Lietuvos skaitytojų susidomėjimas Olgos Tokarczuk kūryba, ypač paūmėjęs šiai gavus literatūrinę Nobelio premiją, neslopsta. Išverstos ir išleistos jau bene devynios jos knygos, įskaitant reikšmingąją, vainikavusią kūrybinius ieškojimus, – romaną „Jokūbo knygos“ („Księgi Jakubowe“, 2014; lietuviškas Vyturio Jaručio vertimas – 2022). Praėjusiais metais įgijome galimybę pažvelgti į šios rašytojos kūrybos ištakas – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jos debiutinį kūrinį „Knygos žmonių kelionė“ („Podróż ludzi Księgi“, 1993), turintį nuotykių romano formą ir pasakojantį apie mistinės Knygos, kurioje atskleista tiesa apie pasaulį, paieškas.  

 

 Olga Tokarczuk, „Knygos žmonių kelionė“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025

 

Galima būtų klausti, kodėl gi versti nuspręsta debiutinę knygą, o ne šiuolaikinį kontekstą bene geriau atliepiančią „E. E.“, antrąjį autorės romaną, kuriame vaizduojama bręstanti paauglė, pastebinti savyje paranormalius sugebėjimus. Arba kodėl, pavyzdžiui, ne romaną „Anna In w grobowcach świata“ („Ana In pasaulio požemiuose“), įdomiai perkuriantį šumerų mitą apie deivę Inaną? 

Šiomis abejonėmis anaiptol nenoriu sumenkinti „Knygos žmonių kelionės“ – ant nuotykinio romano karkaso užmaukšlinto intelektualaus, daugiasluoksnio kūrinio, pasirodžiusio, beje, labai įdomiu laiku. Dešimtas dešimtmetis Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo lūžio, kultūros ir literatūros transformacijos, nestabilių verčių laikotarpis, kai cenzūrą pakeitė kova dėl klientų. Nors O. Tokarczuk karta stačia galva nesimetė prie socialinių, moralinių ar politinių klausimų, daugelis autorių natūraliai nutolo nuo „didžiųjų“ temų ir nekėlė ambicingų moralinių bei filosofinių dilemų. O. Tokarczuk elgėsi kitaip. Ji savo kūryboje nuo pat pradžių rėmėsi archetipais, mitais ir simboliais, įsišaknijusiais literatūroje bei kultūros tradicijose, nevengdama ir postmodernistinės poetikos elementų. Visa tai matome ir šiame debiutiniame romane, kurį derėtų vertinti kaip tam tikrą bazę, ant kurios išaugo vėlesnė O. Tokarczuk kūrinija. Jis gali padėti giliau suprasti rašytojos kūrybos principus ir kūrybinį kelią. 

XVII a. Prancūzijoje veikiančios slaptos brolijos nariai vieną dieną susiruošia į paslaptingą vietą Pirėnų kalnuose Ispanijoje, kur esą paslėpta Knyga, sauganti Tiesą. Minėtai brolijai priklauso bankininkai, alchemikai, mokslininkai, tačiau į kelionę, kuri prasideda 1685 m. rugsėjo 1 d. Paryžiuje, galiausiai patraukia keturiese: Markizas – eruditas, katalikas neofitas, meilužio palikta kurtizanė, bankininkas ir filantropas De Berlis, priklausantis „prie tų žmonių, kurie pasaulio raidą mato kaip ėjimą vis didesnio stabilumo ir aiškumo link“, ir nebylys vežikas Gošas, pirmame romano sakinyje pristatomas kaip „visiškai atsitiktinai pasakojime atsidūręs“. Prie šios draugijos prisideda pakeliui sutiktas anglas Berlingas. 

Svarbu paminėti, kad romano veiksmas vyksta specifinėmis istorinėmis aplinkybėmis – vykstant hugenotų (Prancūzijos protestantų) priverstinei migracijai į Nyderlandus, kai Liudvikas XIV (Karalius Saulė) 1685 m. atšaukė Nantes’o ediktą, kuris garantavo religijos laisvę. Šiuo metu jau žinome, kad principo įkurdinti siužetą specifinėse kultūrinėse, politinėse ar mitologinėse aplinkybėse autorė neatsisakys ir vėlesnėje kūryboje. Tarkim, romano „Empūsijas“ veiksmas perkeltas į Thomo Manno šedevre „Užburtas kalnas“ aprašytąją sanatoriją; jau minėto romano „E. E.“, kol kas neišversto į lietuvių kalbą ir paremto Carlo Gustavo Jungo idėjomis, veiksmas vyksta XIX–XX a. sandūroje Vroclave; romanas „Bėgūnai“ kalba apie šiuos laikus, tačiau pavadinimas brėžia paralelę su iš tiesų egzistavusia bėgūnų sekta (bieguny) ir t. t. Kalbant konkrečiai apie „Knygos žmonių kelionę“, vaizduojama migracija didelės įtakos siužetui neturi, vis dėlto keliautojai susiduria su nakvynės vietų stygiumi, be to, nepatogumai padeda atskleisti veikėjų santykį su tikslu – antai Markizas, atvirtėlis į katalikybę, užuot grįžęs pagelbėti protestantei motinai, nieko nepaisydamas renkasi tęsti kelionę. 

Vis dėlto svarbiausi „Knygos žmonių kelionėje“ yra svarstymai apie žodžius ir literatūrą. Tiesą sakant, potekstė atvirai įrašyta jau pavadinime, nes be konteksto „knygos žmonės“ – tai skaitytojai, rašytojai, filologai, bibliofilai, o „kelionė“ – ne kas kita, kaip gilinimasis į tekstų, raštijos, galbūt ir visos literatūros esmę. Taigi ir mistinė Knyga, talpinanti visą žiniją, iš esmės yra tik įvaizdis, parankus siekiant apmąstyti žodžio (ir visos raštijos) galios bei negalios mechanizmus ir nukreipti skaitytoją prie pagrindinės romano temos: reiškinių atsiradimo ir aprašymo, istorinių ir literatūrinių tekstų interpretavimo problemos. 

Be abejo, tokia prieiga šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti banaloka ir pernelyg tiesmuka, turbūt taip ir yra, bet norėčiau dar sykį priminti, kad tai vis dėlto yra debiutinis romanas, ir atkreipti dėmesį, kad klausimai, kuriuos pratarmėje vadinu didžiaisiais, yra ir daugelio vėlesnių romanų pagrindas: „E. E.“ keliami klausimai apie talento, žinių ir tikėjimo svarbą; romane „Praamžiai ir kiti laikai“ – apie gyvenimo ir žmogiškumo esmės paieškas, gamtos derinimą su metafizika; „Dienos namai, nakties namai“ – apie laimės paieškas, ir t. t. 

Mistinę Knygą netiesiogiai pasiekia ir prabyla (t. y. įveikia bebalsystę, taigi tam tikra prasme įvykdo misiją) tik nebylys Gošas, kurį autorė pačioje pradžioje deklaratyviai pavadina visai nereikšmingu – kitaip sakant, svarbiausiu. Ar tai reiškia, kad Gošo, iš esmės nesiekusio nieko daugiau, tik gerai atlikti savo kaip tarno pareigas, „metodas“ – geresnis nei kitų? Jei taip, ar nėra tai užuomina, kad svarbiausios jėgos, vedančios pažinimo link, yra vis dėlto ne išsilavinimas, o intuicija ir, – o varge, – lemtis? Ar tokiu atveju, atsispyrus nuo ankstesnės minties, nebūtų logiška manyti, kad Gošas įvaizdina kūrybos iššūkį (o gal net patį kūrėją)? Ar visgi Gošo sėkmę reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, kad O. Tokarczuk knygose veikėjų lemtis dažniausiai priklauso nuo jų pačių polinkių ir, svarbiausia, nuo požiūrio į realybę? Palieku šiuos svarstymus jums, skaitytojai.  

Kūrinyje rasime apmąstymų apie autoriaus santykį su menine tikrove (čia pasitelkiamas menininko Paolo Uccello, kuris stengėsi vaizduoti objektus iš įvairių perspektyvų, pavyzdys); su tiesa ir galimybe ją užrašyti, netgi – gal net šiek tiek pritempiant – apie humanitaro santykį su savo paskirtimi (kurią dvidešimto amžiaus pabaigoje galbūt norėjosi vadinti „misija“). Žvelgiant iš šiek tiek tolimesnės perspektyvos galima pastebėti ir keliamą klausimą apie literatūros, humanitarinės kultūros statusą: dabar gal mažiau aktualų, bet tuomet, pervartos epochos sūkuriuose, – keliantį nerimą, skaudžiai aktualų. Įdomu, kad pats kelionės tikslas vaizduojamas kaip abstrakcija – keliautojai neturi patikimų koordinačių ir jokių patikimų liudytojų, tik abstraktų žemėlapį. 

Ne visais atvejais ir ne visas potekstes tenka išmąstyti, daug dalykų visiškai atvirai išsakoma pasakotojo balsu, o pasakotojas, reikia pasakyti – labai plepus. Palikęs veikėjus kurioje nors kelionės vietoje, jis noriai leidžiasi į apmąstymus ir filosofinius apibendrinimus, išvedžioja, mėgaujasi „giliomis“ mintimis ir vaizdingais posakiais, neretai nuskambančiais kaip gatavi aforizmai. (Tiesa, nutinka ir atvirkščiai: pernelyg sukeistintą, vienaprasmį aprašomą dalyką kartais norisi laikyti aforizmu – tarkim, toks yra homunkulo, kurį išvysta keliautojai, atvejis.)

Nors O. Tokarczuk stilius šioje debiutinėje knygoje dar ne toks išgaląstas ir preciziškas kaip vėlesniuosiuose kūriniuose, autorė sudėtingas temas gliaudo nepaprastai subtiliai. Be to, visi šie sudėtingi dalykai, keliaaukštės potekstės perteiktos vaizdinga, nors ganėtinai paprasta kalba, įveikiama ir nekibirkščiuojančio intelekto (rodos, jaunystėje neišvengta ir kaltinimų pigaus populiarumo vaikymusi), joje puikiai sugyvena mąslios metaforos ir gyvenimiška (kartais ir stilistinė) banalybė. 

Šiandien, žvelgiant iš jau nemažos perspektyvos, per rožinį filtrą, kurį uždėjo pelnyta Nobelio premija ir vėlesni autorės kūriniai, sumanymas atrodo įspūdingas ir nepriekaištingai atliktas. Tačiau amžininkai (bent jau dalis jų) turėjo kitą nuomonę, tad ir „Knygos žmonių kelionės“ vertinimai nebuvo vienpusiškai teigiami. Lenkijoje romanas kritikuotas dėl naratyvo sudėtingumo ir intelektualinio perkrovimo, veikėjų-statistų, nesugebėjimo palaikyti įtampą. Dalis šių priekaištų bus atsklidę ir į Lietuvą. Štai kaip 2001-aisiais žurnale „Metai“ apie romaną atsiliepė Mindaugas Kvietkauskas: „Knygos žmonių kelionę“ pradedi skaityti su susidomėjimu, bet vėliau šis susidomėjimas palaipsniui menksta ir galiausiai lieka įspūdis, kad kažko toms istorijoms trūksta. [...] Svarbiausiais kūrėjos koziriais pripažįstamas originalumas, išradingumas ir pasakotojos talentas. Tačiau koziris kartais gali pavirsti yda: pasakotojos talentas nuveda į šalikeles, ir turinys pradeda skęsti žodžių sraute. Kitos kritinės pastabos dažniausiai išsakomos dėl Tokarczuk kūryboje jaučiamos pasaulinių New Age tendencijų įtakos, dėl perdėto psichologizavimo ir filosofavimo.“

Gali būti, kad O. Tokarczuk debiutinio romano kelionės pas lietuvių skaitytoją, pavėlavusios bene trisdešimt metų, sėkmė mažiau priklausys nuo literatūrinių konvencijų; labiau – nuo to, kaip stipriai skaitytojams seksis pasitikėti autore, kurią jau pažįsta ir myli.

 

Publikaciją remia: