Neseniai vienas žmogus, grįžęs iš kelionės po Sibirą, pasakojo man apie tremtinių kapines pušyne: vienišas ir spalvingas. Visi kapai pliki, viena žemė, tik tankiai prismaigstyti plastmasinių oranžinių, rožinių ir raudonų gėlių, o aplink tuos kapus ryškiai mėlynos tvorelės, apvyniotos geltonom gėlėm. Įsivaizdavau tokį nežemišką vaizdą, pušyną, kuriame patiestas skaisčiai raudonas kilimas, išmargintas mėlynais ornamentais. Kai paskui pamačiau telefonu darytas nuotraukas, gerokai nusivyliau ar, tiksliau, gerokai nustebau – jos buvo tokios blankios ir kasdieniškos, o tų spalvingų gėlių visai nedaug, gerokai daugiau žemės plotų. Vaizdas, kurį regėjau klausydamasi pasakojimo, ir „realybės“ fotografija buvo du skirtingi dalykai. Juos siejo tik pasakojimas. Gal visa tai skamba kiek keistai ir nejautriai, – juk kalbu apie tremtinių kapines, bet vaizduotė veikia savo ruožtu, ji neturi moralinių skrupulų. Priešingai, ją traukia viskas, kas baisu, pavojinga, tragiška, keista.

Lautréamont. „Maldororo giesmės“. Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. – K.: „Kitos knygos“, 2015.

Kažkas panašaus man nutiko ir su pirmąja šios apžvalgos knyga. Buvau ne sykį girdėjusi Lautréamont’o vardą, varčiusi juodą jo giesmių knygą ir akies krašteliu skaičiusi pirmuosius jos sakinius: Duokdie, kad kažkieno padrąsintas skaitytojas (...) nebūtų paklaidintas ir rastų savo gruoblėtą ir siaubingą kelią tarp atokių klampynių šiuose niūriuose ir nuodais pertekusiuose puslapiuose; mat, jei skaitydamas jis nepasitelks griežtos logikos ir protinio sutelktumo, tolygaus bent jau jo apdairumui, mirtini šios knygos nuodai susiurbs jo sielą kaip vanduo cukrų (p. 23). Legendom ir Paryžiaus miglom apipinta autoriaus figūra (mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1870 m., būdamas 24-erių (!), žvaigžde tapo gerokai po mirties, kai jį atrado siurrealistai ir paskelbė savo mokytoju) suteikia knygai ypatingą aurą. Juk vien ištaręs jo vardą pasijunti lyg atsidūręs tamsioje gobelenų, peilių ir voratinklių pilnoje pilyje: grafas Lautréamont’as!

Įspūdį, kad susiduri su kažkuo nekasdienišku, sustiprina elegantiškas pasakotojo flirtas su skaitytoju, nuo kurio ir prasideda knyga. Pasakotojas ne tik kremtasi dėl skaitytojo likimo, bet netgi liepia kuo toliau bėgti nuo šio kūrinio pabrėždamas, kad jis skirtas tik išrinktiesiems, ir taip pakurstydamas ambiciją tokiam būti. Vis dėlto, kad ir kokia stebinanti, žiauri ir siurrealistiška niūriojo autoriaus vaizduotė, ji nublanko prieš tai, ko tikėjausi, ir net pagavau save galvojant: „Negi tik tiek? Visai nebaisu...“ Kita vertus, pasakotojas jau antrame skyriuje spėja pasišaipyti iš lūkesčių (kuriuos pats sukūrė): Skaitytojau, turbūt trokšti, kad mano neapykanta imtų lietis jau pirmuose šio kūrinio puslapiuose! (p. 25) Šis gestas kartojasi skirtingose giesmėse: visaip viliojamas skaitytojas susikuria lūkesčius, kuriuos pasakotojas demaskuoja ir sugriauna. Tiesa, reikia nepamiršti, kad knyga pasirodė beveik prieš pusantro šimto metų ir amžininkams turėjo daryti kitokį įspūdį. Vis dėlto greta Markizo de Sade’o, Lautréamont’as atrodo kone naivus, nekaltas ir – giliai širdyje –­­ geras berniukas. Čia, matyt, ir slypi jo kūrinio grožis, o pavojus – klastinguose žaidimuose su skaitytoju. Kitais žodžiais tariant, knyga veikia it lakmuso popierėlis, kiekvienam atskleidžiantis jo paties gėrio ir blogio santykį, ir nieko čia dramatiška, priešingai, tai gali net praslysti pro akis užsižiūrėjus į fantasmagoriškus peizažus, vandenynus ir akmenuotus paplūdimius, nusėtus lavonais.

Knygoje – šešios giesmės, sudarytos iš autonomiškų įvairaus ilgio ir net žanro skyrių. Grubiai galima juos suskirstyti į metafikcinius intarpus, kuriuose pasakotojas apmąsto patį pasakojimo aktą ir savo santykį su skaitytoju bei kuriamu pasauliu, poetinės prozos pasažus, (fantastinius) siaubo apsakymus, vieną mini dramą ir vieną mini romaną, kuriuo baigiama knyga. Žanrinis ir stilistinis mišrumas suteikia tekstui dinamikos ir daugiamatiškumo pojūtį, o svarbiausia, kad toks naratyvinis sprendimas išpildo pačią idėją – blogis yra persmelkęs visas sferas, taip pat ir kalbos. Jis pulsuoja ir šaltoje logikoje, ir klastinguose retoriniuose eksperimentuose, jis vienodai slepiasi ir už erzinančio pilstymo iš tuščio į kiaurą, ir už kerinčio, fantastinio, lyriško ar brutaliai tikroviško teksto, kurio skaitytojui norisi vis daugiau.

Skirtingas giesmes ir skyrius sieja Maldororo figūra, lengvos (nuspręskite pagal savo skonį ir patirtį) beprotybės nuotaika ir gaivališkas Lautréamont’o rašymo stilius. Maldororas yra savotiškas XIX a. serijinis žudikas ar, tiksliau, metafizinis maniakas, blogio ir neapykantos įsikūnijimas, nerami siela, naikinanti savo kelyje visa, kas jauna, tyra ir gražu. Šitą mitologizuotą būtybę ypač traukia nekaltybe, sveikata ir naivoka laime spindintys berniukai ir mergaitės, kuriuos jam knieti ištvirkinti, išvaryti iš proto, supjaustyti, nukankinti: ...bučiuojant vaiką, tą skaistų rožinį veidelį, taip norėjosi skutimosi peiliu atlaupyti jo skruostus (p. 26), nes nieko nėra nuostabesnio už jo kraują, vis dar šiltą, skanaujamą tokiu būdu (p. 30). Tačiau, nors pagrindinis personažas atrodo žiaurus ir klastingas, juodai, be prošvaisčių blogas, jis turi misiją – demaskuoti žmonių veidmainiškumą ir parodyti, kad gėris ir blogis nėra tokie jau skirtingi, o galop prisipažįsta paprasčiausiai ieškąs gerumo, įkvėpto didelės meilės, nes jaučia, jog tai tėra skambus žodis, ir priduria bendrame knygos kontekste magiškai suskambančią frazę: Būtų nuostabu, jei pasirodytų, kad aš vis dėlto klystu (p. 130).

Atskiri knygos tekstai nevienodo kalibro, kai kuriuose autorius tiesiog taškosi rašalo purslais, taip nieko naujo ir nepasakydamas, tik chirurgiškai tiksliai demonstruodamas, kaip krinta lašai, ir migdydamas skaitytoją. Tačiau čia slypi ir laisvė, – Lautréamont’as rašo „be stabdžių“, vadinasi, jis nebijo ne tik aprašinėti visokių ekscesų, bet ir apskritai atsisakyti siužeto, o kartais, regis, ir temos, tiesiog „užsikaifuoja“ su pačia kalba, nenumaldomu jos tekėjimu. Į mano asmeninį Lautréamont’o kanoną patektų pasakojimas apie Dievo plauką, kurį jis netyčia pamiršo viešnamyje, Maldororo pirmosios meilės milžiniškai ryklio patelei istorija, legenda apie Sena plaukiančią šventą lempą ir netikėtai sakralus tekstas apie vienintelę būtybę, kurios Maldororas nepanori nuskriausti, o tik žavisi ir gerbia, prasidedantis stebuklingu sakiniu: Nedidelėje giraitėje ant žydinčios pievos giliai įmigęs guli hermafroditas, jo veidas sudrėkęs nuo ašarų (p. 96).

