Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“

 

Trumpųjų žinučių laikais daugelis ilgesnius tekstus rašančiųjų nori nenori yra priversti apmąstyti, kaip sudominti skaitytojus, kad šie nenutrauktų skaitymo proceso peržvelgę vos kelis pirmus sakinius – tai aktualu ne tik knygų ar straipsnių, bet ir socialiniuose tinkluose skelbiamų pranešimų autoriams. Šiuo požiūriu svarbus tiek teksto turinys, tiek jo pateikimo formatas, stilistikos ir struktūros pasirinkimas. Skaitančiųjų dėmesį bene sunkiausia išlaikyti prozos kūrėjams, tad nenuostabu, jog jie gana dažnai mėgina rašyti netradiciškai, bando nustebinti, o kartais net apsimesti, kad bus kalbama ne visai apie tai, ko tikiesi atsivertęs knygą.

 

Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Dizaineris Linas Spurga jaunesn. – V.: „Rara“, 2022.

 

Galbūt kažko panašaus siekė ir šiuolaikinis Čilės rašytojas Benjamínas Labatutas, knygoje „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ nusprendęs pateikti keistą fikcijos ir tikrovės samplaiką. Nors pramanų ir realybės mišinys, kai ne visada gali suvokti, kur aprašomoje situacijoje baigiasi faktai ir prasideda fantazija, grožinėje literatūroje šiandien pakankamai įprastas, autoriaus pasirinkta pasakojimo versija, manau, turėtų nustebinti ne vieną skaitytoją. Rašydamas apie garsius mokslininkus ir pasaulinio lygio atradimus lėmusias aplinkybes B. Labatutas geba taip supinti biografinius įvykius su vaizduotėje gimusių iliuzijų fragmentais, kad pervertęs keliasdešimt knygos puslapių galiausiai liaujiesi savęs klausęs, kokiai – grožinei ar negrožinei – literatūrai derėtų priskirti skaitomą tekstą. Šis klausimas netenka prasmės, nes vargu ar būtų vaisinga mėginti išgryninti iš tiesų įvykusius ir kažkieno tiksliai dokumentuotus dalykus, atsijoti juos nuo rašytojo pramanų. Belieka priimti viską taip, kaip yra, susitaikyti su autoriaus sumanymu ir tiesiog skaityti. 

O skaityti šią knygą, bent jau man, buvo tikrai įdomu. Sugestyvus tekstas vilioja keliais aspektais. Pirma, besidomintys naujųjų laikų technologiniais lūžiais, neretai nulėmusiais ir šiuolaikinę mūsų civilizacijos būseną, romane „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ ras daug įdomių ir mažai kam girdėtų faktų. Apie šiuos faktus rašytojas pasakoja itin subtiliai, išryškina, regis, nereikšmingas smulkmenas ir kaskart pabrėžia galimą menkiausio atsitiktinumo poveikį tolesnei įvykių raidai (ypač daug dėmesio skiriama emocinei pasaulinio lygio atradimus padariusių genijų būsenai). Antra, manau, daugelį tikrai sužavės pasakotojo įgūdis neįtikėtinai lengvai pereiti nuo tikslių ir patikimų faktų prie įmantrių, nenugludinto jaudulio prisodrintų fikcijų kartais įterpiant intymia aistra spengiančių epizodų: „Likusią nakties dalį Schrödingeris praleido su perlais ausyse, negalėdamas pamiršti vaizdo, kaip mergina įsideda juos į burną. Jos lūpų virpėjimo, krimstelint perlo apvadėlį. Jos seilių blizgesio, kai jį išėmė“ (p. 122). 

B. Labatuto pasakojimas iš tiesų įtikina, kad „kalbėti apie atomus galima tik poetine kalba“ (p. 83). Ir nors knygoje ši citata priskiriama garsiam fizikui, vienam iš kvantinės teorijos kūrėjų Nielsui Bohrui, beveik neabejoju, kad analogiškos nuostatos laikosi ir „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ autorius. Būtent tai šiame kūrinyje labiausiai keri ir įtraukia.

 

Rachel Cusk. „Kontūrai“

 

Liūdėdamas pranešu, kad „Kontūrai“ šiek tiek nuvylė. Vargu ar galėčiau teigti, kad nusivyliau labai smarkiai – būtent todėl pirmame sakinyje nenaudoju tradicinių būdvardžių, apibūdinančių liūdesio gylį ir beribiškumą. O visgi tikėjausi daugiau: knygą skaičiusiųjų atsiliepimai iš esmės buvo teigiami, be to, Rachel Cusk pavardė pastaraisiais metais vis dažniau minima populiariausių ir tituluočiausių Europos autorių sąrašuose.

 

Rachel Cusk. „Kontūrai“. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Dailininkė Eglė Kirlytė. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Kas užkliuvo eiliniam ne itin gerai naujausias literatūros tendencijas išmanančiam (save laikau būtent tokiu) lietuvių skaitytojui? Gal labiau išprususiems bei tikriems ekspertams pasirodys keista, tačiau esminis dalykas, neleidęs mėgautis šia knyga, paprastas – pernelyg dažnai žiovulį kėlė nykokos, ilgesingos melancholijos epizodų kupinos istorijos, romane pateikiamos kaip pokalbių su atsitiktiniais pašnekovais nuotrupos. Išgirdus panašius apibūdinimus kai kuriems tikrai kils klausimas, kodėl tuomet nusprendžiau aptarti „Kontūrus“ drauge su įmantriu pasakojimo stiliumi išsiskiriančiomis knygomis – juk dažniausiai mėginimai savitai pateikti tekstą būna įkvėpti būtent siekio įtikti skaitytojams, sudominti juos, kad nekiltų noras ilgėliau atidėti skaitinį į šalį? Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, manau, jog R. Cusk taip pat siekė būtent to. Pasirinkdama specifinę nuobodoko kalbėjimo apie kasdienius dalykus manierą, nevengdama kartoti, kas jau lyg ir buvo aptarta ankstesniuose skyriuose, leisdamasi į ilgus pašnekesius apie smulk­menas autorė aiškiai taikėsi į auditoriją, vertinančią būtent tokius tekstus. Romanas vos per keletą metų (originalo kalba „Kontūrai“ pirmąsyk išleisti 2014 m.) sulaukė nemenko populiarumo ir buvo išverstas į daugelį kalbų, taigi rašytojos pasirinkimas buvo gana vykęs ir panašią stilistiką pamėgusių skaitytojų tikrai nestinga. 

Ilgokai mąsčiau, kodėl bestseleriu tapusi ir aukšto kritikų įvertinimo sulaukusi knyga man nepasirodė ypač patraukli. Nusivylimo tekstu priežastys, be abejo, gali būti įvairios. Galbūt tiesiog neprisikasiau iki kokių nors giliau slypinčių pasakojimo sluoksnių (prieš rašydamas šią apžvalgą net pamėginau perskaityti kūrinį antrą kartą, bet šįsyk jo išvis neįveikiau). Galbūt dar nesu pripratęs prie knygų, kuriose tarsi nieko nevyksta (o veiksmo „Kontūruose“ kaip ir nėra). O gal jau esu apmąstęs nemažą dalį autorės keliamų klausimų, todėl tai, kas kitiems primena mėginimus svarstyti transcendentines problemas („Prisiminiau, kaip mano sūnūs kūdikystėje tyčia mėtydavo daiktus iš aukštos kėdutės stebėdami, kaip jie krinta ant grindų – šis užsiėmimas juos džiugino tiek pat, kiek apmaudžios būdavo jo pasekmės. Jie stebeilydavosi į nukritusį daiktelį – apgraužtą džiūvėsį ar plastikinį kamuoliuką – ir vis labiau niršdavo, kad jis negrįžta. Galiausiai pravirkdavo ir paprastai susivokdavo, kad šitaip nukritęs daiktas vėl atsiranda jų rankose“, p. 16), man teprimena nykoką ir varginantį rutinos aprašymą...

Neabejoju, kad dalį skaitytojų „Kontūrai“ sudomins. Tačiau tikrai bus tokių, kuriems nuolatinis autorės kalbėjimas beveik apie tą patį aptarinėjant keistus, o kartais, regis, net dirbtinai išgalvotus vis kartojamus klausimus (neretai pasijusdavau taip, tarsi skaityčiau kažkokią projekto ataskaitą, kai kiekviename skyriuje vėl ir vėl mėginama pabrėžti nuveikto darbo svarbą ir rezultatą, atitinkantį iškeltus tikslus) pasirodys labai panašus į daiktus mėtančių ir inkštimu siekiančių pelnyti dėmesį kūdikių žaidimą. Tad nederėtų pernelyg nustebti, jei R. Cusk romanas šiek tiek nuvils, o pasakojimo stilius kartais primins autorės norą pasimaivyti demonstruojant sugebėjimą narstyti kasdienes smulkmenas per psichologinę prizmę.

 

Vladimir Nabokov. „Blyški ugnis“

 

Iš anksto žinojau – „Blyški ugnis“ bus sunkus atvejis. Vladimiro Nabokovo kūrybą apžvelgiantys kritikai teigia, kad šis romanas yra vienas originaliausių rašytojo veikalų (tai skamba kaip aiškus signalas, kad lengvo skaitymo, ypač jei nesi ypatingas šio autoriaus fanas, tikėtis vargu ar verta). Todėl įveikti knygą tikrai nebuvo paprastas uždavinys. Šiaip ne taip prisikapsčius maždaug iki vidurio bandymai įtikinti save, kad naujas puslapis bus lengvesnis nei ankstesni, darėsi vis mažiau vaisingi. Artėjant link pabaigos pagrindine ir kone vienintele varomąja jėga, vis dar skatinusia atsiversti knygą, kurios viršeliai papuošti su teksto magija derančiais anemiškų rusvos atošvaistės supamų šešėlių vaizdais, tapo siekis ateityje pasipuikuoti prieš kitus gebėjimu įveikti solidų ir įmantriai suraizgytą pasakojimą. 

 

Vladimir Nabokov. „Blyški ugnis“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys ir Kornelijus Platelis. Dizaineris Linas Spurga jaun. – V.: „Rara“, 2022.

 

Ką galiu pasakyti šiaip ne taip baigęs skaitymo procesą? Pradėti tikriausiai derėtų nuo perspėjimų tiems, kurie ateityje ketina imtis šios knygos. Tad skubu informuoti panašius į mane skaitovus: viskas dar sudėtingiau (o sykiu ir gerokai paprasčiau), nei jūs manote! Neabejoju, kad dauguma tautiečių, kurie po pirmojo leidinio pavartymo knygyne ar bibliotekoje paniekinamai nenusviedė „Blyškios ugnies“ atgal į lentynos gilumą, o susimąstė apie galimybes kada nors susipažinti su veikalu detaliau, puikiai suvokia, jog tai nėra atpalaiduojantis laisvalaikio skaitalas. Bet net tarp tokių skaitytojų tikriausiai bus ne vienas, kiek pervertinęs savo jėgas rungtis su panašaus pobūdžio tekstu. 

Drįstu taip teigti dėl kelių priežasčių. Pirma, pasakojimas itin komplikuotas. Mėgindamas bent šį tą suprasti privalai ne tik nuolat keliauti puslapiais pirmyn atgal ieškodamas pateisinimų keistiems, su ankstesniais įvykių aprašymais tarsi nederantiems epizodams ar iš konteksto iškrintančioms frazėms, bet ir gilintis į minimų įvykių datas bei veikėjų vardų subtilybes. Antra, vyksmas knygoje beveik sustingęs ir tik artėjant link finišo ima ryškėti siužeto kontūrai. Tačiau net apčiuopęs miglotas sąsajas tarp poemoje, jos paaiškinimuose ir rodyklėje pateiktų interpretacijų negali atsikratyti minties, kad gal tos sąsajos tik vaidenasi, nes kadaise kažkur esi girdėjęs, kad pačioje „Blyškios ugnies“ pabaigoje neva laukia atomazga. Trečia, V. Nabokovas čia taip giliai įnikęs į mėgdžiojimo estetiką, kad pamažu tampa nebeįmanoma atskirti, kurioje pastraipoje mėginama pasišaipyti iš pramanytų kūrinio herojų vizijų, o kurioje tiesiog testuojamas skaitytojo gebėjimas atpažinti ir atsekti vieno ar kito žinomo autoriaus manieros skolinius. 

Tad apibendrindamas „Blyškios ugnies“ iki galo taip ir nesupratusio skaitytojo įspūdžius galiu pasakyti viena: šiame romane (nors į klausimą, ar aptariamą knygą derėtų vadinti romanu, vargu ar rastume vienareikšmį atsakymą) svarbiausias yra pasakojimo stilius! Nekreipdamas dėmesio į tai, kad galbūt suteiksiu daliai painius intertekstus kiekviename kūrinio puslapyje įžvelgiančių žinovų puikią progą pasipiktinti menku savo išprusimu, pasisakysiu dar kategoriškiau – išskyrus stulbinančią kalbos formų įvairovę, „Blyškioje ugnyje“ daugiau nelabai ko ir rasime. Žaidimas žodžiais, bent jau man, padarė daug didesnį įspūdį nei po juo paslėpta bekraujė, įtampos stokojanti istorija. Kita vertus, gal to žaidimo ir užtenka? Juk pats V. Nabokovas nesyk yra kandokai atsiliepęs apie kritikų mėginimus įžvelgti „Blyškioje ugnyje“ pernelyg gilias aliuzijas. 

 

Tove Ditlevsen. „Kopenhagos trilogija“

 

Skaičiusiems autobiografinę Tove’s Ditlevsen „Kopenhagos trilogiją“ taip pat gali pasirodyti, kad apie šį romaną vargu ar dera kalbėti aptariant pasakojimo įmantrumu išsiskiriančias knygas. Kitaip nei jau aprašytieji, šis kūrinys, bent iš pirmo žvilgsnio, pasižymi kalbos paprastumu. Įspūdžius, mintis ir emocijas autorė aprašo trumpais, sklandžiais sakiniais. Žinant, kad kai kuriuos trilogijoje vaizduojamus įvykius nuo mūsų laikų skiria beveik šimtmetis, o pats kūrinys (trilogijos dalys „Vaikystė“, „Jaunystė“, „Priklausomybė“ savo laiku išleistos kaip atskiros knygos) pirmąsyk išleistas prieš daugiau nei 50 metų, toks pasakojimo formatas atrodo labai natūralus. Skaitant tekstą jautiesi lyg nusikėlęs į aprašomus laikus: pasakotoja kalba taip, kaip tuo metu buvo įprasta, aprašomų pojūčių pateikimo stilius dera prie pagrindinės veikėjos amžiaus.

 

Tove Ditlevsen. „Kopenhagos trilogija“. Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. Meninė redaktorė Asta Puikienė. – V.: „Tyto alba“, 2022. 

 

Tačiau pravertęs vos kelis puslapius pradedi suvokti, kad tariamai elementarus pasakojimo formatas pasirinktas neatsitiktinai. Nesudėtingos sakinių kon­strukcijos leidžia rašytojai ypač įtaigiai nusakyti sunkiai apibūdinamus pojūčius, kurie vargu ar paliktų tokį ryškų įspūdį pasirinkus rafinuotą rašymo stilių. Štai pavyzdys iš penkiametės mergaitės lūpomis pasakojamos knygos dalies: „Mums įėjus į, rodos, visiškai tuščią pastatą, kvapą užgniaužia aštrus dvokas. Atpažįstu jį ir man suspaudžia širdį, tai gerai pažįstamas nerimo tvaikas. Mama jį taip pat pajunta, nes lipant laiptais paleidžia mano ranką. Direktorės kabinete mus priima į raganą panaši moteris“ (p. 19). Nerimo tvaikas aprašomame epizode toks stiprus, svetimas ir gąsdinantis, kad greitai pajunti, kaip jis smelkiasi per odą, kaip skverbdamasis gilyn užvaldo kūną ir kone fiziškai stumia laiptais lipančias viešnias tolyn nuo joms nepažįstamo pasaulio, laukiančio anapus durų.

Panašių situacijų, kai skaitytoją tarsi įsiurbia nepretenzingų ir tuo pat metu labai ekspresyvių žodžių magija, „Kopenhagos trilogijoje“ apstu. Ko gero, būtent tai lemia teksto patrauklumą ir lengvumą: T. Ditlevsen prozos skaitymas panašaus į ragavimą šviežios bandelės, viliojančios ne tik švelniu ir savitu skoniu, bet ir malonumu, patiriamu vis dar šilto kepinio kąsnyje netikėtai aptikus kiek patirpusį šokolado gabaliuką. Kita vertus, knyga tikrai nenuvils ir pernelyg gurmanišku skoniu neišsiskiriančių skaitytojų. Keliasluoksnė istorija įstabi tuo, kad vargu ar kils noras greitai padėti „Kopenhagos trilogiją“ į šalį net pasirinkus šį romaną relaksaciniam vakaro skaitymui minkštame guolyje, fone skambant lengvai muzikai ar per televiziją transliuojamoms žinioms. T. Ditlevsen gebėjimas patraukliai pasakoti tiek paprastus, tiek sudėtingus dalykus – didžiausia romano stip­rybė, liudijanti, kad norint sudominti skaitytoją, kartais pakanka tiesiog šnekėti atvirai.

 

 

 

Antanas Sheshi – šiek tiek nupušęs personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų apžvalgose.