× Michał Sowiński

Andrzejus Stasiukas (g. 1960) – lenkų prozininkas, poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas ir leidėjas. Parašė trisdešimt knygų. 2006 m. lietuviškai pasirodė reikšmingiausia Lenkijoje „Nikės“ premija įvertintas kelionių esė rinkinys „Pakeliui į Babadagą“. Rašytojas kalbinamas pasirodžius naujausiai knygai „Vaikystės upė“ („Rzeka dzieciństwa“, 2024). Šios knygos, kaip ir ankstesnio romano „Perkėlimas“ („Przewóz“, 2021), pagrindinis vaizdinys – Bugo upė, itin svarbi rašytojui ir regiono istorijai. Beje, lenkiškai Bugas (Bug) ir Dievas (Bóg) tariami vienodai.

Vis dar svajoji apie keliones į Rytus?

Svajojau apie kokias nors tolimas stepes, gal Mongoliją, arba apie kalnų perėją Altajuje, platų ir giedrą Azijos dangų, nusėtą žvaigždėmis. Ir apie save patį toje bekraštybėje su palapine ir trupučiu vyno. Ko dar galima norėti sulaukus šešiasdešimties? Na, bet tuomet uždarė sienas.

Kaip dėl to jauteisi?

Čia, Volovece, įvyko stebuklas. Daugiau kaip pusę metų niekas pas mus nesilankė, tik vaikai kartais užsukdavo. Vienuma, bet ir komfortas, galėjai ramiai dirbti. Vien ugniagesių automobiliai, kurie pravažiuodavo žemiau einančiu keliu ir per megafoną paleisdavo pranešimą: „Prašome neiti iš namų.“

Šiame užkampyje tai buvo visiškas siurrealizmas. Keldavausi prieš švintant ir eidavau į kalnus stebėti, kaip kyla saulė, skaitydavau Apreiškimą Jonui. Turėjau daug laiko svajoti. Ir tai buvo gerai. Savotiškas palengvėjimas, kad nebereikia lėkti tų tūkstančių kilometrų ieškant kažko nelabai apčiuopiamo.

Bet po pandemijos prasidėjo karas, iš visko sprendžiant, ta pasaulio dalis ilgam liko nepasiekiama. Kadaise ten važiuodavome, dabar nebevažiuosim – teks priprasti.

Manai, kad dar apsilankysi Rusijoje?

Tikrai negreit. Dabar ieškau alternatyvos, kad vis dėlto patekčiau į tuos Rytus. Gal į Vidurinę Aziją. Su automobiliu persikelti keltu per Kaspijos jūrą. Iš Baku į Kazachstaną. Pamatysime. Nėra ko šiauštis prieš laiką, reikia mėginti jame gyventi.

Rusija visada man buvo paslaptinga ir patraukli – įvairiais būdais mėginau ją perprasti ir aprašyti. Tai apokaliptinė šalis. Ypač kalbant apie savinaiką. Juk civilizacija dar gana jauna, o jau visiškai sugriauta. Įdomus dalykas.

 

Andrzejus Stasiukas. Tomaszo Gotfrydo nuotr.

 

Begalybė ir niekis?

Nėra taip, kad mane traukia niekis kaip toks. Mane žavi ta neįsivaizduojamai milžiniška erdvė, kurioje viskas gali ištirpti ir išnykti. Jeigu mane šiek tiek traukia niekis, tai tik budistiniu požiūriu, o tame nėra nieko blogo.

Apskritai niekam nejaučiu sentimentų. Kai tik juos pajuntu, iš karto rašau knygą, ir man praeina. Žinoma, ilgiuosi stepių, bet tai įveikiamas dalykas.

Tačiau tavo naujausia knyga asmeniška.

Joje daugiau yra vaikystės istorijų, prisiminimų arba to, kas man atrodo esą atsiminimai. Atmink, šiaip ar taip, tai literatūra. Pasaulis tau dovanoja nesmagias dovanas – pandemiją, karą, – ir su jomis turi kažką daryti, suteikti tam kokią nors įtampą, įtraukti į kokį nors pasakojimą. Vis dėlto pasaulis, šiaip ar taip, yra įdomesnis už tai, ką pavyksta apie jį parašyti.

