibendrina Tristanas.

Kitas viso Baltijos jūros regiono ir netgi pasaulinio kino iššūkis – turtingos filmų rodymo platformos, pavyzdžiui, „Netflix“. Talentai, galintys sukurti originalius ir sėkmingai žiūrimus filmus, žvalgosi į platformas, kurios itin gerai moka ir suteikia puikias sąlygas. Bėda ta, kad platformos reikalauja nesudėtingo turinio, filmų, kurie grindžiami istorija, pasakojimu. Platformos ieško tik tokio turinio – gali sekti filmą net nežiūrėdamas į ekraną, vis tiek viską suprasi. Tokius filmus lengva sudėlioti į dėžutes, nesunku reklamuoti.

„Tikiu, kad mes privalome eiti kita linkme. Kinas turėtų ne varžytis su platformomis, o atrasti kitą kelią. Nereikia tokių pačių filmų ir kino teatruose, ir kompiuteriuose. Tai yra didelė galimybė Baltijos šalių kūrėjams, nes mes iki platformų, priešingai nei skandinavai, dar neprisikasėme“, – aiškina Tristanas.

Didesnių šalių režisieriai vis labiau dirba su platformomis, dėl to atsiveria ertmė autentiškoms istorijoms. Mes ją ir užpildome su savo kino pasakojimais. Taip turime daugiau galimybių būti išgirsti ir pamatyti.

Jei esame panašūs, kodėl nežiūrime kaimynų filmų? Pavyzdžiui, vieno tarptautiškai sėkmingiausio pastarųjų metų lietuvių filmo – Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“ – platinimo teisės nebuvo nupirktos nei Estijoje, nei Latvijoje, filmas nebuvo rodomas kino salėse, tik festivaliuose. (Nors Latvijos nacionalinis transliuotojas neseniai nupirko televizijos teises.) Kreipiuosi į šio teksto skaitytojus – ar prisimenate, kada paskutinį kartą matėte latvišką ar estišką filmą Lietuvos kino teatrų repertuare?

„Sau vis užduodu šį klausimą, kodėl nežiūrime vieni kitų filmų. Esame gan stiprūs savo šalyse. Pernai Estijoje nacionaliniai filmai sudarė 13,11 proc. rinkos, 2023 m. – 21,75 proc. Skaičiai, pasak Lietuvos kino centro, panašūs ir pas jus: 2024 m. – 20,54 proc., 2023 m. – 15 proc. Platintojai netiki kaimynų kinu. Nors pabandyti nekainuotų daug, bet reikėtų įdėti darbo, todėl nėra jokio susidomėjimo. Galbūt čia slypi savotiška posovietinė trauma: vis dar gręžiamės į Vakarus, nepripažįstame, kad kaimynai gali būti įdomūs ir kokybiški. Noriu pabrėžti, kad aš pats, kaip kino kritikas ir žurnalistas, stengiuosi parašyti apie visus latvių, lietuvių filmus“, – sako Tristanas.

Jei baltiškų filmų žiūrimumas auga festivaliuose, visai įmanoma, kad vėliau tai išvirs ir į skaičius kino teatrų repertuaruose. „Režisieriai pradėjo pasakoti universalesnes istorijas, su kuriomis gali susitapatinti daugiau žiūrovų. Nereikia būti lietuviu, kad suprastum ir jaustumeisi, jog lietuviškas filmas pasakoja apie tave ir tau, nes šių dienų mūsų filmai kalba plačiau“, – teigia Sonora.

Sonoros mintį patvirtina Lauryno Bareišos filmo „Sesės“ atvejis. Filmas buvo įtrauktas į Rygos kino festivalio konkursą, o per aptarimą komisijos narės latvė, norvegė ir švedė kartojo tą patį: tokia istorija laisvai gali vykti ir pas mus.

Yra būdas, kaip lietuviškam filmui tapti „latvišku“ ir prasmukti į kino teatrus toje šalyje. Koprodukcija. Tai filmo gamybos finansavimo būdas, kai prisideda kelios šalys, būna įtraukiami tos šalies komandos nariai. Nacionalinė kino institucija, suteikusi kad ir vadinamąjį mažumos finansavimą, dažniausiai įtraukia reikalavimą, kad filmas būtų parodytas kino teatruose. Taip latviai L. Bareišos „Seses“ galėjo pažiūrėti ne tik per Rygos kino festivalį, bet ir vėliau repertuariniame kine. O pernai Lietuvos kinuose seansų gavo latvio Dāvio Sīmanio „Marijos tyla“ („Marijas klusums“, 2024).

Kuo toliau, tuo labiau Europoje kinas kuriamas pagal koprodukcijos modelį net didžiosiose šalyse. Kokią įtaką tai daro kūrybai? „Ilgainiui kūrėjai išmoko neprarasti kūrybinės vizijos. Iš pradžių, prieš 20 metų, kai pradėjome aktyviau veikti Europos Sąjungos mechanizmuose, buvo sunkiau. Tada galėjai matyti, kaip filmas sudurstytas per kofinansavimą, – atsirasdavo koks pasiklydęs portugalas veikėjas estiškame filme, nes buvo gauta iš ten pinigų ir reikėjo tai parodyti. Dabar, regis, visi stengiasi išlaikyti vientisą viziją – ne pešdamiesi dėl antklodės, ne tampydami į savo pusę. Mažos šalys suprato gyvybišką bendros gamybos svarbą. Vieni negalėtume sukurti filmo. Pavyzdžiui, prie „Sesių“ prisidėjo latvių fondai, tačiau tai nesugriauna filmo darnos. Latviai šildosi šio filmo sėkmės spinduliuose (dėl to jie turi neginčijamą teisę), bet man nekyla abejonių, kad tai lietuviškas filmas: kalba, aplinka, aktoriai“, – pasakoja Tristanas.

Išmokome dirbti su kitais, perėmėme gerąsias praktikas, pradėjome kurti padorius filmus. O šiuo metu, atrodo, išgyvename aukso amžių: Baltijos šalių autorinis kinas itin pastebimas užsienyje, kasmet sulaukia ne vieno svarbaus apdovanojimo. Šie atvejai rodo, kad gebame griauti tarptautinius barjerus. Europos kino akademija linkusi saugoti senąsias kino šalis, o iš mažesniųjų tarsi tikimasi, kad jos liktų pakraštyje. Bet dabar ten dirba nauja administracija, kuri siekia skirti dėmesio visiems. Dėl to mes laimime, mūsų balsas girdimas, dabartinėje taryboje net yra Baltijos šalių atstovė Marija Razgutė. Mūsų kinas ėjo ir toliau eina teisinga kryptimi.

„Kalbant iš estiškos perspektyvos, pagaliau pirmą kartą judame per europietišką sąmonę grynai pagal savo sąlygas. Visada reikėjo kitų pagalbos: ar prisitaikyti prie didesniųjų mąstymo, ar apsimesti esant kažkuo kitu. Estijoje samdydavome užsienio režisierius mūsų filmams sukurti. „Mandarinus“ („Mandariinid“, 2013) režisavo kartvelas Zaza Urushadze, „Fechtuotoją“ („Miekkailija“, 2015) – suomis Klausas Härö. Šiuo metu turime galimybę kurti vieni. Tą patį galvoju apie Latviją ir Lietuvą. Įdomu, kad šių metų Latvijos sėkmės istorija, filmas „Potvynis“, yra vienintelis Baltijos filmas be dialogų. Latviai dar turi perlipti vieną barjerą, nes estai ir lietuviai jau kalba!“ – sako Tristanas.