Apsakyme „Amžinai virš galvų“ berniukas leidžia tryliktą gimtadienį prie baseino, kurio aplinka apibūdinama taip: „Tenai, kitame baseino gale, yra nardymo rezervuaras ir aukštas šokinėjimo bokštas. Už jų stovi UŽK NDINĖ...“ Kaip matome, žodyje trūksta vienos raidės. Pirmąkart skaitant Davido Fosterio Wallace’o (1962–2008), kurio lietuvių skaitytojams tikriausiai nebereikia pristatinėti, apsakymų rinkinį „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“, ši praleista A raidė darė man įspūdį. Žavėjausi tuo, kaip spraga, trūkumas, nesatis gali paprastai, bet reikšmingai kai ką atskleisti apie apsakymo pasaulį, rašytojui nešvaistant žodžių ir nedeklaruojant to, kas akivaizdu. Žavėjo ir tai, kaip D. F. Wallace’as nuosekliai ir tam tikru požiūriu džoisiškai reprezentuoja savo veikėjų kalbos ir patirties „realizmą“. Autorius grubiai neįsiterpia papildyti ar paaiškinti to, ką patiria jo veikėjai, ir nesuardo kalbos, kuria perteikiamas jų patirties srautas, savitumo. Jų kalbos galimybės yra jų pasaulio ribos. Tačiau D. F. Wallace’ą su Jamesu Joyce’u sieja ne tik virtuoziškas varijavimas kalbiniais diskursais ir žanrais ar enciklopedinis tekstų turtingumas. Abu rašytojai atlieka sudėtingus literatūrinius manevrus, atkreipiančius dėmesį į ne tik skaitytojų, bet ir paties autoriaus neapibrėžtą ir nerimastingą vietą tarpinėje zonoje – spragoje – tarp teksto ir „tikrojo“ pasaulio.

 

 

David Foster Wallace, „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“, iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas, V.: „Rara“, 2026

 

Ar įmanoma ištrūkti iš savasties uždarumo ir iš tikrųjų suprasti, pajausti kitą žmogų? Ar gali deklaruojamas atvirumas ir nuoširdumo siekis tapti kur kas klastingesne sąmonės saviizoliacijos forma? Tai klausimai, kuriuos D. F. Wallace’as uždavė dar monumentaliame, daugiau nei tūkstančio puslapių romane „Begalinis pokštas“ („Infinite Jest“, 1996). Šie klausimai tampa gerokai opesni apsakymų rinkinyje „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“ (1999). Igno Beitso išverstas ir leidyklos „Rara“ išleistas jau antras šio autoriaus apsakymų rinkinys (po 2021 m. pasirodžiusios „Užmaršties“) tyrinėja empatijos ir solipsizmo problemas per prizmę, kuri nebuvo išsamiau plėtota „Begaliniame pokšte“, – vyriškumo, vyrų ir moterų santykių, mizoginijos ir manipuliacijų temas.

Spragos, trūkumai, pasikartojimai ir dubliavimas yra esmingi rinkinio struktūros dalykai. Iš dvidešimt trijų tekstų du turi pavadinimą „Velnias nesėdi sudėjęs rankų“, trys pavadinti „Dar vienas tam tikrų ribų pralaidumo pavyzdys“ ir sunumeruoti XI, VI ir XXIV, tarsi egzistuotų ilgesnė tekstų, kurių dalis nepateko į rinkinį, serija. O štai serija, kurios pavadinimas tapo ir viso rinkinio pavadinimu – „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“, – sudaro keturias tekstų grupes, kurių vidinė numeracija ir klasifikacija yra ne mažiau fragmentiška bei paini. Kaip ir „Begaliniame pokšte“, klampi nuorodų, sąsajų gausa kuria maksimalistinį pertekliaus efektą, imituojantį pačios „tikrovės“ tirštumą, bet autorius sykiu mėgaujasi šio efekto dirbtinumu. 

