Antanas Sheshi. Donkichotiškumo sindromai prozoje: tarp poreikio ir noro pasipuikuoti

Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Mylintis žmogus“

Įrodinėjant savo veiklos būtinybę, labai patogu susirasti tikrą ar tariamą priešą ir nuolat su juo kovoti. Rašytojams, kaip ir kitiems menininkams, kurių darbo reikalingumu visuomenė paprastai linkusi abejoti, tai ypač aktualu. Matyt, Karlas Ove Knausgårdas pavadinimą garsiajam romanų ciklui parinko atsižvelgdamas į šią tendenciją. Kita vertus, suprasti, su kuo jis kovoja, nelengva (man dažnai susidarydavo įspūdis, kad svarbiausi rašytojo priešai – norvegiški persisotinimo gyvenimu demonai), tad prieštaringi atsiliepimai apie „Mano kovos“ epopėją taip pat nestebina.

Pirmosios ciklo knygos „Mirtis šeimoje“ pasirodymą lietuvių kalba 2018 m. lydėjusi gausi liaupsių ir nekokių reakcijų mišrainė liudijo į mūsų kraštus atkeliavus dar vieną bestselerį, tad atsiversti jos nesiryžau. Išėjus antrajai knygai, smalsumas nugalėjo. Taigi visiems, linkusiems nepritarti mano nuomonei, suteikiu papildomą argumentą: rašau apie antrąją knygos dalį neskaitęs pirmosios. Nepaisant to, nesijaučiu daug praradęs. Pirmiausia todėl, kad kūrinys kiek primena serialą, kur, ką nors pražiopsojęs, menkai atsilieki nuo siužeto (o jis šiame autobiografinio turinio prisotintame romane ir šiaip neryškus). Antra, įveikęs „Mylintį žmogų“ susidariau įspūdį, kad knyga skaitytina, tačiau tikrai ne iš tų, kurias derėtų įtraukti į privalomų perskaityti sąrašą (ir juo labiau nevadintina genialia).

 

Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Mylintis žmogus“. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.
Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Mylintis žmogus“. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.

 

Klausite: kas gi užkliuvo, kuo neįtiko garsiausio šiuolaikinio norvegų rašytojo romanas? Atsakysiu: pertekliniu puikavimusi. Mintis, kad K. O. Knausgårdas tekste dirbtinai demonstruoja savo gebėjimą atskleisti už smulkiausių detalių galbūt besislepiančius psichologinius baubus ar filosofinio lygio klausimus, neapleido nuo pat pirmųjų puslapių. Kuo toliau, tuo stiprėjo nuojauta, kad šis gebėjimas – apsimestinis, o baubai ir klausimai – tik tariami, kad techninių smulk­menų (kiekviename žingsnyje nurodančių viską: nuo drabužių atspalvio ir vežimėlio ratukų girgždėjimo tono iki ėjimo gatve krypties ar durims atrakinti būtino spynos pasukimų skaičiaus) perkrautas pasakojimas dažnokai maskuoja neturėjimą ką pasakyti... To, kad romane nėra svarbiausia rasti su rimtesnėmis problemomis sietinus dėmenis, vietomis neslepia ir autorius:

– Kodėl? Kas čia per šūdinas klausimas? Iš kur man žinoti? Jaučiu, ką jaučiu, juk negali įvardyti kiekvieno menkiausio sielos virptelėjimo, ar tau taip neatrodo.

– O ne iš to užsidirbi pragyvenimui?

– Ne. Pragyvenimui užsidirbu rašydamas apie kiek­vieną menkiausią apsikvailinimą, kurį patiriu. Tai kas kita. (p. 171)

Svarbiu aspektu, papildomai išryškinančiu teksto bravūriškumą, laikytini ir nemenki skirtumai tarp Lietuvos ir Norvegijos kasdienybės. Ne veltui pradžioje minėjau šią tautą persekiojančius persisotinimo demonus. Jų buvimo liudijimų romane apstu. Pagrindinio veikėjo, autoriaus alter ego, buities vaizdai, ypač turint galvoje, jog aprašomi keliolikos metų senumo įvykiai, smarkiai skiriasi nuo mums įprastų sąlygų. Štai rašytojo pokalbio su seniai matytu draugu ištrauka:

– Rašai namie?

