Pokalbis su režisiere, kurios debiutinis filmas „Akiplėša“ Lokarno kino festivalyje laimėjo 4 prizus – tarp jų ir pagrindinį „Auksinį leopardą“.

Saulė Bliuvaitė su komanda Lokarne. Audriaus Solomino nuotrauka

 

Saulę Bliuvaitę pirmą kartą sutikau 2013 m. rugsėjį Vilniaus universitete, abi įstojome mokytis žurnalistikos. Dienomis sėdėjome paskaitose apie žiniasklaidos istoriją ir graikų mitus, o naktimis prasilenkdavome naktiniame klube „Gluck“ po Baltuoju tiltu. Aš ten ateidavau iki ryto trepsėti pagal dramenbeiso ir jungle muziką, o Saulė dirbo fotografe.

Vėliau feisbuke žiūrėdavau į jos darytas nuotraukas iš tų vakarėlių. Atrodydavo, kad matau kažkokį sapną. Vietoj tradicinių susikaupusių didžėjų ir apsvaigusių šokėjų nuotraukų Saulė pateikdavo alternatyvią tos nakties versiją. Nuotraukose matėsi šaltos blykstės naktyje ir dūmuose nutviekstos detalės – kažkieno batai, žiebtuvėlis ant bortelio, stiklinių bokštas prie kolonėlės, žieduota ranka ant turėklo. Neatsimenu, kad kas nors tuo metu būtų taip fotografavęs veiksmą naktiniuose klubuose. Šiandien Saulė prisimena, kad po tokių naktų namo grįždavo su 600 nuotraukų fotoaparate: „Verčiausi per galvą ieškodama įdomių vaizdų. Dabar suprantu, kad taip išmokau kadruoti ir ieškoti nestandartinių detalių.“

Saulė studijas metė po pirmo kurso. Paaiškėjo, kad mokantis žurnalistikos savo nuomonę geriau palaikyti sau, – reikėjo būti objektyviais anoniminiais rašytojais. O Saulė turėjo daug nuomonių ir nesiruošė tylėti. Taigi kitą rugsėjį man teko lengvoji užduotis kurse ieškoti naujų draugų, o Saulei teko sunkioji – toliau ieškoti savęs.

Ir vėl rugsėjis, tik jau šiemet. Susitinkame su Saule po daugiau nei dešimties metų, pro kavinės langą Klaipėdoje matau, kaip ji atvažiuoja dviračiu. Vis dar su tokiais pat baltais trumpais plaukais. Ji baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o šį rugpjūtį jos debiutinis ilgametražis filmas „Akiplėša“ Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje gavo 4 apdovanojimus: pagrindinį festivalio prizą „Auksinį leopardą“, apdovanojimą už geriausią debiutą, taip pat ekumeninės žiuri ir jaunųjų žiūrovų prizus. Tikriausiai galima sakyti, kad Saulė rado save.

Filmas „Akiplėša“ – istorija apie dviejų į paauglystę žengiančių merginų tapatybės paieškas nykiame industriniame rajone. Svajodamos ištrūkti iš perspektyvų neturinčio miesto, trylikametės ruošiasi dalyvauti modelių atrankoje ir bandydamos atitikti grožio standartus imasi drastiškų priemonių. Filmą Lietuvos kino teatruose rodys 2025 m. pavasarį.

Įvairiuose straipsniuose pabrėžiama, kad filmą kūrei remdamasi savo pačios ir draugių patirtimis. Tavo paauglystė praėjo Vilijampolėje Kaune, kur savo reikalus 2000-ųjų pradžioje sprendė mafiozai. Dar nemačius filmo jau kyla klausimas – kokia gi buvo ta Saulės paaug­lystė? Ką tokio ji patyrė?

Tikrai, yra tas mano baisios paauglystės naratyvas, žiniasklaida išpūtė burbulą, ir pati kažkiek tam pasidaviau. Mes, vaikai, užsiėmę savais reikalais, dienas leisdavome kieme vieni. Ir tuo pačiu metu, visai čia pat, vyko paslaptingi, pavojingi, neaiškūs dalykai. Tarkime, mus po kiemą pradeda vaikytis isteriškai besijuokiantis vietinis rajono keistuolis. Policija dar kartą suima kaimynams bėdų keliantį, visiems žinomą pedofilą. Stotelėje prie namų sėdi nepažįstamas paklydęs vaikas, gyvenantis kitame miesto gale. Kitą dieną ant krepšinio lanko pasikaria žmogus. Tokia kasdienybė vaikui atrodė normali, nes nebuvo su kuo palyginti.

