Céline Sallette su filmu „Niki“, Laetitia Dosch su „Le Procès du chien“ („Šuns teismas“) ir Ariane Labed su „September Says“ („Rugsėja sako“) susitinka Kanuose, kur kiekviena programoje „Ypatingasis žvilgsnis“ pristatys savo debiutinius filmus. Jos – toli gražu ne pirmos prancūzų aktorės, kurios ėmėsi režisūros.

 

Filmo „Šuns teismas“ kadras

 

Céline Sallette labai apsidžiaugė balandžio 22 d. sulaukusi skambučio iš pirmo savo režisuoto filmo „Niki“ prodiuserių. Šie jai pranešė, kad skulptorės Niki de Saint Phalle gyvenimą pasakojanti kino juosta įtraukta į Kanų kino festivalio konkursinę programą. Pati Céline Sallette šiuo metu filmuojasi Kogolene, Varo departamente. „Debiutiniam filmui tai didelė sėkmė“, – tikina moteris, visų pirma išgarsėjusi kaip aktorė. Beje, ji – ne vienintelė aktorė, kurios režisūrinis debiutas šiemet sulaukė pripažinimo: Ariane Labed juosta „September Says“ („Rugsėja sako“) ir Laetitios Dosch filmas „Le Procès du chien“ („Šuns teismas“) bus rodomi Festivalių rūmų Debussy salėje, kur vyksta kylantiems režisieriams skirtos programos „Ypatingasis žvilgsnis“ seansai.

Festivalyje dalyvauja dar dvi aktorės-režisierės: Noémie Merlant, kurios antrasis filmas „Les Femmes au balcon“ („Balkonetės“) Festivalių rūmuose bus parodytas vidurnakčio seanso metu, ir amerikietė Greta Gerwig, kuri pirmininkaus Kanų kino festivalio žiuri. „Karalienė!“ – džiaugiasi Céline Sallette, kurią Greta žavi tiek kaip aktorė, tiek kaip kino filmų režisierė, iš kurių garsiausias – „Barbie“ („Barbė“). Céline įkvepia šios kino kūrėjos iš Kalifornijos nueitas kelias: ji garsėja tiek kaip nepriklausomo kino, tiek kaip pasaulinės sėkmės susilaukusios kino juostos kūrėja, nusprendusi, kad nebūtina rinktis vieno kelio: aktorystės, rašymo ar režisūros. JAV tokių kaip ji reta, o Prancūzijoje – daug daugiau. Viena pirmųjų aktorių-režisierių, be abejonės, buvo Nicole Garcia, 1990 metais pristačiusi savo filmą „Un week-end sur deux“ („Kas antras savaitgalis“). Jos pavyzdžiu pasekė Valeria Bruni-Tedeschi, Agnès Jaoui, Julie Delpy, Valérie Donzelli, Valérie Lemercier, Maïwenn, Hafsia Herzi ir daugybė kitų moterų... Visos jos režisūros ėmėsi po sėkmingos karjeros kine.

Tarp vyrų tokių pavyzdžių galima rasti bemaž nuo kinematografijos pradžios – prisiminkime Charlie Chapliną ir vėliau kūrusius Clintą Eastwoodą, Roną Howardą, Terry Gilliamą... Prancūzijoje kaip aktoriai-režisieriai žinomi Mathieu Amalricas, Gilles’is Lellouche’as, Alainas Chabat... Pastebėtina, kad pastaraisiais metais kine įvyko (santykinė) revoliucija – daugėja moterų režisierių. Organizacijos „Collectif 50/50“ duomenimis, 27 proc. per pastarąjį dešimt­metį pasirodžiusių filmų režisavo moterys.

Aktorės-režisierės fenomenas atspindi kino industrijos istoriją, kur moterys ilgą laiką tik vaidino, o vyrai rinkosi režisūrą. Kino pasaulis moterims ilgai buvo prieinamas tik per aktorystę, o vyrai galėjo rinktis iš plačios kino industrijos profesijų paletės, įskaitant ir pagrindinę svajonių profesiją – režisūrą. Režisieriaus, kaip visagalio Pigmaliono vaidmuo, dabar yra dekonstruojamas tiek moterų, tiek ir vyrų.