– Taip, turiu tam atskirą kambarį.

– Ar ne sudėtinga? Turiu galvoje, ar neužsimanai pasižiūrėti televizoriaus, skalbtis ar dar kuo užsiimti, užuot rašęs?

– Sekasi neblogai. Lieka šiek tiek mažiau laiko rašyti, nei turint biurą, bet... (p. 31)

Pridūrus, jog iš rašymo gautos pajamos leidžia romane vaizduojamam kūrėjui išlaikyti nemenką šeimą, tampa dar aiškiau, kodėl mažmožių aptarinėjimas tekste ne visada atrodo aktualus mūsų skaitytojams. Tai leidžia spėti, kad, nepaisant pernai ūžtelėjusios galingos populiarumo bangos, šeštosios šio ciklo knygos tiražas lietuvių kalba tikrai bus gerokai mažesnis nei pirmosios.


Marijus Gailius. „Oro“

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Marijaus Gailiaus nuolat viešumon keliamos klimato kaitos ir ekologijos problemos (kurioms ypač daug dėmesio skirta ir jo debiutiniame romane „Oro“) labiausiai primena kovą su vėjo malūnais. Bet, lyginant su kitais apžvalgoje aptariamais prozininkais, donkichotiškumas jam būdingas mažiausiai. Visų pirma todėl, kad jis aiškiai mato, įvardija, o sykiu ir parodo kitiems savo priešą – išryškina būsimus globalaus atšilimo padarinius, atskleidžia galimą jų mastą, siekia įtikinti netikinčius, kad kovoti su šiuo procesu būtina šiandien, nelaukiant, kol pasekmės bus negrįžtamos. Beje, panašūs klausimai autoriui nebuvo svetimi ir anksčiau. Tuo lengva įsitikinti skaitant jo straipsnius, esė, duodamus ir imamus interviu ar net įdėmiau įsižiūrėjus į jo propaguojamą gyvenimo būdą. Tai, jog Lietuvoje turime (nors ir nedaug) neapsimestinai siekiančių propaguoti ekologiškumo idėjas, neabejotinai džiugina.

Daugiau abejonių kelia klausimas, kiek M. Gailiui šia knyga pavyko prisidėti prie savo idėjų sklaidos. Trumpai formuluojant atsakymą, jis skambėtų taip: artėjančios klimato krizės problema vykusiai išryškinta, tačiau ją pateikiant pristigo įtaigumo. Kita vertus, apie galimą stygių esu priverstas kalbėti su abejonės gaidele: požiūrį į kūrinį galėjo iškreipti tai, jog autoriaus pasirinktas pasakojimo žanras (distopija? antiutopija?) tikrai nėra mano mėgstamiausias – gal todėl ilgokai nesiryžau jo atsiversti. Šią prielaidą bent iš dalies patvirtina ir tai, kad daugelio jaunesnių ir artimiau su panašia proza bendraujančių pažįstamų atsiliepimai apie naująją M. Gailiaus knygą dažniausiai buvo teigiami.

 

Marijus Gailius. „Oro“. Dailininkas Nerijus Šimkus. – V.: „Odilė“, 2018.
Marijus Gailius. „Oro“. Dailininkas Nerijus Šimkus. – V.: „Odilė“, 2018.

 

Mėginant išplėsti atsakymą, būtina atskirai panagrinėti svarbiausius romano pliusus ir minusus. Tarp pliusų pirmiausia minėtinos išsamios žinios apie aprašomą temą. Nors siužetas ateitį vaizduojančiose kūrinio dalyse aiškiai krypsta apokaliptinio scenarijaus link, pernelyg aklai fantazuoti nepuolama, o pateikiamos scenos smarkiai nesikerta su mokslininkų šiandien piešiamais scenarijais. Ypač pabrėžtinas socialinių problemų, kurias sukeltų radikali klimato kaita, išryškinimas: daug dėmesio skirta klimato migracijos procesui (vykstančiam jau šiandien, nors visuomenė tai suvokia retai), ir, kaip spėjama, galinčiam tapti viena liūdniausių pasaulio ekologinės krizės pasekmių. Tad ilgalaikis autoriaus domėjimasis pasirinktos problematikos klausimais nenuėjo veltui. Realistiškai atrodo ir kūrinyje aprašytas tinklaodžių, leidžiančių žmonėms persikelti į virtualią erdvę, naudojimas ateityje – panaši įranga kai kur jau taikoma. Pagirtina, kad autorius padėjo skaitytojams orientuotis sudėtingoje knygos struktūroje: skirtukas su trumpu veikėjų pristatymu ir lyg iš Antano Mončio kūrinių nužengusiomis juodomis ir baltomis kaukolėmis sužymėti skyreliai padeda greičiau susivokti, apie kurį iš vaizduojamų laikotarpių (iki didžiojo potvynio ar po jo) dabar skaitai. Prie stipriųjų kūrinio pusių neabejotinai dera priskirti palyginimus, kurių gausa ir originalumu rašytojas išsiskiria iš kitų šiandienos lietuvių prozininkų. Daug dėmesio M. Gailius skiria erotinėms scenoms, tačiau nors pastarosios įtraukia, yra ilgokos ir neišsiskiria savitumu.

Prie didesnių „Oro“ minusų tektų priskirti tai, kad romanas labai ilgas, o sudėtinga pasakojimo struktūra nepadeda jo skaityti. Ypač dažnai laiku ir erdve šokinėjama pirmajame teksto trečdalyje. Tai trukdo susikaupti, todėl iš pradžių dažnai kyla noras užversti knygą nebaigus skaityti (beje, panašiai kalba dauguma skaičiusių romaną). Ne itin vykusiai knygoje išplėtota detektyvo linija: stinga įvykių, aštrumo, paslapties, o klausimas, kodėl vienas svarbiausių romano herojų Vincentas Šemeta nusprendė užšifruoti žinią apie ateities kataklizmus A. Mončio bareljefe, taip ir lieka neatsakytas. Nors daugelis romaną aptarinėjusių apžvalgininkų sveikino autoriaus mėginimą jame „įveiklinti“ jūrą (knygos skirtuke Baltija pakliūva į pagrindinių dabarties veikėjų sąrašą), o pasakojimas prasideda būtent jūros monologu, man susidarė įspūdis, kad tai labiau dirbtinis troškimas pasirodyti originaliam nei būtinybė. Keistokai skamba ir autoriaus vaizduojamas ateityje neva prigysiančios lietuvių naujakalbės formatas: neabejoju, kad kalba tikrai sparčiai transformuosis ir prijungs daug naujovių, bet vargu ar dera tikėtis, kad pakankamai ilgi lietuviški veiksmažodžiai dėl anglų kalbos poveikio dar labiau pailgėtų (tapdami keistai skambančiais „suartėt’ing“, „išnykt’ing“, „sutart’ing“, „išlikt’enti“).

Sprendžiant iš visko, ateityje iš M. Gailiaus galime tikėtis tvirčiau suregztų istorijų: potencialo jis tikrai nestokoja, o laiko patirčiai įgyti dar apstu. Tad spėčiau, jog sulauksime ne tik sėkmingai išryškinančių problemas, bet ir labiau skaitytojus įtraukiančių knygų.


Aldous Huxley. „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“

Aldouso Huxley’o esė „Suvokimo durys“ ir „Dangus ir pragaras“, anglų kalba pasirodžiusios dar XX a. 6 dešimtmečio viduryje, iš šiandien apžvelgiamų kūrinių yra arčiausiai klasikos statuso. Šie žmogaus sąmonės ribotumo problemas nagrinėjantys tekstai kitados ne tik buvo itin populiarūs, bet ir paveikė vėlesnių kartų jaunimo pažiūras, praplėtė aplinkos sampratos ribas, paskatino maištingų filosofinių idėjų sklaidą. Huxley’s esė išleido būdamas beveik 60 metų. Jis garsėjo kaip modernių romanų ir novelių kūrėjas, iki to laiko jau kelis kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai (per visą gyvenimą sulaukė 7 nominacijų šiam apdovanojimui, bet laureatu taip ir netapo). Nepaisant šių aplinkybių, rašytojas leidosi į, regis, vėjavaikišką nuotykį – sudalyvavo moksliniame eksperimente, kurio metu reikėjo vartoti meskaliną (iš kaktuso išgaunamą amfetamino darinį) ir fiksuoti patirtus įspūdžius. Šioms patirtims aprašyti ir interpretuoti skirtos viena kitą papildančios esė.

 

Aldous Huxley. „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2019.
Aldous Huxley. „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2019.

 

Mėginimas įsigilinti į suvokimą ribojančių procesų mechanizmą iš biocheminės pusės, pačiam nebūnant šios srities specialistui, savaime atrodo originaliai. Tačiau A. Huxley’s ne veltui garsėjo kaip avangardistas – tai būdinga ne tik jo kūrybai, bet ir mąstymui. Tad rašytojo noras įveikti suvokimo duris nestebina. Tekstuose jis skatina taip elgtis ir kitus: „Mažai tikėtina, kad žmonija kada nors pajėgs verstis be Dirbtinių Rojų. Daugumos žmonių gyvenimai blogiausiu atveju teikia tiek daug skausmo, o geriausiu – yra tokie monotoniški, skurdūs bei riboti, kad postūmis pabėgti, ilgesys išeiti iš savęs bent kelioms akimirkoms visada buvo vienas pagrindinių sielos troškimų“ (p. 55). Be religijos ir meno, vienu iš galimų „išėjimo iš savęs“ variantų rašytojas laiko haliucinogenines medžiagas, o ypač išskiria meskaliną, kaip nesukeliantį fizinės priklausomybės ir turintį mažai pašalinių poveikių, bet suteikiantį nepaprastą euforijos jausmą.

Nuo meskalino patirtų pojūčių aprašymą A. Huxley’s papildo mintimis apie tai, kodėl matė tam tikrus vaizdinius, kas galėjo lemti, kad realūs daiktai virto abstrakčiomis sąvokomis, kad vijokliais apipinta pavėsinė ir nušvitimo laukiantis Buda, kėdės kojos ir šv. Mykolas su visais angelais staiga susiliejo į vieną, skirtingus pavidalus turintį objektą. Jo manymu, dažniausiai kelią euforijos ir platesnės pasaulio sampratos link užkerta evoliuciškai susiformavę proto užraktai, neleidžiantys pasirinkti to, kas neracionalu išgyvenimo, dauginimosi ar tolesnio rūšies vystymosi požiūriu. A. Huxley’s tekstuose atkakliai kovoja su tokiu evoliucijos nulemtu mąstymu. Žinant, kokia visuomenės sankloda ir galvosenos standartai vyravo pasaulyje tekstams pasirodant, nesunku suvokti, jog ši kova daugelio buvo smerkiama, o rašytojas neretai laikomas pakvaišusiu narkotikų propaguotoju.

Nepaisant to, palyginus su kitais apžvalgoje minimais autoriais, A. Huxley’o kova labiausiai vykusi ir mažiausiai dirbtinė. Nors donkichotiškumo (ypač turint galvoje tuometį kontekstą) jam nestinga, „Suvokimo durys“ ir „Dangus ir pragaras“ – kūriniai, kur už idėjas kovojama ne norint pasipuikuoti (deja, prieš tai aptartų knygų autoriams šis noras, regis, nesvetimas). A. Huxley’o kova grįsta noru atskleisti būdus ir galimybes pasiekti laisvę. Gal todėl net ir praėjus daugiau kaip 60 metų po šių esė pasirodymo jos išlieka aktualios ir tebėra skaitomos.