Antanas Sheshi. Epitetų braukymas

Rašydamas apžvalgas išsiugdžiau kvailą įprotį – vos pradėjęs (o kartais dar tik planuodamas) skaityti skubu žymėtis ant lapuko įvairius žodelius, mano manymu, praversiančius apibūdinant kūrinį. Užvertus knygą paprastai paaiškėja, jog mintys, kilusios ganantis pirmuose puslapiuose, nelabai sutampa su tomis, kurios lenda galvon pabaigoje: pakeverzotos replikos bei epitetai vienas kitam prieštarauja, o viso šio triūso nauda tenka laikyti nebent galimybę vėl prisiminti pažyminių įvairovę.

 

 Antanas Sheshi. Epitetų braukymas
Roberto Bolaño. „2666“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Dizaineris Tadas Bujanauskas. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

 

Roberto Bolaño. „2666“

Net sunku pasakyti, kas kaltas – daug ūžesio socialiniuose tinkluose prieš knygai pasirodant, kažkur skaitytos ir visai neblogą įspūdį palikusios ištraukos ar tiesiog tai, kad esu senas Lotynų Amerikos prozos gerbėjas, – bet iš šio romano tikėjausi daugiau. Be to, leidyklos internetiniame puslapyje pateiktas anonsas nedviprasmiškai teigė: „Čilės rašytojo Roberto Bolaño (1953–2003) romanas „2666“ – svarbiausias per pastaruosius 25 metus ispanų kalba parašytas kūrinys.“ Tačiau net ir solidžių leidyklų anonsų paskirtis yra užtikrinti leidinių perkamumą, tad teigiamų epitetų dalis tarp mano pasižymėtų pastabų skaitant knygą gana nuosekliai menko, kol galiausiai suvokiau: šiuo kūriniu esu rimtai nusivylęs.

Labiausiai pasigedau dviejų dalykų – pasakojimo lengvumo (kad skaitant netektų kas pusė puslapio galvoti, ar ne prasmingiau būtų tiesiog numigti) ir rišlumo. Panašu, po rašytojo mirties leidėjų priimtas sprendimas sulipdyti penkias atskiras istorijas į vieną nebuvo itin vykęs: manau, pavieniai pasakojimai ne tik atrodytų patraukliau, bet ir sukeltų daugiau intrigos paaiškėjus, jog galiausiai viskas kažkaip šiek tiek susiję. Galime tik spėlioti, kodėl autoriui, nesunkiai vedžiojančiam skaitytojus po slaptų nišų kupinus tekstų labirintus pasitelkus turiningą žodyną, kruopščiai pateikiamas detales bei charakterius (kurių aprašymuose nesunku įžvelgti santūrią pašaipą) ir gebančiam meistriškai suraišioti detektyvinius siužeto mazgelius, šiame romane nepavyko to įgyvendinti. Galbūt knygai tiesiog pristigo nugludinimo ir daugkartiniu savo rankraščių redagavimu garsėjęs R. Bolaño gyvenimo pabaigoje nespėjo išgryninti pradinės idėjos iki norėto lygio.

Bet spėlionės, žinia, pavėluotos ir šiandien turime tokį variantą. Nors atskirose dalyse pateiktiems epizodams būdingas procedūrinis nuoseklumas, o įvykiai aprašomi laikantis beveik chronologinės sekos, vengiant trūkių, bendroji knygos siužetinė linija sunkiai įžiūrima. Skaitant pirmąsias, trumpesnes dalis (beje, lakoniškesni epizodai labiau koncentruoti ir pagavūs) vis tikiesi, kad tuoj tuoj išlįs koks nors ligi tol nepastebėtas pasakojimą susiesiantis detektyvo kabliukas, tačiau vėliau romano dalims ilgėjant, viltis vis labiau blėsta. Tiesa, paskutiniame skyriuje slaptosios jungtys kiek atskleidžiamos ir paaiškėja, kad pavienių sąlyčio taškų tarp prieš tai skaitytų teksto gabaliukų, vaizduojančių skirtingas pasaulio vietas ir laikotarpius, vis dėlto esama, tačiau to – bent man – pasirodė maža: po ilgo skaitymo atbukusi akis neatsigavo ir romanas (nors priskirti knygą šiam žanrui galima tik sąlyginai) nebesugebėjo įgyti solidaus kūrinio vaizdo, kurio iš jo ilgai tikėjausi. Maža to, perskaičius knygą iki galo neapleido įspūdis, kad kūrinys nebaigtas, o į vientisą audinį viską sulipdančių elementų turėjo būti daugiau.

Iš penkių „2666“ skyrių bene sunkiausiai įveikiami trečiasis ir (ypač) ketvirtasis. Pastarajame, tiesmukai pavadintame „Apie nusikaltimus“, R. Bolaño kone dokumentiškai aprašinėja kelerius metus trunkančias nužudytų merginų radybas viename Meksikos miestų. Nors su pagrindine kūrinio ašimi aukas netiesiogiai sieja tik įtariamasis, daugiausia dėmesio rašytojas skiria žuvusių merginų gyvenimams ir dingimo aplinkybėms. Panašu, po kaulelį narstydamas jų istorijas, nepatingėdamas nuklysti į niūrokus socialinės aplinkos vaizdus, autorius siekia atskleisti liūdną pasaulio ateities perspektyvos modelį.

Knygoje nesunku aptikti pavienių redagavimo spragų, pvz.: „tamsių ir tiesių plaukai“ (p. 184); „Kitomis dienos jie su buvusiu studentu paieškas sustip­rino“ (p. 186); „vyras jai po kiekvienos išvykos su gyvuliais į kaimyninius miestelius parveždavo jai knygų“ (p. 430). Yra ir nežymių vertimo netikslumų ar neapsižiūrėjimų. Tarkim, 376 p. teigiama, kad rugsėjį neaptikta nė vienos aukos, nors greičiausiai turėtas galvoje rugpjūtis, nes jau 390 p. rugsėjo mėnesį rastos aukos detaliai aptarinėjamos, o 248 p. tas pats parkas gretimuose sakiniuose vadinamas tai Rebekos Holms, tai Rebekos Hols vardu. Skaitant įtraukiantį tekstą šios smulkmenos tikrai nekliūtų, bet šįkart bendro vaizdo nepagerino.

Tad, jei manęs klaustų, ar rekomenduoju skaityti „2666“, atsakyčiau taip: mėginti, aišku, galima, bet geriau seksis tiems, kam R. Bolaño pavardė anksčiau nebuvo girdėta.

 

 Antanas Sheshi. Epitetų braukymas
Vanda Zaborskaitė. „Dienoraščiai, 1941–2010“. Sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. Dailininkas Rokas Gelažius. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

 

Vanda Zaborskaitė. „Dienoraščiai, 1941–2010“

Neslėpsiu, imtis knygos paskatino asmeniniai interesai: tikėjausi rasti informacijos apie tiesiogiai ir netiesiogiai pažįstamus žmones, kurių gyvenimo faktai domino. Dalį informacijos radau, dalies – ne, bet pati knyga nustebino. Nors dienoraščio įrašai smarkiai trūkčiojantys ir nepasižymi istoriniu nuoseklumu, daugelis minimų detalių mažai girdėtos arba anksčiau skaitytuose šaltiniuose interpretuotos kitaip. Papildomo malonumo suteikė ir atviras kalbėjimas apie jausmus, – to, skaitydamas anksčiau išleistus memuaristinio pobūdžio Vandos Zaborskaitės tekstus, kiek pasigesdavau.

Vis dėlto svarbiausia dienoraščių ašis – ne šeima ir ne buitis. Todėl, nors retsykiais ir minimos santykių su artimaisiais inspiruotos emocijos, dažniausiai kalbama apie darbą, literatūrą ar politiką – pastarajai ypač daug dėmesio skiriama antrojoje teksto dalyje aprašant įvykius, kuriuose autorė dalyvavo aktyviai įsitraukusi į jaunai demokratijai būtinų struktūrų kūrimo procesą. Kita vertus, V. Zaborskaitei viskas susipynę: gyvenimo ji neįsivaizduoja ne tik be knygų skaitymo ir nuolatinio kultūros naujienų sekimo, bet ir be nuoseklaus akademinio darbo, pokalbių su „pletkus“ perpasakojančiomis draugėmis (pagrindinės temos čia irgi susijusios su atsiliepimais apie naujus leidinius, spektaklius, kolegų parašytų recenzijų, pasisakymų, o kartais ir skundų aptarimais), po ilgo sėdėjimo prie rankraščių ir konspektų atsigauti padedančio vasarojimo jos pamėgtame Ščiuryje ar apsilankymų draugų sodybose (o vėliau ir savojoje, esančioje Tetervuose), nuolatinio bendravimo su artimaisiais, kolegomis, pažįstamais. Vėliau – ilgesnį laiką užsibuvus vienumoje – visa tai dienoraščio autorei suteikia daug peno apmąstymams.

Būtent mintims apie savo vietą pasaulyje ir santykius su juo, apie tai, kas lemia vienus ar kitus gyvenimo įvykius, savo ar kitų žmonių poelgius dienoraštyje skiriama daugiausiai dėmesio. Sovietinėje aplinkoje, neturint galimybės atvirai išsisakyti, nuoširdus įrašas sąsiuvinyje pagelbėdavo ir atsilaikant prieš rūsčią realybę, ir drąsinant save prieš ateityje laukiančius išbandymus: „O gyvenimas užklumpa iš netikėtos pusės ir netikėtu momentu“ (p. 38). Kaip tikra intelektualė V. Zaborskaitė dažnai nuklysta egzistencinių klausimų link, kuriuos svarsto remdamasi autoritetų idėjomis, realybėje ar scenoje matytų vaizdų refleksijomis. Klasikų citatos kai kada tampa ir savotiškais Ezopo kalbos elementais. Antai, 1961 spalio 10 d., per patį universitete kilusio šurmulio, susijusio su tuo, kad galų gale V. Zaborkskaitė buvo pašalinta iš VU ir jai uždrausta dirbti pedagoginį darbą, įkarštį dienoraštyje – trumpas įrašas „J.-P. Sart­re, Morts sans sépulture“. Ir nesuprasi, ar norėta tik pažymėti, kokią pjesę perskaitė, ar mąstyta giliau.

Apmąstymų gylį ir kryptingumą gerai atskleidžia Brigitos Speičytės rašyto knygos įvado pavadinimas – „Faustiškos moters portretas“. Ryšio su ankstesnių kartų inteligentijos tradicija nulemtas nerimastingumas ir saviieška – specifiniai šio dienoraščio bruožai. Jų atspindžius matome ir V. Zaborskaitės gyvenime: niekada nebijojusi keistis, ji ugdėsi atsparumą, nesustodavo ištikus negandoms, neslėpdavo nuostatų, kurios dažnai (ne tik sovietmečiu, kai valdžiai kliuvo pernelyg tiesmuka nuomonė apie praeities rašytojų kūrybą, bet ir vėliau, kai atvirai stota už kairiąsias idėjas) nebuvo priimtinos daugumai. Todėl tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių jaučia sentimentus šiai asmenybei, knyga turėtų patikti. Ir nors laisvalaikio skaitiniams leidinio nepriskirsi, besibaiminančius dėl galimo teksto akademiškumo ir sprangumo, dažnai būdingo mokslininkų rašiniams, galiu nuraminti – šiuos epitetus iš savojo prieš skaitymą susidaryto galimų apibūdinimų sąrašo išbraukiau gana greitai.

 

 Antanas Sheshi. Epitetų braukymas
Birutė Ciplijauskaitė. „Tarp lituanistikos ir ispanistikos. Moterys XIX–XX amžių Europos literatūrose“. Sudarė ir iš ispanų kalbos vertė Akvilė Šimėnienė. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

 

Birutė Ciplijauskaitė. „Tarp lituanistikos ir ispanistikos. Moterys XIX–XX amžių Europos literatūrose“

Apie Birutę Ciplijauskaitę iki šiol žinojau ne kažin ką: klausiamas, kas ji, būčiau atsakęs, kad susijusi su literatūra, bet ne daugiau. Tikrai solidus mokslininkės įdirbis ispanistikos srityje buvo mano žinių lauko užribyje, tad intrigavo jau pats knygos pavadinimas. Galimų apibūdinimų sąrašas sparčiai pildėsi dar skaitant knygos vertėjos ir sudarytojos Akvilės Šimėnienės parašytą įvadą. Tiesa, šįsyk dauguma epitetų charakterizavo ne leidinį, o autorę, maža to, pasižymėjus vieną ar kitą žodį, po kiek laiko apnikdavo abejonės, verčiančios pasitelkti klaustuką. Literatūrologė? Mąstytoja? Feministė? Vertėja? Vienas kitam tarsi neprieštaraujančių apibūdinimų gausa vis neleido apsispręsti, kurią B. Ciplijauskaitės savybę ar veiklos sritį derėtų minėti pirmiausia.

Šis leidinys yra pirmas rimtesnis mėginimas supažindinti lietuviškai skaitančią auditoriją su didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidusios ir daugiausia ispaniškai (pasak įvado autorės, B. Ciplijauskaitė gerai mokėjo net 22 kalbas) rašiusios tautietės darbais, ypač ta jų dalimi, kuri ilgai buvo menkiau prieinama. Mokslininkės parašytų veikalų sąrašas ilgas, kūrybinio apogėjaus laikotarpiu kone kasmet pasirodydavo nauja monografija, o kur dar straipsniai, vertimai ir visa kita – todėl sudarytojai teko nelengva užduotis pasirinkti geriausiai šią asmenybę reprezentuojančius tekstus. Šįsyk apsispręsta atskleisti ne tik nuopelnus ispanistikos erdvėje, kur B. Ciplijauskaitė garsėjo kaip šiuolaikinės poezijos ir realistinių romanų analizės meistrė, bet ir kryptingai susieti pateikiamą medžiagą su moteriškumo apraiškų literatūroje tyrimais bei feministiniais kontekstais. Knygoje gvildenamų problemų intervalo platumą liudija ir tai, kad LIBIS kataloge „Tarp lituanistikos ir ispanistikos“ pagal temos apibūdinimą pateko net į 7 skiltis (paprastai apsiribojama 1–3).

Pati knyga tikrai neskirta plačiai skaitytojų auditorijai, tai gan tradicinis humanitarinio pobūdžio mokslinis tekstas, kuriam skaityti reikia nemenkų žinių ir susikaupimo. Be to, autorei būdingas specifinis minties pateikimo būdas, kai gvildenant pasirinktą temą smarkiai nukrypstama nuo pirminės idėjos ir nebūtinai stengiamasi susieti išvadas su pradžioje keltais uždaviniais. Ir vertėja akcentuoja su tuo susijusias problemas, kurias dar pagilino mokslininkės aptariamų klausimų įvairovė, originalo kalba pateikiamų citatų gausa ir pomėgis naudoti skirtingus analizės instrumentus, įvairiais kampais parodančius tiriamų objektų savybes.

Spėju, pagrindiniais leidinio skaitytojais greičiausiai pretenduoja tapti panašią tematiką savo darbuose nagrinėsiantys studentai ir akademikai, todėl pasirinktas 500 egzempliorių tiražas platinimo vietose turbūt užsigulės ilgokai. Tai anaiptol nemenkina knygos vertės. Priešingai – manau, jog ateityje galbūt sulauksime ir daugiau progų gimtąja kalba susipažinti su kitakalbiams autoriams skirtais B. Ciplijauskaitės tekstais. Šis leidinys savotiškai pradengė ilgai slėptą spragą, leisdamas pamatyti, kad be senokai Lietuvoje pripažintų lietuviškai, angliškai ar prancūziškai rašiusių stambaus kalibro išeivijos humanitarų, turime ne menkesnio lygio žinomumą pasiekusių figūrų ir ispanakalbėje aplinkoje. Gal todėl ir šios asmenybės portretui tinkamų žodžių sąrašas skaitant knygą vis ilgėjo, – tik klaustukai nuo daugelio buvo nubraukti.

Draugai