Lautréamont’o knyga daugiabriaunė, klaidinanti. Tekstas lyg kaukes keičia žanrus, stilius, intonacijas, o svarbiausia – atstumą tarp savęs ir skaitytojo. Autobiografiškomis detalėmis apipintas pasakotojas vis keičia kortas, – kartais kalba apie Maldororą trečiuoju asmeniu, kartais pirmuoju, sukurdamas neįprastą pojūtį, kad skaitytojui dvejinasi akyse ir kad reikia nuolat palaikyti budrumą, nes bet kurią akimirką gali išgirsti ką nors tokio: Tai ką, skaitytojau, nuo šio paskutinio vaizdelio turbūt ir tau pačiam išsiskyrė seilės? Tik nesakyk, kad nenorėtum paragauti smegenėlių, tokių skanių, tokių šviežutėlių (p. 105). Arba iš trečiojo asmens elegantiškai peršokti į antrą, kai staiga supranti, kad ankstesni puslapiai buvo skirti ne blogajam siaubūnui aprašyti, o tau pačiam. Apskritai giesmės stebina ir žavi tuo, kaip stipriai jų pasakotojui, arba giedotojui, rūpi skaitytojas, – jis mus kalbina, provokuoja, vedžioja už nosies ir galiausiai atkiša veidrodį. Mano supratimu, ši knyga pavojinga ne savo turiniu (mes pripratę prie daug baisesnių dalykų), kiek gebėjimu „atskleisti“ skaitytoją. Ji parodo, kad vaizduotė yra gražus, godus ir žiaurus žvėris – jai niekad negana ir ji mėgsta slysti paviršium. Kaip ir mano vaizduotės Lautréamont’as pranoko tikrąjį, bet realybė pasirodė gilesnė.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=I1o1M7CVE8M{/youtube}

Svetlana Aleksijevič. „Černobylio malda“. Iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė. – V.: „Alma littera“, 2016.

Lautréamont’ui nepasisekė, nes iškart po giesmių skaičiau pernai Nobelio premija apdovanotos baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“, kuri pasiglemžė kaip lakus smėlis. Šis tekstas yra savotiška pirmojo priešingybė. „Maldororo giesmėse“ šėlsta ir putoja šiurpios fantazijos ir, nors jų išeities taškas yra nusivylimas ir pasišlykštėjimas tikrove, Lautréamont’as kuria autonomišką, izoliuotą vaizduotės pasaulį. O Aleksijevič knygoje nėra jokių fantazijų ir jokios „kūrybos“, ji pabrėžtinai dokumentinė –­ tiesiog pateikiami įvairiai Černobylio avarijos paliestų žmonių liudijimai. Paradoksalu tai, kad tikrovė, atsiskleidžianti skaitant paprastų žmonių, o ne kokių ryklių ar demonų, monologus, gerokai pranoksta vaizduotę. Po „Černobylio maldos“ niūrios Lautréamont’o giesmės atrodo lyg paauglių žaidimai –­ jie žavi gaivališka jėga ir netikėtais atradimais, bet drauge atrodo naivokai, lyg pakibę ore, nes yra paremti veikiau įsivaizdavimais nei realia patirtimi.

Įspūdingi atominės elektrinės avarijos aprašymai, žydra radioaktyvi ugnis, nuo kaulų krentanti mėsa, raudonos eglės ir pušys, žydinčios, bet nekvepiančios alyvų šakos ir keisčiausios pasaulyje laidotuvės: Laidojome žemę žemėje... Su vabalais, vorais, lervomis... Su visais tais gyventojais... Tuo pasauliu... Pats didžiausias mano įspūdis iš ten... Apie juos... (p. 104) Visa tai šiurpina ir keri, bet dar didesnį įspūdį palieka žmonių patirčių ir jausmų įvairovė. Autorė taip ir įvardija savo tikslą – rekonstruoti ne patį įvykį, bet jausmus, kuriuos jis sukėlė. Knygos pradžioje pateikiami iš spaudos surinkti faktai, pavyzdžiui, kad po avarijos Baltarusijoje 74 kartus (!) padaugėjo onkologinių susirgimų, o po jų – blokas liudijimų, kuriuose sausa faktinė informacija įgauna spalvą, skonį, kvapą ir kraują. Skaičiai ima kalbėti ir palengva pradedi suvokti jų mastą.

Tekstą sudaro skirtingo ilgio ir gelmės pasakojimai, bet svarbiausia tai, kad žodį gauna visi: kalba kareiviai, likviduotojai, mokslininkai, mokytojai, inteligentai, ūkininkai, po katastrofos gimę vaikai, našlės, seni žmonės, savu noru sugrįžę į vaiduokliškus užkrėstus kaimus, ar net tie, kurie zonoje rado prieglobstį. Kalba tikintys ir skeptikai, kalba operatorius, sukęs propagandinius reportažus, kalba herojai ir bailiai, romantikai ir mistikai: Ten tu iškart pakliūdavai į fantastišką būvį, kur jungėsi pasaulio pabaiga ir akmens amžius (p. 101). Turbūt Aleksijevič knyga daro tokį didelį įspūdį būtent dėl polifoniškumo, ir jis pasireiškia ne tik skirtingais požiūriais į Sovietų Sąjungą ir avarijos reikšmę, bet ir labai gyva, charakteringa kalba. Kyla pojūtis, kad savom ausim girdi ar net matai kalbantį žmogų.

Autorė atlieka savotišką dokumentinio kino režisieriaus vaidmenį. Ji, sakytum, ištirpsta emocingame liudininkų kalbos sraute ir netikėtai išnyra tik tais momentais, kai pašnekovai kreipiasi į ją pačią ar net imasi kaltinti: Padėti galite? Ne! Tada ko atvažiavote? Klausinėjate? Kimbate prie mūsų? Aš nenoriu prekiauti jų nelaime. Filosofuoti! Palikite mus ramybėje, gerieji žmonės! Mums čia gyventi reikia... (p. 125) Tai verčia ir skaitytoją susimąstyti, ko vedamas jis skaito šitą knygą. Meno etikos ir meno žiaurumo klausimas iškyla ne vieną kartą ir, būdama tokia intymi, „Černobylio malda“ priartėja prie pavojingos ribos, bet jos motyvas pateisina ir tobulai atitinka pasirinktą formą – tai noras suprasti ir papasakoti tų žmonių istoriją. O supratimas neįmanomas be tikrovės prieštaravimų, spalvų ir niuansų. Todėl vargiai galėtum apkaltinti rašytoją nepadoriu smalsumu, aktualijų vaikymusi ar pelnymusi iš kitų nelaimės. Ji nekomentuoja ir neskirsto žmonių į teisius ir klystančius, tik punktyru brėžia jausmingas ir ironiškas struktūras, montuodama pasakojimus į skyrius ir duodama jiems pavadinimus, pavyzdžiui, „Vieno kaimo monologas apie tai, kaip šaukti sielas iš dangaus, kaip su jomis paverkti ir pasivaišinti“, „Tarybų valdžios gynėjo monologas“, „Vaikų choras“ ir pan. Šitaip chaotiški, fragmentiški tekstai sustyguojami į reikšminę visumą ir dar labiau išryškinamas jų žodiškumas –­ knyga nupinta iš tikrų, gyvų žmonių balsų, kurie drauge sukuria gaudžiančios, ūžiančios, polifoniškos maldos įspūdį.

Nors jų istorijos tragiškos ir net melodramiškos, prismaigstytos banalių aforizmų ir liaudies išminties, autorei pavyksta išlaviruoti ir išvengti holivudinio patoso. Ji montuoja liudijimus, bet ne tiesmukai, ir tik atsitraukęs supranti, kad naminių gyvūnų likviduotojo istorija yra savotiškas atsakymas bobutei, kuri prieš 50 puslapių pasakojo apie tai, kaip katinas Vaska, su kuriuo jiedu vienui vieni gyveno likviduotame kaime, išgelbėjo jai gyvybę. (Apie gyvūnus „Černobylio maldoje“ būtų galima parašyti atskirą straipsnį.) Ji sako, katės paslaptingai pranyko: Iš pradžių jų daug lakstė, o paskui visi kažkur dingo. Išgaišo. Mirtis nesirenka... (p. 49) Tačiau kitas liudininkas, šaudęs šunis ir kates, pas kuriuos šeimininkai naiviai tikėjosi sugrįšią, niekaip negali pamiršti vieno juodo pudeliuko, kurį užkasė gyvą, ir pravirksta. Tą akimirką skaitytojas suvokia, kad tai, ką vienas interpretavo tarsi neišvengiamą lemtį, mirtį, kuri „nesirenka“, buvo konkretaus žmogaus pasirinkimas ar, tiksliau, įsakymas kitiems žmonėms, bet šalia pasigirsta dar ir kitas balsas: O man ten nieko nei sieloj, nei galvoj nesidarė... Murkės ir sargiai... Šaudžiau... Darbas... (p. 110) Istorijos susijungia į šiurpų piešinį, kur viena detalė slepia atsakymą į kitą ir atvirkščiai; viskas susiję, viskas juda. Šitaip Aleksijevič padaro kone neįmanoma –­ ji parodo tikrovę su visais jos prieštaravimais, pasikartojimais ir interpretacinėmis „avarijomis“.