Artinantis vasarai, kokybiškos literatūros kultūrinės spaudos puslapiuose mažėja – žinomesnių autorių vietą užima talentingas (bet nebūtinai spėjęs subręsti) jaunimas ir patyrę grafomanai, nutuokiantys, kad tekstų bado kamuojamos redakcijos praris bet ką –­ pastarųjų, deja, kur kas daugiau.
Aišku, negalima sakyti, kad geros literatūros visai nėra – tai irgi būtų melas. Antai savaitraštyje „Literatūra ir menas" (Nr. 14) publikuojama neseniai mirusio poeto, teatro kritiko Valdo Gedgaudo kūryba iš neišleistos knygos „Stiprėjanti juoda". Tai tikrai šauni, įdomi, jaudinanti publikacija, tik eilėraščiai (to buvo galima tikėtis) redaktorių parinkti taip, kad skaitytojui pasirodytų, esą poetą jau kuris laikas kamavusi mirties nuojauta. Aišku, ieškoti nesančių dėsningumų yra viena iš egzistavimo šiame pasaulyje sąlygų, tik tiek, kad žmonių kūrybiškumas neleidžia (ir dar ilgai neleis) pamatyti Gedgaudo eilėraščių tokių, kokie jie yra. Štai kodėl šičia nieko apie juos ir nepasakysiu – nes pasiklysiu klišėse, kurias sukūrė situacijos post mortem (beje, taip vadinas ir vienas Valdo eilėraštis) delikatumas.
Kur kas paprasčiau ir, tiesą sakant, gerokai linksmiau kalbėti apie šiame savaitraštyje publikuojamą prozos kūrinį – Jono Kiriliausko apsakymą „Adulio nuostolis". Vaizdžiai kalbant, tai tradicinės agrarinės prozos požymių turintis socialistinio realizmo kūrinėlis, kurio svarbiausias herojus – kolūkinės gyvenvietės keistuolis, kitados buvęs girtuoklis ir mušeika (o nūnai –­ alkoholio ir cigarečių perpardavinėtojas, bitininkas) Adulis, kurį galiausiai pražudo šykštumas: vaikydamas žvirblius Adulis (aišku, neatsispiriama pagundai palyginti jį su Mao) iškula savo paties gryčios langą, ir ši netektis jį palaužia – Adulis miršta. Apsakymas parašytas gana sklandžiai, lengvai skaitomas, nors nėra labai aišku, dėl ko verta jį skaityti – negi tik tam, kad sužinotume, kad Aduliui mirus, virš jo gryčios suskrido tiek žvirblių, kiek niekada anksčiau?
Šiaip ar taip, daugiau „Literatūroje ir mene" nieko įdomaus nėra – jeigu perskaitėte dar ir Jaroslavo Melniko verstą žinomos ukrainiečių poetės, prozininkės, literatūros kritikės, žurnalistės Liudmilos Taran truputį „kosminę" novelę „Angelo šešėlis", drąsiai galite stverti kitą spaudos vienetą – sakykim, „Šiaurės Atėnus". Šie taip pat lenkia galvą Valdui Gedgaudui –­ čia spausdinami jo laiškai Jūratei Visockaitei, eilėraštis „Kovo epeisodijas", Dainiaus Dirgėlos poetui skirtas eilėraštis. Taip pat yra puikių Piotro Matywieckio (vertė Vytas Dekšnys) ir W. S. Merwino (vertė T. Venclova) eilėraščių, gal ką atsitiktinai sudomins ir Vido Poškaus „Giardino secreto" (suprask, hortus conclusus –­ uždaras sodas), nors, pavyzdžiui, aš te­įstengiau įveikti jo vos pusę – man pasirodė padrika ir nuobodu.
Išskirtinę vietą savaitraštyje užima bene pirmasis žinomo vertėjo, literatūros kritiko Laimanto Jonušio, išleidusio keletą knygų apie literatūrą ir literatus, grožinės prozos bandymas – sunkų blaivėjimo kelią (laikinai) pasirinkusio alkoholiko pasaulėjautą ir išgyvenimus atskleidžiantis tekstas „Pečialindų balsai". Kūrinį sudaro savotiškos trys dalys; kiekviena jų skirta vis kitam alkoholiko (jis vadinamas kūneliu) pasivaikščiojimui – „kelionei", paskutinė iš jų baigiasi ekstaze, kurios kulminacijoje prasideda naujas užgėrimas.
Būtina pabrėžti, kad išorinio veiksmo kūrinyje labai nedaug – skaitytojas regi herojaus (pa)sąmonės atspindėtą pasaulio vaizdą. Meistriškai suregzto kūrinio pagrindinė varomoji jėga – sentimentai (taip būna ir realiame alkoholiko gyvenime), žodžiais neišsakomas, tačiau nujaučiamas jo troškimas pateisinti gėrimą, laikyti jį vienintele verta dėmesio išeitimi. Stiprioji šio kūrinio pusė – meniškai įtaigus herojaus vidinis pasaulis, parodytas nuoseklus jo artėjimas prie užgėrimo, o kai kurie formalūs dalykai atrodo neišbaigti: alkoholiko mąstymas pavaizduotas šiek tiek stereotipiškai, ne visi tekste aprašyti herojaus jausmai ar įžvalgos blaivėti neseniai pradėjusiam žmogui yra įkandami. Bet kokiu atveju – labai įdomus ir skaitytinas kūrinys.
Savaitraštis „Nemunas" publikuoja Daliaus Baltrano ir Indrės Sekevičienės eilėraščius. Savo didelei gėdai, šių autorių pavardžių nebuvau girdėjęs ligi pat vakar vakaro, na, o šiandien manau, jog susitikimą su jais (tiksliau, jų kuriama literatūra) galėjau atidėti ir dar vėlesniems laikams, nes susitikimas mažų mažiausiai neįsimena. Indrės eilėraščiams būdingas lėkštas sentimentalumas, infantilumas netgi pykdo, erzina – akivaizdu, autorė išvis neturi (ir nesistengia) turėti kokio nors santykio su literatūra, kurią turbūt retkarčiais praktikuoja kaip terapiją (ar tiesiog iš nuobodulio): „Miegi. / O iš Tavo sapnų / Kvepia avelėmis. / Ir avietėmis, / Tom miškinėm, / Nors pabūgai jas valgyti..." („Kristupėliui"). O Daliaus Baltrano iš grynų klišių sudurstyta poezija daugiau juokina: „ (...) ledinis rudenio rytas, / Lyg skambanti krištolo taurė, / Kurion buvo įlieta subrendusio / saulės ir vynuogių vyno, / Paslėpto po dangaus mėlyna staltiese."
Nežinau ir, tiesą sakant, nepageidauju žinoti aplinkybių, kuriomis šie tekstai papuolė į laikraštį, tačiau akivaizdu, kad taip neturėtų būti. Nors visi suprantame, kad geri autoriai netrykšta noru publikuotis kultūrinėje spaudoje, todėl leidinių redakcijos nėra pertekusios kokybiškų tekstų (ir nepanašu, kad padėtis artimiausioje ateityje pasikeistų), minimalūs kriterijai vis dėlto turi egzistuoti. Blogiausiu atveju publikuojamuose tekstuose turėtų būti jaučiama bent tam tikra vidinė pastanga suvokti, suprasti pasaulį – tegul ir labai naivi, taip pat klišėmis ir įkyriais pažymimaisiais žodžiais persunkta pastanga. Būtent toks yra Linos Girskytės apsakymas „Prisijaukinti tylą" apie obuolius kepančią ir pardavinėjančią vienišą moterį, kuri, kaip vėliau sužinome, avarijoje yra praradusi savo vaikus. Nepaisant aukščiau minėtų ydų ir tam tikrų šalutinių efektų (kūrinio belaikiškumą nepatyrę autoriai neretai paverčia bjauriais saldėsiais – ir čia kaip tik tas atvejis), autorė gan įtikinamai atskleidžia ir išplėtoja situaciją, kurioje moteriai tenka pripažinti savo elgesio motyvus ir pradėti ilgą išsivadavimo nuo savo praeities kelią. Trumpi, kapoti sakiniai padeda tekstui galutinai nenusaldėti – nors rašydama autorė apie tai tikriausiai nė nepagalvojo. Paaukoti jam keliolika minučių tikrai neturėtų būti gaila, nors šiame savaitraščio numeryje verčiau apskritai skaityti ne literatūrą, o pašnekesius – Miglitos Kašėtienės ir Dovilės Pukertaitės parengtą tekstą „Rašytojai apie elementariausius pasakojimo elementus", taip pat pokalbį su menininke, rašytoja Aiste Kisarauskaite („Arba esi jaunas, arba tavęs nėra").
Geros literatūros stygius akivaizdus ir antrosios balandžio savaitės kultūrinių leidinių puslapiuose, – ir tą stygių akivaizdžiai bandyta dangstyti grafomanija ar grafomanijai artimais tekstais, kurių nuoširdžiai negaliu rekomenduoti skaitytojams. Apie Inezos Juzefos Janonės prozos ištraukas aną mėnesį įstengiau pasakyti šį tą gero (ir nemanau, kad be pagrindo), tačiau to nieku gyvu negaliu pasakyti apie „Literatūroje ir mene" publikuojamą poeziją. Tiesą sakant, tai ta pati kiek verksminga proza, perrašyta posmeliu – kad vizualiai primintų eilėraštį. Visas autorės pasaulis (tai galima nuspėti) toliau gravituoja apie prarastą mylimąjį, tik nuoširdumą, kuris įstengia prasiveržti prozoje, eilėraščiuose visiškai užgožia savitikslis plepėjimas, kone irzlus tono verksmingumas stačiai žudo: „vieno žmogaus netektis / pasaulio visai nesutrikdo / vargano gyvulio išraiška / dykvietėj stoviniuoju / po dangumi." Beveik kiekvienas bandymas prabilti originaliau pavirsta pasažais, kuriuos skaitant belieka gūžčioti pečiais, štai kodėl siūlyčiau pastaruoju metu aistros publikuotis tarytum apsėstai autorei atidžiau skaityti savo tekstus ir išradingiau dėlioti publikacijas – ir gal kas išeis; o jei ne, kaip sako romėnai, ut desint vires, tamen est laudanda voluntas.
Labai panašaus lygio yra Algirdo Pociaus poringės (kalbu manieringai, nes nežinau, kaip pavadinti jokios atomazgos neturinčius pasakojimus, kuriuose apsakomos aplinkybės, nurodomi veikėjai, tačiau veiksmo ir atomazgos nėra). Tarkim, herojus motoroleriu nuburzgia pas savo mokslo dienų bičiulį Antaną, atostogaujantį savo tėviškėje, prie gražaus ežero. Susitikę jiedu geria alų ties parduotuve įrengtoje palapinėje, iš kurios atsiveria gražus vaizdas. Kažkokia žmogysta paprašo jų suvilgyti lūpas, bet herojaus bičiulis piktai jį nuveja. Po kiek laiko žmogysta vėl išlenda ir paprašo gerti, o herojaus bičiulis ir vėl jį nuveja. „Pagaliau Matijošius nuleido galvą ir nudūlino į šalį", – baigiamas vaizdelis („Antanai, duok suvilgyti lūpas"). Panašiai konstruojami ir kiti du pasakojimai – „Miško paslaptys" ir „Senelio draugai", taigi lieka neaišku, nei ką čia vertinti, nei kaip. Trumpai sakant, senelių pasakojimai gal ir neblogas žanras, tačiau jų, kaip ir išimamų dantų protezų, subtilybes reikia išmanyti, o aš nesu specialistas.
Šiek tiek geresnė padėtis „Šiaurės Atė­nuose" – čia randame jaunų poetų Tado Zaronskio, Kristinos Lymantaitės ir Agnės Kardelytės eilėraščių, kurie visi sugrūsti į vieną – septintąjį – savaitraščio puslapį. Paprastai vengiu minėti (ir juolab aptarinėti) tokius popuri, tačiau šįsyk, – ypač jei nekreipsime dėmesio į eilinę Paulinos Drėgvaitės esė (o nekreipsime – teaptaria ją tie, kas mūsuose kūrė eseistikos žanrą), –­ nelabai yra kitos išeities, mat daugiau grožinių tekstų laikraštyje nėra. Kristinos Lymantaitės tekstai įmantroki, truputį griozdiški, pilni siurrealių vaizdinių ir įkyrėjusių kultūrinių aliuzijų. Galima pritarti Emiliui Milkevičiui, kuris savo apžvalgoje teigia manąs, kad siurrealių vaizdų fejerija gali teikti malonumą skaitant šias eiles balsu, – esą todėl autorės turbūt laukianti sėkmė viešuosiuose skaitymuose, – tačiau akivaizdu, kad kelią iš savo poezijos klampynės jai dar reikės surasti. Visiškai kitokia Agnės Kardelytės poezija. Jos eilėraščiams būdingas glaustumas, nuosaikumas, drausmingumas, – taigi Agnė turbūt žengia teisingu keliu (nes tai pripažintos literatūrinės dorybės), nors tinkamai pasinaudoti šiomis priemonėmis jai kol kas dar sunkoka. Mažiausiai abejonių kėlė nepretenzingi, asociatyviai konstruojami Tado Zaronskio tekstai – bet tai tikriausiai dėl to, kad tai jau ne pirmieji į mano akis patekę šio autoriaus kūriniai.
Šiokių tokių pagyrų nusipelno „Nemunas" – Jono Kalinausko eilėraščiai, nors autorius ir nepersistengia mus stebindamas, yra viena įdomiausių kultūrinės spaudos publikacijų šią savaitę, užtat (turbūt) dėsningai greta jos atsiranda ir bene blogiausia publikacija. Apie Aloyzo Tendzegolskio apsakymą „Adomėlis" tikrai negaliu tarti gero žodžio, nes tai nėra literatūriškai stiprus kūrinys, tačiau tai vis dėlto turbūt vienintelis kūrinys lietuvių literatūros istorijoje, turintis nuorodą į konkretų, šiais laikais priimtą įstatymą – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimą Nr. 1407, kuriuo bendrovių įstatų registracija iš savivaldybių perkelta į Registrų centrą. Apsakymas – apie vaiką (paskui – jaunuolį) Adomėlį, kurį knygos autorius sutinka vasarvietėje kas treji metai ir kuris noriai pasakoja apie su korupcija ir negerovėmis kovojantį savo tėtį žurnalistą. Paskutinį kartą Adomėlis atrodo susirūpinęs: tėtės bendrovės (matyt, regioninio laikraščio) neregistruojąs meras, – autorius tiesiog pirštu baksnoja į politinę korupciją. Maždaug šioje vietoje galutinai paaiškėja, kad literatūrinė kokybė autoriui dzin – Aloyzas Tendzegolskis, kuris yra UAB „Merkio kraštas" vadovas ir šios bendrovės leidžiamo laikraščio vyr. redaktorius, tikriausiai siekia kitų, su literatūra visai nesusijusių tikslų...
Šią savaitę pasirodę ir LRS oficiozas „Metai", kuriame – nemažai itin keistų rašinių, kuriuos tikrai būtų sunku pateisinti, jei nežinočiau, kaip sunku artėjant vasarai surasti autorių, galinčių ir norinčių pasiūlyti kultūriniam leidiniui daugiau ar mažiau kokybišką tekstą. Vis dėlto labiausiai nustebino ir – neslėpsiu – prajuokino Rimvydo Stankevičiaus atsakymai į Gintaro Bleizgio klausimus („Tebūsiu prakeiktas, jei poezija neveda aukštyn"), nors pastarieji savo niūriu rimtumu netgi pranoksta atsakymus, – o juk visi žinome, kad niekur šiame pasaulyje nėra mažiau humoro, negu Stankevičiaus požiūryje į literatūrą. Nenorėdamas sugadinti skaitymo džiaugsmo, necituosiu čia tų svaigių, tariamai kuklaus patoso apgaubtų klišių, tačiau negaliu nepastebėti, jog pašnekovų pasaulėžiūra ir pokalbio stilistika nė nekvepia XXI amžiumi.
Savo tekstus šiame numeryje ir vėl publikuoja J. Tumasonytė – šįsyk tai ištrauka iš romano. Nors be galo manieringas būsimojo romano pavadinimas („Romanas") nekelia pasitikėjimo, tekstas tvarkingai suręstas ir lengvai skaitomas, kažin ko naujo, ko nebūtume matę ankstesniuose šios autorės kūriniuose, šiame tekste nėra – taigi ir nesiplėsiu, juoba apie Jurgą ir jos kūrybą ankstesnėse apžvalgose kalbėjau tikrai nemažai. Subtiliai aprašyta zoologijos sodo prižiūrėtojos Dagnės neįvykusi meilės scena su klasioku Jurgiu, ištraukoje yra užuominų, kad autorė pasiryžusi nagrinėti lietuvių literatūroje mažai eksploatuotą homoseksualių santykių temą – Dagnės santykiai su brite Tesa tikrai atrodo daugiau negu draugiški...
Kita dėmesio verta publikacija –­ H. A. Čig­riejaus apsakymai. Tai pabrėžtinai kuklūs, nuosaikiai taupiai parašyti kūrinėliai, o ir sąmojis juose kažkoks griaudus, tarytum pranašaujantis neišvengiamai ateisiantį nelinksmą galą. Apsakyme „Važiuokim namo", pasakojančiame apie paskutiniąsias Juozapo Butkos dienas (kiekvienos jų epicentras – alaus su žentu gėrimo procedūra), taip ir atsitinka: naktį sunegalavęs Butka tesuspėja dukros paklausti, kada bus važiuojama namo, ir netrukus randamas negyvas. Giedra tradicinio kaimo senolio mirtis miesto daugiabutyje, nebesulaukus dar vieno alaus. Antrasis apsakymas kiek kitoks: Sauliui pavedama pasirūpinti, kad aštuoniasdešimtmečio proga Uošvienei pageidavimų koncerte nuskambėtų sveikinimas ir Nelės Paltinienės daina. Sveikinimas nuskamba, tačiau vietoj lyriškos Nelės Paltinienės dainos, iš ekrano pasigirsta „gauruotų vyrukų" atliekama tranki melodija... Saulius sutrikęs, nes... nieko apie tai nežino.
Nors čia pasakojama istorija pabrėžiamai linksma, aštuoniasdešimtmečio baliaus aprašymai nuteikia niūriai, ypač kai visos kitos „Metų" publikacijos taip pat skirtos šiai temai – Ineza Juzefa Janonė toliau aprauda mirusį vyrą (atskirai nebeaptarinėsiu šios publikacijos, nes ji labai panaši į publikaciją „Literatūroje ir mene"), pristatomi anais metais šį pasaulį palikusio molėtiškio Remigijaus Gražio eilėraščiai. Turint galvoj įvykusį, jie praslenka pro akis kaip tiršta migla, o greta publikuojami Jono Mačiukevičiaus „Paskutinieji eilėraščiai" žadina dvilypius jausmus. Apskritai, kai pagrindinėmis eilėraščių temomis tampa dėl orų permainų geliantys kaulai ir „kelionė į Antakalnio kalnelį", vertinti tampa keblu ir net šiek tiek neetiška, juolab kad autoriui dėl literatūrinių dalykų tektų pasakyti ir nemažai karčių žodžių. Kita vertus, atlaidžiau žvelgiant būtų galima ir pasidžiaugti, kad, regis, net ir pačiomis sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis autorius randa jėgų šyptelėti: „Prisėdęs ant akmens mąstau: / Kiek nuėjau / Ir kiek nueiti dar liko? / Kol taip mąsčiau, / Akmuo prabilo: / Dar nueik / Bent lig kito / Akmens."
Vis tiek niūriausiai nuteikia mėnraštyje publikuojama Laimono Inio proza, kurios, žinoma, nevertėtų skaityti nei aptarinėti, jei ne (liūdnas) faktas, kad pastaruoju metu pažvitrėjęs autorius kultūrinę spaudą tiesiog užvertė savo kūriniais –­ kurį spaudinį atverstum, visur jis. (Tiesą sakant, tai truputį stebina. Jeigu jau kultūrinės spaudos redaktoriai yra tokie lojalūs grafomanijai ar net ją palaiko, galėtų bent pasiūlyti naujų vardų arba šio žanro klasikų kūrybos.) „Metuose" Laimonas Inis pristato tris noveles apie žinomas istorines asmenybes (gal autorius mano, kad minėdamas žymūnus pakels savo kūrinių lygį, o gal tiki pats esąs neįvertintasis žymūnas –­ istorija nenutyli kitados jį iškėlus savo kandidatūrą nacionalinei premijai). Pirmoji novelė („Laisvės alėja") skirta Juozapui Albinui Herbačiauskui, „Žaidimų namai" – Albertui Vijūkui Kojelavičiui (šiame tekste ypač daug abstrakčių paistalų), na, o „Stebuklingas tiltas tarp Žaliosios gebenės smuklės ir Baltojo dvaro" – italų kilmės architektui Oleandrui Markoniui, suprojektavusiam neoklasicistinius Trakų Vokės dvaro rūmus. Beje, pastarasis pasakojimas primena padavimą ir turbūt yra geriausiai pavykęs iš visų trijų, yra rišlus, kas Laimono prozai šiaip jau nėra būdinga.
Gegužės 19 d. „Literatūroje ir mene" publikuojamos Emilijos Liegutės novelytės, ypač turint galvoj tą neviltį, kurią išgyvenau skaitydamas ankstesniosios savaitės spaudą, pasirodė visai vykusios – bent tuo aspektu, kad kaimietiško vulgarumo ir netašyto primityvizmo autorė nevynioja į saldainio popierėlį. Pirmosios novelytės („Giraitės kaime") siužetą sudaro pono Burbos vieša paslaptis – pasiligojus žmonai, jis slapčia tratina šios nevisprotę seserį Valerką, o vėliau ir padaro jai vaiką. Trečioje („Mistinė meilė") herojai nerūpestingai kergiasi apsikloję purvinu bulvių maišu, beje, mergina smarkiai sukapota bambalų, kruvinai nusikasiusi; vertas dėmesio pašnekesys ante coitum: „– Ko spoksai? Ar pirmą sykį regi? / – Kur nespoksosi? Maišas nuslinkęs, putė nuoga. / –­ Aš tau parodysiu putę! Gal savo pimpalo neturi kur dėt, kad putės prireikė? / –­ Neturiu!" Ten, kur nelieka vulgarumo, galima sakyt, nelieka ir literatūros – novelė „Meilė rudenį", kurioje kalbama apie jaunuolių, mokinių pasiglamžymą einant į mokyklą (vyksmas, kurį autorė nurodo įgijus pagreitį už žilvičio krūmo, lieka detaliai neapsakytas ir net neįvardytas), atrodo nuobodi ir prėska. Šiaip ar taip, ypač lyginant su tuo, ko tikėjausi – o tikėjausi (neslėpkime) Laimono Inio lygio chaltūros – labai labai neblogai.
O štai Dalios Bozytės publikacija nuvylė. Ji pasirodė bent jau kur kas nevientisesnė, netolygesnė už ankstesniąją, –­ matyt, autorę irgi bus pagavęs nevaldomas publikavimosi šišas. Šiek tiek krūptelėti priverčia gal tik pirmasis publikacijos eilėraštis. Pranašiškos ištarmės kirtis netikėtas, aštrus ir skaudus: „Ką darys tas berniukas? / Išspjaus dar neapčiulptas vyšnias. / Pagraužtas rūdžių nulinguos / į Pluščiausko gėryklą."
Savaitraštyje „Šiaurės Atėnai" nerandame originalios lietuviškos poezijos ir prozos – bet tai, žinoma, geriau, negu publikuoti grafomanus. Poezijos mylėtojams –­ išpažintinė, kritikų netgi ekshibicionistine vadinama Anne Sexton (1928–1974) bei visiems gerai žinomos amerikiečių literatūros klasikės Sylvios Plath poezija, kurią vertė Andrius Patiomkinas. Prozą atstoja kuršėniškio Petro Rakštiko šmaikščios, poetiškos miniatiūrėlės (1 p.), papuoštos paties autoriaus piešiniu, bei Mikalojaus Vilučio „Apologija. Graudulingi laisvę mylinčio žmogaus kalbėjimai". Savo kūrinių esme pavertęs išradingą tuščiažodžiavimą kokia nors tema, Vilutis ir šįsyk nesuklumpa, nors, reikia pabrėžti, jo kliedesiai yra ne tik juokingi ir / ar šmaikštūs, bet ir rimti: „Dievas mane apdovanojo prigimtimi, leidžiančia man galvoti ir suprasti, kad didieji žmonijos išminčiai yra teisūs sakydami, jog darbas yra blogis. Mano gyvenimo tikslai yra glaudžiai susiję su šiuo teiginiu." Beje, Vilučio publikaciją taip pat puošia jo kūrinys – „M. Vilutis dedantis kiaušinį".
„Nemune" – neišskirtinė, tačiau, žinant kontekstą, visai maloniai skaitoma Nijolės Raižytės novelė „Visos vietos užimtos". Tai pasakojimas apie moterį, kuri, sužinojusi (kaip vėliau paaiškės – klaidingą) diagnozę – vėžys, nusprendžia žudytis, tačiau nespėja, nes jos akyse – tarsi vietoj jos –­ nuo tilto nušoka kitas. Greta – žinomo kultūrininko Alfo Pakėno poezijos publikacija. Eilėraščiams nesvetimos praėjusio laiko, vaikystės temos, tačiau nesvetima ir ironija, tam tikras lengvažodiškumas, suteikiantis eilėraščiams skaidrią nuotaiką ir, ką čia slėpsi, retušuojantis kai kur vis išlendantį eilėraščių konstrukcijų negrabumą. Ypač patiko eilėraštis „pavasario nuojauta", kuris pradedamas nuoroda į Kusaitės teroristinius kėslus, o baigiamas štai kaip: „alus buteliuos nemiega / o vynas rūsiuos / nemiega baltuškevičiaus namiegai / visa Kauno gubernija nemiega / nemiega ir pavasaris / žada susisprogdinti". Taip pat nustebino ciklas „pokalbiai su Kristumi Maironio sodne 2005–2007", kuriame poetas užmezga labai neformalų pokalbį su Jėzum – jis net išdrįsta klausti Kūrėjo, ar šis rūkęs.
Savaitraštyje „Literatūra ir menas" publikuojamo apsakymo „Valentinas" autorė skaitytojams prisistato esanti tautodailininkė keramikė, baigusi tuometį Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Nežinia, kiek ši informacija gali padėti suprasti ir įvertinti jos kūrinį, nes suprasti jį ir šiaip nesunku – paralyžiuotas, kalbėti nei judėti negalintis herojus, kuriuo priversta rūpintis žmona Amelija, kamuojasi, nes jam atrodo, kad visi jį apleido. Nors apsakymo eigoje pamažu aiškėja herojų praeityj nebuvus šventąjį (engė uošvę, miegojo su žmonos seserim ir t. t.), tai neapsaugo jo, –­ o ypač mūsų, skaitytojų, – nuo pasibaisėtinai tauraus finalo: giminių baliaus metu susigraudinusi dukra ima jį ir nuskuta, taurių jausmų ištiktas herojus mintyse „garsiai" žada gyvensiąs. Apsakymo kalba dar neįdomesnė už turinį (tiesa, šiuo požiūriu tekstas neišskirtinis – kalba negali pasigirti dauguma šio mėnesio prozos kūrinių), veikėjai – schematiški, nuspėjama veiksmų logika – ir nė kruopelės autentikos, savito požiūrio. Gaila, nes kūrėjos galimybes, kaip jau turbūt įspėjote, vertinčiau šiek tiek aukščiau nei nuliu.
Po šios apyprėskės prozos Alio Balbieriaus poezija – tarytum gaivus vėjas nuo okeano, nors, vaizdingai kalbant, tai greičiau vėjukas nuo Gango. Sakau šitai ne tik todėl, kad paskutinis publikacijos eilėraštis vadinasi „Sapnas Varanasyje". Populiariai „rytietiškuoju" vadinamas požiūris į pasaulį ir save jau seniai yra persmelkęs visą Alio Balbieriaus kūrybą, todėl nėra skirtumo, apie ką autorius rašo – ar apie dulkes Varanasyje ar mini lietuvišką snaigės kristalą, kurs auga debesy – vis vien tarp eilučių styros išlindusios sinkretiško „rytų dvasingumo" ausys: „Plentas į niekur, kaip ir visi keliai; kelionių žemėlapiai meluoja, nes visi šunkeliai ir greitkeliai tėra į niekur: iš niekur į niekur."
Vis dėlto tikru „nušvitimu" padvelkia ne Balbieriaus poezija, o Kęstučio Navako „laiškai Gibranui" savaitraštyje „Šiaurės Atėnai" (Nr. 16). Gražiai, jautriai parašyti tie laiškai, apstu juose poetinių blyksnių ir įžvalgų, bet visa tai paskęsta kaži kokioje tuštumoje, totaliame niekyje – nežinia, kam visa tai, kodėl. Buvo šovusi mintis, gal Navakas šitaip nori pasakyt, kad laiškų adresato (tiksliau – adresatės) nėra, ji išnyko arba jos nebuvo, –­ šitai gal bent kiek pateisintų keistą laiškus apgaubusią savitiksliškumo aurą, juolab kad jų trapus poetiškumas vietomis virsta negrabia klejone, naiviu veblenimu, –­ bet ne, kurdamas Mei Ziadah laiškui Kahliliui Gibranui, t. y. herojės laiškus poetui, kuris, anot Vikipedijos, yra trečias geriausiai parduodamas autorius pasaulyje po Šekspyro ir Laodzi, Navakas turbūt siekė daugiau: simboliškai (tekste) įlindus į moters kūną, bylant moters lūpomis, bijau, jo norėta užkalbėti tikrovę ir susigrąžinti prarastą... Be abejo, tai aukštasis pilotažas, kurio principų neišaiškinsime, tačiau čia tikrai veikia ir visiems mums gerai pažįstami mechanizmai –­ reikia būti išgėrus...
16–17 savaitraščio „Nemunas" numeryje įsikūrė tikras bepročių kampelis – bent jau Mato Grubliausko prozos tekstas „Dievo monologas" neabejotinai yra karščiuojančios sąmonės arba tikrai kuklių literatūrinių gebėjimų (nesinorėtų manyt) produktas. Ateistinių klišių grūste prigrūstas tekstas atskleidžia Dievo (pasakojama pirmu asmeniu, todėl – monologas) kančias, kurias šis patiria suvokdamas, kaip kvailai elgiasi religiosai, kaip beprasmiškai šie garbiną ne tą, ką reikia, ir ne taip, kaip reikia... Dievulis netgi svarsto, kokiu čia jam geriau būti – monoteistiniu ar politeistiniu. „Nenoriu būti monoteistinis, lyg sirgčiau raupsais ar many būtų įsikūnijęs koks demonas, lyg būčiau išvarytas už miesto vartų. (...) O jei ir politeistinis? Kas pripažins mane tokį? Kas norės tokio netinkančio įsipareigoti, net politeistams mitinių reikalavimų neatitinkančio Dievo?"
Nuo šio nevykusio kūrinėlio neatsilieka Deivido Preišegalavičiaus apsakymas „Prezidentės pusryčiai", nors jis netgi turi tam tikrą siužetą, logiką (tiesa, šleivą), ir vietomis netgi priverčia šyptelėti: prezidentės sekretorė Engelina sunerimsta, kad įprastinė jos Ekscelencijos ryto meditacija, įprastai pabaigiama trim ilgais, pratisais bzzzz garsais, neplanuotai užsitęsė penkiomis minutėmis, ir eina jos ieškoti. Paaiškėja, kad jos Ekscelencija Sofija Liktenė (nuo „likti ten"?), žurnalistų esą lyginama su kaimyninės šalies prezidente Fidelėja Kašolenko (!!!), sode valgo ledus. Staiga Engelina prisimena, kad šiandien –­ kovo 11-oji, ir sutrikusi išmeta iš rankų padėklą su pusryčiais. Laimei, prezidentė nekreipia į tai dėmesio – ji išpučia orą ir nurodo Engelinai suruošti premjerui (šis nefigūravo apsakyme) dovanų sardinių dėžutę ir perrišti ją kaspinu...
Tai tiek pastabų apie balandžio skaitymus. Kaip matėme, pavasarėjant ne visiems sekėsi išsaugoti literatūrinę kokybę, ne vienas vėliau nustebs, kad ir kitais metų laikais jų kūriniai ne geresni. Dėl to neturėtume krimstis, viskas susitvarkys, – tik reikia elgtis ryžtingai. Imkime pavyzdį iš Rosanos Lukauskaitės, kuri „Šiaurės Atė­nuose" rašo: kurią nors dieną išsirisiu iš šito poetinio / kokono ir virsiu druge sau pačiai.
Sėkmės!