Istorija, kurios negali pamiršti

Ariane Labed (g. 1984) seniai troško režisuoti. Prancūzų-graikų aktorė ir teatro režisierė karjerą kine pradėjo 2010 m., kino juostos „Atenbergas“ filmavimo aikštelėje. Kiną – lig tol dar nepažintą sritį – ji įsimylėjo. Režisierės Athinos-Rachel Tsangari dėka filmuodamasi kine ji atranda tai, kuo ją žavi teatras: kolektyvą, kurio nariai kartu kuria naują kūrinį. „Be galo mėgstu savo profesiją, aktorystę, bet visuomet troškau sulaukti tinkamo laiko ir vietos režisūrai, – pasakoja Atėnuose įsikūrusi aktorė. – Tam prireikė viso šio laiko.“ Dešimties metų.

Po to, kai jos režisūrinis debiutas, trumpametražis filmas „Olla“, 2019 m. buvo pristatytas festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“, Ariane svajojo imtis ilgo metro – ji niekaip negalėjo pamiršti vienos istorijos, kurią norėjo adaptuoti didžiajame ekrane. Tuo pat metu su ja susisiekė dvi prodiuserinės kompanijos – „BBC Films“ ir „Element Pictures“ – su pasiūlymu ekranizuoti britų rašytojos Daisy Johnson sėk­mės sulaukusį romaną „Sisters“ („Seserys“). Ariane apsidžiaugė sulaukusi prodiuserių dėmesio, bet dėl pasiūlymo abejojo, nes turėjo kitą, savo filmo idėją. Galiausiai tekstas ją patraukė, ir istorija apie dvi seseris, po vieno „nutikimo“ kartu su motina likusias atokiame Airijos pajūrio kaimelyje, jai pasirodė tinkama ir virto kino filmu „September Says“ („Rugsėja sako“).

Céline Sallette (g. 1980) svarstyti apie režisūrą pradėjo savo kino karjeros pradžioje, prieš gerus dvidešimt metų. 2020-aisiais ji pristatė pirmąjį trumpametražį filmą „L’Arche des canopées“ („Lajų arka“). Juliette Binoche instagramo paskyroje atradusi seną Niki de Saint Phalle interviu, ji tvirtai žinojo, kokią istoriją nori papasakoti. Trumpoje 1965 metais filmuoto interviu ištraukoje matyti, kaip menininkė dirba, šlapias skiautes deda ant metalinio karkaso.

Žurnalistas kandžiai pasiteirauja: „Mūvite gumines pirštines, kibire drėkinate skudurus, paskui juos džiovinate. Plušate visai kaip namų šeimininkė, ar ne?“ Pokalbis tęsiasi. Menininkė pasakoja apie savo kūrybą, apie feminizmą, apie laisvę. „Negali nepastebėti, kaip ji pralenkė savo laiką, – teigia Céline Salette. – Mums nesunku ją suprasti, bet ją kalbinusiam tipui Niki išliko neįmenama mįslė.“ Skulptorės veidas, įrėmintas rudų, karė stiliumi kirptų plaukų, režisierei kaip nieką kitą priminė Charlotte Le Bon. „Man buvo akivaizdu, kad filme turi vaidinti ji.“

 

Filmo „Niki“ kadras

 

 

„Žinome, ką reiškia dirbti filmavimo aikštelėje“

Laetitios Dosch (g. 1980) ilgametražis filmas gimė, galima sakyti, dėl laimingo atsitiktinumo. Filmas užbaigtas vos prieš tris savaites, režisierė dar tik bando atgauti kvapą – yra „pavargusi ir išsisėmusi“. Filme „Le Procès du chien“ („Šuns teismas“), kur ji atlieka pagrindinį vaidmenį kartu su François Damiens’u, Bouliu Lannersu ir Jeanu-Pascaliu Zadi, kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, pasakojama istorija apie šunį, kuriam gresia eutanazija, nes jis triskart įkando. Filmas paremtas tik­rais faktais. „Ši istorija vis sukosi mano mintyse. Taip sutapo, kad tuo pat metu mane susirado vienas kino prodiuseris, paraginęs imtis režisūros.“

Šveicaras Lionelis Baieris iš „Bande à Part Films“ buvo sužavėtas spektaklio „Hate“ („Neapykanta“, 2018), kuriam Laetitia parašė tekstą ir kurį režisavo su Yuvaliu Rozmanu. Šiame spektaklyje ji scenoje vaidina nuoga, kartu su žirgu. L. Baieris pasakė: „Jei tau pavaldi tokia medžiaga, galėsi sukurti ir filmą.“ Nepaisant režisūrinės patirties teatro scenoje, aktorė niekada nebuvo pagalvojusi apie kino režisūrą. „Net nežinau, kodėl...“ – svarsto ji, bet nutaria pasitikėti prodiuserio žodžiais, šiam užsiminus apie šuns istoriją.

