Prieš daugiau nei metus savo esė „Pragaišties literatūros egzotika“ svarsčiau, kodėl mus traukia literatūra, kuri neigia gyvenimo prasmę, ir ką reiškia ją skaityti realių egzistencinių grėsmių akivaizdoje. Klausiau, ar išvis įmanomas neutralus ir etinei refleksijai neįpareigojantis santykis su tekstais ir autoriais, atvirai neigiančiais pamatinį Vakarų kultūros ir, kai kas sakytų, „sveiko proto“ teiginį – būtis yra geriau už nebūtį. Nors toje esė tik užkabinau kelis sudėtingos temos aspektus, priėjau mintį, kad pragaišties literatūra, kaip radikali (jei ne radikaliausia) literatūros forma, reikalauja asmeninės ir autentiškos prieigos iš skaitytojo. Net jeigu ši literatūra sukelia atmetimo ir pasibjaurėjimo jausmą, svarbu apmąstyti šiuos jausmus ir tai, kas juos sukėlė. Nereflektyvus mėgavimasis pragaišties literatūra paverčia jos skaitymą performatyviu gestu, o priešiškas atmetimas neišlaisvina iš daugeliu atveju žalingesnės mąstymo inercijos. 

 

 

Emil Cioran, „Apie nedalią būti gimusiam“, iš prancūzų kalbos vertė Tadas Zaronskis, V.: „Odilė“, 2025

 

 

Vienas esminių „pragaišties literatūros“ rašytojų yra Emilis Cioranas (1911–1995). Rumunų kilmės mąstytojas, didesnę gyvenimo dalį gyvenęs Prancūzijoje, ilgas nemigos naktis praleido klaidžiodamas po skurdžius Paryžiaus kvartalus, bendraudamas su vargetomis ir prostitutėmis arba rašydamas aforizmus ir trumpas esė, pritvinkusias juodojo humoro persmelktos neapykantos būčiai, žmogui, religijoms, filosofijai, dievams, civilizacijai. E. Cioraną savo esė vertinau palankiai, kaip subtilų autorių, kuris egzistencijos kančios ir absurdo nepaverčia į rėksmingą pozą. Šįkart man į rankas pateko poeto Tado Zaronskio išverstas 1973-iųjų metų aforizmų rinkinys ir pirma E. Ciorano knyga lietuviškai – „Apie nedalią būti gimusiam“. Tad dabar gera proga grįžti ir išbandyti savo ankstesnių įspūdžių tvirtumą.

Pasitelkdamas labiau retorinį efektingumą, o ne loginį argumentavimą, E. Cioranas aforizmuose svarsto mirties, kančios, nesėkmės, tremties, irimo, nyksmo temas – autoriaus žodžiais, tai „fragmentų“ knyga apie pragaišties ūką ir žlugimo šešėlį, kuris persekioja visas žmogaus pastangas nuo pačių civilizacijos užuomazgų. „Aforizmas? – rašo E. Cioranas, lakoniškai nusakydamas savo pasirinkto žanro nejaukią galią. – Ugnis be liepsnos. Suprantama, dėl ko niekas nenori prie jo šildytis.“ (201 p.) Jaunystėje daugiausia rašęs trumpas, vienos ar kelių pastraipų esė, pavyzdžiui, rinkiniuose „Nevilties viršūnėse“ (1934) ar „Apybraiža apie suirimą“ (1949), E. Cioranas senatvėje pasirinko aforizmo žanrą, nes, anot jo, „aiškinimas kelia varginantį nuobodulį“. Aforizmas užčiuopia momentinę tiesą, atsiveriančią rašytojui čia ir dabar, bet neįpareigoja plėtoti nuoseklios filosofinės sistemos, kuri atitrauktų nuo tiesioginės tikrovės patirties ir paneigtų jos nevienareikšmę prigimtį. Sistemos primeta ideologinę tvarką ir reikšmės uždarumą chaotiškai individo gyvenimo patirčiai. Jos tampa tokiõs pačiõs, gal net didesnės kančios šaltiniu (implikuodamos tam tikrą etinį ir politinį veikimo būdą, kurie visada baigiasi prievarta arba žlugimu) negu neapibrėžtumas. 

Nors E. Cioranas dažnai priskiriamas prie pesimistinio egzistencializmo atšakos, nuo kitų egzistencialistų, tokių kaip Martinas Heideggeris arba Jeanas-Paulis Sartre’as, jį skiria ne tiek antifilosofinė pozicija, kiek savitai suvokiamas ir įgyvendinamas radikalios laisvės siekis – neįsipareigojimas jokiai idėjai ar veiksmui. Ši laisvė paties mąstytojo biografijoje reiškėsi dvejopai. Viena vertus, jis išsižadėjo bet kokių išorinių struktūrų, kuriomis žmonės įprasmina savo gyvenimus: karjeros, apdovanojimų, šlovės, pinigų. Rinkosi nedirbti ir gyventi kukliai, finansiškai sunkiausiomis akimirkomis kliaudamasis draugų dosnumu arba dainuodamas už vakarienę. Tai išlavino jo gebėjimą rasti bendrą kalbą su bet kuo, todėl, nors buvo teatrališkas niurgzlys ir atsiskyrėlis, sykiu atrodė gana charizmatiškas. 

Kita vertus, jo spontaniškos laisvės siekis pasireikšdavo kaip atsidavimas keistoms, kartais net pavojingoms pasijoms, ypač politikoje. Pavyzdžiui, jaunystėje žavėjosi fašizmu, kurį laiką aistringai rėmė radikalios dešiniosios partijos „Geležinė gvardija“ („Garda de Fier“) trumpą įsigalėjimą tarpukario Rumunijoje. Vėliau šį savo susižavėjimą galios kultu jis pripažino kaip visišką kvailystę. Jo „gebėjimas nusivilti, pranokstantis intelektą“ (14 p.) virto atsikartojančia viso gyvenimo tendencija. Tačiau net senatvėje E. Cioranas išlaikė kritišką požiūrį į Vakarų civilizaciją, aforizmuose įvardindamas Vakarus kaip „maloniai kvepiantį puvinį, iškvepintą lavoną“ (172 p.). 

Visgi lieka klausimas apie E. Ciorano mąstymo genealogiją, kurio čia nesiimsiu svarstyti, bet kurį verta turėti galvoje. Nors jo aforizmuose Vakarų „silpnumo“ kritika dažnai laikoma įkvėpta Friedricho Nietzsche, – palyginimas, dažniau kylantis dėl retorinių efektų panašumo negu grynai idėjinio tęstinumo, – neaišku, ar ši kritika kyla iš nyčisko nihilizmo reiškinio visuomenėje atpažinimo, ar veikiau iš protofašistinio jos supaprastinimo, fetišizuojančio galios kultą. Jaunystėje E. Ciorano pasakojimai apie žlungančius Vakarus, kuriems esą reikalingas geležinis kumštis, panašesnis į įtikėjimą autoritarizmo mitu, kuriuo XX a. pirmoje pusėje užsikrėtė ne vienas, nei į jo pirmtako vizionierišką kultūros diagnozę. Nors vėliau E. Cioranas atsitraukė nuo atviro politinio smurto propagavimo, atmetė net paties F. Nietzsche idėjas ir liko pesimistiškas bet kokių ideologijų atžvilgiu, civilizacinio nuosmukio naratyvas išlieka ir jo vėlyvajame mąstyme, bet neperžengia jau žinomų, nieko pernelyg naujo nepasiūlančių apibendrinimų ribų. Tad iš tikro šis klausimas yra tos pačios rūšies kaip klausimas, kas atsirado pirmiau – višta ir kiaušinis: ar E. Cioranas filosofinei intuicijai realizuoti ieškojo politinės išraiškos, ar visgi jo kritika nuo pat pradžių buvo formuojama inertiškai perimtų ideologinių klišių, kurios vėliau buvo filosofiškai abstrahuotos į labiau poetinę nei politinę plotmę?

Mažai kas lieka nepaliesta E. Ciorano gniuždančios, bet sykiu žėrinčios prozos, tad ir apibendrinti būtų bergždžias darbas. Tačiau pati aistra, su kuria jis puola konvencines tiesas ir dogmas, turi galimybių tapti savitu įkvėpimo šaltiniu. Pavyzdžiui, garsioji ištara „Nėra jokio reikalo žudytis, nes nusižudoma visad per vėlai“ (46 p.) atskleidžia, kad E. Cioranui žmogaus egzistencija, kad ir kokia kupina kančios, kurią galbūt norėtume nutraukti, vis dėlto yra pasmerkta pamatinei nežiniai, ar savižudybė būtų pagrįstas veiksmas, kadangi tikrasis būties tragiškumas kyla ne iš savo mirtingumo supratimo, o iš, kaip knygos pavadinime sufleruojama, „nedalios būti gimusiam“. Paties E. Ciorano aforizmų gausa – ir tai, kad jis nuolat grįžta prie gimimo, pradžios ir žmogaus veiksmų bergždumo temų, nesugebėdamas jų galutinai išartikuliuoti, – liudija pamatinę žmogaus būties aporiją: nepaisant kančios ir skausmo, žmogus negali neegzistuoti. Kartą įmestas į būtį, jis tegali pergyventi būties ambivalenciją ir rasti, mąstytojo žodžiais, „džiaugsmą desperacijoje“. E. Cioranas, jautęs tiek neapykantos gyvasčiai, pats pragyveno iki 84-erių metų ir dažnai savo asmeniu net labiau nei savo rašymu iliustravo žinomas Samuelio Becketto eilutes iš „Neįvardijamojo“: aš negaliu tęsti, aš privalau tęsti.

Dauguma šių aforizmų yra retoriškai paveikūs ir intelektualiai stimuliuojantys, bet jų literatūrinė kokybė nevienoda. Gyvybingas T. Zaronskio vertimas perteikia E. Ciorano rašymo ir charakterio spektrą: subtiliai įžvalgus, kandžiai sąmojingas, provokuojamai paradoksalus, intriguojamai ekscentriškas, erzinamai bambekliškas ir dažnai – tiesiog patetiškas. Vienuose aforizmuose susiduriame su mąstytoju, giliai išgyvenančiu savo egzistencinį sumišimą ir nenorą pasiduoti lengvabūdiškoms panacėjoms: „Net išsilaisvinęs iš regimybių lieku jų supančiotas. Arba tiksliau – esu pusiaukelėje tarp regimybių ir to, kas jas paneigia, to, kas neturėdamas vardo nei turinio yra niekas ir viskas. Niekada galutinai neišsivaduosiu iš regimybių. Prigimtis skatina mane plūduriuoti, amžinai tarpti dviprasmybėje, ir jei mėginčiau pasirinkti vieną ar kitą prasmę – mano išganymas mane pražudytų.“ (14 p.) 

Kituose aforizmuose išvystame žmogų, niekad neišaugusį iš paaugliško dramatizmo, kurio gotikinė bravūra tokia perteklinė, kad tampa komiška: „Tais laikais, kai keliems mėnesiams su dviračiu leisdavausi per Prancūziją, didžiausias malonumas man buvo stabtelėti kaimo kapinėse, prigulti tarp dviejų kapų ir taip valandų valandas rūkyti. Laikau tai aktyviausiu savo gyvenimo laikotarpiu.“ (83 p.) O vietomis jis žengia į anekdotų teritoriją: „Jau metų metus nevartoju kavos, alkoholio, tabako! Laimei, nerimas vis dar su manimi, ir jis puikiai pakeičia stipriausius dirgiklius.“ (202 p.) Galimiems kaltinimams trivialumu E. Cioranas čia pat užbėga už akių sakydamas: „Ateina laikas, kai atrodo beprasmiška rinktis tarp metafizikos ir diletantizmo, tarp neišmatuojamos gelmės ir anekdoto.“ (206 p.) Toks netolygumas, prieštaringumas ir staigūs tono pasikeitimai gali kelti erzulį ar atmetimo reakciją. Tačiau mąstymo sistemos nebuvimas neįpareigoja priimti visų suguldytų minčių – pirmiausia dėl to, kad tai reikalautų neįmanomos mentalinės gimnastikos, o antra – šie aforizmai veikia kaip hermeneutiniai įvykiai, kurie ne mažiau pasako apie patį skaitytoją (kas jam rezonuoja, o kas atgraso) negu apie E. Cioraną.

„Apie nedalią būti gimusiam“ pasirodymas lietuvių kalba, be abejo, yra džiugus įvykis, savo kontroversiškumu praturtinantis mūsų ramų literatūrinį gyvenimą. Vis dėlto galima suabejoti pasirinkimu versti ir leisti būtent šį aforizmų rinkinį, o ne kurį nors iš ankstesnių eseistikos rinkinių. Viena vertus, tai populiariausia ir plačiausiai skaitoma E. Ciorano knyga Vakaruose, gal net pasaulyje (2020 m. įtraukta į seriją „Penguin Modern Classics“), sulaukusi šiuolaikinio kanono statuso. Tačiau, mano galva, skaitytojui tai vieni iš sunkiausiai prieinamų šio mąstytojo tekstų. Ne todėl, kad jie sudėtingi ar tiršti savo kalbine raiška, bet todėl, kad aforistinė forma, kurios pasirinkimą autorius grindžia iš esmės „tingėjimu“ aiškinti savo požiūrį, sumažina galimybes pasiekti tą susidomėjusią, bet skeptišką terpę, esančią tarp tų žmonių, kurie jau yra gerbėjai, ir tų, kurie iš anksto linkę atmesti bet kokią „depresyvią“ literatūrą (kaip jau teko matyti socialinių medijų diskusijose). Galbūt pagelbėtų įvadinis tekstas, kad ir paties vertėjo, kuris jau rašė apie E. Cioraną „Literatūroje ir mene“ ir yra įsigilinęs į jo minties specifiką. Pačiam E. Cioranui tikriausiai būtų nė motais, ar jis mums įdomus, mėgstamas ar nekenčiamas, tačiau reikia papildomo įdirbio norint, kad tokie tekstai rastų vietą mūsų kultūroje ir reikšmingai suskambėtų mūsų savipratoje.

Būtent skaitant E. Cioraną ir į jį reaguojant, individuali ir kultūrinė saviprata įgyja ypatingą reikšmę. Nors E. Cioranas nekentė liberalios demokratijos, tai, kad galime jį skaityti, – ironiška – galbūt yra svarbesnis demokratijos egzistavimo įrodymas negu formalus žinojimas, kad kas keletą metų gali nueiti balsuoti. Tironijos ir diktatūros, bent jau tokios, kokias pažįstame iš istorijos ir dabarties, negali atvirai toleruoti visa ko prasmę neigiančios minties, nes ji grasintų sunaikinti bet kokį primestą tikėjimą režimo istorine misija ir absoliutumu. Režimai dažniausiai yra pronatalistiniai, jie privalo teigti gyvenimo vertę, kad šiai galėtų primesti dirbtinę gyvenimo prasmę. Iš dalies E. Ciorano atviras ir net tiesmukas negatyvumas neleidžia jo sklandžiai asimiliuoti į autoritarinių ideologijų struktūrą ir paversti jų simboliu. Sykiu jo mąstymas skatina suprasti, kad beprasmybė nėra prasmės paneigimas, o prasmė apskritai įmanoma tik nuolatinėje įtampoje su beprasmybe.    

Tad E. Ciorano skaitymas turi savo kainą – tai susidūrimas su radikalia literatūrinio pharmakono apraiška. Vaistas ne tik nuo nepagrįsto pozityvumo ir self-help kultūros, kuri ne sprendžia, o glaisto kapitalizmo ydas, bet ir nuo gerokai klastingesnio nihilizmo. Nihilizmo, gimstančio iš aplaidumo, kuomet įtikima, neva gyvenimo prasmingumas yra savaime suprantamas. Pajusti savyje, kaip kiekvienas išmoktas įsitikinimas priešinasi šioms juodoms mintims, supurtyti mieguistą sielą, atsistoti ant prarajos krašto ir atsakyti sau, šokti ar ne, – tai E. Ciorano skaitymo suteikiama privilegija, kurios nenorime, bet nusipelnėme.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba