Aleksandra Teresė Veličkienė. Habent sua fata libelli

„Homeriniai himnai“. Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė. – V.: „Aidai“, 2016.

Dar romėnų rašytojas Terencijanas Mauras pastebėjo, kad „habent sua fata libelli“ – „knygos turi savo likimus“. Šis posakis ateina į galvą, prisiminus prieš metus išleistus homerinius himnus, iš senosios graikų į lietuvių kalbą išverstus pirmą kartą.

Homeriniai himnai pratęsia antikinio epo žanro tradiciją. Išlikusį rinkinį sudaro 33 hegzametru parašytos nežinomų autorių giesmės, šlovinančios senuosius graikų dievus. Cituodami himnų ištraukas antikos istorikai ir poetai (Tukididas, Pausanijas, Teognidas ir kt.) vadino juos Homero kūriniais, nes šių kūrinių metras, turinys, stilius, kalba labai primena Homero poemas. Dabartiniai antikinės literatūros tyrėjai, remdamiesi kalbinėmis, leksinėmis, stilistinėmis himnų ypatybėmis, jau įrodė, kad himnai negali priklausyti Homero plunksnai.

Senovės Graikijoje himnai giedoti per įvairias dievams skirtas šventes. Juos rašė chorinės lyrikos atstovai (Alkmanas, Bakchilidas, Pindaras), jambų, epigramų, elegijų (Archilochas, Teognidas, Simonidas) kūrėjai. Iki šiol neaišku, kas, kada ir kur sukūrė himnus, sudarančius homerinių himnų rinkinį. Vieni šio rinkinio himnai (Arėjui, Herakliui, Asklepijui, Dioskūrams, Artemidei, Atėnei ir kt.) trumpi, vos kelių ar keliolikos eilučių. Keturi himnai (Demetrai, Apolonui, Hermiui, Afroditei) ilgesni, juos sudaro keli šimtai eilučių. Spėjama, kad ilgesnieji himnai yra senesni, galbūt parašyti VII–VI a. pr. Kr., kiti sukurti daug vėliau, gal net antikos pabaigoje. Ilgesniųjų himnų pradžioje kreipiamasi į dievą ar deivę, tada pasakojama apie to dievo gimimą, žygdarbius, apie kokį nors vieną jo gyvenimo epizodą. Himno pabaigoje paprastai atsisveikinama.

Homerinius himnus išvertusi senosios graikų kalbos specialistė Vilniaus universiteto docentė Audronė Kudulytė-Kairienė gerai žinoma antikinės literatūros mylėtojams. Anksčiau pasirodė jos išversti ir parengti kūriniai: Hesiodo „Teogonija“, Apolonijo Rodiečio „Argonautika“, Euripido tragedija „Elektra“, Teokrito „Idilės“, antikos poečių poezijos rinktinė ir kiti vertimai. Pastaraisiais metais vertėja talkina internetiniam pjesių portalui „Dramų stalčius“. Ten paskelbtos jos išverstos antikinės tragedijos: Aischilo „Maldautojos“, Euripido „Orestas“, ruošiami Euripido „Heraklio“ ir Aischilo „Persų“ vertimai.

A. Kudulytė-Kairienė ne tik išvertė homerinius himnus, bet ir parengė išsamius jų komentarus, kuriuose pateikiamos žinios ir hipotezės apie kiekvieno himno sukūrimo laiką ar aplinkybes, aptariama konkrečiame himne papasakota mito versija, nurodoma, kaip tuo mitu yra pasinaudoję ar bent jį paminėję įvairūs antikos rašytojai. Ši informacija labai reikalinga: skaitytojui lengviau suvokti himno meninę ir kultūrinę vertę. Kai kurias himnų detales komentaruose buvo galima paaiškinti plačiau. Pvz., pažymėti, jog antikoje būdavo buriama iš įvairių paukščių, ir išsamiau pakomentuoti himne Hermiui paminėtą ilgasparnį paukštį, kurį pamatęs Apolonas supranta, kas yra jo karvių pagrobėjas.

Vertėjos komentarus leidinyje papildo įdomus ir išsamus baigiamasis Naglio Kardelio straipsnis „Dieviška ir žmogiška homerinių himnų prigimtis“, kuriame aptariama rinkinio struktūra, homerinių himnų sakralumas, jų filosofinės intencijos, antikinių kūrinių aktualumas mūsų laikais. Skaitytoją sudomins informatyvus Delfų vietovės vardo aiškinimas, granato vaisiaus paskirties antikinėje mitologijoje interpretavimas, geltonos spalvos teigiamos ir neigiamos konotacijos aptarimas, graikų atsisveikinimo žodžio χαῖρε analizė ir daugybė kitų Kardelio minčių. Išsamų antikos žinovo straipsnį būtų pravartu išleisti atskira knyga.

Homeriniai himnai, kaip ir Homero poemos, parašyti hegzametru. Vertėjai šis metras nesudaro keblumų. Štai kaip liejasi „Himno Demetrai“ eilutės, pasakojančios, kaip deivė Demetra, negalėdama rasti pagrobtosios dukters Persefonės, ima keršyti visai žmonių giminei:

Deivės valia žmonėms prasidėjo maitintojoj žemėj
Sunkūs ir baisūs laikai: arimuose sėklos nedygo.
Paslėpė jas Demetra, valdovė gražiavainikė.
Veltui vilkdavo jaučiai laukuos plūgus išraitytus,
Veltui balti grūdai kas metai krisdavo žemėn.
Būtų visa giminė žmonių mirtingų išmirus
Nuo kankinančio bado, garbės ir aukų nebetekę
Būtų visi dievai, gyvenantys rūmuos Olimpo,
Jei tai išvydęs Dzeusas nebūtų priėmęs sprendimo.
(II. 305–308)

Vienas ilgiausių ir vaizdingiausių homerinių himnų skirtas Hermiui. Čia pirmą kartą epinėje tradicijoje vaizduojama dievo vaikystė. Kūrinyje gausu sąmojo, ironijos, tiksliai atskleisti vaikiškos psichologijos niuansai. Vos gimęs Hermis pagauna vėžlį, iš jo pasidaro lyrą. Pavogęs Apolono karves, ima akiplėšiškai išsisukinėti:

„Aš nesu panašus į galingą karvių vagišių.
Šitas darbas ne mano! Dabar man rūpi kas kita:
Man reikalingas tik miegas saldus ir motinos pienas.
Dar vystyklai ant pečių ir šiltos maudynės man rūpi.
Vakar gimiau, gležnutės mano kojytės, o žemė
Baisiai kieta. Jei nori, tau didžią priesaiką duosiu,
Tėvo galva prisieksiu – tikrai esu aš nekaltas.
Aš nemačiau vagies, nuvariusio tavąją bandą,
Ir nežinau, kas per karvės, gandus apie jas tik girdėjau.“
Tai pasakęs jisai, suraukęs antakius, ėmė
Šaudyti greit į šalis akimis, aplinkui dairytis,
Garsiai švilpauti – rodė, kad Foibo kalba jam nerūpi.
(IV. 265–268, 273–280)

Visai kitokia nuotaika vyrauja Apolonui skirtame himne. Pats kūrinys tarytum susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje pasakojama apie deivės Leto klajones, kai ji ieško vietovės, kur galėtų pagimdyti Artemidę ir Apoloną. Ant­roje himno dalyje, skirtoje Apolono žygiams apdainuoti, vaizdingai piešiamas Apolono pašautos mirštančios drakonės vaizdas:

(...) Drakonė parkrito, veriančio skausmo
Raižoma, garsiai šnopavo, duso ir raitės ant žemės.
Sklido nuo jos švokštimas, baisus, neapsakomas. Bandė
Ji tai vienur, tai kitur dar šliaužti miške, bet išleido
Kruviną dvasią. (...)
(III. 258–262)

Ypatinga antikinio graikiško epo savybė – sudurtiniai epitetai. Jų labai gausu Homero ir Hesiodo poemose. Versdami „Iliadą“ ir „Odisėją“ tiek Jeronimas Ralys, tiek Antanas Dambrauskas sukūrė daugybę naujadarų. Kudulytė-Kairienė pratęsia šią tradiciją ir taip pat sukuria nemažai naujų sudurtinių epitetų, kurių nėra Homero ar Hesiodo poemose: auksalazdis, aukštanendris, blizgiašydė, gardžiakvapė, giliaverpetis, gražiasandalė, linksmaširdis ir t. t. Taip praturtinamos antikinių epitetų vertimo tradicijos ir mūsų kalba. Vertėja sumaniai į poezijos tekstą įterpia įvairius vardažodžius, lengvai į 7 hegzametro eilutes sutalpina 14 asmenvardžių (418–424) ar net 32 vietovardžius – į 15 eilučių (30–44).

Vis dėlto kelių eilučių vertimas galėtų būti sklandesnis. Pvz., dėl ritmui nepatogaus žodžio penkiasdešimt truputį šlubčioja hegzametro ritmas 74-oje himno Hermiui eilutėje:

Majos sūnus Argžudys iš šitos bandos nusivarė
Penkiasdešimt garsiai mūkiančių karvių (...).
(III. 73–74)

Vietoje nekaitomos formos penkiasdešimt geriau būtų skambėjusi galininko forma penkiasdẽšimtį.

Norėtųsi trumpai aptarti ir knygoje randamų antikinių vietovardžių bei asmenvardžių rašybą. Antikinių vardų rašyba iki šiol vis dar gana paini. 1995 m. išleistame „Antikos mitologijos žinyne“ buvo sutarta antikinių vardų rašybą priartinti prie originalo, paliekant lietuvių kalboje įsigalėjusius variantus. 2015 m. VU Klasikinės filologijos katedros dėstytojų grupė sudarė naujas antikinių vardų rašybos taisykles ir parengė antikinių tikrinių vardų skaitmeninę duomenų bazę*, kuria rekomenduojama naudotis antikinių tekstų vertėjams.

Homerinių himnų vertime vadovautasi šiomis neseniai nustatytomis taisyklėmis, todėl rašoma Ilijonas, bet Iliada; Dionisas, Dioklis, bet Hiperijonas, Hesijodas; Atėnė, Selėnė, bet Mnemosinė ir t. t. Kartais naujos taisyklės atrodo sudėtingos, todėl gerai, kad greta dabar rekomenduojamų formų vertėja komentaruose pateikia ir įprastesnes, labiau girdėtas, pvz., šalia formos Stigė nurodoma forma Stiksas. Pritariu ir grupinių mitologinių vardų (Moiros, Mūzos, Charitės ir kt.) rašymui iš didžiosios raidės, nors kažkada tokios rašybos nepalaikė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Kai kurių vardažodžių formos varijuoja pačiame graikiškame tekste, todėl vertėja, stengdamasi nenutolti nuo originalo, vienur rašo Majadė, o kitur – Maja, vienur – Persefonė, kitur – Persefonėja. Gaila, kad leidime nėra paralelinio graikiško teksto (kaip tai padaryta leidžiant Hesiodo „Teogoniją“), kuris klasikinės filologijos specialistams būtų padėjęs įvertinti vertimo tikslumą ir atsakyti į iškylančius tekstologinius klausimus.

Pirmasis homerinių himnų vertimas susijęs su pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išaugusiu dėmesiu antikinei literatūrai ir filosofijai. Tačiau atrodo, kad homeriniai himnai pasimetė tarp kitų verstinių knygų ir skaitytojų liko nepastebėti. Iki šiol niekur neišspausdinta nė viena knygos anotacija ar recenzija, vertimas neįvertintas klasikinės filologijos specialistų. Prie tylaus himnų „numarinimo“ prisidėjo ir knygą išleidusi „Aidų“ leidykla. Gavusi didelę Kultūros ministerijos finansinę paramą knygos leidimui leidykla nepateikė privalomų naujos knygos egzempliorių Lietuvos bibliotekoms. Homerinių himnų nerasite nei nacionalinėje Martyno Mažvydo, nei Vilniaus universiteto bibliotekose, nei VU Klasikinės filologijos katedros lentynose, nors tai labai svarbus šaltinis studijuojantiesiems antikinę literatūrą ir mitologiją. Kyla minčių, kad vertimų iš senosios graikų kalbos niekam nebereikia. Todėl suprantama, kodėl Kudulytė-Kairienė prisipažįsta atsisakiusi sumanymo parengti naują, tikslesnį Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“ vertimą.

Baigiamajame knygos straipsnyje Kardelis homerinius himnus palygina su „kristalizuoto poetinio žodžio skulptūromis“ (p. 341) ir išsako viltį, kad jie pradės „epiškai ilgą literatūrinį gyvenimą“. Tikėkimės, jog homerinių himnų vertimams „pradėti gyvenimą“ padės ir ši recenzija.

* www.vardynas.flf.vu.lt