Šioms kylančioms režisierėms padeda filmuojantis sukaupta patirtis. „Žinome, ką reiškia dirbti filmavimo aikštelėje, taigi turime viena baime mažiau. Ta aplinka mums pažįstama“, – pasakoja Ariane Labed. Ji džiaugiasi galimybe filmavimo aikštelėje dirbti taip, kaip visada įsivaizdavo, ir kalbėdama apie savo, kaip režisierės, darbą su aktoriais dažnai kartoja žodį „bendradarbiavimas“. „Aš dirbu gan lanksčiai: tiek prieš kamerą, tiek už jos, tiek teatro scenoje, tiek salėje, – toliau kalba A. Labed. – Niekada nejutau kažkokių barjerų.“

Laetitia Dosch filmavimo aikštelėse taip pat sukaupė įvairios patirties: iš režisierės Danielle Arbid išmoko, koks svarbus yra kiekvienas kadras, ir visiems dalijo daug nuotraukų. Iš Justine Triet mokėsi, kaip kurti netvarką, o dirbdama su Léonora Serraille (filmas „Jeune femme“ („Sveiki atvykę į Monparnasą“)) suprato, kaip svarbu tiksliai reikšti jausmus... Céline Sallette savo aktorinę karjerą taip pat apibūdina kaip tikrą mokyklą. Jai nusišypsojo sėkmė dirbti su tokiais skirtingais režisieriais kaip Sofia Coppola, Philippe’as Garrelis, Jacques’as Audiard’as ir François Dupeyronas, stebėti, kaip ir kokiais metodais vadovaudamiesi jie dirba. Tai buvo „stipri ir išlaisvinusi paspirtis ieškoti savos formos“.

Kino režisūra – profesija, susidedanti iš tūkstančio kitų

Nė viena iš aktorių-režisierių nenori rinktis tarp aktorystės ir režisūros ar atsisakyti vienos iš mylimų veik­lų. Po filmavimosi Jeano-Charles’io Hue „HBO Max“ seriale, kurio veiksmas vyko milžiniškame Sen Tropezo atrakcionų parke „Azur Park“, Céline Sallette tvirtai įsitikinusi: nepaisant daugybės tiltų, jungiančių abi profesijas, kalbėjimas stovint už kameros ir prieš ją, įsikūnijus į personažą, labai skiriasi. Abu šie pasakojimo būdai jai labai svarbūs. „Būtent aktoriai ir aktorės mums perteikia istoriją“, – pabrėžia Ariane Labed, nusprendusi, kad filme „September Says“ („Rugsėja sako“) pati liks už kadro. Šįkart ji troško stebėti, o ne būti stebima.

„Režisūra man be galo įdomi, bet tai darbas, kuriam reikia kelerius metus ruoštis, kurti ir montuoti, kol pamatai galutinį rezultatą, – toliau pasakoja ji. – Dirbdama aktore galiu nukreipti mintis kita vaga, išnaudoti kitus savo asmenybės bruožus. C. Sallette puikiai suvokia, kiek laiko reikia filmui sukurti, kartais net nežinant, ar pavyks, ar užteks pinigų: „Didelė prabanga turėti antrą darbą, kai esi režisierė. Sunku įtikinti prodiuserius ieškoti finansavimo. Kartais dvejus trejus metus praleidi perniek. Sukurti filmą prilygsta stebuklui.“

Tai, kad aktorystę profesiniame kelyje papildo režisūra, yra ne tik pripažinimo ar sėkmės rezultatas. Tai ir pasirinkimo ieškoti kitokio saviraiškos būdo vaisius. Dalis aktorių režisūrą išbando po kelerių aktorystės metų, o kitos, pavyzdžiui, Luàna Bajrami ir Suzanne Lindon abiem profesiniais keliais žengia išvien. Kai kurios aktorės-režisierės atsisako scenos arba nuspendžia vaidinti bemaž vien savo filmuose (Valérie Lemercier). Yra režisierių, kurias tik retkarčiais pamatysi vaidinant kitų režisuojamose juostose: Valérie Donzelli, Valeria Bruni-Tedeschi, Julie Delpy, Nicole Garcia. Tai paaiškinti nesudėtinga – režisūra tave pasiglemžia, tai profesija, susidedanti iš tūkstančio kitų.

Laetitia Dosch, beje, vaidindama jaučiasi laisvesnė, nes tuo metu jai terūpi viena – vaidyba. O režisuojant galvoje nuolat sukasi daugybė įvairiausių minčių. Filmavimas tėra vienas iš etapų. Prieš tai reikia parašyti scenarijų – jos atveju tam prireikė dvejų metų, – pasiruošti, užsitikrinti finansavimą... Po filmavimo laukia kiti darbai. „Kaip aktorė maniau, kad filmas pasibaigia nufilmavus paskutinį kadrą, – pasakoja ji. – Vėliau supratau, kaip dirbama montuojant, koks yra postprodukcijos etapas: turi 85 valandas nufilmuotos medžiagos, sėdi ir ieškai, koks bus tas filmas. Iš to, kiek esi nufilmavęs, gali jų sukurti keturiasdešimt. Neįtikėtina.“

Daug moterų pasakoja kitų moterų istorijas

Ar režisuojant bandoma užpildyti spragas, pasirinkti vaidmenis, kurių aktorės įprastai negauna? Į tai Laetitia Dosch atsako: „Režisūroje svarbu susigrąžinti meninį balsą. Kiekviena aktorė-režisierė, ko gero, kalba apie tai, apie ką kalbėti lig šiol neturėjo progos.“ Ji nori kalbėti apie moteris ir gyvūnus, apie santykius su kitais žmonėmis ar mus supančia gyvūnija, apie išnaudojimą ir smurtą. „Mano filmas yra komedija, kuri primena dramą, o gal atvirkščiai. Man regis, tai atspindi mane pačią.“ Savo filmą ji įsivaizdavo kaip „laisvą komediją, panašią į dalį anglosaksų serialų“.
Ji prisiminė autobiografinį britės Phoebe Waller-Bridge režisuotą serialą „Fleabag“ („Nepritampanti“), kuriame atskleidžiama besiblaškančios trisdešimt­metės Londono gyventojos kasdienybė, ir kandžią komiko Louis C. K. kritiką. Tai, kas būtų panašu į port­retą, kur būtų keliami rimti klausimai (šiuo atveju susiję su ekologija), nagrinėjami pasitelkiant daug sąmojo. L. Dosch prisiminė ir JAV aktorių Marką Ruffalo, jo rimtas dramas išgyvenančius komedijų personažus. Kodėl pati ėmėsi tokio vaidmens? Matyt, dėl to, kad lig tol niekas panašaus nepasiūlė.

„Daug moterų pasakoja kitų moterų istorijas, – pasakoja C. Sallette. – Na ir kas? Ilgus metus pasaulį pažinti galėjome per vyrišką prizmę, o dabar kine mane domina moters žvilgsnis.“ Kurdama filmą, ji pasinėrė į meno kritikės Catherine Francblin parašytą Niki de Saint Phalle biografiją. Gyveno su jos kūriniais neatitraukdama nuo jų akių ir vis atrasdama juos iš naujo. Jos „Nanas“ („Merginos“) apvaliais klubais ir putlia krūtine prilygsta „moterų stiprybės manifestui“, kaip ir jos filmai, autobiografijos, koliažai, išdalyti interviu. Kurti filmą apie Niki Céline pasirinko neatsitiktinai: „Ji buvo pavyzdinė feministė, atvėrusi kelią kitoms moterims.“

