Ką verta ir ko neverta skaityti kultūrinėje spaudoje

0. [vietoj įžangos]

Kodėl 17? Hmm, atsakyti nelengva.

Bene prieš dvidešimt metų glamūriškas Vilniaus bastūnas Nikodemas į pažįstamų dailininkų dirbtuvę atsivedė „kokių septyniolika mergaičių". Nuo to laiko skaičius 17 man simbolizuoja protu dar aprėpiamą, bet itin prisirpusią daugybę (ypač kai pamėginu įsivaizduoti tas 17 mergaičių ankštame kambarėlyje, kur toji studija įsikūrusi).

Septyniolika yra psichologiškai „labiausiai atsitiktinis skaičius". Paprašyti nurodyti atsitiktinį skaičių intervale nuo 1 iki 20, jį pasirenka daugiausiai žmonių. Tokiu skaičiumi septyniolika dažnai įvardijamas ir pusiau humoristinėje matematikų ir informatikų literatūroje.

Hokizme, kurį praktikuoja nemažai literatūrinės bendruomenės narių, skaičius septyniolika yra garbinamas kaip vienas gražiausių esminio skaičiaus 102 dalmenų. (Skaitytojai, būkite budrūs: tai ne hokizmas susijęs su Navaku, knygos „100 du" autoriumi, bet Navakas su hokizmu.)

Skaičius 17 šiame kontekste visai nesietinas su sovietmečiu labai paklausiu filmu „Septyniolika pavasario akimirkų" apie drąsų tarybinį žvalgą Maksimą Isajevą (Štirlicą), dirbantį Himlerio vyriausiojoje būstinėje, nors tam tikrais požiūriais būtų galima teigti, jog lietuvių literatūros skaitymas ir literatūrinių paskalų klausymas turi šį tą bendro su klasikiniu šnipinėjimu.

Septyniolika – tai savotiška Prokrusto lova, mat nuolat reikės sąrašą dirbtinai ilginti arba (tikiuosi, gerokai dažniau) žiauriai ir negailestingai trumpinti. Skaitytojai ir autoriai turės dar daugiau motyvacijos laikyti mano sprendimus neteisingais, o sąrašą – atsitiktiniu.

Taip pat būtų protinga manyti, kad, suteikęs sau progą dvejoti, aš dar labiau apsisunkinsiu ir taip nelengvą apžvalgos rašymo procesą ir sukelsiu liūdesį autoriams (juolab kad į simbolinį septynioliktuką šįkart drąsiai įtraukiau ne tik originalius grožinės lietuvių literatūros tekstus, bet ir vertimus, straipsnius ir t. t.), tačiau juk istorija, anot XVI tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatorių, yra įdomesnė, kai ji – detektyvas.

Kad ir kaip ten būtų, laikas, kai dar vis nesu gavęs pinigų (žr. „Kultūros leidinių kreipimasis", „Literatūra ir menas", Nr. 4, „Šiaurės Atėnai", Nr. 2, „Nemunas", Nr. 3–4) už gruodžio apžvalgą (o panašu, kad kol kas negausiu ir už apžvelgtą sausį), yra tinkamas eksperimentams. Jei jau esi verčiamas nemokamai perkėlinėti rąstą iš vienos vietos į kitą, norisi tai daryti išradingai.
P. S. Sąrašas sudarytas atsitiktine tvarka.

1. [Alherd Bacharevič. „Mirtis. Alkoholizmas". Vertė M. Burokas. –­ „Šiaurės Atėnai", Nr. 1]

Alherdas Bacharevičius (g. 1975) – žinomas baltarusių rašytojas ir vertėjas. Savaitraštyje publikuojami tekstai paimti iš knygos „Mažoji Bacharevičiaus medicinos enciklopedija" („Малая мэдычная энцыкляпэдыя Бахарэвіча", 2011). Į ją buvo surinktos esė, 2010–2011 m. skaitytos baltarusių „Laisvės radijo" („Радыё Свабода") eteryje. Nedrįsčiau sakyti, kad šie kūriniai nubrėžtų mums kokius nors naujus, mūsų literatūroje savo laiku neišryškėjusius horizontus, veikiau atvirkščiai, – jos, ypač esė „Alkoholizmas", mus pasiveja tarytum LRS kavinės „Suokalbis" klestėjimo laikų atšešėlis, vaizdinių ir potyrių, gerai pažįstamų iš gariūninio šalies istorijos raidos etapo, koncentratas. Kažkur (ar tik ne naktiniame traukinyje Vilnius–Klaipėda) tai jau matyta: girtų marozų pilnas vagonas, beprasmė, tačiau svaigi paties apdujimo garbinimo šventė. Autorius visa tai aprašo sodriai, įtaigiai, su deramu pakylėtumu – taip, kaip paprastai prie lūpų keliamas naujas butelis.

Nors, artėdama vidurio link, šioji esė gerokai nusivadi, o autorius užsižaidžia protingais samprotavimais, geras įspūdis lieka, – skirtingai, nei paskaičius kito baltarusių rašytojo Vladzimiro Sciapano kūrybos („Kai žuvys nekimba"), publikuotos tuose pačiuose „Šiaurės Atėnuose" (Nr. 1). Kuklios ir neva mąsliai šmaikščios miniatiūros yra vertingos bene tik tuo, kad šiuo tekstu kaip vertėjas iš baltarusių kalbos debiutuoja jaunasis poetas Tomas Petrulis. Galbūt jam kada nors atei­tyje bus lemta išversti ką nors iš tų puikių dalykų, kuriuos savo straipsnyje („Šiuolaikinė baltarusių literatūra kaip vertimo objektas: knygų naujienos ir literatūriniai apdovanojimai", „Šiaurės Atėnai", Nr. 1) mini poe­tas, vertėjas, beje, ir geras Lietuvos poetų bičiulis Andrejus Chadanovičius.

Jeigu vis dar nemanote, kad baltarusių publikacijų sausio mėnesį per daug –­ Ales Razanau lietuviškai parašyti (!!!) punktyrai „Sraigė iškelia ragelius" („Metai").

2. [Alvydas Šlepikas. „Geda ir juodas besmegenis". – „Metai", Nr. 1]

Žurnalo „Metai" įžanginis tekstas –­ ir vėl puikus. Tai rašytojo įspūdžiai iš Rygoje anų metų pabaigoje vykusių prozos skaitymų („Prozas lasījumi") –­ lengvabūdiškas, šiek tiek viešus rašytojų ritualus pašiepiantis tekstas, kuriame apstu absurdiškų detalių (tarkim, pasakojimas apie tai, kad Latvijos nacionalinės bibliotekos stogą kai kas Rygoje visiškai rimtai laiko... NATO radaru) ir sąmojo, bet kuris labai aiškiai parodo mūsų sukurtų literatūros verčių reliatyvumą: iš Latvijos sostinės knygyno lietuvių literatūra atrodo esanti visiškai kitokia. (Ar kas nors esate girdėję lietuvių rašytoją Jurgą Adomo? Pasirodo, bestselerių autorė, ją leidžia Lietuvoje „Obuolys"...)

3. [Undinė Radzevičiūtė. „180". Romano fragmentai. – „Metai", Nr. 1]

Kadangi šio teksto rašymo metu romanas jau pasirodęs knygos pavidalu, rekomenduodamas šią ištrauką, jaučiuosi šiek tiek kaltas – turėčiau raginti jus skubėti į knygyną. Jeigu net ir tame pačiame „Metų" žurnale būčiau radęs bent ne itin vidutinišką kito autoriaus novelę ar romano fragmentą, būčiau mielai siūlęs jums jį; deja, popieriai pras­ti: jaunasis Augustas Sireikis rašo lyg jam būtų aštuoniasdešimt ir visą gyvenimą būtų skaitęs tik Granauską („Ant Dievulio peties"), Sandros Bernotaitės novelė „Labanakt vaikučiams" visiškai indiferentiška, ir, tiesą sakant, mane, kaip lūkesčių pilną skaitytoją, šiek tiek įžeidžia – kaip čia taip išeina, kad creative writing profesionalės, besidalijančios išmintingais patarimais savo puikiame tinklaraštyje grafomanija.lt, grožinis tekstas toks prėskas ir primityvus?

Antra priežastis, kodėl abejojau rekomenduoti Radzevičiūtę, tai jos pasakojimo būdas – keli puslapiai teksto, net jei sakiniai juose bus žaismingi ir gražūs, o stilius, kaip įprasta, lakoniškas ir taiklus, nieko mums nepasakys apie kūrinį (arba pasakys nebūtinai tai, ką turėtų). Iš pažiūros: nieko naujo. Ryškūs, vos keliais štrichais išrašyti personažai, iki primityvios schemos supaprastintos (matyt, dėl to, kad nesunkiai būtų galima joms primesti „apsisukimo 180 laipsnių kampu logiką") gyvenimo istorijos.

Šie žaidimai (kurie – tikiu – yra platesnio sumanymo dalis) fragmentuose nuskamba primityvokai, nors neturiu abejonių, kad nūdienos laike (ir literatūros lauke) jie laikytini šiuolaikiška elegancija.

P. S. Dar vienas paskaitomas prozos tekstas „Metuose" vis dėlto yra – tai Mykolo Saukos „.lt". Skaitydamas pagalvojau, kad šiam autoriui kenkia... šmaikštumas. Išmetus nejuokingus ir nelabai skoningus bajerius, Mykolo kūryba taptų malonesnė skaityti. „.lt" – dirbtinokai linksmas tekstas apie couchsurfingo iššūkius, nuotykius Paryžiuje ir tautinį identitetą. Jis itin manieringas, dalis dialogų –­ ne lietuvių kalba. Aišku, tai ne problema. Man veikiau pritrūko kažkokios bendresnės prasmės, –­ nes dabar tekstas atrodo tuščiaviduris. Tačiau reikia pripažint, kad autoriaus kūrybos, kiek aš jos skaičiau publikuojamos kultūriniuose leidiniuose, kontekste šis rašinys atrodo tikrai neblogai, ir trūko išties nedaug, kad jis būtų nusipelnęs savo vietos „septynioliktuke".

4. [Agnė Mackevičiūtė. „Hipsteriai mirė. Tegyvuoja fohema". –­ „Nemunas", Nr. 3–4]

Fantastiškas tekstas apie šiuolaikinius Londono hipsterius, netikėtai išaugusius vaškuotų ūsų ir patrūnijusių spausdinimo mašinėlių madas ir ėmusius agresyviai medžioti „gyvūnų kankintojus". Parašyta lengvai, elegantiškai, šmaikščiai, įterpiant į tekstą lyčių studijų profesorės Jami Weinstein svarstymus apie patį hipsterystės fenomeną. Ne tik įdomu, bet ir naudinga – ką žinai, kada ir kokiu pavidalu iššaus Lietuvoje savo pačiu neapibrėžčiausiu pavidalu klestinti hipsterystė. Turbūt daugeliui kyla klausimų, ką reiškia žodis „fohema"? Angl. Fauxhemian – žodžių „faux" ir „bohemian" dūrinys. Pasak internetinių slengo žodynų, tai žmogus, kuris rengiasi bohemiškai, nors yra milijonierius!

5. [Rimas Užgiris, poezija. –­ „Šiaurės Atėnai", Nr. 2]

Niujorkiečio poeto, vertėjo, nūnai VU dėstančio literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą, publikacijai tekstus vertė net trys autoriai: M. Burokas, D. Norkūnas ir A.Pilkauskaitė. Tai miesto vaizdų pilni pasakojimai, plūstantys refleksijų ir įvaizdžių, tarp kurių dominuoja vanduo, ledas, srautu ir iki pabaigos pamažu išgrynėjantys iki lakoniškos įžvalgos (ištaros), įžodinančios ankstesnėse eilutėse sirpusią jausmo patirtį: „Mes derame prie šių nuotrupų, / tai namai – patinka jie mums ar ne" („Šis tas apie Vilnių"). Rasime čia ir prisiminimų klodą („Prieš vėją"), ir apmąstymų žmonos, tapytojos Monikos Furmanavičiūtės dirbtuvėje („Net mirtis").

6. [Karolis Baublys, poezija. –­ „Literatūra ir menas", Nr. 1]

Šimtą metų nematyto ir negirdėto Karolio Baublio poezijos publikacija skamba kaip vientisa odė mylimajam (palyginimas su „Giesmių giesme" yra kraupiai banalus, bet čia praktiškai neišvengiamas, nors nemanau, kad autorius šį ryšį būtų kryptingai pabrėžęs). Man įspūdingiausi eilėraščiai – „Prasilenkiančios valtys", „Trys mėnesiai", nors visa publikacija yra tarytum vienas masyvas, ir ją skaityti derėtų vienu sykiu. Egzistencinis patosas čia dera su tyru laukiančio meilužio sentimentalumu, o geidulingumas –­ su vaikystės svaja: „šviesos arka / kurianti skliautą virš laiko properšos / vaiko kūnas / virstantis vyro kūnu" („Laiko properša"). Kruopščiai po kiekvienu tekstu parašytos datos aiškiai yra pačiam autoriui svarbios, jos tarsi išduoda, kad tekstai viduje susaistyti su tam tikromis laiko aplinkybėmis ir geografinėmis kategorijomis, tekste tarytum pabrėžiančiomis mylimojo fiziškumą.

Išmušė homoseksualų valanda lietuvių poezijoje? Super!

7. [Ramunė Bleizgienė. „Savirefleksija Nr. 4". – „Šiaurės Atėnai", Nr. 2]

Tai ramus, paprastas, banaliai kalbant – nuoširdus tekstas, išvengiantis didžiajai daliai mūsų eseistikos būdingo „kasdienybės permąstymo", kuriuo dažniausiai dangstomas tikrų tikriausias neturėjimas ką pasakyti. Ramunė ramiai kalba apie savo patirtį, vaikštant mažo miestelio gatvėmis, ir neįkyriai lygina ją su indiferentiška dūzgiančio miesto būtimi. Tiesą sakant, nėra reikalo vargintis ieškant žodžių apibūdinti šį tekstą –­ tą geriausiai padarė pati autorė: „Šis jau daugiau nei penketą metų audžiamas kasdienių susidūrimų, pasilabinimų, pamažėle po kruopą renkamų šių žmonių gyvenimo detalių tinklas suima mano pabiras dienas į viena."

8. [Bartė Kuo, poezija. – „Literatūra ir menas", Nr. 5]

Prisipažinsiu, prieš įtraukdamas į septynioliktuką Bartę Kuo (kaip suprantu, „Kuo" yra trumpinys nuo Kuolytės), ilgokai dvejojau – jaunoji poetė vis dar yra pačioje pirmojoje literatūrinių ieškojimų fazėje, kurioje originalumas sugeba būti atsitiktinis, o eilučių pastumdymą norisi vadinti maištu. Tačiau visas grožis ir yra čia, kadangi Bartė viso to nedaro. Net ir labai jaunatviškus minties posūkius ji žodžiais perteikia solidžiai ir taktiškai, tarsi pati kovodama su tuo, ką aš (tebūnie man atleista už eidžizmą) pavadinau „jaunatviškumu". Kiekvienam bent šiek tiek literatūrinės nuovokos turinčiam skaitytojui bus aišku, jog autorė –­ raštinga, mąstanti būtybė, iš kurios ateityje galima tikėtis tikrai nemažai.

9. [Arno Jundze. „Kaip nužudyti ponią Ceciliją Bočas? Kaip mokytoja pensininkė Mina Karkls kriminalinį autoritetą apstūmė". Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius. – „Metai", Nr. 1]

Labai smagūs ir labai juokingi latvių prozininko, kultūros žurnalisto, televizijos laidų vedėjo apsakymai apie savotiškas nuosavybės grąžinimo istorijas Latvijoje. Panašios politinės ir ekonominės sąlygos leidžia mums nesunkiai įsivaizduoti panašias istorijas nutinkant ir Lietuvoje. Tai ir puikus laisvalaikio skaitalas, ir puiki literatūra viename. Kai kurie nuotykiai, – reikia sutikt su autoriumi, – verti Holivudo.

10. [Anna Arno. „Gyvenimo triumfas ir mirties triumfas". –­ „Šiaurės Atėnai", Nr. 2]

Išsamus Niujorko meno instituto (Institute of Fine Arts) absolventės, meno istorikės, eseistės, vertėjos pasakojimas apie Britų muziejaus Londone parodą, skirtą Pompėjams ir Herkulanėjui, yra tikrai vertas dėmesio. Autorę itin džiugina pikantiškos scenos (tarkim, marmure išraižytas Pano ir ožkos lytinis aktas; Panas laiko ožką už barzdos ir meiliai žvelgia į ją), bet nelieka nepastebėti ir paprasti kasdienybės niuansai, liudijantys tų paprastų žmonių panašumą į mus (ir tuo pat metu begalinį skirtingumą). Šis tekstas – būtent apie šią sunkiai apčiuopiamą takoskyrą.

11. [„Apie tai, kas vadinama įvaizdžiu, niekuomet negalvojau". Interviu su A. Mikuta, kalbino N. Butnoriūtė. – „Nemunas", Nr. 3–4]

Šios pozicijos tikriausiai nebūtina labai komentuoti: žinomą poetą, neseniai apdovanotą LRS premija, kalbina jauna nemunietė Neringa Butnoriūtė. Tiesą sakant, labai jaukus ir mielas interviu, –­ gal tik trumpokas (nors gal tik man, jaučiančiam simpatiją ilgiems skaitiniams, jis atrodo trumpas). Pokalbis sukasi daugiausia apie knygas, literatūrą. „Pavykęs kūrinys yra toks, kurį malonu skaityti ir gauti emocijų bei informacijos. Nepakanka jausmingumo, grožio pajautų ir įspūdžių, man reikia ką nors sužinoti. Visada sakiau, kad literatūra pirmučiausia privalo būti įdomi, sugestyvi", – ko jau ko, o paprastumo iš autoriaus tikrai galima pasimokyti.

12. [Julio Cortazar. „Slaptieji ginklai". Vertė Alma Naujokaitienė. –­ „Literatūra ir menas", Nr. 1]

Keista rekomenduoti literatūros klasiko kūrinį, tarsi ir be to nebūtų aišku, kad skaityti jį verta. (Aišku, yra didelė tikimybė, kad būsite skaitę jį kokia nors kita kalba.)

13. [Tadeusz Konwicki. „Kodėl žmonės turi skaityti, jei dabar visi puikiai rašo". Pagal Katarzynos Janowskos interviu („Polityka", 2005, Nr. 16) parengė Rimvydas Strielkūnas. – „Literatūra ir menas", Nr. 3]

Šis tekstas skirtas atminti sausio 7 d. mirusį lenkų rašytoją ir režisierių Tadeuszą Konwickį, nemažai rašiusį apie Lietuvoje prabėgusią vaikystę ir jaunystę (gimė 1926 m. Naujojoje Vilnioje). Lietuviškai išleisti romanai „Šių dienų sapnininkas" („Vaga", 1968) ir „Mažoji apokalipsė" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001). Įdomus pokalbis apie literatūros reikšmę ir paskirtį (gal tai skamba ir banaliai, bet pokalbis anaiptol toks nėra). Tame pačiame savaitraščio numeryje galima rasti ir Konwickio romano „Požeminės upės, požeminiai paukščiai" ištrauką (vertė R. Strielkūnas).

14. [Valentinas Sventickas. „Draugužis. Iš gurinių". –­ „Šiaurės Atėnai", Nr. 1]

Rodos, dar vakar nebūčiau patikėjęs, kad rekomenduosiu skaityti Valentino Sventicko gurinius – gal tas ciklas, autoriui gavus nacionalinę premiją, pagerėjo? Tiesa, yra ir objektyvesnių priežasčių –­ guriniai pagaliau ne apie Granauską ar jo rakandus, o apie kažkokį gauruotą Antakalnio padarą, kurį jis, eidamas į darbą, kasdien sutinkąs (dabar jau turbūt reikėtų sakyti „sutikdavęs", mat į darbą Sventickas nebeina –­ jo kabinete LRS šeimininkauja Arnas Ališauskas). Skaitydamas tas pastabas, norom nenorom pasiduodi svarstyti, kas ta Valentino kolegė, rytais jo sutinkama Kosciuškos gatvėje. Ir ką ten, ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, veikė džinsais švysčiojąs Julius Sasnauskas.

15. [Kitahara Hakushū. „Juodasis kiparisas". Vertė Alfonsas Andriuškevičius. – „Šiaurės Atėnai", Nr. 1]

Nepasitikiu (tiksliau – jaučiuosi nesuprantąs) rytiečių poezija, – čia tas atvejis, kai tekstą renkiesi pagal vertėją, neabejodamas, kad jo pasirinkimas bus tikrai geras.

Kitahara Hakushū (1885–1942) –­ tradicinių japoniškų žanrų modernizatorius, kurio gyvenimo pradžią gaubia kone mitiniai pasakojimai: atseit būdamas trejų iš nusivylimo gyvenimu būsimasis poetas mėginęs nusižudyti, o ketverių – žingsniavęs gatve traukdamas cigaretę.

Nedrįstu teigti, kad šio kūrėjo vaizdinija ir joje atsispindinti gyvenimo filosofija bus artima daugeliui skaitytojų, bet gražu. Gražią dieną dažnam skaitytojui to gali ir užtekti.

16. [Benas Tarkeris. „Paminklas". –­ „Literatūra ir menas", Nr. 4]

Tai labai sunkus pasirinkimas, nors nėra abejonių, jog savaitraštyje sausio mėnesį tai stipriausias prozos tekstas. Živilės Galdikienės „Tandemas" ir „Šokantis gyvenimą" (Nr. 1) – beviltiški, Perpetuos Dumšienės kūrinys „Vargonų koncertas Florencijoje" (Nr. 5) turėjo būti negailestingai atmestas, savo paties teksto („Kelionė", Nr. 2) vertinti negaliu. Vienintelis rašinys, galėjęs mesti iššūkį Beno Tarkerio „Paminklui", skandinamam itin nerangių ir neįtikinamų dialogų – N. Timinskaitės „Gobelenas"(Nr. 3). Timinskaitė rašymo darbą – sąmoningai sakau „darbą", nes noriu pabrėžti, kad tokiam tekstui suręsti nereikėjo nė kruopelytės talento –­ atlikusi tiksliai pagal savo galimybes, ir tai, kad tekstas atrodo išplėštas iš kokio sovietinio literatūros vadovėlio, jo pernelyg nesugadina, – prėskam tradiciškumui mūsų kraštuose durys visuomet atviros, ir su juo galima būtų nueiti gana toli. Tiesą kalbant, tekstas, kurio centre – nepageidaujamas (ir, žinoma, nesantuokinis) kolūkietės Anelės nėštumas, būtų galėjęs pretenduoti į „kolūkinės gyvenvietės literatūros" elitą, tačiau autorė neišlaiko siužetinės įtampos, ir antroje pusėje apsakymas sugriūva. Taigi lieka jau minėtas gudragalviškas Beno Tarkerio tekstas, pasakojantis miestelio buvusio bibliotekininko, kurį protagonistas aptinka sėdiniuojantį prie paminklo sau pačiam, istoriją. Gal vieta septynioliktuke šiam autoriui yra ir per didelis avansas, vis dėlto reikia sutikti, kad tekstas yra originalus, o nuosekliai papasakota istorija šio mėnesio prozos kontekste yra tikrai daug.

17. [Mindaugas Kirka, poezija. –­ „Literatūra ir menas", Nr. 4]

Mindaugo Kirkos poezija per indiferentiška, kad lengvai sektųsi apčiuopti jos savastį, – nors jei jam šioje srityje tektų rungtis, tarkim, su Daiva Bradaityte („Literatūra ir menas", Nr. 3), pergalė būtų garantuota. Tai stebėtojo, gamtos judesiuose įžvelgiančio laiko slinktį, tekstai, sklidini – kas sausio mėnesį gal šiek tiek netikėta, ar net paradoksalu, – vidurvasario tuštumos, kurios prieglobstyje autoriui gera puoselėti būties visuotinumą (ir turėti mylimąją). Čia – nieko įdomaus, taip į pasaulį žvelgė daugybė kitų poetų. Tačiau šioje poezijos dainių ir nevykėlių išvažinėtoje magistralėje Mindaugas elgiasi itin kukliai ir jam, regis, pavyksta kone susilieti su aplinka, išlikti maksimaliai nepastebimam ir net neapčiuopiamam. Ar to užtenka, kad galėtume teigti girdį įdomaus poeto autentišką balsą? Kodėl gi ne?