Tikrovei pamažu virstant distopija, skaityti distopinio žanro romanus, švelniai tariant, nejauku. Lyg neužtektų naujienų, kurios ne mažiau kraupios nei pramanytos istorijos. Tačiau vis viena imi į rankas knygą, nes smalsu: kas tai per pasaulis ir kas nutiks į jo pinkles patekusiems veikėjams?

Šį kartą nusprendžiau pristatyti tris distopinius romanus, kuriuose įpinta tapimo suaugusiuoju tema. Tai knygos, priskiriamos vaikų ir paauglių literatūros laukui, tačiau galinčios sudominti ir suaugusiuosius, nes jose aprašomos istorijos (kitaip nei tikrovė) savyje talpina pažadą, kad pasaulis gali pasikeisti. Tereikia vienos drąsios paauglės ar paauglio, nesutinkančių su suaugusiųjų sukurta, dažnai priespaudos mechanizmais grįsta tvarka.

Pridurčiau, kad apžvalgoje pristatytų knygų neužtenka perskaityti tik kaip pasakojimų apie sunkumų užgrūdintus paauglius. Jos kviečia vertinti ir pačius išbandymus: kam jie naudingi, kas juos kuria ir kodėl juos turi patirti vaikai bei paaugliai. Juk jauno žmogaus gebėjimas ištverti visus sunkumus nepateisina suaugusiųjų (tikrų ar išgalvotų), kurie to reikalauja. O gal pateisina?

 

Suzanne Collins. „Aukų dienai auštant“

 

Suzanne Collins, „Aukų dienai auštant“, iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė, V.: „Baltos lankos“, 2025

 

2025 m. pasirodęs Suzanne’os Collins romanas „Aukų dienai auštant“ yra „Bado žaidynių“ (2008–2010) trilogijos, kurioje pasakojama apie šešiolikmetę Ketnę Everdin ir jos patirtis Mirties žaidynėse, priešistorė. Skaitytojas nukeliamas dvidešimt ketverius metus atgal, į laiką, kai iš ankstesnių pasakojimų puikiai pažįstamam veikėjui Heimičui Abernačiui buvo šešiolika. Iš pradžių vaizduojamas sunkus, tačiau ramus paauglio gyvenimas: jis turi mamą, brolį, darbą, mylimą merginą ir viltį, kad jo laukia ganėtinai rami ateitis. Žinant, kokį Heimičą po daugelio metų sutiks Ketnė, autorės kuriamas praeities vaizdas – itin skaudus. Ypač todėl, kad dėl žlugusio paauglio gyvenimo kaltas ne kas kitas, o valdžia.

Pasakojimas prasideda Aukų dienos, kuri sutampa su šešioliktuoju Heimičo gimtadieniu, rytą. Šiaurės Amerikoje įkurtos postapokaliptinės Panemo valstybės gyventojai ruošiasi penkiasdešimtosioms Mirties žaidynėms. Jubiliejaus proga nusprendžiama dvigubinti aukojamųjų skaičių – po keturis iš kiekvienos apygardos. Atrinkti dvylikos–aštuoniolikos metų vaikai ir paaugliai privalo dalyvauti iškreiptame realybės šou – žaidynėse (jos vyksta arenoje), kurios filmuojamos, o medžiaga vėliau sumontuojama taip, kad virstų patraukliu pasakojimu. Taip dalyviai praranda ne tik savo kūnų, bet ir veiksmų kontrolę: valdžia sprendžia, kas bus parodytas kaip didvyris, kas – kaip grėsmė, kieno mirtis sulauks dėmesio, o kas tiesiog išnyks iš oficialios istorijos.

Šioje distopijoje žaidynės atlieka žiauraus iniciacijos ritualo funkciją. Nuo šeimų atskirti vaikai ir paaugliai atsiduria valdžios sukonstruotame pasaulyje ir patiria išbandymų, kurie smarkiai pakeičia jų asmenybes. Kitaip nei įprastame pasaulyje, kur brandos sulaukia ir suaugystę pasiekia dauguma jaunuolių, čia išgyvenimo tikimybė lygi 1 procentui. Būtent per kitų mirtį yra ruošiami esamai valstybės ir visuomenės sanklodai ištikimi žmonės.

Svarbu paminėti, kad oficialiai žaidynės skirtos priminti kadaise buvusį sukilimą: už savo protėvių nepaklusnumą vaikai kasmet sumoka savo gyvybėmis. Valdžia neklausia, ar jie atsakingi už tėvų ir senelių pasirinkimą. Gimdami šioje visuomenėje, vaikai ir paaugliai automatiškai tampa priemone parodyti, kam priklauso galia ir kiek mažai nuo paprasto žmogaus norų priklauso jo gyvenimas.   

S. Collins konstruoja pasakojimą, atskleidžiantį, kas nutinka, kai paauglio tapimo suaugusiuoju procesas paženklinamas mirtimi. Nors tai yra hiperbolizuota fikcija, joje galima įžvelgti ir tikrovės atspindžių. Skaičiusieji ankstesnę trilogiją žino, kad Heimičas – ciniškas ir nuo aplinkinių atsiskyręs veikėjas, alkoholikas. Bet kas jį tokį padarė? Trumpas atsakymas: prisikaupė tiek netekčių, kad gyvenimas ir prisiminimai apie praeitį tapo daug didesne bausme negu mirtis, Arenoje ištikusi kitus paauglius.

Taip, romane nėra nuotykinėms istorijoms būdingo pažado, kad išbandymus įveikęs herojus taps stipresnis, išmintingesnis ir gaus apdovanojimą. Heimičas laimi Mirties žaidynes, tačiau pergalė nesuteikia jam laisvės. Metai iš metų jam tenka ruošti vaikus ir paauglius tam pačiam išbandymui. Veikėjo žinios tampa priemone jį sužalojusios sistemos tęstinumui užtikrinti. Matyt, tai ir yra viena iš psichologiškai sudėtingiausių, su tapimo suaugusiuoju tema susijusių pasakojimo linijų: kai suaugęs žmogus priverčiamas lydėti vaikus mirties keliu, kuriuo pats kadaise turėjo eiti.

 

Neturiu jokių planų ir vilčių, netekau draugų, nekalbu su jokiu kitu žmogumi, tik su senuoju Beskomu Pajumi, kai mano užmaršties gėrimas pasibaigia. Tačiau negaliu pasakyti, kad neturiu ateities, nes žinau, kad kiekvienais metais per savo gimtadienį gausiu porą naujų paaukotųjų, vieną merginą ir vieną vaikiną, kuriems galėsiu patarti iki jų mirties. Dar vienas Aukų dienos saulėtekis. Kai šitai prisimenu, išgirstu Sido balsą, pažadinusį mane tą rytą, kai varnas pirmą sykį pabarbeno į mano kambario duris. „Heimičai, laimingo gimtadienio!“ (437 p.)

 

Kim Liggett. „Skaistybės metai“

 

Kim Liggett, „Skaistybės metai“, iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė, V.: „Baltos lankos“, 2021

 

Kim Liggett romane „Skaistybės metai“ tęsiama tapimo suaugusiuoju distopiniame pasaulyje tema. Pirmą kartą 2019 m. išleistas kūrinys dėl vaizduojamos moterų priespaudos dažnai lyginamas su Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimu“ (1985). Abu romanai leidžia pažvelgti į visuomenes, kuriose moters kūnas, jos gyvenimo paskirtis ir galimybė rinktis priklauso nuo valdžios nustatytų taisyklių. Tačiau K. Liggett dėmesį sutelkia į paauglystę – laikotarpį, per kurį mergina turi būti parengta jai numatytam vaidmeniui. Tad skaitant „Skaistybės metus“ svarbiausias tampa bauginantis klausimas: kaip užauginti moterį, kuri priimtų savo nelaisvę kaip natūralią gyvenimo tvarką?

K. Liggett vaizduojamoje Garnerio grafystėje mergaitės gyvenimas nuo pat gimimo paženklinamas priklausomybe – ant pėdos jai išdeginamas tėvo herbas. Moters kūnas tėra objektas, kuriuo galima pasinaudoti ir ant kurio patogu užrašyti, kam jis priklauso. Šioje santvarkoje santuoka vaizduojama kaip privilegija, o darbas – blogiausia, kas gali nutikti moteriai. Žinoma, galimybė dirbti negarantuoja laisvės, nes tai yra pasaulis, kuriame moterims draudžiama viskas, netgi sapnuoti, nes, pasak vyrų, sapnuose galima paslėpti magiją. Taigi pavojingais laikomi ir veiksmai, ir vidinis gyvenimas – troškimai, vaizduotė, galimybė mintyse susikurti kitokią ateitį. Sukurto pasaulio idėja nėra originali, tačiau vis dar aktuali, nes ir XXI a. netrūksta bandymų nuasmeninti moteris, paversti jas tyliomis funkcijomis. Pavyzdžiui, Talibano valdomame Afganistane moterims ir mergaitėms jau nebepasiekiamas vidurinis bei universitetinis išsilavinimas, joms draudžiama lankytis pas vyrus gydytojus, eiti į parkus, garsiai kalbėti ar dainuoti.

Istorija perteikiama šešiolikmetės Tiernės Džeims, kuri vaizduojama kaip kitokia, akimis. Vaikystėje tėvo mokyta žvejoti, darbuotis peiliu, pasirūpinti savimi bet kokiomis sąlygomis, paauglė savo būdu labiau primena sūnų. Na, o skaitytojai, stebėdami Tiernę, gali įsitikinti, kaip smarkiai merginų ir moterų laisvę apriboja vyrų įsitikinimai. Paauglė geba savarankiškai tyrinėti pasaulį, priimti sprendimus ir veikti, tačiau iš jos tikimasi visai kitokio pasirengimo ateičiai, pirmiausia – kad būtų tinkama žmona. Tiernė tokios ateities nenori. Santuoka jai nežada laisvės, o paklusnios žmonos vaidmuo neatitinka to, kaip ji save įsivaizduoja. Vis dėlto vien suvokti savo norų nepakanka. Pasaulyje, kuriame pavojinga mąstyti kitaip negu dauguma, tenka mokytis slėpti netgi mintis. Išgyventi padeda užimta stebėtojos pozicija: paauglė mėgina suprasti aplinkinių elgesį, atpažinti grėsmes ir išsaugoti bent dalį savarankiškumo. Jos asmeninis pokytis, vedantis link kitokio negu daugumos merginų tapimo suaugusiąja kelio, prasideda nuo vidinės abejonės, ar tai, ką kiti vadina laime ir garbe, iš tiesų yra vienintelis pasirinkimas. Tačiau priimti jos ateitį keičiančių sprendimų ji neturi galimybės.

Bene įdomiausia sukurto pasaulio dalis yra Skaistybės metai, kūrinyje apipinti legendomis ir mitais. Autorė vaizduoja iniciacijos ritualą, kuris skirtas sunaikinti bet kokias individualaus mąstymo apraiškas ir užkirsti kelią galimam maištui. Šis ritualas skirtas tik moterims, nes jos laikomos iš prigimties ydingomis, pavojinga magija paženklintomis būtybėmis. Šešiolikos metų sulaukusios merginos metams perkeliamos gyventi į salą. Jos beveik nieko nežino apie tai, kas jų laukia, nes apie Skaistybės metų patirtį moterims uždrausta pasakoti. Todėl iš kartos į kartą perduodamas pats reikalavimas išvykti ir jį lydinti baimė, o žinios, galinčios padėti pasiruošti ar apsisaugoti, lieka neprieinamos.

Vienintelis tikras dalykas, kurį žino paauglės, – kad iš uždaros stovyklos bandančias pabėgti merginas medžioja brakonieriai. Vis dėlto išorės grėsmė yra tik dalis blogybės. Nuo visuomenės atskirtos merginos išgyvena kone tą patį, ką Williamo Goldingo romano „Musių valdovas“ (1954) veikėjai. Vyrų įdiegtas nepasitikėjimas vienai kita veikia ir pačių merginų tarpusavio santykius. Užuot palaikiusios ir rėmusios likimo drauges, jos į salą atsineša baimę, pavydą ir įkaltas nuostatas, kokios pavojingos gali būti kitos moterys. K. Liggett parodo, kaip valdžios sukurta tvarka gali veikti be oficialių priežiūros mechanizmų: merginos pačios ima stebėti, vertinti ir drausminti viena kitą. Tai leidžia klausti, kiek jų elgesys iš tiesų laisvas ir kiek jam įtakos turi pasaulis, kuriame jos užaugo. Panašiai, matyt, reikėtų vertinti ir vyresnių moterų, perduodančių dukroms paklusnumo taisykles, laikyseną. Toks reiklumas greičiausiai nulemtas baimės: žinodamos nepaklusnumo kainą, moterys stengiasi apsaugoti merginas skatindamos elgtis taip, kaip pačios išmoko gyventi. Tačiau tokia apsauga kartu tęsia ribojančią ir vyrų taisyklėse įkalinančią tvarką.

Vis dėlto pasakojime lieka vietos vilčiai, kad ateitis gali būti kitokia, jei baime, atskirtimi ir mirtimi paženklintame pasaulyje atsiras vietos meilei.

 

Rytinėje pakrantėje išbrėškus duksliai, ūkanotai saulei, susėdame ant skardžio, piname viena kitai kasas, lopome skarmalus, šveičiame sudriskusius batus.

Gali pasirodyti beviltiška, bergždžia, juk vyrai vis tiek nieko nepastebės, bet darome tai ne dėl jų. Dėl savęs... dėl moterų užribyje ir grafystėje, jaunų ir senų, žmonų ir darbininkių. Išvydusios mus paržygiuojančias namo pajus, kad artėja pokyčiai. (340 p.)

 

Elin Nilsson. „Vulkano vaikai“

 

Elin Nilsson, „Vulkano vaikai“, iš švedų kalbos vertė Greta Barkauskytė, K.: „Debesų ganyklos“, 2025

 

Man, kaip vaikų ir paauglių literatūros tyrėjai, dažnai tenka susitikti su vienų–dvejų metų mažylių mamomis. Tų susitikimų metu visada rodau klasika tapusią, 1969 m. išleistą Erico Carle’o knygą „Labai alkanas vikšrelis“. Tai itin paprasta istorija apie visko daug prisivalgiusį vikšrelį, kuris susisuka į kokoną ir po kurio laiko virsta drugeliu. Būtent toks procesas iš gamtos perkeliamas į žmonių pasaulį švedų rašytojos Elin Nilsson romane „Vulkano vaikai“.

Tai jaunesniems paaugliams skirta istorija, kurioje, kitaip negu anksčiau minėtose knygose, norint subręsti, vaikams nereikia dalyvauti jokiose išlikimo varžybose. Užtenka sulaukus trylikos susisukti į kokoną ir penkerius metus praleisti sapnuojant. Iš šio laikotarpio atsineštos istorijos tampa subrendusio žmogaus asmenybės pagrindu. Taigi vaiką nuo suaugusiojo skiria ne vien amžius ar kūnas, bet ir gebėjimas kurti pasakojimus. Be jo pokytis laikomas neįmanomu: vaikas esą liks pusiaužmogis – būtybė, negalinti būti naudinga visuomenei. Vis dėlto galima klausti, ar tai geresnis tapimo suaugusiuoju variantas. Ar galima tiesiog prasapnuoti paauglystės metus? Ir dar vertėtų pasvarstyti, ar toks vaikų atskyrimas lemiamu perėjimo į kitą gyvenimo etapą laikotarpiu padeda kurti geresnę, ar vis dėlto tik valdžiai paklusnesnę visuomenę?

Pagrindinė veikėja – savojo virsmo laukianti dvylikametė Lėja. Kaip ir Tiernė iš „Skaistybės metų“, Lėja yra kritiška stebėtoja: ji įdėmiai klausosi suaugusiųjų istorijų apie paslaptingą kokonuose praleistą laiką, tačiau tyliai abejoja, ar sapnai gali atstoti tikrą gyvenimą. Vis dėlto ji, žinoma, negali pakeisti nusistovėjusios tvarkos: trylikos metų vaikai yra uždaromi kokonuose, o sulaukę aštuoniolikos – pažadinami.

Pokytis prasideda, kai vieną dieną pradingsta Lėjos pusbrolio Liumo lėliukė. Pirmoji vagystę pastebėjusi paauglė, nesulaukusi suaugusiųjų pagalbos, nusprendžia pati ją surasti. Kelionėje ją lydi prieštaringai vertinamai pirklių genčiai priklausanti Majva. Ji taip pat dar tik ruošiasi virsmui, todėl nuotykis jai yra proga pažinti už namų ribų esantį pasaulį. Be to, dviejų mergaičių draugystė paneigia vieną iš suaugusiųjų diegiamų tiesų, kad pirkliais negalima pasitikėti.

Romane „Vulkano vaikai“ veikėjų tapimas suaugusiaisiais (o gal reikėtų sakyti – virsmas?) tiesiogiai susijęs su kelionės motyvu ir pasakojimo modeliu namai – nuotykis – namai, kurį galima atpažinti daugelyje kitų vaikų ir paauglių literatūrai priskiriamų kūrinių. Išvykę iš pažįstamos aplinkos veikėjai gali pažvelgti į viską iš šalies, susidurti su kitokias vertybes turinčiais žmonėmis, galiausiai pradėti mąstyti savarankiškai. Knygoje šitaip išryškinama įtampa tarp dviejų tapimo suaugusiuoju kelių: vulkano papėdėje įsikūrusios bendruomenės nustatyto penkerių metų miegojimo kokone ir patirties, įgyjamos gyvenant – keliaujant, abejojant, klystant ir prisiimant atsakomybę už savo sprendimus. Lėjos, Liumo ir Majvos nuotykiai leidžia užduoti tikriausiai esminį klausimą: ar įmanoma tapti savimi, jeigu tavęs laukiantis tapimo suaugusiuoju (virsmo) laikas ir būdas priklauso nuo kitų?

 

– Tu bent jau nepraleidai savo sukimosi į lėliukę, – pasakė Liumas Majvai.

– Ai, aš vis tiek neketinu to daryti. Mama gali sakyti, ką nori, bet jei mėgins mane priversti, pabėgsiu.

Mes su Liumu įsistebeilijome į Majvą. Mąsčiau apie tą patį, tačiau nedrįsau to pasakyti. Būtent todėl paprašiau karališkosios apsaugos. Su ja manęs niekas neprivers susisukti į lėliukę ir niekas nedrįs sakyti, kad esu pusiaužmogė. Turėjau pasirinkimą. (283 p.)