Turėjo būti daug baisių istorijų. Dabar man kyla klausimas – kodėl niekas nieko nedarė? O gal ir darė, tik aš nežinau. Vaikystėje troškau nuotykių, bet supratau, kad tokioje aplinkoje turiu elgtis atsargiai. Panašiai ir filme – aplinkui vyksta baisūs, nevaikiški dalykai, o tuo pačiu metu prieš akis skleidžiasi jaunų žmonių gyvenimas su visomis jo dramomis.

Bet grįžtant prie klausimo – mano vaikystė tikrai buvo laiminga. Turėjau daug draugų, tėvus, senelius ir nemaniau, kad gyvenu baisioje vietoje. Visada burdavau vaikus bendriems žaidimams, žaisdavome iš pinigų, o aš keisdavau taisykles pagal tai, kokias kortas gaudavau. Kartą išlošiau maišą žaislų! Tada jau manęs parsivesti atėjo tėvai... Žodžiu, vaikystėje buvo daug nuotykių su draugais. Jau vėliau, gimnazijoje, atsirado noras būti geriausiai ir daug pasiekti.

Ir tau pavyko – Kauno žiniasklaidoje pakylėtai aprašyta abiturientė Saulė Bliuvaitė, baigusi gimnaziją trimis šimtukais.

Šiek tiek anksčiau „Kauno dienoje“ buvo pasirodęs kitas straipsnis – išspausdinta būrio draugų nuotrauka su prierašu „Nevaldomi paaugliai Kauno amfiteat­re“. Ten su cigarete matausi ir aš.

Taigi, abu pradai telpa tavyje...

Galima sakyti. Mane visur išleisdavo, po kelias savaites su draugais kaime gyvendavome patys vieni. Vėliau kai kuriuos žmones, su kuriais tuo metu leidau laiką, mačiau per „Farus“ su antrankiais ir šautuvais. Nors tada man atrodė – nieko tokio, juokingi bernai. Žiūrint atgal apima siaubas. Gerai nors tiek, kad buvau gana baikšti. Troškau nuotykių, patiko visur dalyvauti, bet visada išlikdavau stebėtoja – per žarijas eidavo kiti. Aš visko bijojau. Gal dėl to ką nors ir praleidau, bet neįsivėliau į didesnes problemas.

Praleidai progą pasirodyti laidoje „Farai“.

Mane rodė! Toks trumpas epizodas, antraplanis vaid­muo. Vyko „Kaunas Jazz“, „Farai“ filmavo. Rodo bendrą kadrą, jame aš bėgu ir užšoku ant draugo kupros, mes verčiamės kūliais per žemę. Balsas už kadro sako: „Karo muziejaus kiemelyje vyksta modernūs šokiai.“ Toks buvo mano minimalus pasirodymas.

Gerai, užteks to nusikalstamo pasaulio, pakalbėkime apie jausmus. Sakyk atvirai, kaip jautiesi? Po festivalio, laimėjimų, kelionių, viso gauto dėmesio?

Sutrikusi. Vienintelis tikras dalykas – tos žiauriai sunkios leopardo statulėlės. Tik per jas galiu kažką apčiuopti. Esu tas pats žmogus, bet kitų akyse jau pasikeičiau. Sunku atsidurti dėmesio centre, nemoku būti pagrindiniu personažu. Sumišę jausmai. Atrodo, kad per gerai pasisekė su pirmu filmu, per ryškus šitas fejerverkas. Turiu nerimo sutrikimą, taigi bet kas, kas išeina iš krašto, man kelia grėsmę. Kai nevaldau situacijos, pradedu panikuoti. Būtent taip šiuo metu ir yra – nebegaliu visur spėti, nebegaliu perskaityti kiekvieno interviu prieš jį publikuojant. Vos gavusi prizą pajutau ir lūkesčių bangą, užplūdo klausimai, ką darysiu toliau.

 

Filmo „Akiplėša“ kadras

 

Sakai, kad fejerverkas per ryškus. Bet filmą kūrei daugiau nei 4 metus, patyrei nesėkmių, finansavimą gavai ne iš karto, sunkiai dirbo didelė komanda žmonių. Gal normalu, kad ir prizas – ne šokoladinis medalis?

Sunkių akimirkų tikrai buvo. Finansavimo ilgai negavome, įsivėlė administracinių klaidų, kliudė biurokratiniai dalykai. Buvo tikrai nemalonu, bet dabar džiaugiuosi, kad tada pinigų negavau – per tą laiką pasikeitė aktorės, komandos nariai, daug geriau pasiruošiau ir pergalvojau filmo estetiką.

Vėliau, kai filmą sumontavome, siuntėme jį agentams, festivaliams. Sulaukėme daugybę pastabų, kad viską reikia permontuoti, kad viskas blogai. Žiauriai sunku girdėti tokius atsiliepimus iš tarptautinės bendruomenės, autoritetingų kino pasaulio žmonių. Svarsčiau, kad reikia viską pakeisti. Bet, kaip ir paaug­lystėje, išsigandau. Nedariau jokių drastiškų dalykų, ir galiausiai už autentiškumą buvome įvertinti. Tiesa, gavus apdovanojimą staiga ir kiti žmonės pakeitė nuomonę, dabar jau sako – oi, koks geras filmas.  

O dėl įvertinimo... Skambės juokingai, bet čia rimtas dalykas – buvau pratusi skųstis, kad esu neįvertinta, bet dabar skųstis nebeturiu dėl ko. Sunku, nes daug metų save suvokiau kaip žmogų, kuris labai daug dirba, stengiasi, mėgsta tai, ką daro, tiesiog manęs nesupranta ir neįvertina. Gyvenau nusipiešusi pesimistinę projekciją. Toks įvertinimas išmuša iš vėžių, subyrėjo mano vaizdinys apie pačią save. Kodėl mąsčiau taip negatyviai? Kodėl netikėjau, kad galiu ko nors pasiekti? Kiek energijos tam išeikvojau... Jaučiuosi save nuvylusi. Tiek laiko nerimavau, kad bus blogai, nepavyks, niekam nepatiks. Mano taktika buvo tikėtis blogiausio, o jeigu atsitiks kas gero, tai galėsiu pasidžiaugti. Teoriškai taktika gera, bet iš tikrųjų praleidau daug laiko save plakdama. Čia savisaugos dalykas – bandau apsaugoti save nuo nepateisintų lūkesčių apskritai nesitikėdama nieko gero.

Kalbant apie gerus dalykus... Rugpjūčio pabaigoje tavo alma mater Lietuvos muzikos ir teatro akademija atidarė naują studentų miestelį. Džiaugiesi?

Džiaugiuosi, nors jau prieš 10 metų tai turėjo įvykti. Pastebėjau, kad per pastaruosius 5 metus daug kas ten persitvarkė, pasikeitė darbuotojai. Mokydamasi LMTA sutikau žmonių, kurie iš esmės paveikė mano kūrybą, esu patenkinta tuo, ką darau, dėl to kritikuoti studijas sunku. Bet reikia pripažinti, kad anuomet viskas buvo žiauriai neprofesionalu. Tragiškai elgėsi ir studentai, ir dėstytojai. Mokytis atrodė labai įdomu, nes nieko nežinojau nei apie vaidybą, nei apie režisūrą, bet buvo dėstytojų, kurie terorizuodavo, – tokia senoji mokykla. Kai kalbuosi su dabartiniais studentais, nesuprantu, apie ką jie šneka: pasakoja kažką apie skirtingas scenarijaus rašymo mokyklas, vardija pavardes... Mūsų scenarijaus dėstytojas studentus tiesiog nusivesdavo į kinų maisto restoraną.

Niekada nežinome, kas iš tiesų prisidės prie mūsų pergalių. „Akiplėša“ sulaukė išskirtinių įvertinimų, tave užplūdo dėmesys. Tai didelis iššūkis, bet jau esi suaugęs žmogus, turi patirties kino pasaulyje. O kaip reaguoja jaunosios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė? Ar jauti atsakomybę dėl to, kokios bus jų patirtys prisidėjus prie tavo komandos?

Vesta vyresnė, jai septyniolika, nemažai keliauja, dirba modeliu, laimėjimas ją ne taip išmušė iš vėžių. O Ievai keturiolika, mačiau, kad jaudinosi ir baiminosi prieš spaudos konferencijas. Apie atsakomybę... Papasakosiu vieną situaciją. Prieš premjerą buvo suplanuotas laikas grimui – man, aktorėms, prodiuserėms. Atvykome. Grimuotojos įsitempusios, skuba, beveik nekalba angliškai. Sėdime abi su Ieva, matau, kad tos moterys man daro nesąmones, bando tiesinti plaukus, aš niekaip negaliu joms paaiškinti, kad to nedarytų. Tada pasisuku į Ievą – ji sėdi grimo kėdėje pridažyta kaip vidutinio amžiaus moteris, per storą pudros sluoksnį skruostais rieda ašaros. Tada ir pratrūkau – pati būčiau kaip nors išsivertusi, bet nė už ką nenorėjau, kad Ieva jaustųsi blogai. Iškėliau sceną, pašokau nuo kedės, čiupau Ievai už rankos ir pakeltu balsu pradėjau šaukti: „Mums reikia taksi! Važiuosime į viešbutį ir pasiruošime pačios!“ Visada per dantį traukdavau aktores, kurios grimo meistrėms nurodinėdavo, ką daryti, maždaug: „Pasitraukit! Aš pati! Jūs nemokat!“ Bet tąsyk pati taip pasielgiau, nes pasidarė baisu dėl Ievos. Buvo mums svarbi diena – reikia jaustis ir atrodyti gerai, būti savimi.