Rinkinio istorijos ir temos vis sukasi aplink idėją, kad empatija, įsi-jautimas į kitą savaime nėra neutralus veiksmas. Trijų apsakymų vienodas pavadinimas „Dar vienas tam tikrų ribų pralaidumo pavyzdys“ sufleruoja, kad jie yra apie patirtis, kurių metu savasties ribos yra perbraižomos ar net išardomos, o šio tapsmo pasekmės yra mažų mažiausiai ambivalentiškos. Pavyzdžiui, XI apsakyme vyras sapnuoja, kad apanka, ir šis sapnas įsilieja į jo kasdienybę: jis pradeda jausti empatiją akliesiems ir vertinti regos trapumą, tačiau toks naujas sąmoningumas tiek išvargina, kad grįžęs namo jis krenta į lovą ir vėl panyrą į neramius sapnus, kuriuose pats yra aklas. Kaip teigia kritikas Adamas Kelly, ciklas kartojasi, nes aklumo ir net cikliškumo atpažinimas nesuteikia galimybių ar priemonių jį įveikti.

Apskritai visi rinkinio apsakymai yra apie įvairiausias – asmenines ir kultūrines – aklavietes. Arba tiksliau – akląsias zonas. Šias geriausiai matome apsakymų serijoje, kurios pavadinimas sutampa su rinkinio pavadinimu. Aštuoniolika pokalbių su atgrasiais vyrais (kabutės čia nereikalingos, nes tie vyrai išties atgrasūs, – D. F. Wallace’as net nesistengia apversti mūsų lūkesčių) pateikiami kaip interviu transkripcijos. Kalbintoja ir klausinėtoja yra neįvardijama moteris (mergina, meilužė, psichiatrė ar kt.), jos klausimai praleidžiami, pakeičiant trumpiniu „Kl.“. Tai dar viena nebyli, bet iškalbinga spraga. Klausimų pobūdį galime atkurti iš vyrų pateikiamų atsakymų, tačiau akivaizdu, kad tai yra literatūrinė ir psichologinė manipuliacija, – skaitytojos balsas (visoje savo kūryboje, grožinėje ir negrožinėje, D. F. Wallace’as kreipiasi į moteriškosios giminės skaitytoją), galėjęs būti alternatyva, etine priešprieša atgrasiųjų vyrų seksizmui, yra įtraukiamas į solipsistinę „vyriškosios“ pasaulėvokos sąrangą.

Šiuolaikiniam skaitytojui, žinančiam apie tokias manipuliacijos taktikas kaip „gaslaitingas“ (gaslighting), šių bjaurių vyrų elgesio modeliai bus lengvai atpažįstami. Tačiau XX a. pabaigoje, kai buvo parašytas kūrinys, D. F. Wallace’o sprendimas aprašyti žalingą santykių psichologijos reiškinį ir nagrinėti kultūrines prielaidas, kurios sudaro sąlygas jam vešėti, buvo gana originalus. Pokalbyje „TP #2“ vyras, skelbiantis visišką nuoširdumą ir rūpinimąsi kito žmogaus jausmais, stengiasi savo merginai įdiegti mintį jį palikti, nes „bijo“, kad pats ją paliks. Neva jis yra pernelyg prie jos prisirišęs ir tam tikras patologinis dėsningumas – jo santykių „istorija“ – neleidžia jam įsipareigoti ilgalaikiams santykiams. Kitame pokalbyje studentai E. ir K. aršiai diskutuoja apie tai, kad šiais laikais moterys yra priverstos rinktis tarp prieštaringų feministinių impulsų ir imperatyvų, konfliktuojančių semiotinių kodų, nors iš tikrųjų slapčia trokšta, kad iš šios paradoksalios, savastį darkančios būklės jas išlaisvintų, žinoma, vyras. 

