Vytautas Abromaitis. Aspirinas ar kokainas?

 „Man buvo 17 metų. Trys filmai per dieną, trys knygos per savaitę ir geros muzikos įrašai – to mano laimei būtų pakakę iki mirties“, – sakė kino režisierius François Truffaut. 17-os man buvo taip pat, tiktai trijų knygų vietą irgi užimdavo filmai. Per literatūros pamoką pasipiktinau mokytoja, paskelbusia nuosprendį: literatūra yra aukščiau už kiną! Kinas ir literatūra, man atrodė, stovėjo mažų mažiausiai greta, o 6 valandas per dieną žiūrėti kiną nėra taip jau vaikiška. Kino klasiką dievinau ir vis peržiūrėdavau geriausias scenas bandydamas suprasti, kur jų jėga. Kaip Marčelas, kol žvejai traukia banginį, negirdi iš kito kranto jį šaukiančios angeliško grožio merginos, kaip Kabirija šypsosi patekusi į gatvės muzikantų minią, kaip praregėjusi akla gėlių pardavėja, liesdama valkatos Čarlio rankas, supranta, kad būtent jis yra geradarys. Ar gali būti kas geriau nei kinas?

Tačiau tik gimęs ir ankstyvoje vaikystėje kinas visuotinai buvo laikomas primityviu ir išskirtinai pramoginiu menu – kartais tokios nuomonės laikydavosi ir kino kūrėjai. Nepaisant to, kinas greitai plėtojosi, formavosi kitokia, unikali kino meno kalba. Pagaliau atsirado garsas, o netrukus – ir spalva. Kiekvienas iš šių šuolių atnešė kino kalbos pokyčių, tad nenuostabu, kad kino evoliucija kurstė vis didesnius lūkesčius.

Spartus technologinis kino vystymasis suponavo, kad ir kiti su technologijomis nesusiję kino aspektai žengs į priekį, ir ne ką mažesniais žingsniais. 7–8 dešimtmečiais kinui pavyko užtikrintai atsistoti šalia geriausios literatūros. Negana to, atrodė, jog kinas geba pakeisti žmogaus protą ir širdį, įkvėpti veiksmui, pagreitinti revoliucijas, užkirsti kelius karams, išspręsti socialines problemas. Tam tikrą laiką kinas iš tikrųjų atrodė galingas.

Deja, ilgainiui ėmė aiškėti: nors kinas pasiekia tolimiausius pasaulio kampelius, žiūrovus ne tik kino salėse, bet ir namuose ant sofų, tačiau jis nė kiek negelbsti gyvybių, nestabdo genocidų ir karų. Ekrano iškeltos diskusijos įvykdavo čia ir dabar ir išsisklaidydavo be ženklo, tik išskirtiniais atvejais virsdamos įgyvendintais pokyčiais. Užduotis per 1,5 ar 2 valandas pakeisti vieną vienintelį žmogų filmams buvo per daug sudėtinga. Taip pat atsiskleidė, jog net ir geriausi režisieriai turi savo geriausius laikotarpius ir galiojimo laiką. Kinas netapo visas ligas išgydančia alchemikų panacėja, geriausiu atveju – tik trumpai veikiančia aspirino tablete. Klaidinga su kinu sieti žmonijos viltis ir lūkesčius. Vis dėlto sunku tai pripažinti be apmaudo – juk tokios viltys reikalingos, kad ir kokios būtų nepamatuotos. 

Štai mes jau XXI a. – drauge su kinu, kuris negali pakeisti pasaulio. Dabar kinas įvairus: ir profesionalus, ir neprofesionalus, ir brangus, ir pigus, ir mistiškas, ir nuspėjamas, ir novatoriškas, ir klišinis, ir rafinuotas, ir primityvus. Nėra vieno modelio, kuris tiktų ar bandytų įtikti visiems, bet yra daug skirtingų, tinkančių atskirai kiekvienam, rafinuočiausiam ir primityviausiam skoniui. Pasiūla didesnė nei bet kada, tereikia mokėti atsirinkti. Prieš kelis dešimtmečius stovėję šalia literatūros pagal meninę vertę, dabar kino filmai vartojami kaip literatūros ir kitų elitiškų menų pakaitalas.

 

Vytautas Abromaitis. Aspirinas ar kokainas?
1931 m. ir XXI a. pradžios „Didmiesčio žiburių“ plakatai.

 

Tam tikru atžvilgiu kinas išsivadavo iš literatūros ir tapo grynesnis – atsirado daugiau konceptualaus vizualumo. Vis dėlto koncepcijos ir žinios pasiekia tuos, kurie jau yra jas išgirdę, bet neprisibeldžia iki nenorinčių ar neišgalinčių išgirsti. Tie, kuriems būtų naudinga kitokią pasaulėžiūrą atveriantis kinas, jo nežiūri. Dabar dalis stip­raus vizualaus meno atsiduria serialuose – galbūt serialo forma bus artimesnė tam neišgalinčiam, tinginčiam mąstyti žiūrovui? O galbūt kinas pasiekė vystymosi ribas nepateisinęs didelių lūkesčių. Geriausiu atveju kinui pavyko tapti aspirinu, blogiausiu atveju – kokai­nu, žudančiu laiką ir laikinai suteikiančiu gerą nuotaiką.

Juk būtent dabar geriausios sąlygos žiūrėti, o ne dalyvauti, stebėti, o ne veikti. Kartais ekranas lieka viena iš kelių įmanomų alternatyvų laukui užimti. Ir būtent todėl vizualus turinys tampa panašesnis į agresyvų puolėją negu į gražiai serviruotą maistą sielai. Nenuostabu, kad šių metų „Oskarų“ apdovanojimus žiūrėjusių skaičius pasiekė žemumas – net ir kino pramoginė funkcija ima nusibosti, pramoga juk taip lengva persisotinti.

Vis dėlto kol kas mums reikia meno, reikia kino. Reikia gal ne kaip gyvybiškai būtino, bet kaip praturtinančio dažnai skurdžią egzistenciją. Kinas gali parodyti tam tikrą ribinę akimirką ir priversti žiūrovą išgyventi ją taip, lyg tai būtų jo paties gyvenimas. Negana to, ji yra tikresnė nei žiūrovo išgyventa panaši akimirka. Sužibus kino teatro šviesoms po „Did­miesčio žiburių“ (1931) premjeros Charlie Chaplinas pastebėjo, kad apsiašarojo net ir nesentimentalus reliatyvumo teorijos autorius... Kinas yra melas, tik­resnis nei gyvenimas, nei realybė.

Pamažu atsisakome pretenzijų pakeisti pasaulį, sukurti tobulą žmogų, išgelbėti gyvybes. Kinas irgi atsisako. Tačiau tai nereiškia, kad jis gali būti vien paprasčiausia pramoga, kinas gali daugiau. Priminti dalykus, kuriuos lengva pamiršti, išgydyti perdėtą racionalumą arba, kai jis negelbsti, nukelti už racionalumo ribų, suminkštinti kietą širdį, įtikinti sielos buvimu. Dažnai kinas taip ir suveikia – bent trumpam, kaip kokainas. Kartais, labai retai, ėmęs racionaliai žiūrėti filmą pajunti, jog pavyko atsidurti nepažįstamoje teritorijoje, net imi plūduriuoti aukščiau žemės... Geram kinui tai pavyksta, ir būtent toks kinas skatina vėl puoselėti perdėtas viltis ir kino perspektyvas. Kinas vis dar gali padėti tau išgyventi naktį.

Draugai