Apžvelgiamos knygos į rankas pateko tuomet, kai feisbuke vyko karštakošiškas apsižodžiavimas lytinės diskriminacijos tema, įsižiebęs po šiųmečiame „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ vykusios diskusijos apie moterų ir vyrų vaizduotės ribas. Iš pradžių maniau susieti nagrinėjamus tekstus su nūdienos aktualijomis, vėliau ėmiau abejoti kūrinių sąsajomis su debatų turiniu. Bet aprimus triukšmo bangai (vieniems priminusiai jūroje šėlstantį tropinį cikloną, kitiems – audrą stiklinėje), „apvirškinus“ perskaitytas knygas, įsitikinau: polemikos raibuliukai – kad ir netiesiogiai – palietė ir šio rašinio turinį.

 

Tautvyda Marcinkevičiūtė. „Mano poe(ma)ma“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Ir interviu bei knygų pristatymuose, ir nuotraukose Tautvyda Marcinkevičiūtė stovi šalia savojo Don Žuano – Gintaro Patacko. Neretai šį vaizdą matome ir jos kūryboje, kurios vertintojai vis papriekaištauja poetei dėl nenoro atsitraukti, išryškinti savitumų. Bet ar žmogui, kuris gerai jaučiasi savo vietoje, būtina ją keisti? Juk poros portretą tapantis dailininkas stato juos greta, o ne vorele. Šį T. Marcinkevičiūtės nenorą veržtis į priekinį planą, ko gero, kaip tik ir dera laikyti autentišku saviraiškos požymiu. Tarp šiandienos kūrėjų tokia laikysena nedažna: moterišką savastį siekiančios pabrėžti poetės dažniau linksta tapatintis su motinos ar mergaitės, o ne draugės ar žmonos vaidmeniu.

Tačiau naujajame rinkinyje T. Marcinkevičiūtė nutolsta nuo tradicinio įvaizdžio: knygoje vos kelios užuominos apie kaimynystėje, atokiau esantį vyrą. Nuo pavadinimo iki paskutinių puslapių čia mus lydi kitas poetės šeimos narys – mama. Beveik visuose eilėraščiuose pasakojama apie ją: tai pavingiuojant ilgesniais lankstais, tai priartėjant tiesmukai. Tematinis homogeniškumas ‒ manau, tokiu bendru leit­motyvu pasižyminčio rinkinio lietuvių poezijoje neturėjome jau keletą metų ‒ tvirtai suklijuoja knygos siužetą, o pavadinimas atspindi turinį (tai irgi regime retokai).

Taigi POE(MA)MA (nepaisant LIBIS katalogo prieštaravimų, pavadinimas turėtų būti rašomas didžiosiomis raidėmis) – kūrinys, iš tiesų susiejantis poemą ir mamą. Šį siekį autorė dek­laruoja jau pirmose knygos eilutėse („kaip šecherezada kuri / atkalbinėdama taip savo mirtį / kiekvieną naktį pasakas / dar negirdėtas sekdavo / sultonui / taip aš eilėraščius / skaitau šiuos mamai / dienom kuomet net saulė užsuka slaugyt / kad užkalbėčiau negalią jos sunkią“, p. 7). Istorija nuosekli iki pat pabaigos: nepaprastai afektiški paskutiniojo skyriaus „po“ eilėraščiai, parašyti praėjus kelioms dienoms po mamos laidotuvių.