Kad psichoanalizės, feminizmo ir kritinės teorijos įrankius šie vyrai nesąžiningai išnaudoja seksistiniais tikslais, savaime nestebina – ironizuodamas jų mąstymo ekscesus ir performatyvų geranoriškumą moteriškosios lyties atžvilgiu tai pašiepia ir pats autorius. Jam svarbiau fiksuoti postmodernios kultūros situaciją, kurioje, pasak tyrinėtojo Marshallo Boswello, įtarumo hermeneutika pati įdarbinama „rekonstruojant buržuazinę socialinę tvarką“. Deklaruodami atvirumą, empatiją ir sąmoningumą, atgrasieji vyrai iš tiesų paverčia tai taktika kratytis atsakomybės, atsitverti nuo moteriškojo subjekto bėgant į savo vienišą, izoliuotą būtį. Arba, kaip itin taikliai pastebi rašytoja Zadie Smith, siekdami atvirumo ir nuoširdumo regimybės, televizijos (nors šiais laikais tiksliau būtų – socialinių medijų) amžiuje pradedame fetišizuoti tikrumą, kaip paskutinio ir įspūdingiausio rinkinio pokalbio „TP #20“ kalbėtojas fetišizuoja tikrą skausmą, apie kurį jam papasakoja išprievartavimą išgyvenusi mergina. D. F. Wallace’as baiminasi, kad dėl medijose vaizduojamos perteklinės kančios mes nustojome jausti savo ar kitų patirčių trapumą ir pradėjome simuliuoti tai, ką įsivaizduojame kaip buvimą žmogumi. Performatyvumas atvėrė bauginančią ir bedugnę mise en abyme (jeigu leisite dar kartą – spragą), kurioje autentiškos komunikacijos galimybė tapo abejotina.

Hipertrofuotą sąmoningumą – gebėjimą reflektuoti ne tik save, bet ir sąmoningumą kaip tokį; numatyti visus būdus, kaip atrodysime kitiems, kokias kultūrines ir socialines konotacijas ir klišes šios mūsų refleksijos išduos apie mus, ir t. t. – D. F. Wallace’as suvokė kaip postmodernybės uroborą, savo uodegą ryjančią gyvatę. Besaikė savirefleksija retai suteikia savižinos, ji dažniau paralyžiuoja ir sukuria sąlygas narcisizmui. Ilgiausiame rinkinio apsakyme „Depresijos slegiama moteris“ pašiepiamas būtent psichoterapinis žargonas – su pertekliniu detalumu aprašoma depresijos slegiamos moters hipertrofuota sąmonė. Moteris žino, kad be savo Palaikymo Sistemos narių ji pražus, bet dar didesnę gėdą kelia ir depresijos kančią gilina suvokimas, kokią sunkią naštą ji užkrauna Palaikymo Sistemos narėms. Nusižudžius jos psichoterapeutei, šis faktas paminimas tik vienoje iš gausybės išnašų, o „pagrindiniame“ tekste moteris užsiima saviplaka, kad negedi dėl psichoterapeutės mirties, tik jaučia gėdą, kad nieko nejaučia. D. F. Wallace’o maksimalizmas įžvalgiai atskleidžia depresijos dusinamos sąmonės uždarumą, bet sykiu pašiepiamai parodo, kaip psichoterapijos įrankiai, žodynas ir pati empatijos regimybė maitina egocentrizmo žaizdrą.

Daugumą rinkinio apsakymų persmelkia nerimas, kad savasties transcendencija ir nesavanaudiški gerumo ar dosnumo gestai neegzistuoja. Pats D. F. Wallace’as nėra nuo viso to apsaugotas. Neatsitiktinai viduryje rinkinio yra apsakymas „Oktetas“, arba tiksliau – apsakymas, staiga virstantis prisipažinimu, pasak autoriaus, turėjęs būti sudarytas iš aštuonių sudėtingas etines situacijas aprašančių ir viktorinos pobūdžio klausimus skaitytojui užduodančių tekstų, tačiau toks sumanymas esą žlugo.

