Vaikystėje ir paauglystėje su tėvais važiuodavau į dviejų gatvių kaimą, supamą dirbamų laukų, besidriekiančių iki melsvai žalsvo, karštyje tirpstančio horizonto. Tolumoj galėjai įžvelgti automobilių vorelę, judančią miesto link, akivaizdžiai sprunkančią nuo vaiko, kuris mieliau būtų leidęs vasarą su draugais mieste, tačiau buvo ištremtas į nuobodulio salą žaliuojančių rugių vandenyne. Šiaurės Lietuvos lygumų begalinis nuobodulys – kaip gali jaunuolio, trokštančio būti rašytoju, vaizduotė klestėti ten, kur nieko nėra, tik pavienis akmuo, pavienis medis, pavienis traktorius?

Gerald Murnane. „Lygumos“, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, V.: „Rara“, 2025

 

Ilgainiui pradėjau palankiau žiūrėti į lygiuosius (nors tinkamesnis epitetas būtų „tuščiuosius“) kraštus, o keisčiausia – net susižavėjau jų tuštuma dėl senų „PlayStation“ ir kitų konsolių žaidimų. Ribotos ankstyvųjų konsolių techninės galimybės tokiuose žaidimuose kaip „Gothic“ (2001), „Shadow of the Collosus“ (2005), „King’s field“ serijoje (1994–2001) lėmė, kad virtualybės peizažai atmosferiškai ir estetiškai buvo vieni stipriausių. Objektų retumas, tekstūrų grubumas, kampuotų, mažos raiškos paviršių sandūros, kurių netobulumas dangstomas migla, kad virtua­liam pasauliui suteiktų iliuzinę gelmę, iki šiol neįprastai veikia mano vaizduotę. Vaizdo žaidimų pasauliai intriguoja savo atmosfera, ypač kai suspenduojamas naratyvas, pavyzdžiui, nuklydus į žemėlapio dalį, kur nebėra jokių nugalėtinų pabaisų, gelbėtinų kaimiečių ir nėra privalomos išpildyti herojaus kelionės (hero’s arc). Jausminės atmosferos, kai neprimetamas poreikis veikti, pritvinsta potencialumo ir paslapties, netgi savitos viršlaikiškumo melancholijos. Virtualybės peizažai virsta sapnovaizdžiais, kur susiplaka vaizduotė, troškimai ir atminties fragmentai.

Stebėtinai panašius kompleksiškus jausmus man sukėlė Geraldo Murnane’o romanas „Lygumos“ (1982). Sakau „stebėtinai“, nes nežinau daug literatūros kūrinių, galinčių išgauti šitą specifinę – būtent kalbai pernelyg aptakią, todėl sunkiai įvardijamą žodžiais – jauseną.

Bevardis pasakotojas, režisierius, atvyksta į keistąsias lygumas, dar vadinamas Vidine Australija, kraštovaizdyje ieškodamas „ko nors, kas po paviršiumi galėtų slėpti įmantrią prasmę“ (9 p.). Praleidęs dvidešimt metų tyrinėdamas lygumiečių papročius ir kultūrinę logiką, dažnai artimesnę sap­no logikai negu istorinei tradicijai, pasakotojas sukaupia milžinišką kiekį užrašų, bet taip ir nesukuria filmo pavadinimu „Krašto giluma“. Minimalus romano siužetas atspindi kraštovaizdį – čia nėra dramatizmo kauburių ir emocinių duobių, pakilimų ir nuopuolių, pasakotojas drastiškai nepasikeičia. Ambicija sukurti filmą apie lygumas yra išlyginama – ne atvykėlis užkariauja šio keisto pasaulio prasmę, o pats yra įtraukiamas į lygumų ir lygumiečių hermetišką būtį. Tiksliau, pasakotojas lieka perėjūnas, liminalus subjektas, esantis tarp Išorinės ir Vidinės Australijos, tarp geografinės ir metafizinės erdvės, tarp „tikrovėje“ egzistuojančių ir G. Murnane’o fikcijoje aprašomų lygumų. „Ir net negaliu pasakyti, kad tam tikrą valandą supratau palikęs Australiją.“ (9 p.) Akivaizdu tampa tai, kad apskritai nėra griežtos skirties tarp vidaus ir išorės – kūno, sielos, tautos ar fikcijos. O jeigu visuomet esame spektre tarp iš pažiūros priešingų polių, aplanko baugokas suvokimas, kad spektras yra dalomas be galo, ir tada sunku suprasti, kur baigiasi konkreti fizinė tikrovė ir prasideda metafizinė, net mistinė abstrakcija.

Lygumiečiai – turtingi žemvaldžiai, kuriems spekuliatyvūs pokalbiai yra ne mažiau vertingi, o gal net svarbesni už žemėtvarkos darbus, – kaip apsėsti rūpinasi savo giminės medžių sudarinėjimu, heraldika, nuolat ieško paslėptų ryšių. Jie su vaikišku entuziazmu „braižo“ savo vidinės geografijos žemėlapius, o pasakotojas kartais švelniai pašiepia lygumiečių bandymus susikurti giliai asmeninę lygumų sampratą: „Kiekvienas pasijunta nejaukiai, jeigu kitas tarsi nedvejodamas pritaria jo žodžiams, apibūdinantiems šių lygumų visumą. Tartum kiekvienas lygumietis būtų norėjęs atrodyti kaip vienišas šio krašto gyventojas, tik pats galįs tą kraštą paaiškinti.“ (12 p.) Verta atkreipti dėmesį, kad „vienišas“ originale yra rašomas „solitary“, o ne „lonely“, – šis skirtumas, kurio lietuvių kalba neišryškina, yra reikšmingas.

Esė „Šlovinant ilgąjį sakinį“ (2016) G. Murnane’as rašo, kad „daugelis mūsų nuotaikų, jausmų ar psichinių būsenų yra pernelyg subtilios ir unikalios, kad būtų paprasčiausiai įvardintos ar apibūdintos“. Kritikai ir komentuotojai „Lygumų“ jauseną yra apibūdinę įvairiai, pavyzdžiui, kaip froidišką nejauką ar kaip liminalumą. Mano galva, šios sąvokos – tai greičiau gilesnės sąrangos antriniai bruožai, nors daugmaž sutariama, kad abi sąvokos siekia aprėpti kažką, kas ne iki galo užčiuopiama. Shannon Burns taikliai pastebi, kad redaguodamas tekstus G. Murnane’as gana griežtai atsisako emociškai įkrautos kalbos, kuri sufleruotų skaitytojui, kaip jis turi jaustis. Kiti kritikai apskritai ignoruoja teksto galią sukelti skaitytojui ambivalentiškus jausmus ir susitelkia į šabloniškai postmodernius „Lygumų“ perskaitymus kalbėdami apie reprezentacijos krizę ir perspektyvų pliuralizmą. Tokie perskaitymai nėra neteisingi, tačiau, bent jau man, kelia nuobodulį. Tad kaip įvardinti G. Murnane’o teksto išgaunamą poveikį?

Man peršasi tik vienas žodis – vienatvė.

Autorius plėtoja tai, ką šiek tiek neįprastai galima pavadinti privačia metafizika, gal netgi labiau vienat­vės architektūra – per trapiausias estetines pagavas ir periferines nuotaikas atsiveriančia pasaulio sąranga, skatinančia geismą rašyti ir kartu brėžiančią artikuliacijos ribas.

Kasdienėje kalboje vienatvę įprastai laikome skirtingų emocinių patirčių išraiška: neigiamų (vienišumo ir izoliacijos) arba teigiamų (kūrybinio ar dvasinio susitelkimo). Tačiau „Lygumose“ vienatvė reiškiasi ne kaip emocinė būsena, o kaip sunkiai apibūdinama erdvinė, estetinė ir egzistencinė architektūra. Šią architektūrą sudaro ne įvykiai ar faktai, o nutylėjimai, uždelsimai, spragos: tolimiausiuose savasties pakraščiuose šmėsteli abstraktūs vaizdai, melodijų fragmentai, prisiminimai, kurių tikrumo negalime patikrinti, įtaigūs vaizduotės išradimai, nuo konteksto atskilusios ištaros, gluminančių patirčių pėdsakai. Visa tai sieja ne racionalumu grįstos sąsajos, o savotiškas dvilypis jausmas, kuriame susipina nejauka ir ilgesys. Vienatvės architektūra brėžia mūsų privačiausios savasties kontūrus – vieno Kerry Shawno Keyso eilėraščio eilutėmis šiek tiek ironizuodamas sakyčiau, kad brėžia „atvirkščiu raštu rašalo ežere“. Tai tam tikra membrana tarp „aš“ ir pasaulio, reginčio ir regimojo, manęs ir kitos sąmonės – ji leidžia matyti ir patirti, tačiau pati lieka nematoma ir pasirodo tik probrėkšmiais.

Tos retos akimirkos, kai pamatome savo vienatvės architektūrą, persmelkia savastį ir pasaulį susvetimėjimo pojūčiu, netgi keista nostalgija. Taip nutinka, pavyzdžiui, sapnuose. „Lygumos“ išties kuria sapnišką poveikį, nes panirę į sapno tikrovę atsiduriame absoliučioje vienatvėje, vidinių atspindžių žaismėje. Sapnai retai turi nuoseklią naratyvinę logiką, yra abejingi realybės faktams, bet beveik visada turi stiprią ir paveikią jauseną. Užuot laikęs juos nevalingais (pa)sąmonės vaizdiniais, esu linkęs manyti, kad per sapnų atmo­sferą atsiveria grynesnė, net jeigu ir išvirkščia, tikrovės patirtis, neapdorota racionaliu protu. Visi, kas yra bandę nupasakoti sapną kitam ir matę nuobodulį to žmogaus veide, supras, kad sapnuose svarbi ne istorija ir net ne simboliai, o sapnuojamo pasaulio tekstūra, kai pasineriama į mįslingą, tačiau intymiai patiriamą pasaulį, kurio reikšmės lieka uždaros ir sunkiai nupasakojamos.

„Prieš eilę metų šis žmogus pasišovė nutapyti tai, ką dėl patogumo pavadino sapnų kraštovaizdžiais. Teigė žinąs kelią į šalį, kilusią iš jo unikalių potyrių. Ji esanti pranašesnė už bet kurią kitą šalį, kitų vadinamą realia“ (53 p.), – pasakoja režisierius apie sutiktą tapytoją, kuris, mano galva, itin priartėjo prie vienatvės architektūros esmės. Šis tapytojas užčiuopė ir bandė įgyvendinti vieną iš daugelio vienatvės paradoksų: „Vis dėlto jis apsiėmė vaizduoti tą kraštą tradiciniu būdu – dažais ant drobės, šiek tiek sumažindamas keistumą tiems, kurie mato tik tai, ką mato.“ (53 p.)

G. Murnane’o tekste dramatizuojama nykstanti pažįstamumo ir keistumo skirtis. Kuo labiau bandoma priartėti prie regimos dalykų išorės, tuo vidinė tamsa darosi tirštesnė. Tamsa čia, žinoma, neturi etinio vertinimo, ji labiau nurodo savęs ir kito supratimo ribas. Tai liudija net introvertiškas autoriaus humoras: apsigyvenęs pas vieną iš žemvaldžių, sutikusių paremti kuriamą filmą, pasakotojas daug laiko praleidžia bibliotekoje gilindamasis į ekscentrišką lygumiečių laiko filosofiją (75–82 p.). Ten jis stebi ir įsimyli žemvaldžio žmoną, tačiau neišdrįsta jos užkalbinti, tik delsia ir kurpia sudėtingiausius planus, kaip prisipažinti, kad ją myli. Planai tampa vis sudėtingesni, o tarp vyro ir moters gausėja filosofinių tomų apie laiką. Galiausiai pasakotojas, užtvindytas ir suparalyžiuotas galimybių pertekliaus, atsisako savo romantinių ketinimų. Biblioteka, tapusi erdvine vienatvės metafora, pildosi tomais, abstraktaus mąstymo išraiškomis, kurios nepadeda pasakotojui užmegzti ryšio su kitu žmogumi, tik dar labiau atitolina. Čia vienatvė kyla ne iš atstūmimo baimės, o veikia kaip metafizinė būklė, verčianti suvokti, kad santykis su kitu visada yra įtarpintas – per mąstymą, kalbą, meną ir net regėjimą.

Režisierius, kaip ir daugelis kūrusiųjų prieš jį, galiausiai suvokia, kad jo meninis užmojis pavaizduoti lygumas yra neįgyvendinamas arba niekada nebus įgyvendinamas taip, kaip jis pats norėtų. Sukurtas kūrinys visad liks mažiau negu tai, kas jis galėjo būti. Priešingai nei kai kurie kritikai, nemanau, kad negalėdamas adekvačiai pavaizduoti lygumų esmės pasakotojas pasiduoda solipsizmui ir užsidaro tarp savo vaizduotės chimerų. Ieškoti dalykų esmės mene nėra tas pats, kas ieškoti esmės moksle ar filosofijoje. Juo labiau, kaip atkreipia dėmesį rašytojas Benas Lerneris, pati meno kūrinio nesėkmė duoda „užuominą apie nematomą topologiją, kuri nėra mažiau tik­ra tik dėl to, kad jos neįmanoma pavaizduoti“. Kaip sapnuose ar senuose vaizdo žaidimuose, lygumose begaliniai horizontai tampa kūrybos kaip neišsemiamo, tačiau inertiško potencialo erdvės metafora. G. Murnane’ui menas, perfrazuojant Milaną Kunderą, visuomet yra kitur. Anapus horizonto, prie kurio priartėjus atsiveria kitos lygumos, o horizontas pasislenka tolyn.

Kai kurie rašytojai ir menininkai visą gyvenimą vaikosi vienatvės architektūros apraiškų, šio kunderiškojo kitur, nors žino, kad tai neįgyvendinamas uždavinys. Sklandžiai artikuliuoti vienatvę – padaryti ją suprantamą kitam – reiškia prarasti kažką esmingo apie šios egzistencinės patirties prigimtį. Nepaisant to, geismas artikuliuoti nedingsta, tampa tik opesnis. Jeigu solipsizmas reiškia užsidarymą savo sąmonėje, „Lygumų“ vienatvė palieka vilties galimybę, kad tikrovė vis dėlto gali būti patirta nors trumpais, spontaniškais blyksniais. Lygumiečiai nesiekia išsemti savo psichikos gelmių ir perprasti kiekvieną lygumų aspektą – visgi „nematoma yra tik tai, kas per ryškiai apšviesta“ (84 p.). Jie trokšta suteikti formą tiems mįslingiems tikrovės įspaudams ir šmėkliškiems pėdsakams, kurie grąžina paslaptingumą į regimybės plotmę. Geriau už G. Murnane’ą šito paradoksalaus grožio nenusakysiu: „Jeigu regimasis pasaulis kur nors ir yra, tai kažkur toje tamsoje – begalinio neregimybės vandenyno šlakstomoje saloje.“