Kadaise rašiau apsakymą, kurio niekada nepublikavau, apie tėvą ir sūnų, gyvenančius skurdžiame ūkyje, kur staiga nepaaiškinamai pradeda gaišti gyvuliai, jie neišnešioja savo jauniklių arba šie gimsta su keistais simboliais ir žymėmis ant odos. Vienoje apsakymo vietoje karvė atsiveda tai, kas veterinarų kalboje vadinama amorphous globosus. Biologinė anomalija, kai gyvulio (ar net žmogaus) naujagimis gimsta be galvos, be galūnių, bet su oda ir kailiuku, kaip beveik tobulai apvalus darinys, turintis tik bambagyslę. Tiksliai nežinome, kodėl taip nutinka, bet vien aprašymas šiurpus (ką jau kalbėti apie vaizdus), netgi siurrealus, tarsi kažkas iš Johno Carpenterio ar Davido Cronenbergo kūniško siaubo filmų. Tačiau mane šis reiškinys žavėjo savo literatūrine potencija – būtent dėl to, kad kartais nereikia iš vėžių išmušančių keistenybių ieškoti vaizduotės ekscesuose, užtenka jų paieškoti gamtoje. Dažnu atveju tai bus keisčiau negu bet kas, ką galėtume sukurti ar prasimanyti.

 

Ana Paula Maia, „Apie gyvulius ir žmones“, iš portugalų kalbos vertė Paulius Stasiūnas, V.: „Rara“, 2026

 

Būna ir priešingai: literatūroje pasitaiko pramanytų reiškinių, kurie atrodo keisti ar net mistiniai, tačiau visiškai nesunku patikėti, kad jie galėtų nutikti ir mūsų tikrovėje. Apie šitai vis pagalvodavau skaitydamas brazilų rašytojos ir kino scenaristės Anos Paulos Maios (g. 1977) trumpą romaną „Apie gyvulius ir žmones“. Tamsiame neovesterno žanro kūrinyje pasakojama apie brutalią, nykią skerdyklos „Turo do Milo“ kasdienybę, kurią sudrumsčia eilė neįprastų, tragikomiškų įvykių, susijusių su skerdyklos gyvuliais ir darbuotojais. Vieną dieną gyvuliai užpuolami, kaip iš pradžių įtariama, paslaptingo plėšrūno, tačiau tiesa pasirodo esanti gerokai absurdiškesnė. Kitomis dienomis žūsta darbuotojai, gyvuliai dingsta arba bando pabėgti iš skerdyklos, savižudiškai šokinėja nuo skardžio į prarają. Kas tai – gyvulių maištas, išsilaisvinimas, sąmokslas?

Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad A. P. Maia pašiepia mėsos industriją, kurios barbariškumo nepanaikino nei technologinė pažanga, nei išaugęs visuomenės jautrumas gyvūnų teisėms. Nebesusiduriant su tiesioginiais mėsos gamybos procesais ir matant tik produktą, kuris niekuo – nei forma, nei kvapu – neprimena kadaise gyvo padaro, pati etinė problema vartotojų galvose tampa abstrakti ir nustumiama į kasdienių rūpesčių periferiją. Vis dėlto A. P. Maia nemoralizuoja skaitytojui, ji veikiau atkreipia dėmesį į šias individų ir visuomenės prieštaras, o svarbiausia – klausia, kas nutinka skerdykloje dirbantiems žmonėms ir jų sieloms, kai jie susitaiko su mintimi, kad galbūt nelabai kuo skiriasi nuo žudikų.

Mėsos industrijos įtaką įtaigiai perteikia atokaus Brazilijos užkampio aprašymas: pilkame, skerdyklų ir mėsos perdirbimo fabrikų nualintame krašte, Dykaragių slėnyje, beveik niekas neauga, per jį tekanti Musių upė užteršta skerdžiamų gyvulių krauju, jos krantai nusėti negyvomis žuvimis. Kraštas užterštas ne tik ekologiškai, bet ir moraliai – klesti smurtas, skurdas ir neviltis. Alkstantys slėnio gyventojai kovoja su maitvanagiais ir pasiutusiais šunimis dėl skerdykloje nugaišusių galvijų. Bare, kur lankosi skerdyklos darbuotojai, stovi svarstyklės, čia skerdienos kilogramais atsiskaitoma už prostitučių paslaugas. Skerdykla primeta savo ekonominę logiką visam kraštui naikindama skirtį tarp kūno ir mėsos – abu tampa mainų ir vartojimo objektais. 