„Okteto“ fragmentus autorius bando išgelbėti neurotišku (anti)metafikciniu manevru kreipdamasis į save kaip rašytoją, o į skaitytoją – kaip teksto bendrakūrį. Sutinku su Z. Smith, kad šis apsakymas yra tikrasis skaitytojų išbandymas. Ar jie patikės D. F. Wallace’o – ne kaip autoriaus, o kaip žmogaus – troškimu užmegzti tikrą ryšį? Ar laikys jį postmoderniai ironišku, daugiasluoksne metafikcija žaidžiančiu, savimi patenkintu autoriumi? O gal pamanys, kad jokių motyvų apskritai nėra? Iš autoreflektyvaus monologo tirštumos išnyra žodžiai, kurie taikliausiai nusako rinkinio šerdį: „[...] visi išlikę pusiau paskirtį atliekantys tekstukai tarsi bando demonstruoti savotišką keistą, neapčiuopiamą bendrystę, jungiančią skirtingo pobūdžio žmogiškuosius santykius, savotišką nenusakomą, bet neišvengiamą „kainą“, kurią vienu ar kitu momentu prisieis sumokėti kiekvienam, norinčiam išties „būti su“ kitu, o ne šiaip kokiu nors būdu tiesiog išnaudoti kitą...“ (163–164 p.)

Aptariant „Trumpus pokalbius“ ir šio kūrinio temas iškyla viena sunkinanti aplinkybė. D. F. Wallace’as nuo „Begalinio pokšto“ pasirodymo užėmė kone mitinę vietą pasaulio literatūros panteone, o jo įžvalgumas dažnai pranašiškai numatė absurdiškas trajektorijas, kuriomis vystysis Vakarų kultūra, – nuo veido filtro programėlių iki trampizmo įsigalėjimo. Tačiau pastaraisiais metais pasirodė vis daugiau D. F. Wallace’o buvusių partnerių, meilužių ir studenčių pasakojimų apie jo paties atgrasumą. Paaiškėjo kompulsyvus ir net pavojingas elgesys su rašytoja Mary Karr. Laiškuose bičiuliui Jonathanui Fransenui jis yra rašęs: „Kartais jaučiuosi, lyg buvau atsiųstas į Žemę, kad įkiščiau savo penį į kuo daugiau vaginų.“ Sakoma, kad „Depresijos slegiama moteris“ yra kandi parodija apie rašytoją ir buvusią meilužę Elizabeth Wurtzel. Visa tai reikšmingai prisidėjo prie D. F. Wallace’o demitologizavimo ir paskatino įtariai žvelgti į jo asmenines ydas bei kūrybinius siekius „Trumpuose pokalbiuose“ ar kituose tekstuose. Gali būti, kad rašytojas taip gerai perprato savo atgrasiuosius vyrus, nes jautė, kad yra vienas iš jų. Jei taip, tai „Okteto“ dilema – pasitikėti ar nepasitikėti autoriaus autentiško ryšio troškimu – taps dar aštresnė ir iš kiekvieno skaitytojo reikalaus asmeninio apsisprendimo.

„Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“ nė vienu aspektu nėra lengva ar maloni knyga. Kaip ir D. F. Wallace’as daugeliu aspektų nėra lengvas autorius ar malonus žmogus. Vis dėlto tikiu jo nerimu. Šis išlieka aktualus ir mūsų sueižėjusioje dabartyje, kur mirštančių vyrų šlovėtroška kursto ne metaforinius, bet labai tikrus karo ir prievartos žaizdrus, o vis daugiau jaunuolių gręžiasi į žalingo vyriškumo ideologijas, baimindamiesi savo sutrikimo ir vienišumo. Ar jaučiamės drąsūs įveikę savasties uždarumą, minties ir kalbos autokanibalizmą? Ar užteko grįžti prie „nuoširdumo“ – kasdienybėje ir literatūroje – lyg niekur nieko? 

Jeigu ne – nuo ko pradėti?

Prisimenu vieną mėgstamiausių rinkinio apsakymų „Galvoji“. Jame vyras ruošiasi išduoti žmoną su „jaunesne žmonos koledžo kambariokės seserimi“, bet jį ištinka epifanija, priverčianti atpažinti šios situacijos komercializuotą banalumą. Jis pasiūlo merginai atsiklaupti ir kartu su juo pasimelsti. Nežinau, ar Dievui, ar paprasčiau – kažkam anapus spragos.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba