Užrašyta gegužės 1 d.

 

 

Paul Austre. „The New York Trilogy“. 

 

Lygiai prieš savaitę grįžau iš Paryžiaus, miesto, kur savo literatūrinę karjerą, versdamas prancūzų poeziją ir rašydamas filmų scenarijus, pradėjo amerikiečių rašytojas Paulas Austeris. Tuo metu jis buvo vos keleriais metais jaunesnis už mane. Turbūt daugiau nei metus praleidau skaitydamas ir rašydamas magistro darbui apie P. Austerio pirmąjį romaną „Niujorko trilogija“ (1985, liet. k. 2006, vertė Laimantas Jonušys). Trijų dalių antidetektyvinis romanas ir ypač pirmoji jo dalis – „Stiklo miestas“ – pelnė P. Austeriui pasaulinį skaitytojų ir kritikų pripažinimą. Skaitytų angliškų knygų knygyne Paryžiuje sužvejojau dar du P. Austerio romanus, „Atsitiktinumo muzika“ ir „Mėnulio rūmai“, šarmingai išleistus leidyklos „Faber Faber“ XX a. paskutiniais dešimtmečiais. Taip pat iš „Librairie Galignani“ draugui parvežiau lauktuvių P. Austerio nuostabų debiutą „Vienatvės išradimas“ – iš dviejų autobiografinių esė sudarytą knygą, kurių pirmoje („Nematomo žmogaus portretas“) pasakojama apie P. Austerio tėvą po jo mirties, bandant atsekti gyvenimą žmogaus, kuris, atrodo, nepaliko jokių pėdsakų. Šiandien žiniose perskaičiau, jog balandžio 30-ąją, būdamas 77-erių, P. Austeris mirė. 

Dar šiemet sužinojęs apie P. Austerio kovą su plaučių vėžiu, nujaučiau ir minčių gilumoje ruošiausi tam, ko tikriausiai tikėtųsi daugelis. Bet vėliau kalbos apie ligą pritilo: P. Austeris toliau dalino interviu ir dar pernai išleido romaną „Baumgartneris“. Ilgai skaitydamas ir tyrinėdamas gyvo rašytojo tekstus pusiau užmiršti, jog už abstraktaus Autoriaus yra konkretus kūnas, žmogus. Jis egzistuoja tarsi būtų nemirtingas tol, kol į šį Autoriaus amžinumą neprasiskverbia brutalūs gamtos faktai. „Vieną dieną esama gyvenimo...“ – rašė P. Austeris. Ir staiga jo nebėra. Kūnas pasiduoda, siela nutyla. Aišku, autorius ir toliau gyvuos, bet jau kitur ir kitaip. Tad noriu keliais sakiniais aprašyti P. Austerio pėdsaką, kurio mirtis greitai neištrins. 

P. Austeris buvo neįtikėtinai produktyvus – parašė 34 romanus, kelis poezijos ir eseistikos rinkinius, filmų scenarijus, išvertė ir sudarė prancūzų poezijos, amerikiečių apsakymų antologijas. Jo visas gyvenimas sukosi aplink literatūrą. „Paului Austeriui patinka, kaip skamba jo rašymo mašinėlė“, – teigia tyrinėtojas Matthew McKeanas, ir aš galiu tik sutikti. Rašymo mašinėlė buvo natūrali P. Austerio kūno ir sielos tąsa, o jo tekstų skaitymas prilygsta klausymuisi hipnotizuojančio ir ramaus rašymo mašinėlės klaksėjimo. Neskubant ir pasitikint. Vis dėlto, nepaisant įspūdingos darbų apimties, P. Austeris buvo kokybės, ne kiekybės žmogus. Jo sakiniai taupūs, išdirbti ir pasižymi stojiška elegancija. Nors visad su užslėpta, švelnia ironija. Stilius kažkuo primena P. Austerio gud­rų žvilgsnį nuotraukose. 

