„Pasiklydusios kulkos: karo metadienoraštis“ – naujausias poeto Vainiaus Bako eilėraščių rinkinys, į kurį sudėti nuo karo Ukrainoje pradžios kasdien rašyti ir feisbuke skelbti eilėraščiai. Kol kas kultūrinėje spaudoje knyga išsamiau aptarta nebuvo, tačiau tame pačiame socialiniame tinkle ji ir jos autorius jau spėjo sulaukti dėmesio. Ir teigiamo, ir neigiamo. Dauguma aptarinėjusių šį rinkinį komentavo tą patį aspektą, ir tai nėra knygos kokybė. Tiek giriantys, tiek peikiantys labiau telkėsi į kontekstus, todėl, drįstu teigti, nebuvo pakankamai objektyvūs pačiai kūrybai. 

Vieniems „Pasiklydusios kulkos“ – eilėraščių rinkinys, glaudžiai susijęs su karu Ukrainoje, – pasirodė neskoningas. Esą net kai kurie ukrainiečių poetai nedrįsta imtis karo temos, o štai V. Bakas sau kasdien eiliuoja ir dar knygą išleidžia. Šią nuomonę gerai apibendrina Gintaro Grajausko tekstas, anot jo, „rašyti eilėraščius apie karą, esant toli nuo jo, kažkaip nepadoru. Lyg rašytum šiurpius reportažus iš fronto saugiai sėdėdamas užnugaryje“ („Metai“, Nr. 7, 2022). O V. Bakas taip ir rašo. Keliuose eilėraščiuose lyrinis subjektas yra karys. Vienas jų pavadintas „8-oji karo diena“. Gali kilti įtarimų dėl bandymo pasididinti savo sociokultūrinį kapitalą. Ir vėl norisi cituoti G. Grajauską: „Karo metu lyg ir nebūtų labai sudėtinga parašyti ką nors kertančio per emocijas, manipuliuojančio. Sukrėsti skaitytoją. Nes, kaip kadaise sakė vienas toks lietuviškos žurnalistikos veikėjas, iš protingų tiražo nesurinksi. Reikia manipuliuoti minia.“ Tiesa, man V. Bako kūryba atrodo nuoširdi. Kita vertus, ar svarbu, kokie rašymo motyvai, jei kūriniai, tarkim, genialūs? 

 

Vainius Bakas. „Pasiklydusios kulkos“. Dailininkas Rokas Gelažius.  – V.: „Slinktys“, 2023. 

 

Giriantieji „Pasiklydusias kulkas“ kalba apie panašius dalykus, kaip ir kritikuojantys, tik atvirkščiai. Minia vertina V. Baką už valią, ryžtą, ištvermę rašyti apie karą. Vienas ryškiausių tokių pagyrų pavyzdžių – knygos redaktoriaus Gintaro Bleizgio viešas feisbuko įrašas (2022-02-24). Jame G. Bleizgys teigia, kad autorius „yra visa galva aukščiau bet kokių redaktorių ar leidyklų“, kad „reikės ne vieno mėnesio ir gal ne vienerių metų, kad priimtume šį šedevrą“. Nuo galimos kritikos apsidraudžiama paminėjus pavydą. Redaktorius net pradeda ruošti dirvą Sigito Gedos įsteigtai Jotvingio premijai. Tokią panegiriką komentare teisingai pašiepė kitas jaunas kritikas Eimantas Garšauskas: „Geda kape vartos.“ Kiti komentuotojai kalba ne mažiau saldžiai, antrina G. Bleizgiui. „Nežinau, ar dar kas galėtų išlaikyt. Tiesiog stebėjau kaip misiją neįmanomą... Maniau, tai neištveriama... Ir iki dabar negaliu patikėti.. Aš būčiau numirus“, – komentuoja poetė Erika Drungytė. Kiti stebėjosi, kaip autoriaus neužvaldė inercija. Esą V. Bakas atliko darbą, kurio paprastas poetas atlikti negalėtų. „Reikia galvoti ne apie Jotvingių, o apie tarptautines premijas“, – replikuoja skaitytoja. Giriančiųjų stovyklai būdingas poeto (bendrąja prasme) galios išaukštinimas. Knyga vertinama karo žiaurumų kontekste. Šio fakto apakinti komentatoriai įsivaizduoja, kad V. Bakas parašė šedevrą.