Po festivalio grįžusi į Lietuvą, davei keletą interviu. Viename iš jų tavo aktorės, profesionalios vaidybos patirties neturinčios paauglės, buvo pavadintos „šviežia mėsa“. Ką apie tai manai?

Tą akimirką maniau, kad reikia atsistoti ir išeiti iš studijos. Labai nemalonu ir baisiai gėda. Mano filmo kontekste labai svarbu, kaip įvardijame žmones. Lokarne dalijau interviu įvairiausiems žurnalistams, vyrams, moterims, jauniems ir vyresniems. Visi taip žmogiškai, šiltai, beveik poetiškai kalbėjo apie filmą, apie komandą. O čia – šviežia mėsa. Galvoju, sveiki grįžę į Lietuvą. Gėda, nemalonu. Tas kontrastas taip išmušė iš vėžių, net pradėjau dvejoti, gal Lietuvoje to filmo iš viso niekas nesupras. 

Profesionalių aktorių paauglių Lietuvoje nėra. Atranka vyko kelerius metus, sutikai daug jaunų žmonių, o su pagrindinių vaidmenų atlikėjomis daug dirbai likus pusmečiui iki filmavimo – vaidybinės užduotys, pokalbiai, improvizacijos. Ką per tą laiką supratai apie save ir šiuolaikinius paauglius?

Pajutau kartų skirtumą. Aiškiai pamačiau, kad šiuolaikiniai paaugliai yra gerokai laisvesni, jie sugeba čia ir dabar adekvačiai vertinti situaciją, kurioje atsidūrė. Tai ne aš – man prireikė 15 metų, kad kino filme nag­rinėčiau savo paauglystės patirtis. Per pokalbius su paauglėmis stebėjausi, kokios jos sąmoningos, kaip tiksliai išdėsto mintis apie emocijas, traumas, santykius. Bet dabar toks laikas – daug tokių temų socialiniuose tinkluose, tai veikia ir jaunų žmonių realybę. Kai pati buvau paauglė, net minties nekilo apmąstyti savo jausmus.

Atrankoje dalyvavo daug paauglių, susitikusios tiesiog kalbėdavomės. Mane išmušė iš vėžių jų papasakoti dalykai, ypač mergaičių iš mažų miestelių. Kiek ten patyčių, priekabiavimo, savinaikos. Maniau, kad čia praėjusio amžiaus bėda, kad paauglės tikrai nebepatiria to, ką išgyvenau aš ir mano draugės. Bet mažai kas pasikeitė, tik atotrūkis tarp Vilniaus ir tų mažų miestelių padidėjo. Sostinėje įsivaizduojame, kad esame labai šiuolaikiški, praktiškai beveik Skandinavija.

Kai pasakodavau žmonėms apie filmo idėją ar duodavau perskaityti scenarijų, sulaukdavau daug replikų, kad čia bus filmas apie praeitį. Neva tokie paauglystės klausimai ar kūno kulto, siekio tapti manekenėmis laikai jau praėjo, dabar gi viskas body positive, visi adekvatūs, visuomenė sveika. Toli gražu. Visi šie dalykai, tie geri ketinimai tėra pačiame paviršiuje, tik plutelė.

Kurdama filmą ieškojau atsakymo, ar mano ir draugių paauglystės patirtys turėjo kokią nors prasmę. Nesu tikra, ar radau atsakymą, bet tame chaotiškame paauglystės kambaryje dabar tikrai daugiau tvarkos. Jaučiu, kad kažkas susitvarkė. Bet noriu pabrėžti, kad saviterapija nėra šio filmo varomoji jėga. Traumų paleidimas, nuosavo mėšlo išmėžimas kitiems žiūrint man neatrodo pakankama priežastis kurti. Man svarbiau permąstyti tam tikras bendražmogiškas situacijas, į kurias pateko mano kartos žmonės.