Pastaraisiais metais istorinis lietuvių romanas klesti – galime identifikuoti plačią skirtingų temų, registrų ir knygų pobūdžių amplitudę. Nuo Rasos Aškinytės romanų „Glesum“ (2016) bei „Istorija kaip upė“ (2018) ir Dainos Latvės – „Memelio gaisras“ (2020) ir „Garmėjimas“ (2023) iki Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ tetralogijos ir „Petro imperatorės“ dilogijos; nuo Herkaus Kunčiaus istorijos karnavalų iki Ilonos Skujaitės romano „Karo nuotaka“ (2023) bei Sonatos Dirsytės knygų „Fata Morgana“ (2020) ir „Išdidumo kalinė“ (2024). Šiame tekste norėčiau aptarti populiariojo istorinio romano ypatumus. Į šią kategoriją, mano galva, patenka K. Sabaliauskaitės, I. Skujaitės ir S. Dirsytės kūryba. Visi išvardyti kūriniai turi savų privalumų, apie šias knygas esu rašiusi ir jas pristačiusi, o šiandien noriu išskirti S. Dirsytės romaną „Išdidumo kalinė“, kurios temos ir gelmės netgi praauga lūkesčius populiariajam romanui.
Sonata Dirsytė. „Išdidumo kalinė“. Dizainerė Lina Lingienė – V.: „Alma literra“, 2024.
Romano pagrindas – į istorines peripetijas pakliuvusių LDK moterų istorijos. Kotryna Telničietė – Žygimanto Senojo meilužė, manoma, su ja valdovas susilaukė keturių vaikų. Mums jau neblogai žinoma Bona Sforca – stipri, valinga moteris, gyvenimo pabaigoje vis dėlto apleista ir apimta nevilties. Beata Koščelecka – Kotrynos Telničietės ir (neoficialiai) Žygimanto Senojo dukra, augusi su Bona Sforca, iš šios didžios moters sėmusis ryžto ir užsispyrimo siekdama teisybės ir savų tikslų. Po mamos sparneliu išauginta Elžbieta Ostrogiškaitė, stokojanti savarankiškumo ir prievarta tekinama už ne tik nemylimų, bet ir atgrasių didžiūnų. Ona Jogailaitė, Žygimanto Augusto sesuo ir vėlyva Stepono Batoro nuotaka, taip ir neradusi „laimės nutekėjimo“.
Drįsčiau sakyti, kad S. Dirsytės romanas pirmiausia yra feministinis, parodantis, kokį kelią turėjo nueiti LDK moteris, kovodama dėl savo teisių, galimybių priimti savarankiškus sprendimus. Šiame diskurse itin išsiskiria Beata Koščelecka, narsiai ir nirčiai kovojusi dėl teisės pačiai kurti savo ir dukros likimą. Po trumpos laimingos santuokos, pasibaigusios vyro mirtimi, našlė visomis išgalėmis siekia savosios Halškos (taip meiliai vadinta Elžbieta Ostrogiškaitė) laimės. Tačiau vyrų valdomame pasaulyje be globėjo pritarimo ji netgi negali ištekinti dukters. S. Dirsytės įkūnyta Beata ir pati įvardija patiriamą nelygybę: „Visą gyvenimą turėjau įrodinėti, kad būdama moteris pati galiu tvarkytis velionio vyro žemėse, nustatyti mokesčius jų gyventojams, dalyvauti teismuose bylinėjantis su Konstantinu Vosyliumi Ostrogiškiu ir ginti man ir mano dukrai priklausančią Ostrogiškių giminės turtų dalį, kovoti su visais dėl per prievartą ištekintos dukters. (...) Tądien bandžiau įrodyti, kad nors gimiau moterimi, galiu keliauti į kalnus kaip bet kuris vyras. (...) Drąsos man niekada nestigo, nors moterų drąsa dažnai vadinama akiplėšiškumu, nepagarba. Aš, užaugusi šalia karalienės Bonos, iš jos kaip iš ąsočio sėmiausi ryžto ir dabar turėjau jo iki valios“ (p. 250–251).
Labai tikslus laikotarpio fiksavimas ir taikli refleksija, pastebimas vidinis Beatos disonansas – kaip buvo auginama ir su kokia tikrove susidūrė už rūmų sienų. Kalbant apie knygos moterų (ir ne tik jų) likimus, imponuoja kliovimasis pačia istorija, jos takais ir šuntakiais, dirbtinių pagražinimų ir saldaus „hepiendo“ atsisakymas. Pavyzdžiui, pačios Beatos, Halškos, Bonos Sforcos, Onos Jogailaitės likimai pavaizduoti tikroviškai ir yra dėsningi vyraujančiai epochai. Tai jaudina, stiprina skaitymo įspūdį, vis skatina mąstyti apie tada ir dabar, apie pokyčius ir neretai vis dar pasitaikantį užstrigimą praeities tradicijose ir dogmose.
Dar vienas knygoje atskleidžiamas įdomus ir taiklus aspektas yra motinų ir vaikų santykis. Pavyzdžiui, stipriosios moterys skirtingai veikia ir kuria skirtingus santykius su savo atžalomis. Viską atiduodama sūnui didžioji, stiprioji Bona iš dalies apleidžia savo dukteris. Tačiau ir jos santykis su sūnumi nesusiklosto sėkmingai. Iki galo nepriėmusi sūnaus gyvenimo meilės Barboros Radvilaitės Bona Sforca užsitraukia Žygimanto Augusto pyktį ir netgi nemalonę. Todėl miršta vieniša ir apleista. Kotryna Telničietė savo ir Žygimanto Senojo vaikų irgi beveik neaugina, didžiausią dėmesį skiria vien sūnui Jonui. Pati Beata nepažįsta motinos meilės, auga paskatinimo ir palaikymo ieškodama pas Boną Sforcą. Ir nors pagrindinės romano veikėjos intencijos, regis, kilnios – visomis išgalėmis apginti savosios Halškos interesus, Beata dukrą augina nesavarankišką ir baugščią, savotiškai dusina savo meile ir hipergloba. Visi šie aspektai skatina svarstyti apie šeimines disfunkcijas ir netgi priartina vaizduojamą laikotarpį prie mūsų dienų.
Nors moterų likimai ir feministinis aspektas dominuoja, romane taip pat labai svarbi vyriškoji linija. Mane itin sudomino anksčiau negirdėtas faktas apie stiprų, kone nevaldomą Žygimanto Augusto gedulą ir jo padarinius. Regis, šaltu protu dažniausiai rėmęsis valdovas patiki šarlatanu, kuris tikina galįs prišaukti Barboros Radvilaitės vėlę atgal į žemę. Perskaitę romaną sužinosite, kiek Barborų iš tiesų galėjo mylėti Žygimantas.
Apskritai tiek Žygimanto, tiek Beatos personažai parodo, ko imtis ir į kokias pinkles pakliūti gali veikiamas desperacijos, griebdamasis šiaudo. Taip pat įdomūs senieji avantiūristai, alchemikai, išnaudoję žmonių patiklumą, – itin vykusiai įterpti ir nupiešti Albrechto Laskio ir Jano Tvardovskio charakteriai.
Žinoma, istoriniame LDK vaizduojančiame romane neapsieita be karų, svetimų žemių užkariavimų, sąjungų ir priešininkų. Šiame diskurse man labiausiai išsiskyrė maskvėnų ir jų valdovų vaizdavimas. Visas brutalumas, barbariškumas, kitų nepaisymas ir ekspansijos bet kokiomis priemonėmis itin rezonavo su dabartiniais įvykiais Ukrainoje.
Aptarus vyraujančias temas, norisi dar paminėti kalbos, paties pasakojimo ypatumus. Nesu istorikė, bet susidarė įspūdis, kad romano autorė itin kruopščiai studijavo istorinę medžiagą, lygino šaltinius ir gebėjo pavaizduoti autentišką epochos atmosferą bei veikėjų charakterių ypatumus. Atida detalėms, precizika kuria ir stiprina tvirtą knygos karkasą. Taip pat svarbu paminėti logišką, aiškią knygos struktūrą, grįstą nuoseklia chronologija. Todėl skaitant nebuvo painiavos įspūdžio, lengva sekti veikėjų gyvenimo peripetijas ir įsijausti į istorinius vingius.
Knygoje daug veikėjų, todėl itin pasitarnavo romano pradžioje esantis jų pristatymas. Taip pat imponavo pats rašymo stilius – gana santūri, aiški kalba – be perteklinės puošybos ir išvedžiojimų. Autorė leidžia pasakojimą vesti savo veikėjams (žinoma, tai tik gudrus profesionalus manevras), todėl išvengiama dirbtinumo ir netikroviškumo įspūdžio, kuris gali susidaryti skaitant autentiška istorija (ir ne tik ja) grįstą knygą. Apie daugelį svarbių temų autorė užsimena ne tik tiesiogiai, bet ir tarp eilučių, leisdama skaitytojui pačiam surasti potekstes ir pasidaryti savas išvadas.
Perskaičiusi šią knygą lieku kokybiško istorinio romano gerbėja – lauksiu naujų gerų kūrinių tiek iš S. Dirsytės, tiek iš jos kolegų.