Režisierė nusprendė sutelkti dėmesį į 1952–1962 metus, vėlgi, kad pagerbtų menininkės įsitraukimą į feminizmo judėjimą. „Per tą dešimtmetį Niki Mat­thews, eilinė žmona, tapo Niki de Saint Phalle – menininke“, – apibendrina C. Sallette. Sykiu tai buvo laikas, kai ji išsilaisvino po patirtos traumos. Skulptorė kelis mėnesius praleido psichiatrijos ligoninėje, kur sukūrė savo pirmuosius koliažus. „Anuomet ją buvo užplūdę vaikystės prisiminimai. Ji neprisiminė, kad tėvas lytiškai ją išnaudojo. Prieš išeidamas iš ligoninės, tėvas parašė jai laišką, kur dėl visko prisipažino, bet Nikę gydęs psichiatras jį sudegino.“ Tai prilygo žemės drebėjimui ir paskatino ieškoti savęs. Filmas prasideda scena, kur būsimoji menininkė pozuoja fotosesijai, o baigiasi kadrais, kuriuose, praėjus dešimčiai metų, trumpaplaukė Niki vaikšto su ginklu rankose, iš kurio šaudo į savo kūrinius.

 

Filmo „Rugsėja sako“ kadras

 

Siužetai, kurių reta „vyriškuose“ filmuose

„Taip, išties nekantru kurti tas istorijas, kurios mus labiau paveikia, – teigia Ariane Labed, – bet jas pasakojame abipus kameros.“ Kaip aktorė, kine ji atsisako pilkų, neryškių personažų, nenori įkūnyti objektizuojamų moterų, jai įdomiau dirbti su pilna jausmų palete. „Vaidinant man svarbu sukurti daugialypį pasakojimą“, – aiškina ji. Kine ji seka Athinos-Rachel Tsangari pavyzdžiu, abi kūrėjos siekia „filmuoti taupiai“, visų pirma dėl to, kad filmuoja ne skaitmeniniu būdu, o juosta. Be to, ji nenori eikvoti kadrų vien tam, kad tą patį veiksmą parodytų iš kelių kampų. Kitos Ariane įkvėpėjos – italė Alice Rohrwacher ir belgė Chantal Akerman, mirusi 2015 metais. Kino filmo „Jeanne Dielman, 23, quai du Commerce, 1080 Bruxelles“ („Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“) režisierė mėgo įamžinti, sakytum, nereikšmingus vaizdus, tarkim tai, kaip aktorius valgo, plauna indus ar atsiskaito už bare nusipirktą gėrimą.

Filmavimas truko penkias savaites, jam ji ruošėsi lygiai taip pat, kaip teatro premjerai. „Tikiu, kad repetuoti yra labai svarbu, tad norėjau, kad visi komandos nariai būtų vienodai pasiruošę. Filmavimo aikštelėje leidžiama viskas – aktorės gali improvizuoti, jų niekas nestabdo.“ Viena aktorė, kuriai filmavimo metu buvo mėnesinės, pasiūlė, kad per jos kelnaičių kraštelį būtų matyti įklotas. Ariane Labed su pasiūlymu sutiko – šis jai pasirodė „stiprus ir kilnus“. „Tokių siužetų „vyriškuose“ filmuose reta. Tačiau būtent tokios detalės daug byloja apie personažą“, – svarsto režisierė.

C. Sallette taip pat siekia filmuoti itin tiksliai ir „taupiai“. Jos režisūrinį pasirinkimą nulėmė vienas ryškesnių prisiminimų iš darbo filmavimo aikštelėje. Filmuojantis François Dupeyrono filme „Mon âme par toi guérie“ („Tu išgydei mano sielą“, 2013), komanda buvo sumažinta iki minimumo. „Tai buvo nuostabu, – prisimena ji. – Gana greitai apsisprendžiau, kad nenorėsiu apšvietimo, technikos, darbinio scenarijaus, makiažo... Tai irgi režisūra: nuspręsti, kaip filmuosi, kokių tam reikės prietaisų. Prieš sukurdamas skulptūrą, skulptorius irgi turi nutarti, iš kokios ji bus medžiagos.“

C. Salette pamena savo debiutą su Philippe’u Garreliu, kuris „Maurice’o (savo tėvo, aktoriaus) dėka žinojo, kas vyksta prieš kamerą“. Jis vis kartojo: „Nusprendi kurti kostiuminę dramą, išleidi daug pinigų kostiumams, dekoracijoms, statistams ir... kai filmuoji, nieko nevyksta. Regis, matai, kad kažkas kažką daro, bet nieko neįvyksta. Aktorius reikia filmuoti stambiu planu. Tuomet tiek kostiumai, tiek dekoracijos... viskas tampa nesvarbu. Tai aktoriai pasakoja istoriją. Taigi, būtent jie man rūpi kine. Aišku, taip yra ir dėl to, kad pati esu aktorė.“

Negali būti nė kalbos apie šių merginų seksualizavimą

Kalbėdama šia tema, A. Labed prancūzišką žodį „aktorius (-ė)“ ištaria taip, kad girdėti, jog ji nori aprėpti abi gimines – tiek moteriškąją, tiek vyriškąją.* A. Labed yra asociacijos „Association des acteurs·ices“ (ADA), kurią 2022 m. pavasarį įkūrė kartu su grupe feminizmo idėjas palaikančių ir prieš rasizmą nusiteikusių kolegių aktorių (dabar prie jų prisijungė ir keli aktoriai). Asociacijos narių tikslas – nutraukti žeminančias sąlygas ir piktnaudžiavimą galia filmavimo aikštelėje. A. Labed sako, kad dirbant jai labai svarbu laikytis šių įsipareigojimų: „Kaip režisierei man rūpi, kur kreipiu savo žvilgsnį, o kaip aktorei – kokiems vaizdams kurti esu kviečiama.“ Sukaupusi nemažai patirties užsienyje, A. Labed pastebi, kiek neigiamų padarinių Prancūzijoje galėjo turėti režisieriaus kultas.

Filmuojant „September Says“ („Rugsėja sako“) niekam net nekilo klausimas, ar reikia samdyti intymumo koordinatorę (pagrindinis šios palyginti naujos profesijos specialistų darbas yra koordinuoti intymias scenas, siekiant, kad tiek aktorės, tiek aktoriai jų metu jaustųsi oriai), – šio filmo gamyba rūpinosi britai, tad visiems tai atrodė savaime suprantama. „Man tai buvo labai svarbu, ypač dėl to, kad tai istorija apie dvi 15 ir 16 metų paaugles. Filme taip pat nagrinėjamos geismo, seksualumo temos. Negali būti nė kalbos apie šių merginų seksualizavimą. Kinas nėra skirtas pedokriminalinei medžiagai kurti.“ Žinoma, pačios A. Labed patirtis filmuojantis taip pat turėjo įtakos pagrindiniam jos siekiui: kiekvienas jos filmavimo aikštelėje turėtų jaustis oriai ir raginti ją pačią neprarasti budrumo.

„Mano, kaip teatro režisierės, patirtis irgi padėjo palaikyti trupės dvasią“, – priduria Laetitia Dosch, kuriai taip pat svarbu, kad aktoriai dirbtų išvien, pozityviai nusiteikę, kad įkvėptų vieni kitus. Jai patiko vaidinti pačios režisuojamame filme, tuo pat metu būti ir aktore, ir režisiere. L. Dosch vėl prisimena serialą „Fleabag“ („Nepritampanti“) – istoriją, kuri yra tokia intymi, kad niekas kitas, be pačios Phoebe Waller-Bridge, negebėtų jos papasakoti. „Mano filme glūdi kažkas labai asmeniško, nepaisant to, kad pagrindinis veikėjas jame, galima sakyti, yra šuo, o be jo veikia dar trisdešimt tūkstančių personažų.“

Savo režisuojamuose spektakliuose L. Dosch taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį. Kine viskas kiek kitaip, nes save ekrane pamatai tik montažo metu. „Turi išsilaisvinti, atsiriboti nuo to, kokią save matai, išmokti mylėti save, savo personažą. Turi rinktis. Tai – puiki mokykla, kur išmoksti tiek pakantos, tiek reiklumo sau.“ Tačiau pirmųjų Justine Triet filmų herojė pasižadėjo, kad bus „kuo mandagiausia ir kuo mieliausia“ vaidindama kitų režisierių filmuose. „Žinau, kaip sunku gali būti kitapus kameros. Režisieriai lengvai pažeidžiami ir bet kada gali pratrūkti.“

* Pranc. „acteur·ices“, įtraukioji rašyba (Vert. past.).

 

Publikuota 2024 m. gegužės 11 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Veronika Vasiljeva