Knyga įdomi ir kitu aspektu – pas mus nedaug poezijos apie neįgalaus artimojo slaugą ir šią kasdienę veiklą lydinčias nekasdienes dilemas. Susimąsčius – kodėl, galvon lenda netikėti atsakymų variantai. Juk vargu ar niekas iš mūsų poetų (-čių) nesusidūrė su panašia situacija: Lietuvoje tai svarbus klausimas daugeliui pusamžį perkopusių žmonių. Gal tai pernelyg kasdieniška, nepoetiška? Taip, standartinis patosas, kartais naudojamas poezijos socializacijai, čia išties netinka (nors žinantys realybę turbūt pritartų, jog tai, ką pavadinau kasdiene veikla, labiau dera vadinti kasdieniu žygdarbiu). Nujaučiu, kad atsakymas – visai priešingas. Tai, apie ką ryžosi kalbėti T. Marcinkevičiūtė, daugeliui per daug intymu. Mūsų visuomenėje tokie reikalai aptariami (dažniausiai patyliukais) tik su artimiausiais žmonėmis, tad jų viešinimas – ką jau kalbėti apie poezijos rašymą – kol kas atrodė priimtinas nebent Rūtos Vanagaitės tipo skandalistams. Ir dar – atkreipkite dėmesį į R. Vanagaitės apibūdinimui panaudoto žodžio giminę. Parinkau ją specialiai, kad niekam nekiltų noras apkaltinti seksizmu. Bet ar tai, kad vyriškos giminės daiktavardžiai atrodo netinkami kalbant apie tuos, kurie ką nors slaugo, prižiūri, aptarnauja, negrąžina prie įžangoje iškeltų klausimų? Turime tas vyriškas ir moteriškas nišas: tiek kūryboje, tiek gyvenime... Deja, ne visada savo noru. Ir išlįsti iš jų nelengva.

Bet palikime nišų klausimus kovojantiems už lygybę ir grįžkime prie knygos. „Mano poe(ma)ma“ nustebino ne tik tematika. Knygoje vyrauja laisvos žodžių dėlionės, nusakančios, regis, nepretenzingus darbus ir mintis. Atsisakius ankstesniems rinkiniams būdingų lengvų rimų, kuriuose tinkamas skiemuo kartais nurungdavo vidinį virpesį, T. Marcinkevičiūtei pavyko labiau priartėti prie instinktyvių prasmių. Kasdienybės priedanga kalbant apie emociškai itin paveikius momentus ‒ išskirtinė rinkinio savybė. Tai ypač juntama daugumai eilėraščių būdinguose dienoraštiškuose frag­mentuose („ir nežinia ar miega ar jau mirus / kai prieini kvėpavimą sulaikius / tas klausimas labai svarbus“, p. 15; „bjauri žuvis – vos paragavus / kąsnelį ištaria mama / apie ką tiktai mano iškeptą / ir vyro giriamą tartum šedevrą tikrą / patiekalą // nejaugi visoje šaly neatsirado / skanios žuvies?“, p. 27). Dauguma tokių tarsi apie buitį kalbančių, bet pasąmonėje tvinksinčio nerimo gylį išduodančių eilėraščių („iššokančią save“, „ji nieko nebeatsimintų“, „kad moiros verptų“, „neužmigau“) susispie­tę centrinėje knygos dalyje ‒ skyriuose „nuo vieno pasimatymo lig kito“ ir „sulėtintai“.

Kartais skaitydamas pasijunti lyg per giliai įžengęs privačių pojūčių valdon. Poetės santykis su slaugoma mama toks asmeniškas, kad kai kurie eilėraščiai atrodo per sunkūs neįdėmiam skaitymui, juolab citavimui („mamos manosios kūno kvapas / nuo įsčių / atpažįstamas man / jau nebe toks gaivus kaip tąsyk / kai pliuškenaus jų baseine ir jau / ne christian dior / mamos ankstesnis / dabar jisai slogesnis / bet toks artimas“, p. 133). Viešas gelminių įžadų atskleidimas slegia ne tik trapų intymumą liečiantį skaitytoją, bet ir jį atveriančią poetę. Gal to siekta tyčia – pramušti skyles pilkoje rutinoje, išsirėkti?

Ar ši psichoterapinė priemonė suveikė, težino vien autorė, bet skaitytojai gavo tikrai stiprią knygą. Šio epiteto „Mano poe(ma)ma“ pirmiausia nusipelno dėl dvasinio ryšio išgryninimo, savotiško jo įkūnijimo („jaučiu kaip kūnas atsiduoda / į manas rankas / kaip aš į Dievo // pasitiki // tačiau kokia / vieta jos / jau būtų nuasmeninta / ją apiplaunant prieglaudos senelių / slaugės rankom // ji nieko nebeatsimintų“, p. 100). Rinkinyje nestinga ir poetikos tyrėjus sudominsiančių vietų: išsiskiria raiškus hiperbolizavimas („lyg šilkverpiai kokonų pampersuos / išpampusiuos“, p. 73), taiklios pauzės („kaip jautiesi mamyte / klausiu pirmą nakties // atsakai man: / šiaip sau // penktą ryto / uždegu žvakę / atsiklaupus sukalbu maldą / ir užspaudžiu vokus tavo akių“, p. 152).

Nors Viktorija Daujotytė, anotacijoje teigianti, kad „nebūtina skaityti knygos kaip biografinio liudijimo“, neabejotinai teisi, geriausi rinkinio tekstai paperka būtent prozišku nuoširdumu. Todėl silpniau atrodo nuo vyraujančios temos atitolę, vien dėl panašių sukūrimo datų įtraukti eilėraščiai („Kauno miestas“, „jalta balaklavskaja 26“, „bėgte“, „emig­ro amigo“, „kur“). Nepaisant to, apibendrinimas aiškus: „Mano poe(ma)ma“ – vienas rimčiausių T. Marcinkevičiūtės rinkinių, kai kurie eilėraščiai pretenduoja tapti chrestomatiniai. Nesiimu prognozuoti tik vieno – knygos populiarumo: deklamuoti bibliotekų vakarėliuose dauguma tekstų netinkami ir nežinia, kiek rasis tokių, kurie nesusigūš poezijoje susidūrę su monotoniškos realybės spaudimu.

 

Simone de Beauvoir. „Palaužta moteris“. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Feminizmo teoretikės ir praktikės turbūt nustebs, bet tautiečių akyse Simone de Beauvoir iki šiol pirmiausia yra ilgametė Jeano-Paulio Sartre’o draugė, kurios nuopelnai literatūrai, mokslui ir visuomenės savivokos raidai menkai žinomi. Netikintiems siūlau pasidairyti po „Vikipediją“ (beje, nebūtinai lietuvišką) arba tiesiog paklausti prie vaišių stalo susėdusių giminaičių: „Gal kas girdėjot tokią pavardę?“ Dauguma išdrįsusių praverti burnas – o tokių bus vos keli – pirmame ar antrame sakinyje būtinai paminės J.-P. Sartre’ą. Man tai papildomas įrodymas, kad moterų vietą vis dar nulemia mūsų sąmonę veikiantis patriarchato mąstysenos modelis.

Todėl pirmiausia lietuviškai išleistame trijų S. de Beauvoir pasakojimų (tai, ko gero, tinkamiausias šiuos kūrinius apibūdinantis žodis, nes nei apsakymo, nei novelės terminas netinka) rinkinyje pasigedau nors trumpo supažindinimo su autore. Knyga neturi įvado, o keliose anotacijos pastraipose pačiai rašytojai skirta vos 10 žodžių. Net norint išsiaiškinti originalo parašymo datą, teks atsiversti priešlapyje pateikiamą informaciją apie vertimo šaltinį (o juk ne visada verčiama iš pirmojo leidimo, nors šįsyk klasikinės schemos laikytasi).

Skaitytojui tai neleidžia susidaryti bendro vaizdo apie kūrinio parašymo kontekstą. Gal lengvesnio pobūdžio leidiniams toks pateikimas tinkamas, tačiau tik ne „Palaužtai moteriai“. S. de Beauvoir parašė šią knygą 1967 m. – sulaukusi beveik 60-ies ji buvo pasauliniu mastu pripažinta visuomenės veikėja, filosofė ir rašytoja. Prancūzija prieš kelerius metus baigė ilgai trukusius karus Šiaurės Afrikoje, Paryžiaus ore jau tvyrojo 1968 m. gegužės įvykių dvasia: dauguma šalies intelektualų (tarp jų ir S. de Beauvoir) palaikė kairuoliškas, dažnai ultraradikalias idėjas.

Knygoje pateiktose istorijose šie dalykai beveik neminimi, tačiau jų svarba dėl to nenumenksta. Todėl lietuviškuoju leidimu susidomėjęs, tačiau knygos pasirodymo konteksto nežinantis skaitytojas atsidurs menkai pažįstamame pasaulyje. S. de Beauvoir pasakojimas nėra siužetiškas: dažniausiai siekiama nuosekliai atskleisti veikėjų mintis, psichologinę būseną. Tad nenustebčiau, jei knyga pasirodytų nuobodoka.

Pirmiausia toks jausmas gali aplankyti vyresnius ir prancūzakalbio pasaulio manieras menkiau išmanančius skaitytojus. Sutikite, istorijos, kurių veikėjai vakarais aptarinėja dieną perskaitytų ar savo pačių parašytų knygų turinį, mūsų tautiečiams kažin ar atrodo gyvenimiškos. Dar keistesni gali pasirodyti vaizduojami šeimos santykiai – vyras ir žmona apsibrėžia leistinas neištikimybės ribas. Šios savybės būdingos visiems trims pasakojimams („Santūrumo amžius“, „Monologas“, „Palaužta moteris“) ir liudija savotišką autobiografiškumą. Pasirinkdama pagrindinėmis istorijų herojėmis vidutinio amžiaus moteris S. de Beauvoir jų lūpomis dažnai kalba apie sau rūpimus klausimus. Tai, jog tiek rašytoja, tiek personažai (gyvenimo būdu primenantys rašytojos žmonių rato elgseną) gali skirti daug laiko abstraktiems mąstymams, nesirūpindami kasdienėmis prob­lemomis, galbūt yra ir viena iš neretai esė stilių primenančių pasakojimų „šaltumo“ priežasčių.

Jaunesnius skaitytojus gali gluminti ir užuominos apie to meto politinių realijų keistenybes („Ji vis tvirčiau įsitikina, kad vieną gražią dieną penkiasdešimt milijonų kinų pereis rusų sieną. Arba numes bombą bet kur vien iš malonumo sukelti pasaulinį karą“, p. 20). Bet knyga nėra orientuota į jaunimą. Norintis išsemti ne tik paviršinį S. de Beauvoir teksto sluoksnį (kartais atsiduodantį neslepiamu pamokslavimu) skaitytojas turi bent jau amžiumi būti priartėjęs išsakomų patirčių („Kadaise seniai man nerūpėjo; laikiau juos numirėliais, kurių kojos dar vaikšto; dabar juos matau: vyrus, moteris, vos šiek tiek vyresnius už mane“, p 10). Maža to, tik moteris gali nuoširdžiai įsivaizduoti save istorijų veikėjų vietoje, atpažinti jų mintis, kylančias staiga užplūdus liūd­numui („Staiga panorau pravirkti: liūd­niausia, kad dėl to nemirsiu“, p. 133).

Kai kuriuos skaitytojus gali atbaidyti ir daugelį „Palaužtos moters“ epizodų persmelkęs liūdesys. Pavadinimas dera su knygos nuotaika ‒ slogių refleksijų daugiau nei džiaugsmingų akimirkų. Šią techniką autorė pasitelkia specialiai: moterų pažeidžiamumo problemą siekiama pabrėžti imituojant pasakojimo autobiografiškumą, kurį ne veltui apibūdinau kaip savotišką, – nors istorijos retai susijusios su tikruoju S. de Beauvoir gyvenimu, jas supančią lemties neįveikiamumo atmosferą rašytoja žinojo itin gerai. Ir nors „Palaužtos moters“ lietuviškąjį leidimą vargu ar galime laikyti kūriniu, esmingai pasitarnausiančiu šiandien aktualių feminizmo idėjų sklaidai, turime pripažinti – S. de Beauvoir suteikia progą susimąstyti: ar tai, kad moterų knygose artėjama nevilties link, tėra atsitiktinumas, ar tų pačių, PDR aptarinėtų „vaizduotės ribų“ padarinys, ar dar neįžvelgtų aspektų žymuo? Tiesiog susimąstyti... Gal to ir pakanka?