„Kiberpanko šmėkla klaidžioja po pasaulį“, – taip, perfrazuodamas garsiąją Jacques’o Derrida ištarą apie Markso šmėklą, klaidžiojančią po Europą, pradėčiau svarstymus apie lietuviškai pasirodžiusią kiberpanko klasiką – Williamo Gibsono (g. 1948) romaną „Neuromantas“. Pats W. Gibsonas laikomas vienu iš kiberpanko tėvų, prijaukinęs skaitytoją prie virtualios realybės idėjos, įtvirtinęs kibererdvės (cyberspace) ir matricos (matrix) sąvokų vartoseną mokslinės fantastikos diskurse. Konsolės kaubojai, simstimai ir gausybė kitokio technožargono tapo viso požanrio – literatūros, kino, videožaidimų ir net muzikos – vizitine kortele, o pats W. Gibsonas – mokslinės fantastikos įžymybe.

 

William Gibson. „Neuromantas“. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. – V.: „Kitos knygos“, 2023.

 

Kiberpanko dvasią nusako pamatine formule tapusi Briuso Sterlingo ištara W. Gibsono romano „Degantis chromas“ („Burning Chrome“) pratarmėje: „...aukštos technologijos, nykūs gyvenimai“ („high tech, low life“). Ji koncentruotai įkūnija esmines socialines, biotechnologines ir bioetines įtampas, kurios charakterizuoja W. Gibsono ir kitų kiberpanko rašytojų distopijas. „Neuromanto“ siužetas vyksta 2035-aisiais – metais, kurie vis arčiau mūsų ir kuriuose vaizduojamas pasaulis, atsižvelgiant į nūdienos virtua­liosios realybės, neurolinko technologijas, pasiekimus kūno protezavimo srityje, labiau įtikimas negu, tarkim, „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ 2019-ųjų visata, su skraidančiomis mašinomis ir replikantais.

Tik šiandienos korporacinis kapitalizmas daug nykesnis, o globalizmo plėtra niveliavo daugumą subkultūrų. Adrenalinas, kurį W. Gibsono romane žada kibererdvė, mūsų realybėje nuduso greičiau, nei kas tikėjosi, virsdamas dar viena pasyvaus vartotojiškumo atmaina. „Neuromantas“ pasakoja būtent apie tokį kibererdvės adrenalino narkašą, konsolės kaubojų Henrį Dorsetą Keisą (Case), kuris gauna užsakymą iš generolo Armitidžo, bendradarbiaudamas su kibernetiškai patobulinta „gatvės samuraje“ Mole, įsilaužti į dirbtinio intelekto „Žiematylio“ duombazę, priklausančią paslaptingajam Tesjė-Ašpūlų klanui.

W. Gibsono aprašytoje ateityje, kurioje nereguliuojamas kapitalizmas išvystęs technologijas, neatpažįstamai modifikuojančias žmogaus jusles bei galias, socialinio progreso idėja ir makluhaniškas medijų optimizmas žlunga. Daugėja skurdo, seksizmo ir priklausomybių, o skirtys tarp socialinių klasių – beprasmės, kaip ir valstybės, kurios, nors išlaikiusios teritorijas ir pavadinimus, tikros geopolitinės galios nebeturi. Megakorporacijos, turinčios privačias kariuomenes, diktuoja socialinės hierarchijos tvarką (t. y. rūpinasi tik savo pačių egzistencijos tąsa). Klonuodami save į palikuonius, genetiškai save tobulindami aristokratai Tesjė-Ašpūlai išlaiko valdžią šimtmečiais, o socialinės grandinės gale esantys padugnės, savanaudiški cinikai, tokie kaip Keisas, Lonis Zounas ar Molė, rūpinasi pirmiausia savo malonumais ir nauda. Keisui tik ir lieka įsilaužti į informacijos duombazes (kadangi informacija – galingesnė valiuta nei bet kokie pinigai) ir šią perpardavinėti kitoms korporacijoms.

Pesimistinės kiberpanko nuotaikos socialinės raidos atžvilgiu atliepia bendrą lūžį mokslinės fantastikos istorijoje. Teoretikas Istvanas Csicsery-Ronay’us straipsnyje „Kiberpankas ir neuromanticizmas“ pastebi, jog kiberpanko ideologija atsirado kaip reakcija į ankstesnę 6–7 dešimtmečių mokslinę fantastiką, kurios etosą apibrėžė kosmoso užkariavimas ir kolonizavimas (arba Žemės gynimas nuo ateivių invazijų). Anot I. Csicsery’o-Ronay’aus, ekspansinės mokslinio pažinimo nuotaikos kiberpanke virto implozinėmis. Mokslas visgi nesuvienijo Žemės kovoti prieš nesuprantamą Kitą, atvirkščiai, technologijos vis giliau skverbiasi į kasdienybę ir drastiškai keičia socialumo, kūniškumo ir seksualumo tikroves. Klasikinėje mokslinėje fantastikoje bijota ateivių invazijos iš kosmoso, o kiberpankas nuogąstauja, jog tikroji invazija prasidėjo su technologijų skverbimusi į mūsų kūnus. Invazija, kurios architektai, kaip teigia I. Csicsery-Ronay’us, esame mes.

„Neuromante“ W. Gibsonas daug dėmesio skiria kūnui, kuris dažnai paniekinamai vadinamas mėsa (the flesh, meat). Virtualiosios realybės besvoris, skaitmenizuotas eteris priverčia pajausti visa ko materia­lumą, pirmiausia mūsų pačių kūnų naštą. Kūnas – neefektyvus, senstantis, yrantis, o galiojimo data įspausta kiekvienoje ląstelėje. Keisas net seksualinius poreikius laiko pertekliniais, įnoringos mėsos kaprizais. Seksas praranda erotiką, nekalbant jau apie romantiką, ir suvokiamas greičiau kaip gyvybinis impulsas, biologinės tironijos išraiška.

Mano požiūriu, neatsitiktinai pagrindinio veikėjo pavardė yra Keisas. Jis būtent taip save ir suvokia – kaip materialų, sąmonei nešioti skirtą dėklą, talpą, kurios mielai atsikratytų, jei tik galėtų jos turinį skait­menizuoti. Kai Keiso, apvogusio buvusius darbdavius, nervines galūnes sudarko toksinas ir jis nebegali prisijungti prie matricos, – kūnas tampa kalėjimu. Tad dėl galimybės vėl pasinerti į švarią virtualumo begalybę Keisas sutinka dalyvauti Armitidžo operacijoje šturmuoti Tesjė-Ašpūlų namus. Keisas trokšta atskirti sąmonę nuo kūno, tačiau kokia sąmonė liktų (ar liktų?) be kūniškos patirties, net ir virtualioje realybėje – lieka atviru klausimu. Aišku tik tiek, jog technologijos ir virtualumas gali egzistuoti tik materijos sąskaita: reikia kūno, kurį technologijos galėtų tobulinti (ir pažeisti); smegenų, kurios prisijungtų į kibererdvę ir ją patirtų.

Ne tik Keisas suvokia save kaip dėklą sąmonei transportuoti – „Neuromanto“ pasaulyje egzistuoja technologija simstimas (Simulated Stimulation), leidžianti įsikūnyti į svetimą kūną ir patirti pasaulį jo akimis. Technologiškai ištobulintai Molei laužiantis į duomenų bankus, Keisas virtualios realybės dėka prisijungia prie tiesioginės Molės pirmojo asmens perspektyvos. Nors daugelis problemų, kurios kiberpanko pasaulyje formuluojamos kaip etinės, gali atrodyti naivios, visgi simstimų naudojimas kelia daug klausimų, ypač apie asmens, kurio akimis regimas pasaulis, laisvą valią. Nors Molė gali atjungti Keisą nuo savo regos, dažnai net nežino, jog turi „pakeleivį“. Pasaulio matymas kito akimis įgyja vujeristinį atspalvį. O galia pratęsti savo žvilgsnį per kitą, tapti jo regimos patirties bendrininku nuolat pažeidžia ar mažų mažiausiai kvestionuoja kito privatumo ribas.

Viena vertus, technologijos atveria galimybę susikonstruoti naują tapatybę ir išlipti iš esamos socialinės aplinkos. Kita vertus, žmonės tampa pažeidžiami, emociškai atbukę, jų prisiminimus galima fabrikuoti, o jais pačiais manipuliuoti. „Neuromante“ fragmentiškai iliustruojama tamsioji technologinės pažangos pusė: Molė, prieš tapdama beveik nesustabdoma žudymo mašina, dirbo prostitute, o jos pirmieji implantai buvo naudojami, kad autopilotu ištvertų kuo daugiau sesijų su sadistiškais klientais ir kad atmintis blokuotų visas šias patirtis. Nors ir technologijos kuriamos siekiant ištobulinti žmogaus jusles ir galias, pažanga nebūtinai veda link visuotinio socialinio progreso, dažnai ją lydi smurtas ir pažeidžiamų žmonių grupių išnaudojimas.

Romano pradžioje Keisas, paniręs į depresiją ir savidestrukciją todėl, kad nebegali prisijungti prie matricos, leidžia laiką kaip barų musė*, gerdamas ir slampinėdamas po naktinės Čibos nuodingo sidabro dangumi. Žvelgiant plačiau, „Neuromanto“ naratyvas seka hard-boiled detektyvinių istorijų siužetinėmis ir teminėmis gairėmis. Kandumu ir apsukrumu Keisas primena kietuosius 5 dešimtmečio seklius Filipą Marlou ar Semą Speidą. Tačiau ryškesnę sielų giminystę galima įžiūrėti tarp Keiso ir Romano Polańskio filme „Kinų kvartalas“ („Chinatown“, 1974) veikusio seklio Džeiko Gičio (akt. Jackas Nicholsonas). Keisas, kaip ir Gitis, yra veikėjas, iš kurio perspektyvos patiriame siužetą (net jeigu „Neuromanto“ pasakojimas vyksta trečiuoju asmeniu), tačiau negalėtume nė vieno iš jų laikyti pagrindiniu veikėju ar juolab herojumi mums įprasta, humanistine prasme. Jų veiksmai, poelgiai ir pasirinkimai turi ribotos arba niekinės įtakos pasauliui ir įvykiams aplink, o galų gale susiduriama su gilesne ir tamsesne galios struktūra, slypinčia po tikrovės paviršiumi. Struktūra, kurios veikimo mastas ir tikroji galia pasireiškia tik kaip trumpas blyksnis, nebūtinai aprėpiamas ir suvokiamas veikėjo.

Keisas, nors ir vienas talentingiausių konsolės kaubojų, yra nereikšminga figūra dviejų dirbtinių intelektų – „Žiematylio“ ir „Neuromanto“ – šachmatų mūšyje dėl išgyvenimo. Keiso žmogiškas intelektas (net ir patobulintas technologijų) negali prilygti DI skaičiavimo galiai, tad šachmatų lentoje jis blaškosi negalėdamas numatyti kelių ėjimų į priekį ir nesuvokdamas machinacijų, į kurias buvo įpintas, dydžio. DI, kaip jį įsivaizduoja W. Gibsonas, galėtų būti palygintas su H. P. Lovecrafto kosminio siaubo istorijų Senosiomis Dievybėmis, turinčiomis žmogaus protą pranokstantį uždraustą žinojimą, kuris neutralizuoja žmogaus laisvą valią veikti, kurio tamsioje šviesoje mintis valdyti savo likimą atrodo kaip ciniškas pokštas. Žinoma, W. Gibsono (DI)evybių akivaizdoje žmogus neišprotėja kaip H. P. Lovecrafto kūriniuose, tačiau suvokus savo menkumą lieka dviprasmybių sūkuriai ir nejauka. Tačiau romano pabaiga, kurioje „Neuromanto“ ir „Žiematylio“ dirbtiniai intelektai asimiliuojasi ir tampa dariniu, galingu it pati matrica, lieka atvira. Sunku pasakyti, ar tai reiškia naujos technologinės, virtualios ir realios tironijos pradžią, ar ne. Tik galime nujausti, jog Keisas, romano pradžioje šyptelintis savimi patenkinta šypsena, romano pabaigoje lieka su „Kinų kvartalo“ Gičio sunkiai įvardinama veido išraiška – sumišęs, o gal ir susitaikęs. Pamiršk, Keisai, tai Neuromantas.

Keli žodžiai apie problemas, pirmiausia – vertimo, beje, pasirodžiusio praėjus 39 metams nuo kūrinio išleidimo. Siekdama prakalbinti W. Gibsono įmant­rią sintaksę, perteikti kiberpanko miestų atmosferą su visa noir žanro topografija – lietingas naktis, prirūkytus barus ir akimi neaprėpiamus monolitinius dangoraižius – vertėja Anita Kapočiūtė atliko sudėtingą ir kruopštų darbą. Aplinkos aprašymai vertime perteikti meistriškai ir užčiuopta tai, ką Gintautas K. Ivanickas pavadino W. Gibsono geležies ir neono poezija. Didžiausias iššūkis – dialogai. W. Gibsono sukurtas pasaulis pasižymi daugiabalsiškumu: nuo socialinių hierarchijų apačioje esančių (ar joms savęs nepriskiriančių) padugnių, kalbančių hiphopo slengo ir technožargono amalgama iki kosmoso stotyse įsikūrusių rastafarių ar išteklių vampyrų, kurie gyvuoja izoliacijoje jau kelis šimtus metų. Lietuviškame vertime, deja, prarandamas šis natūralumas, kuris leistų pajausti kiekvieno veikėjo savitą, jį ar ją suformavusią (sub)kultūrinę situaciją. Deja, veikėjai kartais tampa panašūs į animacinius personažus, kalbančius pompastiška gangsterių šnekta, tarsi pirmą kartą gyvenime besikeikiančius.

Mano požiūriu, tai ne vien vertėjos kompetencijos klausimas, o bendresnė problema: neturėdami išplėtotos ir dinamiškos slengo kultūros miestuose ir literatūroje (nepaisant šiaulietiškos kalbos revoliucijos Rimanto Kmitos romane „Pietinia kronikas“), negalime tikėtis retoriškai natūralaus ir emociškai efektyvaus slengo užsienio tekstų vertimuose.

Kita problema susijusi su paties kiberpanko potencialu. „Neuromante“ randame nemažai postmoderniai literatūrai būdingų temų (kūno, tapatybės, erd­vės ir laiko patirties pokyčiai, subjekto naratyvinės galios netekimas), visgi romane plėtojama gan linijinė istorija ir tekstas netampa metarefleksyvus pačios literatūrinės formos atžvilgiu. Žinoma, sąlyginis stiliaus prieinamumas gali būti patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui ir sudominti jį temos opumu. Bet ar gali kiberpankas šiais laikais rezonuoti giliau ir pranokti mėgavimąsi estetizuotu žaidimu, įpūsti maištingos dvasios į šiandienos pasaulį, kuriame esame linkę atsiduoti virtualios realybės stimuliacijai ir technologijų pažadams?

Šiuolaikinės medijos – videožaidimai, filmai, muzikiniai klipai – savinasi kiberpanko estetiką, tačiau patogiai pamiršta kontrakultūrinę intenciją, kuri sudarė 9 dešimtmečio mokslinės fantastikos šerdį. Vėlyvojo kapitalizmo didžiausia stiprybė – asimiliuoti priešingas ideologines sistemas į gamybos aparatą ir jas neutralizuoti pavertus preke. Tai atveria paradoksą, kuriuo dabar gyvuoja kiberpankas: jis patraukliausiai atsiskleidžia vizualiose medijose, tačiau tokio lygio vizualumą išgali pasiekti tik kino ir žaidimų studijos, turinčios didžiulius finansinius išteklius. Žinoma, esama mažesnių kūrėjų, šie naujų meninių ir filosofinių galimybių ieško senuose kiberpanko kūriniuose, pvz., verta paminėti žavųjį kompiuterinį žaidimą „Stray“ (2023), kuriame panaudota katinuko, klajojančio po kiberpankinį Tokiją, perspektyva. Vis dėlto kiberpanko estetika virsta spalvingu, nostalgišku spektakliu. Juslių stimuliacija išvalytą nuo kūno ir tapatybės klausimų, technologijų keliamų dilemų ir aštraus sociopolitinio diskurso.

Jei technologinė pažanga ir kapitalizmo aparatas sujungti tarsi Siamo dvyniai, ar nėra taip, kad kiberpanko ideologiniame kode nuo pat pradžių buvo užšifruota pralaimėjimo trajektorija? Ar tuomet W. Gibsono romanas, šiais laikais skaitomas skaitytojo, kurio skaitymo įpročiai paveikti kinematografinės vizualumo ir greičio kultūros, nenuguls šalia kitų nūdienos kiberpanko medijų tarsi dar viena adrenaliną pumpuojanti, bet kritinio užtaiso netekusi stimuliacijos kibirkštis nervų sistemoje?

Atsakymų nepateiksiu, bet apie šitai pasvarstyti verta. Kodėl išvis kyla noras prikelti iš mirusiųjų žanrą, kurio vitališkumas išseko dar XX a. pabaigoje (jo kulminacija populiariojoje kultūroje – seserų Wachowskių „Matricos“ filmų trilogija)? Sekdami Frederico Jamesono svarstymais apie postmodernios kultūros autoreferentiškumą, dominuojančius pastišo ir nostalgijos fenomenus, galime daryti tokią prielaidą: į praeities estetines formas gręžiamės ir bandome jas realizuoti savivokoje, kadangi negebame išreikšti savo aktualios gyvenamos patirties. Tačiau grįžimas prie praeities estetinių formų, akcentuoja F. Jamesonas, neduoda naujų įžvalgų į mūsų dabartį. Priešingai, šias estetines formas užsidedame tarsi kaukes baliuje, jas imituojame, tačiau imitacija nebesuteikia galimybių prieiti prie tikrovės, o atveria opesnį tikrovės praradimą. Tad šių dienų kontekste į kiberpanką esu linkęs žvelgti skeptiškai: kaip į blizgų, bet kritinės funkcijos nebeatliekantį produktą. Geriausiu atveju grįžimas prie kiberpanko estetikos išreiškia mūsų ilgesį praeičiai ir sykiu – ateities vizijoms, kurias reikia permąstyti. O kol kas mūsų kultūra lieka persekiojama šmėklų, laukiančių egzorcizmo.

* Angl. Barfly – žmogus, kuris leidžia daug laiko baruose, alkoholikas. Sąvoką išpopuliarino to paties pavadinimo filmas (1987, rež. Barbetas Schroederis) apie Charles’o Bukowskio alter ego Henrį Chinaskį.