Be to, tikrove pasitikiu labiau negu savimi. Todėl rašydamas neturiu kokio nors didelio plano, niekada iš anksto neplanuoju nei jokių sprendimų, nei išvadų. Kiti sudėlioja savo knygą nuo pradžios iki galo dar prieš pradėdami rašyti – man tai būtų baisi kančia, iš kurios tikriausiai nieko įdomaus neišeitų.

Vadinasi, tiesiog užrašai tai, ką patiri?

Neperlenkime į kitą pusę. Neimsiu apsimetinėti, kad esu literatūros neišmanėlis. Kalbiškai tirštinu tai, apie ką tą akimirką galvoju. Bandau suuosti pasaulio mėsą. Tiesiog viso to nebandau įstatyti į jokius iš anksto primestus formalius rėmus. Pavyzdžiui, dabar rašau visiškai kitką, nei iki šiol rašiau.

Ką?

Kelio romaną – apie du senstančius vyrus, važiuojančius per Mongolijos stepes.

Skamba pažįstamai.

Jie daug kalbasi apie literatūrą, pavyzdžiui, kaip kunigaikštis Potockis, siųstas Rusijos caro, keliavo į Kiniją. Taip pat atkasa kažkokias kitas pamirštas istorijas. Nes ką gi daugiau daryti, kai daugybę dienų važiuoji per tyrus... Reikia kalbėti – apie senėjimą, mirtį. Apie šventąsias vietas, kurių stepėse apstu. Nepagražintas, paprastas pasakojimas.

Atrodo, apie tai jau pasakojai.

Jau seniai rašau apie Rytus, tad nori nenori grįžtu į tas pačias vietas. Ne visada turiu ką apie jas pasakyti naujo. Paprasčiausiai ten gerai jaučiuosi – tiek egzistencine, tiek literatūrine prasme. Turiu tą upę, tą Bugą, kuris yra ir mano gyvenime nepaprastai svarbi metafora, ir kartu labai konkretus, užžėlęs, šlapias, pelkėtas. Tai labai gera upė – galima prie jos nuvykti ir ja žavėtis, taip pat galima apie ją rašyti. Turiu savo upę ir dėl to labai džiaugiuosi.

Kieno metafora yra Bugas?

Jis visada buvo svarbi riba. Iš pradžių karas, paskui Sovietų Sąjunga, dabar vėl karas. Nepavyks apie ją kitaip galvoti. Be to, nereikia nieko išgalvoti. Pakanka tenai važiuoti ir laukti, o tikrovė būtinai atneš ko nors naujo.

Tad visą laiką planuoju, kaip ten vėl nusigauti. Kai panyru į vaikystės vandenį, jaučiu savotišką prasmės regimybę, kad vis dėlto pavyks sukurpti – tikriausiai netikusį, bet vis dėlto – pasakojimą apie savo gyvenimą. Bet tai praeina. Įprastai tiesiog sėdžiu ir klausausi, kaip naktį šokinėja žuvys.

 

Andrzejus Stasiukas. Tomaszo Gotfrydo nuotr.

 

Vis dar tavęs netraukia į Vakarus?

Neseniai dvi dienas buvau Austrijoje, trečios nebeištvėriau. Važiavau į festivalį, bet negalėjau išsėdėti, organizatoriai, laimei, buvo supratingi ir manęs nebandė sulaikyti. Labai graži šalis, bet įvažiavęs į Čekiją pajutau palengvėjimą. Na, tiesiog mano realybės suvokimo jutikliai kitaip sureguliuoti, man nereikia vidinio konflikto. Yra daug rašančiųjų apie Vakarus – ir jie gerai tai daro. Aš apskritai net nežinau, kur tie Vakarai prasideda. Vokietijoje? Kurioje? Prancūzijoje? Irgi nesu tikras. O dėl Rytų iš karto aišku. Instinktyviai jauti, kad tai Rytai.

Ir kas tai?

Jeigu būčiau sugalvojęs kokį nors tikslų apibrėžimą, jau seniai būčiau kur nors užrašęs. Turiu galvoje nedvejotiną užtikrintumą. Instinktą. Paprasčiausiai žinai. Taip pat jauti, kad sugebėsi apie Rytus nors truputį papasakoti nekartodamas kitų pasakojimų.

Tavo naujausia knyga irgi apie karą.

Kaip galėčiau apie jį nerašyti, jei jis įsibrovė į mano gyvenimą? Vežiojau per sieną paramą: į frontą mašinas, į kitą pusę paimdavau moteris su vaikais. Čia joks didvyriškumas, paprasčiausiai turėjau automobilį, be to, galiu ilgai vairuoti, niekada nebijojau į tuos kraštus važiuoti.

Tai pirmasis tavo matytas karas?

Prieš daugelį metų mačiau Balkanų karo paliktus pėdsakus, bet tai visai kas kita. Ukrainoje šaudė.

Bijojai?

Ne, veikiau buvo smalsu, turiu stiprų nerealumo pojūtį. Priklausau kartai, kuri dar gyveno karu, jis mums buvo perduodamas per šeimos pasakojimus, švietimą, popkultūrą. Kai buvau jaunesnis, net kankinamai gailėjausi, kad nepavyko viso to paragauti. Snargliškos mintys.

O dabar štai tikras karas. Važiavau į pafrontę su jaunesniais vaikinais, – pastaruoju metu vis dažniau draugijoje būnu vyriausias, – ir juos nepaprastai traukė tenai. Su mumis važiavo baltarusių žurnalistas, kuris tikriausiai jau tapo priklausomas nuo karo, mėnesių mėnesius sėdi apkasuose, rengia reportažus. Aš taip nebegalėčiau.

Kareiviai man rodė rusų raketą, kuri nukrito ir nesprogo. Dabar visi bijo ją liesti, bet, kita vertus, ką jiems daryti, kai pro ją praeina kasdien. Gyvenimas fronte labai keistas, sunku jį perprasti, dar sunkiau aprašyti. Tiesą sakant, jei pabandyčiau, jausčiausi nejaukiai...

Kodėl?

Nes nelikau tenai. Šiek tiek guodžia mintis, kad vis dėlto kažką nuvežėme, nors truputį padėjome. Ne tik nuvažiavome kaip į safarį.

Jeigu reikėtų spėti ateitį...

Ne, nė už ką stengiuosi to nedaryti. Su keliais pažįstamais turime paprastą tikslą – nupirkti, sukrauti, nuvežti. Tik tokia veikla turi prasmę. O tas ekspertų, kurie stengiasi perrėkti vienas kitą savo prognozėmis, choras... Mesk iš galvos, beprasmiška. Viską nulemsianti geopolitika vykdoma aukštai virš mūsų galvų. Tos tuščios kalbos – laiko švaistymas.

Jei ukrainiečiai pralaimės, rusai ateis čia. Visada ateidavo, tai kodėl šįkart turėtų būti kitaip? Tik jėga galima juos priversti apsisukti. Pakliuvau į ilgiausią nuo senų senovės taikos laikotarpį šioje pasaulio dalyje. Nebranginome tų trisdešimt kelerių metų. Nors apie tai pagalvojęs visada jutau užslėptą baimę. Nesakau, kad kažką nuspėjau. Bet užteko akimirką pasigilinti į šios didžiulės Eurazijos lygumos istoriją – visada čia traukdavo kariuomenės, į vieną ar kitą pusę.

Gal ir dėl to Vakarai neužkabino – ten viskas man atrodė per paprasta, pernelyg akivaizdu. Ir kaip galime būti tais Vakarais? Man visada tai atrodė įtartina ir nerealu. Tiek kartų bandėme, bet niekada nepavykdavo – kodėl šįkart turėtų pavykti? Rusija bus amžinai, Europa taip pat, o mes visada tarp jų.

Bugas Sokalyje. A. Wenigerio atvirukas, apie 1918. Lenkijos nacionalinė biblioteka (polona.pl)

 

Tai grįžkime prie ribos ties Bugu.

Keista upė. Dar neseniai jis skyrė komunizmą nuo jo light varianto, dabar skiria karą nuo taikos. Kadaise, kai įsikurdavau kokiame nors vingyje, kitame krante girdėdavau ukrainiečių diskotekas. O dabar girdėti pavojaus sirenos. Bugas – siaura upė, kaimai netoli vienas nuo kito.

Visa tai susideda į galingą metaforą.

