× Jorė Janavičiūtė

Lietuvos kino teatruose nuo sausio 13 d. pradėtas rodyti bendras latvių, lietuvių ir lenkų filmas „Sausis“, kurį režisavo Viesturas Kairišas. Filmas jau pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų – geriausio užsienio filmo titulą „Tribecos“ kino festivalyje Niujorke. Jis yra ir Latvijos delegatas laimėti „Oskarą“, o Latvijos nacionaliniuose kino apdovanojimuose nominuotas 11 kategorijų (dviejose iš jų – lietuviai). „Sausio“ veiksmas vyksta 1991-aisiais Latvijoje. Jo centre 19-metis Jazis bei jo draugai Ana ir Zepas – būsimieji kino kūrėjai, svajojantys statyti filmus ir skubantys mėgautis jaunystės laisve. Deja, regiono politinės sistemos žlugimas sugriauna jaunuolių planus, šeimos ryšius ir draugystę. Dalyvavimas taikiame pasipriešinime tampa lemiamu jų brandos momentu. „Sausis“ – autobiografinis žvilgsnis į 10 dešimtmečio pradžios politinę suirutę, pakeitusią buvusios Sovietų Sąjungos žmonių gyvenimus. Filme vieną svarbiausių vaidmenų atliko lietuvių aktorius Aleksas Kazanavičius, garso režisierius – lietuvis Jonas Maksvytis, kompozitorė – Justė Janulytė, o kostiumų dailininkė – Rūta Lečaitė. Filmuota ir Lietuvoje.

Viesturas Kairišas – scenaristas, kino ir teatro režisierius. Jo filmų „Miestas prie upės“ (2020) ir „Melanijos kronikos“ (2016) premjeros įvyko Talino tarptautiniame kino festivalyje „Juodosios naktys“, filmas „Paliekant prie kelio“ (2002) buvo įtrauktas į Karlovi Varų, o dokumentinis filmas „Pelikanas dykumoje“ (2014) „Visions du Réel“ tarptautinių festivalių konkursines programas.

 

Viesturas Kairišas. Andrejaus Strokino nuotrauka

 

Kaip kūrėte filmo „Sausis“ pasaulį?

Bet kokiu atveju šis filmas labai asmeniškas. Nagrinėjau savo paties prisiminimus ir reflektavau tuometinį gyvenimą. Man buvo 19. Todėl prisiminimai labai frag­mentuoti ir siurrealūs, daug visko vyko aplinkoje, daug visko – ir mano galvoje. Negalėjau aiškiai matyti savo ateities ar apibrėžti savo tikslų. Jaučiau trauką menams, ypač kinui, tačiau tuo metu visa tai atrodė labai nepraktiška, nerealu. Neturėjome kino mokyk­los, anksčiau visi mokydavosi Maskvoje ar Sankt Peterburge. Stengiausi būti nuoširdus ir atkurti tą laiką, kaip jį prisimenu. Labai fragmentuotą ir labai neaiškų, neapibrėžtą.

Be to, kino technikų pasirinkimas mus pakreipė subjektyvia kryptimi – su operatoriumi ir filmo dailininku nusprendėme naudoti „Super 8“ kamerą. Pirmieji mano kadrai nufilmuoti su tokia kamera, su ja filmuodavo ir sovietmečiu. Nusprendėme naudoti ir tikrą dokumentinę kino medžiagą, matomą paskutinėje filmo dalyje. Šie pasirinkimai įkvėpė filmo siužetą, nes susiję su Jurio Pod­nieko (1950–1992) personažu. Realybėje jis – garsus latvių dokumentinio kino kūrėjas, užfiksavęs Sovietų Sąjungos griuvimą. O garsiausiame jo filme „Ar lengva būti jaunam?“ (1986) yra dalis apie jaunuolius-kino avangardistus, kurie filmuodavo su „Super 8“. Sujungėme daug skirtingų sluoksnių, siužeto ir meninių sprendimų. Nuo pradžių buvo aišku, kad filmas bus labai arthauzinis, nes kitaip negali šios istorijos papasakoti. Ir tie veikėjai iš J. Pod­nieko filmo, ir mano prisiminimai – viskas buvo truputį kaip performansas, Fluxus, Jono Meko ar Andy Warholo filmai. Kai analizuoji vaizdo įrašus iš to laiko, matai, kad jie tiesiog pasiimdavo kamerą, nueidavo į keistą vietą ir kvailiodavo, o tada sudėdavo į filmą.

 

 

Šių kūrėjų vaizdo įrašai įkvėpė nufilmuoti jūsiškius?

Tais laikais būti menininku reiškė būti kitokiam, kvailioti ir tai filmuoti. Šitaip tampi laisvu žmogumi, nebe sovietiniu idealu. O filmas yra apie laisvę. Kalbant apie tautą, jos laisvę, prasideda kita istorija. Bet tikiu, kad tik laisvi žmonės gali sukurti laisvą šalį, nelaisvi žmonės laisvės nekuria. Tokia kombinacija neegzistuoja.

Kaip kūrėte filmo estetiką?

Apranga tais laikais buvo pilka ir nelabai įdomi, bet jauni žmonės stengėsi išsiskirti. „Sausyje“ stengėmės tai atspindėti. Kai filmavome interjerus, ypač pirmoje filmo dalyje, visada galvojau, kad jie primena Rygos kino studijoje sukurtas sovietines melodramas, kurių tiesiog nekenčiau. Filmo operatorius lenkas Wojciechas Staronas turėjo senų Krzysztofo Kieślowskio ar Krzysztofo Zanussio dramų pajautą. Taip pat bandėme būti šiek tiek „sovietiniai“. Sovietmečiu daug ko negalėjome daryti, bet galėjome kurti šeimos problemų melodramas, kuriose jauna karta nenori būti kaip ankstesnioji ir pan. Ir tokių melodramų stilius buvo labai svarbus mūsų filmui. Suteikė beprotybės ir gyvybingumo. Kadangi filmas pasakoja apie kūrėjus ir sinefiliją, daug dirbome su nuorodomis į klasikinius kino filmus. Filme galima rasti gal 10 filmų citatų.

Naudojote tikrus archyvus ir filmuotą medžiagą, kuri atrodo kaip archyvai, dažnai sunku pasakyti, kas tikra, kas – ne.

Tokia idėja. Filmavome pačiame kovido įkarštyje, viskas draudžiama, o mums reikėjo masuotės. Bandėme sukurti visą filmavimo aikštelę kaip 1991 m., net barikadas nukopijavome, pradėjome tvarkingai filmuoti ir tada supratome, kad žmonės tais laikais filmavo beveik bet kaip – apeidavo, prieidavo, priartėdavo iki stambaus plano, be jokių įprastų kino kūrimo taisyklių. Tad operatorius pradėjo vaikščioti ir filmuoti bandydamas pagauti gerų kadrų. Medžiaga iškart pradėjo veikti. Tikrai kitokia prieiga. Panašiai ir su „Super 8“. Įprastai galvojama: stambus, bendras planas ir t. t. – žodžiu, normalus filmavimas. Bet su „Super 8“ nereikia jokių taisyklių, visąlaik crazy meną filmuoji. Ir montaže laužai visas taisykles.

 

„Sausis“

 

Filmavote, kaip personažas mato ir filmuoja pasaulį, coming-of-age (tapsmo suaugusiuoju) žanras buvo ne tik iš asmeninės, tematinės pusės, bet ir kinematografinės – personažas mokosi filmuoti, bręsta kaip kūrėjas?

Tuo metu man buvo gyvybės ar mirties klausimas tapti kažkuo kino pasaulyje. Ne taip, kaip šiais laikais: „Man patinka keletas filmų ir norėčiau pabandyti būti kine...“ Galėjome žiūrėti tik sovietinius filmus ir staiga atsirado VHS kasetės. Jos buvo prastai rusiškai dubliuotos, bet turėjome viską, visą klasiką. Tik­ras tripas, stipriau nei kokainas. Tampi priklausomas kaip tikras narkomanas.

Daug epizodų filme yra iš mano mokymosi apie kino kūrimą. Buvau labai įkvėptas Andrejaus Tarkovs­kio ir visada parnešdavau prifilmavęs daug tuščių kraštovaizdžių iš savo kaimo... Visi sakydavo: „Kas čia, čia nieko nevyksta.“ O aš atsakydavau: „Jūs kvaili, norit kvailų dalykų, čia yra viskas...“

Niekad nesutikau J. Podnieko, tačiau jis man labai svarbus kūrėjas. Nors ir nesu didelis tokio filmavimo gerbėjas, jaučiu su juo tam tikrą sielų bendrystę. Todėl buvo svarbu į filmą įtraukti šį veikėją. Jis atrodė visiškai kitaip – buvo labai malonus, gražus sovietinis didelis vyras, o Juhanas Ulfsakas, aktorius įkūnijęs šį personažą, yra maištautojas, panašesnis į Nicką Cave’ą. Bet būtų kvaila, jei, pavyzdžiui, jūs, lietuviai, kurtumėte filmą apie Eimuntą Nekrošių ir paimtumėte labai žinomą lietuvių aktorių jam pavaizduoti. Todėl paėmiau visiškai priešingą tipažą. Kad visi suprastų: šis personažas labiau simbolinis veikėjas, o ne tikras žmogus. Nors tikriausiai Latvijoje yra žmonių, kurie manęs už tai nekenčia. Bet man nerūpi. Man atrodo, sprendimas buvo teisingas.

Kodėl jums buvo svarbu sukurti „Sausį“?

Mano gyvenimas tada buvo beprotiškas, net beprotiškesnis, nei matome filme. Ir ne kartą kolegos ar draugai sakydavo, kad turiu apie tai sukurti filmą. Neleng­va surasti, kokią istoriją pasakoti apie šiuos laikus, man reikia kažkur fone vykstančios epinės dramos. Iš esmės filme yra dvi siužetinės linijos – mano prisiminimai apie jaunystę, asmenybės augimą ir tikri istoriniai įvykiai. Jau prieš kūrybinį procesą žinojau, kad prie 1991 m. eisiu per savo prisiminimus. Žinoma, patyriau daug kančios rašydamas scenarijų, nes apie save kurti labai sunku.

Kaip sumanėte dirbti su Lenkija ir Lietuva?

Šis filmas man trečias. Jau nebegaliu įsivaizduoti kūrybos be koprodukcijos, nes mano filmai vienai šaliai šiek tiek per brangūs. Lietuva čia atsidūrė dėl Vilniaus ir prodiuserio Kęstučio Drazdausko. O lenkų operatoriaus W. Starono darbų gerbėjas esu jau seniai.

Kaip sekėsi dirbti su lietuvių komanda?

Kino kūrimo procesas yra universalus, jei santykis su prodiuseriu geras. Komanda buvo puiki. Labai vertinu kostiumų dizainerės Rūtos darbą. Labai patiko lietuvių aktorius Aleksas Kazanavičius. Su kompozitore J. Janulyte dirbome jau antrą kartą ir norėjau, kad šis bend­radarbiavimas tęstųsi. Man labai patinka jos kuriama muzika, akademinė muzika, modernus avangardas. Keletą pamainų filmavome Vilniuje. J. Podniekas 1991 m. iš tiesų filmavo Vilniuje, jo kadrai panaudoti ir filme.

Kaip A. Kazanavičius atsirado jūsų filme ir dar prabilo latviškai?

Ankstesniame filme vaidino Juozas Budraitis ir turėjo kalbėti latgališkai... Šįkart A. Kazanavičius vaidino ne latvį, o rusakalbį baltarusį, tad galėjo kalbėti su akcentu, nors lietuviškas akcentas kitoks nei rusiškas. Jam nebuvo sunku, nes mūsų kalbos panašios.

Dalis muzikos garso takelio sukurta J. Janulytės, kita dalis – alternatyvios muzikos kūriniai, jie atrodo labai svarbūs, viskas susilieja... Kokia tai muzika ir kodėl pasirinkote būtent tokią?

Ilgai negalėjau atrasti prieigos prie filmo muzikos. Žinoma, buvo Justė, daug anų laikų grupių muzikos, bet lemiama tapo mūsų muzikos konsultanto pasiūlyta Hardijo Ledinio muzika. Jis – pirmasis elektroninės avangardinės muzikos kūrėjas Sovietų Sąjungoje. Pirmas elektroninis avangardas. Hardijas – pasaulinės klasės genijus. Buvo subūręs grupę NSRD. Vienas pirmųjų keliavo groti į Berlyną ir pan. Tad įdėjome jo seną elektroniką ir filmas staiga atgijo. Man visada labai svarbus filmo garso takelis.

Kaip H. Ledinio kūrinius supynėte su Justės muzika? Atrodo labai vienalytiška.

Latvijoje „Radio Klasika“ netgi sugebėjo ištempti vienos valandos programą, kur du muzikos analitikai diskutavo apie „Sausio“ garso takelį. Analoginę elekt­roniką jungėme su Justės monochromine muzika. Reikėjo surasti tonus. Procesas labai subtilus.

Kaip vertinate šiuolaikinį latvių kiną? Atrodo, iš jūsų šalies dabar atkeliauja nemažai istorinių filmų.

Sukūriau filmą apie 1941 m. trėmimus Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Po 25 metų nepriklausomoje Latvijoje norėjosi reflektuoti, ko latviai negalėjo padaryti daugybę okupacijos metų, tad galbūt išsivystė tam tikra mada kurti istorinius filmus. Šiandien kuriama daug socialinių dramų, bandome įtaikyti į pagrindinių festivalių tematiką, bet nemanau, kad tai gerai. Turime daug jaunų kūrėjų, kuriems lengviau dirbti su žanriniais filmais ar kasdienėmis istorijomis. Filmų daugėja. Galėtų būti daugiau kokybės, bet tai, kas vyksta, yra įdomu. O mane domina istorinės temos. Gyvename svarbiu istoriniu momentu, todėl netgi natūralu norėti jį reflektuoti.

Gyventi istoriniu momentu nėra lengva...

Todėl turime ukrainiečiams padėti sustabdyti rusus. Ukraina turi laimėti.

Jorė Janavičiūtė – scenaristė, žurnalistė.