Ne veltui autorės kūryba dažnai lyginama su kruvinais Cormaco McCarthy vesternais. Tik bekraštės kaubojų dykros ir prerijos A. P. Maios kūrinyje susitraukė iki mažo ir dusinančio pasaulėlio, vienišo ir uždaro nelyg minėtasis amorphous globosus. Šis pasaulis uždaras ne tiek fiziškai, kiek socialiai: vieniems išlipti iš savo socialinės klasės rėmų neįmanoma, kiti to galbūt nė nenori, treti susitaiko su savo vieta bei lemtimi pasaulio sąrangoje ir apsiima dirbti darbus, kurių niekas kitas nepajėgtų ar nedrįstų. Ironiška, kad kai kurie iš jų yra apkeliavę pasaulį, bet net kitose šalyse dirba skersdami skirtingus gyvulius. Į Dykaragių slėnį ir senjoro Milo skerdyklą lyg į kloaką suteka visuomenei nebereikalingi ar jos paribyje likę žmonės. Tokie kaip senis Emeterijus, kuris anapus skerdyklos „atrodo, toks pat niekam tikęs kaip ir atliekos, kurias apdirba“ (25 p.).     

Skerdyklos darbuotojai neturi daug galimybių pakeisti savo socialinę padėtį, jų asmeniniai pasauliai maži. Tačiau literatūriškai A. P. Maia plėtoja pasaulį, pranokstantį kūrinio ribas. Daugelis ekscentriškų jame minimų veikėjų, – pavyzdžiui, trumpam pasirodantis Erazmas Vagneris ar skerdyklos prižiūrėtojas, nuožmusis indėnų palikuonis Storžievis Žilis, – kituose rašytojos kūriniuose pasirodo kaip pagrindiniai, o ne antriniai veikėjai. Iš skurdžiausios, „nematomos“ darbininkų klasės tikrovės autorė kuria savitą Brazilijos mitogeografiją, kurioje veikia įvairiausio plauko personažai. Atsižvelgdami į tai, kad tekstas persmelktas religinės ir mitinės simbolikos, juolab į jame iškylančias dilemas – ypač žmogaus sužvėrėjimą ir žvėrių žmogiškumą, – nesuklystume šių personažų rinkinį pavadindami bestiariumu. Verta paminėti, kad ankstesnė autorės trilogija, kurioje pasirodo minėtasis Erazmas Vagneris, iškalbingai vadinasi „Saga apie žvėris“ („Saga of Brutes“, 2009–2011). O šalia Erazmo Vagnerio pasirodo ir Edgaras Vilsonas, knygos „Apie gyvulius ir žmones“ protagonistas.

Edgaras Vilsonas dirba senjoro Milo skerdykloje apsvaigintoju ir turi savo ritualus: prieš skersdamas jis pažymi gyvulio kaktą baltu kryžiumi ir suduoda kūju galvijui į kaktą, nes „kraujui išsiliejus į smegenis gyvulys praranda sąmonę“ (12 p.). Edgaras tai daro meistriškai ir tiki, kad nesukelia skausmo: „Jo tikslus smūgis – retas talentas, kylantis iš slaptingo žolėdžių pažinimo. [...] Edgaras Vilsonas pasimeldžia už kiekvieno skerdžiamo gyvūno sielą ir prieš perpjaunant gerklę jį apsvaigina. Nesididžiuoja savo darbu, bet jei jau reikia, kad kažkas tą darbą nudirbtų, tebūnie tai jis, gailintis tų neprotaujančių būtybių.“ (13 p.) Edgaras bando išsaugoti empatiją kruvinoje sistemoje, kuri priešiška bet kokiam moraliniam jautrumui. Jis suvokia, kad kitaip tikriausiai ir negali būti, – sistema visada ras savo vykdytojų, nes „kol šiame pasaulyje bus bent viena karvė, tol bus ir kas nors, pasirengęs ją papjauti“ (32 p.). Kartu jis neapgaudinėja savęs, neva jo asmeninė etika garantuos jam išganymą.

Žvėriškumas ir užuojauta. Žiaurumas ir švelnumas. Mūsų, mėsėdžių, troškimai ir etiniai impulsai. Poreikis vartoti mėsą ir noras ignoruoti procesus, dėl kurių ji atkeliauja iki mūsų stalo. Šiuos dvilypumus sufleruoja jau pats Edgaro Vilsono vardas, nurodydamas į vieno iš gotikinės literatūros tėvų Edgaro Allano Poe apsakymą „Viljamas Vilsonas“ – pasakojimą apie niekingą tipelį, visą gyvenimą persekiojamą savo moraliai pranašesnio antrininko. Tačiau, priešingai nei E. A. Poe personažas, kuris vengė savo antrininko įkūnyto sąžinės balso, Edgaras atsisako nusukti akis nuo žmogaus sielos (ir apskritai civilizacijos) tamsos. Jis supranta tai, ką kiti skerdykloje ar anapus jos nutyli: žmogus pasirinko tapti pakeičiamas, tapti ne ką vertingesnis nei gyvuliai, kuriuos skerdžia. A. P. Maia priverčia suabejoti kalba, kuria žiaurų ir sadistišką – sakytume, „nehumanišką“ – elgesį dažnai lengvabūdiškai vadiname „gyvulišku“ ar „žvėrišku“, tarsi tai reikštų tą patį. Tačiau toks pasenęs žodynas skatina mūsų saviapgaulę: jis leidžia nusikratyti atsakomybės pripažįstant, kad vis dėlto tai ne gyvuliškas, o itin žmogiškas elgesys.

Nepaisant niūrių temų ir šiurpių nutikimų, tekste nemažai juodojo humoro. Pavyzdžiui, Edgaras be skrupulų nužudo kitą sadistišką apsvaigintoją ir užsimena, kad tokių, jo žodžiais, „netikėlių“ yra nužudęs ne vieną žinodamas, kad niekas jų nepasiges. Bet senjorui Milui paklausus, ar jis nužudė savo bendradarbį, Edgaras negali pameluoti, nes „visada per mišias girdėjo, kad melas – velnio išmislas“ (36 p.). Paprastas, postmoderniai kaubojiškas Edgaro Vilsono moralės kodeksas ir kartu jautrus, giliai empatiškas santykis su gyvūnais paverčia jį intriguojančiu ir net žavingu personažu. Neįprasta, bet mūsų sekuliariam ir šiek tiek šizofreniškam pasauliui tinkama šventojo Roko – galvijų globėjo – reinkarnacija.

Pabaigai lieka klausimas: kas vis dėlto nutiko karvėms, kad jos nusprendė nusižudyti? Vienareikšmio atsakymo A. P. Maia nepasiūlo, nebent atsakymu laikytume Edgaro Vilsono lakonišką ištarą: „Bedugnė traukia bedugnę.“ (112 p.) Bet skaitytojo vietoje susilaikyčiau nuo mistinių ar antgamtinių jėgų paieškų, atsakingų už karvių mirtį. Verčiau klausčiau: o jeigu trumpą akimirką gyvuliai įgijo tą laisvę (galbūt vienintelę), kurią laikėme išskirtinai žmogiška – savižudybės laisvę? Ar nebus taip, kad, nusprendusios šokti nuo skardžio, jos paneigė mūsų išskirtinumą ir šventą įsitikinimą, jog esame nusipelnę malonės labiau nei jos – tos „neprotaujančios būtybės“? Edgaras Vilsonas šitai supranta, jis tikriausiai tik patartų: kai kitą kartą lis galvijais, pirmiausia pažvelkime ne į dangų, o į žemę.

 

Projektą finansuoja