Lietuvių literatūra Estijoje leidžiama nedažnai, todėl pastaraisiais metais pasirodę vertimai ir jų recenzijos nudžiugino. Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ („Lomingu Raamatukogu“, 2016), taip pat „Žuvys ir drakonai“ („Varrak“, 2017), pasak pagrindinės lietuvių literatūros vertėjos Tiiu Sandrak, sulaukė gerų atsiliepimų, kaip ir Estijos dramos teatre pastatyta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“ (vertė T. Sandrak).

Spausdiname dviejų autorių – Undinės Radzevičiūtės romano „Žuvys ir drakonai“ (vertė T. Sandrak) ir Kęstučio Navako poezijos rinkinio „Žuvis veid­rodyje“ (vertė Reinas Raudas) – kūrinių, kuriuos recenzavo literatūros kritikas Alvaras Loogas ir 2016 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ dalyvis, estų poetas Mathura, recenzijų vertimus.

Danutė Sirijos Giraitė

 

Galvodamas apie Lietuvą ir lietuvius, prisimenu asmenis, kurių vardus galiu taisyklingai užrašyti ir ištarti, visų pirma tai Arvydas Sabonis, Emmanuelis Levinas ir Darius Kasparaitis. „Visų pirma“ – teisingas apibūdinimas, nors jį turėtų pakeisti žodis „tiktai“. Nes, deja, tais trim vardais ir baigiasi sąrašas mano galvoje. Prireiktų nežmoniškų, pasmerktų žlugti pastangų, kad atmintyje galėčiau sužvejoti ką nors daugiau.

Taip pat turiu prisipažinti, kad negaliu įvardyti nė vieno lietuvių rašytojo. Dėl šios nemalonios aplinkybės turbūt kaltas ir mano skurdus išprusimas, ir nykstanti atmintis, ir pati lietuvių literatūra. Lietuviai, kaip ir estai su latviais, negali pasigirti nė vienu pasaulinio masto rašytoju; tokiu, kurio asmenybę ir kūrinius paprasčiausiai reikia žinoti, kad nebūtų gėda draugijoje ir skaudu dėl skaitymui tuščiai iššvaistytų valandų.

Per pastaruosius du mėnesius estų skaitytojus pasiekė dvi verstinės knygos, kurios yra šiuolaikinės lietuvių literatūros vizitinės kortelės. Viena – prozininkės romanas, kita – poeto eilių rinkinys; abu autorius, be tautybės, sieja panašūs gimimo metai, o knygas – abiejų pavadinimus ženklinanti žuvies figūra ir tai, kad tekstai atviri, interpretuotojo laukiantys kaip plačiai vartus atvėręs pramogų parkas.

 

Sveikas sarkazmas

Undinės Radzevičiūtės (g. 1967) romano „Žuvys ir drakonai“ struktūros funkcinės sudedamosios dalys viena su kita susietos silpnai arba visai nesusietos. Teksto reikšmę suvokiant kaip tam tikrą estetinį idea­lą ir tikslą, šį romaną būtų galima apibūdinti taikant kriterijų, kurį U. Radzevičiūtė savo kūrinyje pritaikė drakonui nusakyti: „...drakonas tik tada tikras, kai slepiasi debesyse.“

Knygoje „Žuvys ir drakonai“ taikomas teorijoje stereotipiškas postmodernistinis, bet praktikoje gana retai sutinkamas metodas, kai kūrinyje lygiagrečiai plėtojamos dvi istorijos su skirtingu erdvėlaikiu ir veikėjais tikintis, kad skaitymo patirtis joms kažin kaip padės susirimuoti, o tokia semiotinė samplaika mažų mažiausiai padvigubins kiekybinį ir kokybinį reikšmės turinį. Kad iš už debesų, – jeigu gana ilgai į juos žvelgsi, – į skaitytojo sąmonę kartkartėmis prasiverš ugnis, kuri sykiu ir degina, ir akina.

Kai skaičiau U. Radzevičiūtės romaną, man taip nenutiko. Ligi pat galo jaučiau, kad vienu metu skaitau dvi skirtingas istorijas. Jos viena kitos nepapildė, nepaaiškino ir nepakylėjo, tačiau, laimei, viena kitai ir nekliudė. Be to, būdamas senamadiškas senamadiškai suprantu – romano lygio istorijos nesiekė nei kartu, nei juo labiau atskirai. Nors viena iš jų (įvykusi XVIII a. Kinijoje ir vėliau nuvilnijusi Vokietijoje) išplėtota tikrai būtų turėjusi potencialo.
Kita prasminė kūrinio pusė, kurią sudaro šiuolaikinės šeimos kasdienės scenos, veikiau miniatiūrinio pobūdžio, be didesnių turiningumo pretenzijų. Čia geriausiai atsiskleidžia U. Radzevičiūtės stiprioji pusė ir kūrybinis išskirtinumas. Jos sakiniai kartais tarsi peilis, kurio pjūviai trumpi, bet tikslūs ir gilūs (bent tokį įspūdį susidariau skaitydamas puikų Tiiu Sandrak vertimą). Tai itin būdinga tiesioginei kalbai – ji pasižymi geros dramaturgijos intensyvumu, gebėjimu kuk­liomis priemonėmis perteikti kalbėtojo charakterį. Siekdama sustiprinti šį efektą autorė visame romane kiekvienam sakiniui skyrė po atskirą pastraipą.

Pasakotoja apibūdina vieną veikėją, esą ta „turėjo talentą pastebėti tik absurdiškus gyvenimo įvykius, o paprastus tiesiog praleisdavo“. U. Radzevičiūtė moka įžvelgti absurdą pačiuose kasdieniškiausiuose dalykuose. Pusę „Žuvų ir drakonų“ turinio sudaro vienos šeimos trijų kartų moterų A. Čechovo dvasia pateikti dramatiški ar net tragiški kasdieniai, niekur neprasidedantys ir niekuo nesibaigiantys pokalbiai.

Tai it ciniko parašyta muilo opera, žavinti sveiko sarkazmo gausa. Vietoje plėtojamo naratyvo ir išbaigtų psichologinių portretų, čia dažniau randame santykius tarp veikėjų, bendro gyvenimo įžiebtą elektrą, kuri mane, kaip skaitytoją, ne kartą smagiai nukrėtė. Mano mėgstamas sakinys: „Tai, kad viskas, kas gražu ir kilnu, žlugo, taip džiugino Senelę Amigoreną, kad jai net atsirado jėgų gyventi.“

„Žuvys ir drakonai“ yra geras kūrinys, patikimas mūsų gyvenimo bendrakeleivis, nepaisant ištęstumo, jį galima skaityti ir labai mažomis dozėmis. Kuo mažiau liko skyrių, tuo labiau tikėjausi, kad knyga neturės finalo. Tačiau teko nusivilti. Tam tikru momentu U. Radzevičiūtė atmeta ligi tol puoselėtą, tiesiogine kalba pagrįstą miniatiūrinių trumpų scenų stilių ir užsimiršusi pradeda tempti istoriją prie konkrečios atomazgos (pvz., apsilankymo restorane scena). Manau, pasakojimas būtų galėjęs baigtis ten, kur prasidėjo. Būtų stilingesnis. Originalesnis. Ir veiksmingesnis.

 

Begėdiškas literatūriškumas

Kęstučio Navako (g. 1964) eilėraščių knygą „Žuvis veidrodyje“ sudaro tekstai, atrinkti iš 2013 m. autoriaus išleisto rinkinio. Eilėraščius vertė Reinas Raudas. Tai mieli senamadiški kūriniai, tokius ypač uoliai kūrė 9 dešimtmetyje. Ši poezija nesigėdija perdėto ir akį veriančio literatūriškumo. Šiuolaikinės, labai konkrečios (ir dažnai neslepiamai autobiografinės) autorių pozicijos bei reliatyvia šnekamąja kalba parašytos „enterpoezijos“ be vaizdinių kontekste, ji atrodo kontrastingai gaivi.

K. Navako literatūriniam braižui visų pirma būdingas savitai vešlus meninis įvaizdis. Jis tvirtai laiko koją ant pedalo – kartais atrodo, kad autorius vadovaujasi imperatyvu „nė eilutės be naujo įvaizdžio“. Pateiksiu vieną atsitiktinį pavyzdį: „riešutai virsta razinomis razinos nakties / oru kurį skaldau butelio dugnu / nesuskaldytas jis smelkiasi į kambarį. visas. / viso nesukvėpuosi. riešutai virsta mylimos / prakaitu. jis skalsus. jį sukvėpuosi visą. / razinos ritasi grindimis jos smulkios ir / panašios į bites jei bitę prakąstum – ji būtų / razinos skonio (...)“ ir t. t.

Turiu prisipažinti, kad tokiame įvaizdžių sraute man, kaip skaitytojui, ne visad pavykdavo išlaikyti galvą virš vandens. Mano nepajėgią suvokti sąmonę alegorijos bangos dažnai svaidė šen bei ten, bet taip ir neišmetė ant jokio kranto. Alegorijų semiozės takas suvokimo akte nepasiekė laimingo tikslo.

Kad ir kaip keista, tačiau rinkinyje yra vienas kiek kitokio braižo tekstas, labai aiškiai nusakantis ir visiškai legitimiai pateisinantis K. Navako poetinį stilių: „reikėtų perrašyti visas knygas / sukeisti žodžius vietomis perdėlioti / juos kad knygos taptų nebesuprantamos / suprantamos knygos vargina.“

Be komunikatyvinės funkcijos, meninis tekstas turi ir kitų, pavyzdžiui, poetinę. Ir K. Navako eilėraščiai (išversti R. Raudo), mano nuomone, kartais puikiai pajėgė ją atlikti. Man labai patinka jų tarties rimtis, žodžių nenoras pavirsti daiktais, veiksmais ar jausmais. Jų susitelkimas savyje.

Kiek paradoksalu, bet labiausiai patiko eilėraštis su aiškiu, išorėn nukreiptu kvietimu veikti: tylėti tiek kalbant, tiek rašant laišką – „nieko man nesakyk: viską atsiųski / laišku. užklijuok jį savo seilėm prieš tai / nekvėpuok prieš tai nebūk gėrus vandens // laiškas kantresnis už pokalbį laiškas iškęs / jei tylėsi. pokalbiui tai kartais per sunku. / jei norėsi atsiųsti vien tylą – tylėsim (...).“ Taigi patylėsiu ir aš – labai lietuviškai – broliškos valstybės iškilaus jubiliejaus proga.

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė