Juozas Baltušis. „Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976–1983“

Ir vis dėlto klasikas, kad jį kur galas! Taip apibendrinčiau įspūdžius bevartant antrą Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Beje, žodį „klasikas“ čia galima rašyti ir kabutėse (turint galvoje rašytojo charakterį ir gyvenimo būdą), ir be jų (kalbant apie kūrybinius nuopelnus). Apie savitas ir gana kietas autoriaus nuostatas (ir neįtikėtiną gebėjimą jas primiršti, kai tampa nebenaudingos), apie santykių su aplinka dvilypumą, šelmišką požiūrį į gyvenimą ir tai, kad J. Baltušis, liaudiškai tariant, buvo „geras fruktas“, kalbėjau pristatydamas pirmą šio leidinio tomą*. Panašus vaizdas ir antrame. Tačiau kartu juntama, kad bėgant metams rašytojas vis dažniau susimąsto, sukasi būties problemų link.

Dar vienas skirtumas – mintys ima trūkčioti, kartotis, atsiranda po pusmetį ir ilgiau trunkančių neaprašytų tarpų, kurių pernelyg nesistengiama užpildyti. Retsykiais apima jausmas, kad norima kai ką nuslėpti, skaitant kyla įtarimų dėl galimos savicenzūros, „falšyvumo“. Vietomis stebina aklokas tikėjimas idealais, kurių, kaip konstatuoja autorius, didžioji visuomenės dalis – o ir pats – seniai nesilaiko, bet... mintyse vis mėgina likti jiems ištikimas. Ir suprask tu tada, kas čia: uždaros ir vienpusės propagandos prifarširuotos visuomenės sindromas (nors J. Baltušis akylai seka užsienio radijo naujienas, dažnai bendrauja su svečiais iš Vakarų, nesyk prisimena ikisovietinio laikotarpio sąlygas, mintyse vis lygindamas tenykštės ar anuometės ekonomikos rodiklius ir demokratijos požymius su aplink matoma situacija) ar tiesiog atkaklus nenoras pripažinti, kad kadaise susidėjai ne su ta kompanija.

 

Juozas Baltušis. „Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976–1983“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Bet esama ir atvirumo, apimančio susimąsčius apie savo vietą pasaulyje: „Tai kas gi aš? Jeigu rašytojas, tai kodėl rašinėju visokius glostomus niekus, o nesiimu kardinalių temų, gilaus ir visapusiško nūdienio gyvenimo nušvietimo? O jeigu ne rašytojas, tai kodėl vis dėlto rašau, kas man davė teisę maitintis iš literatūros?“ (p. 291); „Nesurandu savyje nė tiek jėgų, kad pasiryžčiau išstoti iš Komunistų partijos, kurios politikai seniai nebepritariu (...) baimė likti be pragyvenimo minimumo, pagaliau be elementarių sąlygų kūrybiniam darbui, pagaliau ir be paties kūrybinio darbo, be skaitytojų, o būtent šitaip gi atsitiktų, nė vienas mano kūrinys nebūtų praleidžiamas į viešumą – štai kas yra“ (p. 448). Nusivylimas prastėjančiu gyvenimu šalyje („Nesutampa jis su tuo, apie ką svajojome jaunystėje“, p. 583), gausėjančiais suvaržymais („Tenka taikytis su mintim, kad Rusijoje niekuomet nebus jokios demokratijos, jokių laisvių ir jokios tvarkos“, p. 419; „Tarybų Sąjunga pasirodė ne kas kita, o viena galingiausių pasaulyje imperijų, iš esmės fašistinė, vien prisidengusi raudonom vėliavom ir marksistiniais šūkiais“, p. 583) atveda J. Baltušį prie gilesnių svarstymų apie Lietuvos ateitį. Bet čia – nepaisant rašytojo nepasitenkinimo esama padėtimi – besąlygiškai nugali valstietiškas pragmatizmas: „Visiems gi aišku, kad Lietuva savarankiška negali būti: ne toks istorinis metas ir ne tokia Lietuvos geografinė padėtis. (...) Priklausomumas neišvengiamas, o kuris geresnis: rusams ar vokiečiams, anglams ar amerikonams? Manau, tik rusams. Jie per savo neorganizuotumą bei padrikumą, jokios sistemos neturėjimą „pražiūri“ mūsų nutautinimo reikalą, tiesiog nesuspėja nieko aktyvaus suveikti, o jeigu jų vietoje būtų vokiečiai? Ar neištiktų tuomet mūsų prūsų likimas?“ (p. 225)

Praktiško, aplinką realistiškai vertinančio kaimiečio požiūris persmelkęs visą knygą (nejučia pamanai – štai kuo galima siūlyti remtis moksleiviams aptariant žemdirbiškosios kultūros vertybes lituanistų olimpiadoje). Rašytojas baisisi neūkiškumu, vertina kokybę, pabrėžia, kad už dorą darbą privalo būti atlyginta (analogiškai žiūri ir į savo veiklą – kassyk domisi honorarų dydžiu, savojo vardo paminėjimo atsiliepimuose ir recenzijose aspektais, o susidarius įspūdžiui, kad nėra deramai įvertintas, „imasi priemonių“). Kartais tokia pozicija suformuoja gerokai iškreiptą vaizdą: J. Baltušis linkęs džiaugtis naujomis kolūkių gyvenvietėmis ir nepastebėti iš vienkiemių suvarytų žmonių tragedijos, žavėtis grandiozinių ir didžiąją dalį laiko niekam nenaudojamų kultūrnamių statyba. Iš dalies neįžvelgti sovietmečio ydų jam padeda prieš akis vis iškylantys vaikystės dienų nepritekliaus vaizdai. Suveikia ir nemenkas pasipūtėliškumas: pilnos salės gerbėjų, nuolatiniai plojimai susitikimuose su skaitytojais glosto širdį ir neleidžia sukirbėti minčiai apie tokių šou fantasmagoriją, nors kitų pasisakymuose gana lengvai atsijoja pelus nuo grūdų.

Toks gebėjimas prisiderinti prie bet kurios situacijos kartais vadinamas sovietiniu gyvenimo būdu. Norim to ar ne, toks buvo tuometės egzistencijos variklis. Tik prisitaikiusieji prie režimo taisyklių galėjo išgyventi jo sąlygomis, pergyventi jį, ir, pasikeitus aplinkybėms, toliau daugintis, plėstis, tikėtis ateityje sukurti savo gyvenimo normas. To, regis, siekė ir J. Baltušio viduje tūnojęs valstietis.

Šioje dienoraščio dalyje dar labiau nei ankstesnėje išryškėja autoriaus veiklumas ir energingumas (ypač atsižvelgiant į jo amžių). Standartinė J. Baltušio dienotvarkė maždaug tokia: ankstyva ryto kava vakarykštėms pagirioms išvaikyti (o tai, beje, ne visada pavyksta), tada triūsas prie rašomojo stalo (rankraščiai, laiškai, sveikinimai, skundai), kelionė į darbines organizacijas (Rašytojų sąjungą, Taikos gynimo komitetą), pasivaikščiojimas po miestą, neužmirštant užsukti į reikiamas instancijas sutvarkyti savo ir pažįstamų reikalų, pateikti prašymų, paplepėti su nomenklatūros atstovais ir pažįstamais, pietūs (paprastai su „čerka“), susitikimai su skaitytojais ir gerbėjais (dažnai po kelis per dieną skirtingose šalies vietose), kaskart besibaigiantys solidžiu pasisėdėjimu užstalėje, grįžimas namo po vidurnakčio. Kartais papildomai įsipina filmų, spektaklių peržiūra, begaliniai posėdžiai, kelionės į nesiliaujančius balius pas gimines ir draugus, tolesnės komandiruotės. Pats gyvenimo ritmas banguotai kampuotas: vakar kurį nors draugą ar kolegą gyręs ir aukštinęs, rytoj jau deda jį į šuns dienas. O dar santykiai su slaptąja paskutinių gyvenimo dešimtmečių meile – Dalia, kur prieštaringų jausmų svyravimai nuolat lieka štormo būsenos: „Labai galimas daiktas, kad aš užmušiu ją. Ne iš keršto ar kokio egoizmo. O, ne! Tiesiog netekus jėgų toliau pakęsti ilgesį“ (p. 87).

Ir paneikit dabar, kad J. Baltušis – klasikas. Kabutėse ar ne – kiekvienas tesprendžia pats.

 

Juozas Vilčinskas. „Dienoraštis. 1945.VI.7–1947.III.18“

Mėginimai lyginti Juozo Vilčinsko dienoraštį su prieš tai aptartu leidiniu, rodos, vargu ar gali būti sėkmingi: knyga kelis kartus plonesnė, skiriasi aprašomas laikotarpis, vieta, o ir autoriaus mintys sutelktos į kitokias problemas. Vis dėlto ir čia – dienoraštis. Taip pat kruopščiai pildytas, taip pat skirtas chronologiškai fiksuoti kasdienio gyvenimo vaizdams. Jo liudijamas atvejis unikalus, nes dauguma panašaus pobūdžio pastabų, rašytų Vokietijoje įkurtų dipukų stovyklų gyventojų, persmelktos tėvynės nostalgijos, kurią iš dalies kurstė pati terpė. Šį kartą susiduriame su gerokai objektyvesniu padėties nušvietimu. Tai lemia tiek dienoraščio pildymo lokalizacija, tiek jį pildžiusio žmogaus savitumas.

 

Juozas Vilčinskas. „Dienoraštis. 1945.VI.7–1947.III.18“. Apipavidalintojas maketuotojas Saulius Bajorinas. – V.: „Versus“, 2019.

 

Per 1944 m. masinę emigraciją iš Lietuvos J. Vilčinskas (beje, – keista paralelė – kaip ir J. Baltušis gimęs 1909 m.) nukeliavo toliau už daugelį. Pradžioj per Austriją pasiekęs Italiją, 1946 m. jis jau persikraustė į Didžiąją Britaniją, tad nemenka maršruto dalis ir sąlygos, su kuriomis pakeliui susidurta, neatitinka būdingos to meto situacijos. Tipišku pabėgėliu nepavadinsi ir užrašų autoriaus: J. Vilčinskas – išsilavinęs (baigęs inžinerijos studijas VDU) totorius, kairiųjų pažiūrų besilaikantis Lietuvos patriotas, musulmonas. Su šeima ir giminaičiais patraukus į Vakarus, jį nuolat slegia ryžtingo apsisprendimo būtinybė: ar glaustis prie lietuvių (kurių diaspora Italijoje itin menka), ar prie lenkų (siūlančių daugiau išgyvenimo galimybių, bet reikalaujančių lojalumo Lenkijai, net savotiško susitapatinimo su išpažįstama vertybių sistema), ar atiduoti pirmenybę religiniam identitetui ir vykti į Turkiją (kaip pasielgė keletas giminių). O kur dar politinių pažiūrų suderinamumo klausimai – Sovietų Sąjungos kurstomų italų komunistų veiksmai ir retsykiais pasiekiančios liūdnos žinios apie padėtį tėvynėje aiškiai nedera su klasikine autoriaus socialdemokratijos samprata. Be to, siekiama žūtbūt išlaikyti mãžai totorių bendruomenei taip svarbius giminystės ryšius.

Visa tai lėmė, kad dienoraštyje dažniausiai renkamasi žiūrėti iš šalies. Tad ypač įdomu bus mėgstantiems lyginti įvairių kraštų aplinką, papročius, buities sąlygas. Pripažinkime – apie pokario Italijos gyvenimą žinome nedaug. Užrašai patiks ir besidomintiems emociniu ar psichologiniu autoriaus portretu, jo transformacijas lemiančiomis aplinkybėmis. Stebina J. Vilčinsko gebėjimas išlaikyti inteligenciją: net stokodamas pinigų maistui, jis domisi spauda, lanko muziejus, parodas, garsesnes apylinkių vietoves. Kultūra šioje sudėtingoje terpėje tampa išgyvenimo garantu. Jaunas emigrantas skaito ir lietuvišką, ir lenkišką, ir vietinę spaudą, visada seka informaciją, susijusią su Lietuvos ateitimi. Nors traukdamasis link Didžiosios Britanijos buvo priverstas šlietis prie lenkų W. Anderso armijos likučių (ir vėl ta prisitaikymo prie aplinkos būtinybė, – išsisuk, kad gudrus, nepalyginęs su J. Baltušio atveju!) – J. Vilčinskas vėliau tapo aktyviu lietuvių išeivijos veikėju.

Bešališko vyksmo stebėjimo stiliumi parašytuose dienoraščiuose pojūčiai įprastai nublukinami, stumiami į antrą planą, todėl skaitant intrigos nedaug. Visiškai išvengti migdančio efekto užrašuose nepavyksta ir J. Vilčinskui. Vis dėlto emocijos kartais paliečiamos itin subtiliai: „Šią dieną reikia ypatingai pažymėti: šiandien suvalgėme paskutinį gabaliuką lietuviškų lašinių, dar atsivežtų iš Kauno“ (p. 110). Pabrėžtina, jog pasakojimo stilius, nepaisant aprašomų situacijų nuobodumo, labai subtilus. Antai apie nesėkmę, ištikusią užsupus laivui kelionės per Gibraltarą metu, J. Vilčinskas kalba: „Tolstant nuo sąsiaurio, laivas pradeda daugiau suptis. Dieną matosi Portugalijos krantai, o po vakarienės man „pasimato“ mūsų kaimynų sostinė – Ryga“ (p. 173).

Neskubant, bet griežtais ir ryškiais štrichais nupieštame vaizde esama ir nemažai panašumų į nūdieną. Tai gerai matoma, kai autorius mėgina išsiaiškinti, kas – proletarai ar turtingieji – palankesni išeiviams: „Turtingieji mums nieko nedaro – nei gero, nei blogo. (...) Jų atžvilgiu, jūs pabėgėliai, galite sau gyventi Italijoje. Tik pasiieškokite sau butą ir pasirūpinkite maisto. Gyvenkite „sveiki“. Proletarai mūs nekenčia. Jie galvoja, kad mes suvalgome jų duoną (...) užimame jų butus (...) norime gauti darbo, kurio jiems trūksta“ (p. 91). Savotiškai šiame kontekste skamba liudijimai apie politikos poveikį vietinių požiūriui į atvykėlius: „Mūsų buto šeimininkė šiandien pasakė žmonai, kad mūsų namų gyventojai įtarią mus fašistais, nes karui pasibaigus negrįžtame į savo kraštą“ (p. 79).

Vargu ar būčiau teisus, jei imčiau vadinti J. Vilčinsko dienoraštį įstabiu ano laiko liudijimu ar klijuoti jam panašias etiketes. Tačiau tų, kurie paims į rankas šią knygą, laukia nemažai galimybių atrasti iki šiol daugeliui menkai žinomą autorių, besidalijantį patirtimi netipiškame pabėgėliams kontekste.

* literaturairmenas.lt/literatura/antanas-sheshi-nusikunijimai-literaturoje-dvieju-atveju-palyginimas