Naujausią Jaroslavo Melniko knygą „Užgesusi saulė“ reikėtų vertinti kaip bandymą nuo distopinių romanų, iš kurių labiausiai minėtinas aklųjų pasaulį vaizdavęs „Tolima erdvė“ (2008), grįžti prie trumpų apsakymų žanro ir ankstyvųjų jo knygų („Rojalio kambarys“, 2004; „Pasaulio pabaiga“, 2006) sėkmės. Turbūt tai dėsningas posūkis: distopijose autorius atidavė duoklę tam, ką pats, rodos, labiausiai mėgsta: filosofavo, sprendė egzistencines dilemas, baugino ateitimi, įžvelgė sąmokslą ir kt., tačiau (iš dalies ir dėl žanro nelankstumo) nerealizavo to, ką geriausiai moka, – svaiginti skaitytoją keistais, nenuspėjamais siužeto vingiais, paremtais specifine logika ir anomalijomis, leidžiančiomis veikėjams peržengti realybės, laiko ar, atskirais atvejais, miesčioniško gyvenimo, padorumo ribas.

Jaroslavas Melnikas, „Užgesusi saulė“, dizaineris Jurgis Griškevičius, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024

Sakyčiau, būtent trumpuosiuose žanruose geriausiai atsiskleidžia J. Melniko kaip prozininko stiprybės: jau minėtas nenuspėjamumas, originali prieiga, gebėjimas kurti ir savitai interpretuoti paradoksą, o trūkumai – kalbos skurdumas, šabloniškumas, negebėjimas kurti dinamiško pasakojimo (iš dalies todėl reikia ir efektų) – praslysta pro akis. Todėl net jei „Užgesusi saulė“ nepasiekia pirmųjų rinkinių įtaigos, knygą pasklaidyti verta, ir ne vien dėl to, kad įsitikintume, jog į tą pačią upę antrąsyk neįbrisi.

J. Melniko apsakymo centre – mažo, nieko nepasiekusio, kasdienybės rutinoje įstrigusio ir tai suvokiančio žmogaus drama. (Tiesa, žodis „drama“ skamba kiek per emocingai, emocijų rašytojo prozoje nėra, vietoj jų – atviriau ar mažiau artikuliuotai išreikšta, dažniausiai konstatuojant savo apgailėtiną padėtį, savivoka.) Šios dramos išsprendimas yra anapus paties individo – kokioje nors anomalijoje, įgalinančioje transgresiją į kitą, paprastai laiko, plotmę. Pavyzdžiui, apsakyme „39 butas“ protagonistas be paaiškinamų priežasčių atsiduria toli ateityje ir tęsia gana komfortišką naują gyvenimą sužinojęs, kad jis ir jo žmona seniai mirė. Apsakyme „Niekas nelaukė jokio Džono“, leisdamasis į sandėliuką rūsyje, protagonistas grįžta į savo praeities namus, kur jo laukia mylinti dukra, dar neemigravusi, nesusidėjusi su Džonu ir nepraradusi ryšio su tėvu.

Anomalija dažnu atveju ne tik atstoja apsakymo kulminaciją, t. y. tampa ne tik svarbiu apsakymo struktūros elementu, bet ir antiteze neapsakomai veikėjų būties banalybei, dažniausiai susijusiai su kasdienių buitinių santykių sfera. Paneigdama bazines ribas ir normas ji išsprogdina rutiną, kurioje įstrigęs protagonistas kenčia nuobodį, beprasmybę, pasidygėjimą partneriu ar apskritai gyvenimu, ir atveria galimybę jam susitaikyti su aplinkybėmis arba viską pradėti iš naujo, o skaitytojui – iš kitos pusės pamatyti siužeto situaciją.

Kaip jau minėjau, anomalija dažniausiai susijusi su laiko pokyčiu, tačiau kartais ji atsiskleidžia per kitą perspektyvą – tarkim, perkėlus naratorių į simbolinę daiktų plotmę (apsakyme „Viduje“ išpažintį atlieka alkūninis velenas) arba laikinai įgijus kitą ar kito žiūrą (apsakyme „Lukui reikia grikių“ protagonistas randa tarakono dienoraštį; apsakymo „Kažkas kitas“ veikėja laikinai kaip tikrą priima iš tikrųjų neįvykusį faktą ir jaučiasi atsakinga už tai, ko nepadarė). Tekstai, kuriuose ši schema sulaužoma ir anomalijos vietą užima atseit mokslas, yra akivaizdžiai silpnesni. Pavyzdžiui, apysakos „Tu esi“ intriga kyla iš nestandartinio būdo, kuriuo atliekamas mokslinis tyrimas; apsakymas „Užgesusi saulė“ remiasi – moksliniu požiūriu – kvailyste (Saulė užgesinama keliomis statinėmis kažkokio tetrakvadricilo), tačiau vis tiek kažkodėl vartojami moksliniai žodžiai ir terminai. Tuo įtikėti skaitytojui nelengva.

Atskirai minėtina apysaka „Miško parkas“, vaizduojanti kelių porų santykių dinamiką, – pati ilgiausia ir neatitinkanti nė vieno iš įprastų J. Melniko apsakymų šablonų. Ten anomalija irgi yra – ją atstoja instinktyvus, nekontroliuojamas veikėjų elgesys, kai anie nesusitarę patraukia į parką, kad ten atsiduotų kūniškoms aistroms. Tačiau šiame struktūros modelyje, paremtame perspektyvų daugiu (vyro, žmonos, meilužės, meilužės vyro, uošvės ir kt.), pavienės anomalijos reikšmė yra menka. Beje, šį tekstą dėl įvairių priežasčių, bet ypač – dėl stereotipiškumo, banalumo, obsesyvaus gašlumo, infantilios raiškos, laikau mažiausiai pavykusiu. Negelbsti net paskutinė pastraipa, kurioje autorius netikėtai (ir gana išmoningai) atskleidžia ir savo paties perspektyvą.

Anomalija J. Melniko apsakymuose dažnai absurdiška, mažų mažiausiai – labai keista (kad ir jau minėtas jauno tarakono dienoraštis apsakyme „Lukui reikia grikių“). Dėl to tekstai kartais įgyja grotes­ko bruožų, o šį efektą dar sustiprina itin lakoniška (tikriau būtų sakyt – skurdi, net bejėgė, struktūros trafaretus apnuoginanti) kalba. Ar visa tai sumanyta tikslingai, ar išėjo kaip išėjo, klausimas lieka atviras, tačiau sukeistinimas, įgyjąs grotesko bruožų, padeda išryškinti ir kartu dekonstruoti problemą, tad šio, sakykim, šalutinio efekto poveikis kūriniui – teigiamas.

Nemažos dalies J. Melniko apsakymų – tiek dabartinių, tiek ankstyvųjų – veiksmas vyksta neapibrėžtu metu, kuris, leidžiama suvokti, yra ateityje arba kokioje nors paralelinėje alegorinėje tikrovėje (pvz. „Viduje“), kurios problematika iš dalies susijusi su ateityje (galbūt) laukiančiais pavojais: laisvą valią palaužiančiais eksperimentais („Tu esi“), technologijomis, lemiančiomis priespaudą („Viduje“) arba apokalipsę („Užgesusi saulė“), su dirbtiniu intelektu („Meilė“) ir t. t. Tačiau, kitaip nei distopiniuose romanuose, kur formuojamas konkretus ateities modelis su savo fundamentaliomis etinėmis ar egzistencinėmis problemomis, apsakymuose J. Melnikas ateitį vaizduoja itin bendrais bruožais. Ji, galima sakyt, tėra fonas ar veidrodis parodyti veikėjų – paprastai „menkų“ žmogelių – problemas, kurių sprendimas, kaip jau minėjau, slypi transgresijoje, įgalinamoje anomalijų. Paradoksas, kad ne vienu atveju toji transgresija vyksta būtent į praeitį.

Taigi ateities vaizdinys „Užgesusioje saulėje“ nėra patikimas, juolab kad ir konfliktas retai kyla iš „ateitiškumo“ (turbūt tik apsakyme „Meilė“, kuriame prie merginos gretinasi ir savo žmogiškumą įrodinėja robotas). Be to, ateities vaizdinys neretai kuriamas nurodant įsivaizduojamos ateities atžvilgiu senoviškus daiktus, aktualijas, vartojant anachronišką žodyną, kuris man asmeniškai pirmiausia siejasi su sovietmečiu. Neatitikimas tarp laiko ir elgsenos modelių, objektų, žodyno savo ruožtu kuria komizmo efektą, atrodo groteskiškas, net ironiškas, primena šaržą. Tarkim, ateityje, kurioje jau suvaldyta termobranduolinė reakcija ir į darbą kitame žemyne skraidoma asmenine raketa (irgi toks gana senoviškas ateities supratimas, tiesa?), egzistuoja tipiškas pliažas su rutininiais „bobiškais“ plepalais.

Teoriškai J. Melniko prozoje daug ką – net ir tą tyčinę ar netyčinę ironiją, kurios efektas atsiranda nesutampant epochoms, daiktams ar žodynams, – būtų galima sieti su socialine kritika, tačiau ši galimybė neišpildoma. Autorius žvalgosi į žmonių gyvenimą iš atokios ir saugios mąstytojo perspektyvos, tinkamai neišnaudodamas net savo sukurtų socialiai kritiškų alegorijų, ir labiau pabrėžia neišvengiamą pasaulio sąrangos ydą, o ne būklę, kurią galima pakeisti ėmusis tam tikrų žingsnių.

Taigi atsiranda didelė grėsmė nesuprasti, kas yra autorius. Šiuolaikybininkas, akcentuojantis aktualias grėsmes, susijusias su visuomenės technologizacija, skaitmenizacija, DI, skatinantis mąstyti apie žmogaus misiją ir vietą pasaulyje, ar fokusininkas, išmaniai kaip sukiojamais indeliais su paslėptu rutuliuku manipuliuojantis laikais ir siekiantis apsukti skaitytojui galvą. Ar vis dėto itin senoviško kirpimo pamokslininkas, kreipiąs žvilgsnį į vertybes, moralę, net eskaluojąs (kaip didelė dalis dabarties sąmoksliečių) aurea aetas vaizdinį. Aš linkčiau prie pastarosios hipotezės, nors bendrame paveiksle, matyt, yra visų spalvų, tik jos nevienodai ryškios.

Probėgšmais jau užsiminiau, kad apsakymų kalba – itin lakoniška, netgi skurdi, o ir nepakankamai lanksti suvaldyti reikšmių lauką. Tai ypač pasijunta tekstuose, kur autoriui (nors jis, matyt, jausdamas, kad tai nėra jo stiprioji pusė, visaip to vengia) prireikia atskleisti kokio nors proceso dinamiką. Pavyzdžiui, įtikinėjimo procesas, kuriuo grįstas apsakymas „Meilė“ ir apysaka „Tu esi“, vaizduojamas naiviai ir atseit filosofiškai („Organoidų vyrų sperma tik sąlyginai jų. Pagaliau ar ji priklauso jiems? Ji priklauso Dievui, sperma, kaip ir visas žmogaus kūnas, įgyvendina dieviškus tikslus“, – mąsliai sako robotas apsakyme „Meilė“, p. 35). Viena vertus, tai prisideda prie sukeistinimo, taigi trūkumas turi ir privalumų, kita vertus, supranti, kad autorius, užuot stengęsis tekste kurti gyvą pokalbį, dialogą kaip meninę priemonę naudoja abstrakčioms idėjoms ir filosofavimui retransliuoti (plg. Marquiso de Sade’o „Filosofija buduare“).

Vis dėlto labiausiai atstumia tai, kad kiekviena pasitaikiusia proga rašytojo žvilgsnis krypsta į moteriškosios lyties veikėjų krūtinę ir genitalijas. Žinoma, dozuojamas ir išmaniai naudojamas gašlumas galėtų būti efektingas ir naudingas siužetui, bet J. Melniko prozoje dairymasis po sijonu ar į iškirptes – obsesyvus ir betikslis. Dėl to tekstus skaityti vietomis darosi nehigieniška, juolab kad tame žvilgsnyje – nesvarbu, ar vyras žvelgtų į ne(be)geidžiamą žmoną, ar, neduokdie, tėvas į dukrą – akivaizdi netyčinio, dar iš sovietinio „vyriško“ konteksto atsinešto seksizmo, mizoginijos dedamoji.

Pridurčiau, kad grotesko elementai leidžia autoriui pasimėgauti scenomis, kurios kitu atveju, matyt, atrodytų „per sodrios“: tarkim, apimta geismo protagonistė, šlaunimis apkėtusi televizorių, spaudžiasi krūtimis prie ekrano, iš kurio jai byloja geidžiamas asmuo („Tu esi“). Net vieninteliame tekste, kur vulgarumas tarsi ir pateisinamas, nes nepažįstamos porelės susitikimai naktį parke pasimylėti yra siužeto dalis („Miško parkas“), matai senajame pasaulyje gludintus šablonus, kuriuose moteris instinktyviai tetrokšta atsiduoti, o vyras – „paimti“.

Jau minėjau, kad J. Melnikas paleidžia vėjais socialinės kritikos potencialą, naudodamas jį abstrakčioms „filosofijoms“. Apsakymuose įgyvendinama žmogaus ir visuomenės išradinga dekonstrukcija skirta ne pokyčiui katalizuoti, bet parodyti, – tą autorius, beje, atvirai deklaruoja, – kad žmogus (Dievo valia) tėra įrankis, užprogramuotas siekti vienų (sekso, maisto), vengti kitų dalykų. Tai dogmatiško pamokslininko, obskuranto, tradicionalisto gašlūno požiūris, beje, įnešantis ir teorinių prieštaravimų: kodėl gi reikėtų būgštauti dėl galimos kontrolės, laisvos valios žabojimo ateityje, jei žmogus ir šiandien yra kontroliuojamas įrankis?

Apibendrinant galima sakyti, kad J. Melnikas, nors nepasiūlo kažko naujo ir nesugeba priartėti prie savo ankstyvųjų apsakymų lygio, naujausioje knygoje „Užgesusi saulė“ gana išradingai išbando siužeto, grįsto anomalija, galimybes ir primena, kad literatūroje esama kelių, einančių bene į priešingą pusę nei tie, kurių teisingumą yra patvirtinusi mūsų tradicija, – ir vis tiek gana sėkmingų, kupinų idėjinių ir literatūrinių iššūkių. Įdomu stebėti, kaip jais (klumpant) einama.