Gintarė Adomaitytė. Pasakyk, kur esi, ir aš pasakysiu, kas tu

Kadaise mane domino kūriniai, kurių autorės ir autoriai narsiai skelbdavo: ši istorija galėtų atsitikti visur, visada ir visiems. Ilgainiui tokio pobūdžio kūriniais nusivyliau ir vis dažniau renkuosi knygas, kuriose svarbiausia ar bent jau labai svarbu veiksmo laikas ir vieta. Šį kartą būtent tokias knygas ir apžvelgsiu – vietos jausmo jose panaikinti neįmanoma.


Jack London. „Protėvių šauksmas“

Neįtikėtina, bet senasis Jackas Londonas (Johnas Griffithas Chaney’s, 1876–1946), taip jaudinęs mano kartą, grįžta. Nustebau, kai prieš keletą metų vienoje Aukštaitijos mokykloje sužinojau: dėl jo „Baltosios Ilties“ paaugliai stoja į eilę. Panorau nerti į J. Londono pasaulį taip, kaip mokyklos ar studijų metais nei norėjau, nei galėjau. Juk neturėjau nei interneto, nei galimybės užsisakyti knygų iš užsienio bibliotekų, o ir paties autoriaus nelaikiau geidžiamiausiu.

J. Londoną atidžiau perskaičiusi, kiekvieną kartą, kai tik imu apie jį rašyti ar kalbėti, baiminuosi: pasakojimas užtruks per ilgai. Rašytojo gyvenimas keblus, o kūryba – dar keblesnė, svyruojanti tarp talentingų kūrinių ir chaltūros. Ar gali būti kitaip, jei autorius sau prisiekė kas dieną parašyti po tūkstantį žodžių ir tos priesaikos, ko gero, paisė?

Vienaip ar kitaip, kas ginčytųsi, kad aukso karštinė ir Aliaska J. Londonui iš tiesų dovanojo auksą: neradęs nė kruopelės geltonojo metalo, atrado kūrybos temą. Sukiodamasis jachta palei Havajus taip pat sukūrė šį tą įdomaus, bet savo jaunystės kūrybos nepralenkė, net nepasivijo.

Viename įdomiame skaitymo skatinimo projekte „Baltąją Iltį“ ne kartą aptariau su šeštokais. Kalbėtis buvo gera: knygą skaitė gal ne visi, bet atidžiai žiūrėjo filmą.

Girdintiems apie Baltąją Iltį pirmąjį kartą pranešu: tai šuns vardas, o šunų tema beveik visada slysta sklandžiai.

Gailėjausi tame projekte, labai gailėjausi, kad kitos J. Londono „šuniškos“ knygos – „Protėvių šauksmo“ – lietuvių kalba nėra. Tuomet nebuvo. Dabar jau turime. Ją atrado, sklandžiai išvertė Virginija Traškevičiūtė, senoviniam tekstui rasdama dabarties žodžių ir sąvokų, o itin realistiškai iliustravo Vladas ir Danutė Kudabos.

Spėju, „Protėvių šauksmui“ seksis: tiek daug nuotykių, tiek besimainančių nuotaikų – nuo žiaurių žiauriausių iki šuniškos Beko ir jo šeimininko Torntono idilės. Auditorija – kuo plačiausia. Knygą uoliai skaitys kai kurie paaugliai, dar uoliau – jų tėvai, bet uoliausiai seneliai.

 

Jack London. „Protėvių šauksmas“. Iš anglų kalbos vertė VirginijaTraškevičiūtė, iliustravo Vladas Kudaba ir Danutė Kudabienė. – V.:leidykla „Gelmės“, 2019.
Jack London. „Protėvių šauksmas“. Iš anglų kalbos vertė Virginija Traškevičiūtė, iliustravo Vladas Kudaba ir Danutė Kudabienė. – V.:leidykla „Gelmės“, 2019.

 

„Protėvių šauksmas“ JAV pasirodė 1903 metais. Knyga šaukte šaukė apie didžiąją neteisybę: šunų vagystes, jų kankinimus, žudymus. Senbernaro ir aviganės mišrūną Beką, sočiai ir ramiai gyvenantį teisėjo namuose, pavagia. Parduoda. Ilgokai laiko narve, kol pagaliau išplukdo. Jis tampa kinkinio šunimi – tarnybą eina taip uoliai, kad atlaiko ir badmetį, ir smūgius. Jis išsiveržia į lyderius, tampa legendiniu Aliaskos šunimi, šaunesniu net už haskius, daugybę metų veisiamus šiaurėje.

Galbūt lyderystė ir yra viena šios knygos svarbiausių temų – juk ir pats autorius žūtbūt visada ir visur veržėsi pirmauti.

Kiekvienas J. Londono aprašomas šuo, kinkinio silpniausias ar stipriausias, turi savo charakterį. Ką bekalbėti apie žmones – pervargusius, nepatyrusius, godumo apimtus keliautojus. Dažniausiai rašytojo knygų veikėjos yra ypatingos moterys – savarankiškos, kilnios, gailestingos. Joms tik duok pasiaukoti. „Protėvių šauksmo“ Mersedesa – išimtis. Ji išpaikusi, tad visiškai nesuvokia, kur pateko ir ką jai veikti.

Šuniška Beko ir jo gelbėtojo Torntono idilė trumpa. Į stovyklavietę įsiveržę indėnai ją sumaitoja. Ir žmones, ir šunis, tik ne Beką, laigiusį miškais ir ieškojusį vilkų draugystės. O kai žmonės elgiasi nežmoniškai, kas lieka šuniui? Tik sulaukėti. „Tačiau ne visada jis būna vienas. Kai užslenka ilgosios žiemos naktys, o vilkai nusileidžia medžioti į slėnius, jį galima išvysti bėgantį gaujos priekyje, balsvai šviečiant mėnesienai ar mirguliuojant šiaurės pašvaistei. Augumu jis ryškiai išsiskiria iš savo bendrų. Iš visos savo galingos gerklės jis traukia dainą tų laikų, kai pasaulis buvo jaunas – vilkų gaujos dainą“ (p. 125).

„Baltoji Iltis“ pasirodė kiek vėliau – 1906 metais. Ar du šunys Bekas ir Baltoji Iltis giminaičiai? Ne, sako man žmonės, atidžiai skaitę abi knygas. Taip, šaukiu aš, bet kad tą įrodyčiau, reikia laiko ir vietos, gerokai daugiau vietos, negu šį kartą turiu.


Gintaras Kaltenis. „Alšis iš Alšėnų“

Gintaras Kaltenis – raitelis, keliautojas ir kelionių knygų rašytojas. „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros: 2000 kilometrų istorijos“, „Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą“, „Senuoju pašto keliu – žirgais ir karietomis“ – jo knygos suaugusiems.

2018 m. pasirodė G. Kaltenio interaktyvi knyga vaikams „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Už ją autoriui skirta Vytauto Tamulaičio premija. Džiugu, kad „Alšis iš Alšėnų“ – vėl vaikams, nors mąstydama apie skaitytojų auditoriją tariu beveik tuos pačius žodžius, kuriuos skyriau J. Londonui: nuo vaikų iki senelių. Man regis, dėmesį į šią knygą galėtų ar net privalėtų atkreipti mokyklų ir gimnazijų bibliotekos: tiek žinių, tiek krypčių ir gairių įdomiems projektams – juk pasakojama ne tik apie šunį. Nestebina: buvęs mokytojas G. Kaltenis iš tų žmonių, kurie visą gyvenimą savyje išsaugo šį tą svarbaus iš vaikystės.

 

Gintaras Kaltenis. „Alšis iš Alšėnų“. Iliustravo Daiva Kibildytė. –V.: VšĮ „Foto Sąjūdis“, 2019.
Gintaras Kaltenis. „Alšis iš Alšėnų“. Iliustravo Daiva Kibildytė. –V.: VšĮ „Foto Sąjūdis“, 2019.

 

„Alšis iš Alšėnų“ – dokumentinė pažintinė knyga, atkurianti dešimties metų senumo įvykius. Tada kai kurie mūsų susikaupę gaudėme žinias apie lietuvių raitelių žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Jei esate iš „šio būrio, prisimenate: Baltarusijoje, prie Alšėnų pilies griuvėsių, mūsų raiteliai ir raitelės prisijaukino šunį. O gal kitaip: šuo prisijaukino žmones. „Alšis atkakliai bėgo su raiteliais. Stengdavosi neatsilikti, kartais net bėgdavo priekyje. Tartum rodytų kelią. Jojant per kaimus, aplodavo ir išvaikydavo kitus šunis, naktį miegodavo pievoje šalia žirgų. Nelindo į akis, tačiau mielai priimdavo dėmesį: draugavo su raiteliais, žaisdavo pievoje, gaudydavo peliukus, vaikydavosi žirgus neklaužadas. Po trijų dienų nutiko kai kas, labai visus nustebinęs: sumaniai įvertinęs, kad žygio komandą sudaro ne tik žirgai, ne tik raiteliai, bet ir juos lydintys visureigiai, Alšis... pasiprašė pavežamas“ (p. 17).

Man labiausiai rūpėjo knygos skyriai apie Alšėnus (Baltarusija) ir Norviliškes (Lietuva). Esu lankiusi abi vietas, bet net neįsivaizdavau, kad jos taip arti, juo labiau niekada negirdėjau apie jas jungiantį požeminį tunelį. Ką ten Alšėnai... Kai siūlau žmonėms aplankyti Rokantiškių piliavietę, jie stebi mane keistokais žvilgsniais, manydami, kad kviečiu juos į Rokantiškių kapines.

Ištikimojo šuns Alšio jau nebėra. Jis liko tik pažintinėje knygoje, iliustruotoje dailininkės Daivos Kibildytės. Tai debiutas. Tikėtina, jį tinkamai įvertins dailėtyrininkai. Man belieka džiaugtis, kad vaikų literatūros labui dirbančių autorių vis daugiau ir daugiau.


Ignė Zarambaitė. „Juodavandeniai“

Ignė Zarambaitė keliauja per vaikų literatūros pasaulį ramiais ir vis stiprėjančiais žingsniais. Atrodo, neseniai jos pirmoji knyga „Emilio laiškas“ (2015) laimėjo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso debiuto premiją, kiek vėliau atkeliavo ir „Skudurinukė“, „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“. 2019 m. „Stebuklingi senelio batai“ įrodė, kad autorė verta būti tarp vaikų literatūros autorių elito.

Kuo skiriasi nuo buvusių knygų ir kuo į jas panaši naujausia knyga „Juodavandeniai“?

Ji net labai kitokia. Ši knyga – ne vaikučiams ir ne vaikams. Tai pirmasis bandymas rašyti vyresniems paaugliams, šiek tiek besidairant ir į suaugusių skaitytojų auditoriją. Jau ne pasaka-apysaka, o romanas, nukeliantis į retokai aprašomą Lietuvos pamario žemę.

Svarbu minėti, kad I. Zarambaitė ištikima gimtajai Šilutei. Ten augo, ten, baigusi studijas Vilniuje, ir gyvena. Tik šilutiškė ir galėjo tokią knygą sukurti: apie potvynio metą, apie apleistas sodybas, jose kadaise gyvenusių ar tebegyvenančių žvejų šeimas, apie vaikų neatsargius žaidimus pakrantėje, apie paauglių „nuotykius“ vandenyje, beieškant ramios vietelės paūžti be suaugusių.

Visi mes jaunystėje ar net gerokai vėliau esame ieškoję „laisvo ploto“, bet kad plauktume į jį šaltuoju metų laiku baidarėmis aplenkdami medžius? Kad klaidžiotume pernakt ieškodami vandenyse (ne gatvėse, ne kiemuose) dingusios draugės?

Pasakotojai Anai šešiolika. Ji turi tartum ir du gyvenimus. Pirmasis – apgailėtinas. Tuomet ją vadino Anika – nedailią storulę mažą mergaitę, pasmerktą bendraamžių žiaurumui. Antrasis – nuožmus. Ana nenori įsileisti į savo pasaulį patėvio, o mamą – tik retkarčiais, neatvirauja su bendraamžiais, vengia prisiminti tai, kas ją skaudintų ar žemintų. Ji išmoko apsiginti, bet ar gali apginti?

 

Ignė Zarambaitė. „Juodavandeniai“. Viršelio dailininkasPaulius Uziela. – V.: „Nieko rimto“, 2020.
Ignė Zarambaitė. „Juodavandeniai“. Viršelio dailininkas Paulius Uziela. – V.: „Nieko rimto“, 2020.

 

Apie mokyklą knygoje pasakojama nemažai, bet... Kaip keista – mokytojos ar mokytojo, kuris bent kiek švelnintų atšiaurų gyvenimą, knygoje nėra. To nelaikau yda. Gal geriau joks pedagogas nei pasaldintas ar, Dieve gink, sukarikatūrintas.

Optimizmo knygoje nedaug. Mažo miestelio gyvenimo vandenys ir tikrai juodi ar bent niūrūs. Turtingųjų dominavimas, gašlumas, tuštybė... Ir paralelinis pasaulis, jo atstovas Matiejus, tartum iš kitos, nepažintos žemės. Kas jis – vaiduoklis ar vienišos paauglės įsivaizdavimas?

Man sunku prognozuoti, kaip niūrią knygą sutiks paaugliai, ar jie atpažins save ir savo šeimas. Nėra beviltiškesnio darbo, negu bandyti atspėti paauglių poreikius, skonius, simpatijas ir antipatijas. Galiu tik tvirtinti: Lietuvos paauglių literatūra sulaukė dar vienos autorės, mokančios ne tik rašyti, bet ir pristatyti savo knygas: kalbėtis, diskutuoti, pasakoti. Tad „Juodavandeniai“ nepaskęs.


Deborah Ellis. „Maitintoja“

Štai dar viena knyga, kurioje apie vandenį kalbama daug. Jos pagrindinė veikėja Parvana yra svarbiausia šeimos vandens nešiotoja. Ta šeima gyvena Afganistane, Kabule, apgriuvusiame name, ir Parvana kiekvieną dieną siūbuojančiais laiptais tampo iš kiemo vandenį – kibirą po kibiro. O dar ji lydi į turgų ir iš jo tėvą, buvusį istorijos mokytoją, dabar prekiaujantį... raštingumu. Jis arba rašo laiškus už šiokius tokius pinigus, arba juos perskaito. „Anksčiau tėvas turėjo dirbtinę koją, bet ją pardavė. Neketino to daryti. Dirbtinės kojos daromos individualiai ir vieno žmogaus koja nebūtinai tiks kitam. Tačiau kai vienas klientas ant paklotėlio pamatė dirbtinę tėvo koją, jam neberūpėjo jokie kiti pardavimui siūlomi daiktai ir jis pareikalavo parduoti koją. Pasiūlė už ją tokią gerą kainą, kad tėvas galiausiai sutiko“ (p. 22).

Šią citatą pasirinkau ne tik todėl, kad atskleisčiau gyvenimą Kabule. Svarbu supažindinti su rašytojos pasakojimo maniera: ji nuosekli, paprasta (dar kiek, ir sakyčiau – prastoka), besitaikanti į kiekvieną vaiką, tegu ir mažiau skaitantį ar beveik neskaitantį.

Jei manote, kad priekaištauju leidėjams, – klystate. Ši knyga yra plakatiška, bet plakatai kartais labai reikalingi. „Afganai pasklidę po žemę kaip žvaigždės“, (p. 17) – taip sako Parvanos tėvas. „Nesi tikras afganas, jei nepažįsti ko nors, pabuvojusio kalėjime“, (p. 39) – teigia mama, buvusi radijo tekstų kūrėja, kol moterims dar buvo leista dirbti.

 

Deborah Ellis. „Maitintoja“. Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė. Viršelio dailininkas Herkus Lokuševičius. – V.: VšĮ „Aštuntoji diena“, 2019.
Deborah Ellis. „Maitintoja“. Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė. Viršelio dailininkas Herkus Lokuševičius. – V.: VšĮ „Aštuntoji diena“, 2019.

 

Tas geraširdis Parvanos tėvas ir yra įkalinamas nežinia už ką, o dukrai tenka keista dalia. Mergaitė perrengiama žuvusio brolio drabužiais ir vėl siunčiama į turgų uždirbti šiek tiek pinigų ryžiams ir duonai. Nei moterims, nei mergaitėms be vyro palydos mieste rodytis Talibanas neleidžia, kas kita – mitrus berniokas, zujantis tarp prekystalių.

Tikėtina, knygų apie šauniąją, išradingąją Parvaną sulauksime daugiau. Deborah Ellis yra sukūrusi ir tęsinių. Leidėjai ketvirtajame viršelyje primena, kad tokio pobūdžio literatūra vadinama geopolitiniu pasakojimu, kad galima įžvelgti ir girl power parabolę. Taigi, žanro taisyklės išlaikytos, misija garbingai atlikta.

Lieka minėti, kad Parvanos ciklas ekranizuotas, o autorė apdovanota garbingomis premijomis. Ir dar: nesudėtingas pasakojimas įsimena ilgam – juk pasakojama apie tai, kas neapsakomai sudėtinga.

Draugai