Atrodo, poetas sulaukia kritikos už tai, kad rašo. Pagyrų sulaukia už tą patį – kad rašo. 

Kurios pozicijos laikausi aš? Nė vienos. Man nesvarbu, kad autorius nėra karys, nėra buvęs fronte, kad gyvena Lietuvoje. Juk V. Bakas rašo poeziją, o ne dokumentiką. Bet nepulsiu poezijos garbinti ar atlaidžiau vertinti vien todėl, kad poetas metus kasdien rašė po eilėraštį jautria tema. Ši veikla nėra žygdarbis. Knygos vertės ji nenulemia. Iš šios perspektyvos į eilėraščių rinkinį „Pasiklydusios kulkos“ ir pažvelgiau. 

V. Bakas yra gabus poetas, todėl dauguma „Pasiklydusių kulkų“ eilėraščių, ypač jei juos vertini feisbuko aplinkoje, patenkinami. Tekstuose nėra itin gilios minties, eksperimentų ar inovacijų. Paliečiamos kovos, mirties, vilties, tikėjimo, meilės ir kitos temos, kurių būtų galima tikėtis su karu siejamoje kūryboje. Trumpai tariant, truputį šabloniška, bet neprastai sudėliota poezija. Tam tikrai auditorijai tokie jausmus suvirpinantys, gražiai surimuoti eilėraščiai patinka, jie praturtina naujienų srautą, o tai laikau teigiamu reiškiniu, nes socialiniai tinklai kupini išties prastos kūrybos. Rinkinyje yra net labai gerų tekstų, stiprių eilučių. Tačiau, vertinant knygą kaip visumą, trūkumai užgožia stipresnes vietas. 

V. Bakas daug skolinasi iš poezijos tradicijos. Tai nieko blogo, Aidas Marčėnas kažkur rašė ar sakė, kad nemėgsta išradinėti dviračio, jam patinka dviračiu važiuoti. Tačiau V. Bakas skolinasi ir svetimu dviračiu numina tiek, kad, atrodo, iki karjeros galo tos skolos neišsimokės. Net jo vaizduojamas karas gana archajiškas, vis atsiranda kardų, kalavijų, iečių, skydų, šarvų. Akivaizdžių nuorodų į realius įvykius nedaug, bet tai dar ne trūkumas. Skaitant eilėraščius vieną po kito tampa akivaizdu: poetas nebeturi ko pasakyti, todėl jam tenka skolintis anksčiau kitų rašytojų sukurtus dalykus, visiems žinomas istorijas, žongliruoti tais pačiais tropais, simboliais. Kad nepritrūktų žodžių, V. Bakas imasi taktikų (nebūtinai sąmoningai, galbūt taip išeina savaime), kurias vadinu triukais. Būtent dėl šių triukų akivaizdumo knyga tampa nepaskaitoma akylesniam ar aukštesnius lūkesčius turinčiam. 

Skaitant nuolat juntamas déjà vu. Vėl minimas vynas? Ir vėl avelės? Ir vėl vėjas? Kyla įtarimas, kad vaizdiniai vis kartojasi. Suskaičiavęs supranti, kad taip ir yra – autorius piktnaudžiauja tam tikrais žodžiais. Kalbu ne apie kelis pasikartojimus, o apie dešimtis kartų. Viso V. Bako arsenalo necituosiu, bet štai ištraukos su vynu: „vynas prieš kraują laimi“ (p. 11), „vynas vandeniu virsta“ (p. 16), „reikia bene statinės pačio stipriausio vyno“ (p. 18), „pagirdyti Tavo vynu“ (p. 22), „Kaip statinėj rūsy širdyse dar brandinamas vynas“ (p. 26), „kai vynas vandeniu tampa“ (p. 28) (ar neprimena citatos iš p. 16?), „pagirdys vynu savo kraujo“ (p. 34), „vyno taures“ (p. 35), „vynas Mišių apkartęs“ (p. 43), „baigės vynas“ (p. 48). Na, ar nepabodo? O dar ne pabaiga... Dabar įsivaizduokite, kad tiek pat ar daugiau kartų kartojasi situacijos su vėju, dangumi, debesimis, drugiais, erškėčiais, avimis, malūnais, girnomis ir, žinoma, angelais. Beje, linkėjimai Gretai Štikelytei, V. Bako „Tylos fonetikos“ apžvalgoje atkreipusiai dėmesį į angelų gausą („Literatūra ir menas“, 2022, Nr. 2). Visi minėti daiktavardžiai lietuvių poezijoje itin paplitę. Vien iš jų galima sukonstruoti daugybę skirtingų kombinacijų. Išmok įterpti šiuos žodžius ir eilučių nepritrūksi. 

Kartojasi ir stambesni elementai. Mažiausiai du kartus „nuskamba“ brūkšnys tarp datų, peiliais raižoma žemė, priplėkę mundurai, pirštai į žaizdą, gramatiniai laikai, Saturno žiedavimas. Suprantu, kai kurias eilutes norisi pakartoti, bet ne visos to vertos.

Antras triukas – į eilutes įterpti sustabarėjusius kultūrinius vaizdinius. Jais labai patogu užpildyti spragas, nereikia daug galvoti. Daugiausiai nuorodų į mitologiją, krikščionybės istorijas, klasikinius kūrinius. Net ir čia gausu kartojimo(si): „nusmukęs nuo akių Temidės“ (p. 24), „tik žmogus ant svarstyklių Temidės“ (p. 60). Mažiausiai du kartus pasirodo ir Kiklopas, ir Charonas, Ikaras, Hermannas Hesse, Raineris Maria Rilke, Dante ir kiti. Po kartą nuskamba ir klišėmis virtę Damoklo kardas, Trojos arklys, Heliadų vežimas. Krikščionybės elementai taip pat mėgstami. Nurodoma į pasaulio (su)kūrimą, žmogaus kūrimą pagal Dievo paveikslą, nukryžiavimą, kilimą iš dulkės ir virtimą dulke. Visiems girdėtų turtingos Vakarų kultūros elementų, jau daugybę kartų cituotų ir savaip kitų rašytojų interpretuotų, V. Bakas naujai beveik neperinterpretuoja, nepakeičia (išskyrus eilutę apie Judą, atėjusį ne išduoti, o išgelbėti, p. 67). Toks paviršutiniškas žinių demonstravimas intelektualumo poezijai neprideda, poetinių istorijų nepraturtina.

Minėjau, jog rašymas kasdien man iki šiol įspūdžio nedarė. Dabar nedaro dar labiau. Kaip aptartų elementų kratinys atrodo eilėraščiuose? Trys V. Bako strofos, kurių nelaikau prastomis – kiek radikalus, bet gerai kartotės ypatybę atskleidžiantis pavyzdys. Paryškinau vaizdinius, kuriuos rinkinyje sutiksime ne kartą:

 

Pienių pūkai tarp pirštų tarsi avelės ganos

šitaip mažytis vaikas bando vaizduoti kiklopą

angelas springsta plunksnom neparagavęs manos

kerta snapu kas kartą ten kur labiausiai sopa

 

sakot kalbu netiesą – kur ten pas jį bus snapas

bet ar išties nors vieną angelą matėt patys

kas gi sutinka pirmas žengiantį į anapus

kas gi duris į rojų tokias siauras praplatins

 

kas gi padės apleisti ankštą kiklopo olą

reikia bene statinės pačio stipriausio vyno

net galingiausi vyrai po avimis nupuola

tam kad greičiau įkvėptų laisvės ir oro gryno

 

(„19-oji karo diena, p. 18)

 

O pravertus vos penkis puslapius „43-iosios karo dienos“ eilėraštyje ir vėl „gano avis vienaakis kiklopas tarp pirštų / arba vaikas mažytis – jo avys tai pienių pūkai“ (p. 23). Ir paskirus eilėraščius vertinti teigiamai tampa sudėtinga. 

Dar vienas kliūvantis V. Bako eilėraščių aspektas – bandymai dangstytis meniškumu, išlaikyti tradicinę formą. Ankstesni autoriaus rinkiniai taip pat sulaukė panašios kritikos, todėl nenuostabu, kad ši problema ryški ir „Pasiklydusiose kulkose“. Tarp pasikartojančių įvaizdžių, kultūros paveldo elementų pasitaiko ir primityvių užpildų, žodžių, įterptų tik dėl eilėdaros. Atrodo, eiliavimu, meniškumu siekiama paslėpti minčių trūkumą arba jų banalumą. Metaforai būdingas panašumu grįstas reikšmės perkėlimas, o metonimija grindžiama loginiu ryšiu. Tad ar nepersistengta eilutėse „po nakties tavo venose rytas / greit aušra mano upėm tekės / ir vos saulės geltoniui nušvitus / tepsim jį ant laukimo riekės“ (p. 32)? Skamba gražiai, lyg ir galima paaiškinantį dalies metaforų pagrindą (saulės geltonis ir sviestas), tačiau kaip paaiškinti rytą venose, aušrą lyrinio subjekto upėse? Tiesiog komplikuotas bandymas pasakyti, kad eilėraščio veiksmo laikas yra priešaušris, o veikiantieji su nekantrumu laukia saulėtekio. Arba: „Kai kryžiaus kančios pereina į lietų / pasaulis ima griūti akyse“ (p. 95). Sunkiai įsivaizduoju lietų, pereinantį į kryžiaus kančią (ar atvirkščiai). Na, bet tai subjektyvu. Objektyviai nenusisekęs atvejis, kurio nepastebėjo ir knygos redaktorius: „taip kasmet vis rūdija vinys / taip rūdija trimitų varis / krenta sniegas lyg virš tėvynės / dar kybotų tas pats vasaris“ (p. 73). Šiame posme reikėjo žodžio, kuris rimuotųsi su „vasaris“. Varis su vasariu rimuojasi puikai, bet įsivelia faktinė klaida. Trumpa paieška internete patvirtino mano įtarimus, kad varis nerūdija taip, kaip rūdija vinys, o dauguma trimitų gaminami iš žalvario, kuris yra dar atsparesnis rūdijimui. Rinkinį skaitė bent 3 žmonės. Nejaugi niekas nesusimąstė apie rūdis ir metalus?

Kartais literatūros kritika teigia, kad dėl bandymų išlaikyti eilėraščių formą nukenčia semantika. Mano spėjimas: kartais eilėraščių semantika nukenčia ne todėl, kad poetai savo mintis spraudžia į varžančias klasikines formas. Kartais jie griebiasi varžančių klasikinių formų, nes tų minčių jiems tiesiog trūksta. Užliūliuotas tvarkingo ritmo ir rimo, nejučia pradedi atlaidžiau vertinti turinį. Būtent taip turinio spragos maskuojamos ir „Pasiklydusiose kulkose“. 

Į knygą pateko maždaug ketvirtadalis kasdien feisbuke skelbtų eilėraščių. Anotacijoje G. Bleizgys tikisi, kad į knygas suguls ir likusieji. Tiesa, V. Bakas teigė, kad pagrindinis tekstų atrankos kriterijus buvo meninė vertė. Taigi teoriškai šiame rinkinyje turėtų būti patys geriausi eilėraščiai. Netikrinsiu poeto paskyros socialiniame tinkle, bet nujaučiu, kiek vyno, angelų ir erškėčių dar laukia savo eilės, kiek kiklopų skaičiuoja avis. 

Apibendrinant „Pasiklydusios kulkos“ nėra šedevras, tik įrodymas, kad poezijai reikia saiko, kant­rybės. Kasdien parašyti po eilėraštį lengva. Kasdien parašyti po gerą eilėraštį – sunku. Pasikartojimas, minties nepagilinančios, nuvalkiotos nuorodos į Vakarų kultūros tekstus, mažareikšmiai žodžių junginiai eilutėse, manau, atbaidys originalią poeziją mėgstančius skaitytojus. Tačiau tokie eilėraščiai gali puikiai funkcionuoti socialiniuose tinkluose, kur mano išvardyti trūkumai poeto veikla besižavintiems skaitytojams ir stebėtojams netrukdys. Ir puiku: lai V. Bakas rašo, skaitytojai ir sekėjai lai skaito, tegul graži veikla vienija ir įkvepia žmones palaikyti Ukrainą. Tačiau ši knyga tikrai neverta nei Jotvingio, nei jokios kitos rimtos literatūrinės premijos. Vidutiniškos kūrybos nereikėtų bandyti pristatyti kaip genialios. Nebent Lietuvoje literatūrines premijas dalija vien už bandymus ir gerus norus.

 

 

Martynas Pumputis – literatūros kritikas.