„Gerame detektyve nėra nieko nereikalingo“, – rašoma „Stiklo mieste“. Tam tikra prasme daugelis P. Austerio istorijų yra detektyvai jei ne žanriškai (akivaizdžiausia žanro parodija – „Niujorko trilogija“), tai metafiziškai: autoriui literatūra yra nuolatinis siekis rasti kasdienybėje, urbanistiniame vienišume, postmodernaus pasaulio ženklų chaose prapuolusį žmogų. Rašytojas tarsi seklys ieško pro pirštus ir akis prasprūstančių, bet trumpam pasivaidenančių mūsų žmogiškumo „įkalčių“. „Vienatvės išradime“ autorius „ieško“ savo tėvo, žmogaus, kuris „gyveno paviršiuje ir galėjo kitiems pasiūlyti tik paviršių“, o pasakojimas virsta galinga refleksija apie takią atminties ir tapatybės prigimtį. „Niujorko trilogijos“ paskutinėje dalyje „Užrakintas kambarys“ bevardis pasakotojas, ieškodamas be žinios dingusio draugo Fenšo, nejučia pradeda gyventi šio gyvenimą. Tik tam, kad suvoktų, kaip lengva pasiklysti vienatvėje, kuri iš pradžių atrodo tarsi užuovėja nuo kasdienybės, sopančios lyg prastai sugijęs sąnarys. Atsitrauk per ilgai į save ir iškils pavojus nebegrįžti. 

„Niujorko trilogiją“ P. Austeris rašė tamsiu gyvenimo periodu ir rado išsigelbėjimą tik sutikęs savo antrąją žmoną, taip pat garsią rašytoją Siri Hustvedt. Žaisdamas ir eksperimentuodamas su fikcijos ir „tik­rovės“ ribomis, „Stiklo mieste“ P. Austeris aprašė, kaip seklys Kvinas susipažįsta su knygoje esančiais veikėjais: rašytoju Paulu Austeriu, jo žmona Siri ir mažamečiu sūnumi Danieliu (iš P. Austerio pirmos santuokos). Tikroji Siri yra sakiusi, jog keista spausti sau ranką literatūros kūrinyje. Keistesnis efektas, mano galva, skaityti apie Danielį Austerį, kuris knygoje amžinai liks vaiku, tačiau žinoti apie tikrojo, suaugusio Danielio tragišką likimą, šiam mirus prieš porą metų (spėjama, nuo narkotikų perdozavimo). Staiga riba tarp fiktyvumo ir gyvenimo suyra ir skaitytojui tampa nebeįmanoma abejingai žvelgti į literatūrą kaip į meninę abstrakciją ar izoliuotą fikciją. Atvirkščiai, tik dar aistringiau norisi reflektuoti kūrinių santykį su rea­lybe ir jų autoriumi, ieškoti literatūros – nuolat savo mirtį deklaruojančios ir nuolat prisikeliančios – tikrosios jėgos.

Išskyrus vieną kitą recenziją pasirodžius „Niujorko trilogijos“ vertimui, P. Austeris Lietuvoje praslydo šiek tiek nematomas. Kodėl – vieni dievai žino. Užsienyje jis vis dar gausiai skaitomas, verčiamas ir tyrinėjamas. Ir nors P. Austerio tekstai buvo itin mėgstami poststruktūralistų ir psichoanalitikų literatūros tyrinėtojų (į kuriuos, beje, P. Austeris žvelgė su ironišku skepsiu), tai neturėtų atbaidyti eilinio susidomėjusio skaitytojo. Rašytojo tekstai niekad nesileidžia redukuojami iki postmodernių žaidimų ar pozų. Jis visad išliks nesugaunamas, ieškodamas to paradoksalaus literatūros branduolio: kurti pramanus, kurie byloja tiesą. „Nematomo žmogaus portrete“ P. Austeris rašo: „Galbūt tai ir yra svarbiausia: pasiekti žmogiškų jausmų šerdį, nepaisant įrodymų.“

 

Ilsėkis ramybėje, Paulai.