Taip, susideda... Norėtųsi, kad susidėtų į kitokią, bet ką padarysi, išmesi ją į šiukšliadėžę? Štai taip baigiasi kelionės prie vaikystės ištakų. Rizikingas dalykas, reikia būti atsargiems.

Pavyzdžiui, vis grįžti prie senelio asmenybės.

Nes jis įvairiapusė asmenybė, man jo nuolat reikia, kad galėčiau papasakoti tam tikras istorijas.

Tačiau šį kartą jis ne tik smagių anekdotų šaltinis – turi savo tamsią, smurtinę gyslelę.

Kad galėčiau apie tai papasakoti, teko įtraukti Piemenį, kaimo nelaimėlį, kuris už dubenį valgio ganė visas kaimiečių karves. Mažam berniukui jis buvo ypatingas žmogus, netgi metaforiškas.

Senelis tave aplanko kaip dvasia?

Ir pasakoja apie tai, ko vaiko vaizduotė nenorėjo arba nesugebėjo apdoroti.

Tai yra...

Apie supantį smurtą, kuris kilo iš baisaus vargo, net bado, nuolatinės baimės dėl ateities – ar netrukus neateis kokia nors kariuomenė ir nesudegins visko, ką taip sunkiai pavyko sukurti. Tie žmonės gyveno visai kitame pasaulyje nei mes, bandau apie jį kaip nors papasakoti, todėl visada man reikia senelio ir močiutės. Metams bėgant vis labiau atrodo, kad jie, o ne tėvai užima simboliškai svarbiausią vietą mano vaizduotėje.

Kodėl?

Toje giliausioje vaikystėje, kai tik mokomės įsisavinti tikrovę, seneliai yra egzotiškesni nei tėvai. Jie gimę kitame pasaulyje, juos suformavo visiškai kiti dalykai. Vaikui tai nėra suprantama, bet gal būtent dėl to traukia.

Dabar pats esi senelis.

Na, taip, gal mano anūkai tą patį kalbės apie mane? Kad buvo toks senelis Andrzejus, turėjęs keistą humoro jausmą, kartais jis nieko nekalbėdavo, nuolat kažkur nežinia ko važinėdavo. Mano anūkai gyvena mieste, taigi atvažiuoti čia jiems tikrai yra savotiška egzotika. Ar iš to galėtų atsirasti kokia nors nauja „Vaikystės upė“? Gal... Yra tyla, gyvūnai, atviras gamtovaizdis. Tai tikrai skatina vaizduotę.

Tačiau Volovecas nėra tipinis kaimas.

Žinoma. Pirmiausia dėl to, kad kitados buvo brutaliai iškeldintas. Kadaise čia stovėjo 130 namų, gyveno keli šimtai žmonių, dabar liko tik pasakiškumas. Niūrus, jei esi bent kiek susipažinęs su istorija, bet vis dėlto pasakiškumas. Jis išplečia vaiko vaizduotę, – o kai šis suaugs, tegul daro su ja ką nori. Juolab kad toks kaimas tuoj išnyks.

Šiuolaikinis kaimas neprimena tų, apie kuriuos rašai.

Tie mano pabugės kaimai keičiasi kitaip – jie labiau nyksta, miršta, nesikeičia į ką nors naujo. Bet apskritai, žinoma, esi teisus. Žmonės nori gyventi kitaip, ir niekas neturi teisės jiems to uždrausti. Šis kaitos procesas, nors kartais man kelia estetinį pasibjaurėjimą, pats savaime yra nepaprastai įdomus, mėgstu jį stebėti. Pats sau galiu manyti, kad medžių genėjimas ir tujų sodinimas – nusikaltimas, bet kodėl kam nors tai turėtų rūpėti?

Kiekvienas savaip įsivaizduoja, kas yra geros manieros, kas yra civilizacija. Tai įdomus pasakojimas apie pasaulį. Jau ne valstiečiai, ne miestiečiai – kas iš tiesų? Kažkokia visiškai nauja, dar neaprašyta tapatybė. Man labiausiai gaila, kad iš gamtovaizdžio išnyko gyvūnai. Nebėra karvių, arklių... Jie uždaryti veisimo stovyklose. Šiandien pajusti mėšlo kvapą – beveik metafizinė patirtis. Vaikystės relikvija.

Tavo knygose daug mėšlo.

Stengiuosi pasaulį jausti visomis juslėmis. Kadaise sakyta, kad „Dukla“ yra traktatas apie šviesą. Kai kurie specialistai taip rašė. Gerai, tebūnie. Bet tuomet tai ir traktatas apie gyvūnų šūdą, apie pagrindinę materiją, gyvenimo pamatą. Man jis lygiai toks pat svarbus tikrovės dėmuo kaip šviesa.

„Vaikystės upėje“ daug vietos skyrei tam, kas po Antrojo pasaulinio karo įvyko Belžece. Bandei parodyti vieną karą per kito karo prizmę?

Dalį tų idiliškųjų Rytų, „magiškos“ Roztočės, sudaro istorija apie „aukso ieškotojus“, t. y. apie tuos, kurie buvusių mirties stovyklų teritorijose perkasinėjo žmonių palaikus ieškodami tauriųjų metalų. Tai dalis to Rytų pragaro, apie kurį bandau pasakoti įvairiais būdais. Čia slypi daugialypė tragedija, nes man sunku visiškai ir galutinai pasmerkti tuos žmones. Po karo buvo baisus vargas, o ten auksas... jau niekieno... Tiems žmonėms buvo surengtas neįsivaizduojamas pragaras, jame jie gyveno keletą metų, priprato prie jo, mūsų akimis sunku net įsivaizduoti. Kaip tai vertinti? Ar išvis reikia vertinti?

Kadaise lankiausi Bžezinkoje. Ten sukonstruotos gyvulinių vagonų, kuriais į mirtį buvo vežami žmonės, kopijos. O šalia, tiesiogine žodžio prasme, – asfaltuotas keliukas, namelis, medeliai ir trys plastikinės kėdės. Kokia mąstymo operacija vyksta sąmonėje žmonių, kurie ten gyvena, kurie kasdien visa tai mato? Aš dar paklausčiau – kas sugalvojo jiems prie tvoros pastatyti tuos vagonus? Negi jie turėjo išsikraustyti? Tai neteisinga.

Bet tai tik surogatas to, kas čia vyko penktajame dešimtmetyje. Juk būtent čia, Lenkijoje, velnias įsirengė savo „dirbtuvę“, perfrazuojant Jáchymą Topolą. Šiuo požiūriu mūsų šalis yra tarsi „prakeikta“, mes su tuo prakeiksmu niekaip negalime susidoroti. Nors, kita vertus, nelabai ką darome. Kvėpei deginamų kūnų smarvę, dabar nuo plastikinių kėdžių žiūri į vagonus, kuriais čia vežti žmonės, kad būtų sudeginti po tavo langais. Po viso šito tas kasinėjimas turbūt nebe taip siaubingai atrodo.

Negalėjau įeiti į Aušvicą – kai nuvažiavau ir pamačiau minias, iš karto apsisukau. O štai Belžece... monumentas suprojektuotas taip, kad, įėjęs į kalvos vidų, į tamsios spragos gilumą, imi girdėti kiekvieną savo žingsnį, kvėpavimą, šiugždesį. Ta tyla drauge su tuščia erdve ir prietema – ypatinga.

Ten važiavai Didįjį penktadienį.

Pasidariau savotiškas asmenines rekolekcijas. Mačiau, kaip kaimo gatvelėmis, palei pat šią siaubingą mirties vietą, kurioje iš viso išgyveno du žmonės, eina procesija. Joje ėjo daugiau kaip šimtas žmonių, gale, žinoma, mažiausiai įsitraukę, kurie svarstė, ar dar veikia parduotuvė. Rytuose metaforos randasi pačios. Pakanka minutėlę pastebėti ir šį bei tą žinoti apie istoriją.

Prisiminimai darosi įdomesni nei tikrovė.

Galima sakyti, taip, bet geriausia, kai tikrovė sulimpa su prisiminimais, šitaip gimsta naujas, šviežias pasakojimas. Jei nori galynėtis su dabartimi, privalai viduje turėti kažką, kas būtų išgyventa, kitaip pasaulis byrės pro pirštus.

 

Vertė Rimvydas Strielkūnas

„Tygodnik Powszechny“, 2024 m. Nr. 21