Antanas Sheshi. Knygos be intrigos

 Kai kurie tekstai intriguoja skaitytoją versdami įdėmiai laukti eilinio siužeto posūkio. Kituose įvykiai ar mintys dėliojami nuosekliai, išsirinkus aiškią loginę schemą, tarsi specialiai leidžiant nuspėti dalį to, kas vyks tolesniame pasakojime. Tai knygos be intrigos. Jos reikalauja atidaus įsiskaitymo, atkaklumo ir neretai verčia klausti: kodėl autorius rinkosi tokį stilių, ar tai apskritai buvo pasirinkimas, o gal viską lemia žanro specifika ar skaitytojo požiūris? Bandysiu paknibinėti šiuos klausimus aptardamas tris skirtingas, bet ir kažin kuo panašias knygas.

 

Steve Sem-Sandberg. „V.“

XIX a. pradžios įvykius vaizduojančio Steve’s Semo-Sand­bergo romano pagrindinis veikėjas tarsi neturi vardo. Nors knygoje daug aliuzijų į Georgo Büchnerio dramą „Voicekas“, kuri ne tik nuolat cituojama, bet ir susipina su romane aprašomais įvykiais, veikėjas dažniausiai įvardijamas inicialu V. – gal taip norėta pabrėžti, kad susiduriame su kažkuo labai artimu Voicekui, tačiau nebūtinai konkrečiai su juo. V. – tarsi apibendrintas tipinio to laikotarpio žmogaus portretas, tad nenuostabu, kad piešdamas jį autorius siekia kuo tiksliau atskleisti situaciją, parodyti, kaip aplinkybės gali paveikti asmens elgesį, koks realijų ir santykio su dvasiniu pasauliu vaidmuo renkantis tam tikrus žingsnius (arba negalint jų pasirinkti). 

Gerai tai ar blogai? Vertinant iš laisvalaikiu knygą į rankas imančio skaitytojo pozicijos toks pasakojimo stilius – ne pats įdomiausias, ypač kai tenka ieškoti intertekstinių sąsajų su jau minėtu „Voiceku“. Malonaus pasiskaitymo galimybes kiek riboja ir susikaupimo reikalaujantys puslapiai, mat S. Semas-Sandbergas romane dažnai akcentuoja egzistencialistines dilemas: „Kaip žmogus pasakoja apie gyvenimą? Kaip apie judėjimą nuo nežinomų ištakų link vis labiau nuspėjamos ir žingsnis po žingsnio aiškėjančios pabaigos? Bet V. gyvenimui tai negalioja. Jis niekada netekėjo viena kryptimi. Veikiau atrodo, lyg jis būtų nedrąsiai pažengęs galiuką į priekį, o paskui susitraukęs savyje atgalios tarsi drobės rietimas: klostė ant klostės, kraštas prie krašto, siūlė prie siūlės. Ir viskas kartojasi, kaip kad dabar, kai jis dar kartą perpasakoja tarėjui Johanui Augustui Klarusui tai, ką jau ne sykį pasakojęs. Bet Klarusui neįdomu, kas nuolat kartojasi arba virsta dėsningumu. Jam reikia aiškumo, ir kad įvykiai būtų išdėstyti tiksliai ir paeiliui, jei V. būtų toks malonus“ (p. 378).  

Beje, ši citata itin tinka siekiant trumpai apibūdinti knygos vyksmą. Romane vaizduojamas vargingai gyvenusio, nuo mažų dienų skirtingus darbus dirbusio, o galiausiai ilgai įvairių šalių kariuomenėse tarnavusio V. gyvenimas, apie kurį jis priverstas pasakoti tardytojams ir psichikos ekspertams po to, kai nužudo buvusią meilužę – prieš pateikdami kaltinimus teismui ekspertai aiškinasi galimas V. poelgio priežastis, nagrinėja jo sveikatos būklę. Tyrėjams neleng­va bendrauti su V., nes šis, nors ir neneigia kaltės, labiau linkęs prisiminti kadaise patirtus išgyvenimus ar nuklysti į apmąstymus apie santykius su žmonėmis ir Viešpačiu, tad ilgai trukę bandymai išgauti objektyvių žinių apie tikslias nusikaltimo aplinkybes iš esmės lieka bevaisiai. Kita vertus, nuolatinis bendravimas su V. kartais net šaltakraujus tyrėjus verčia susimąstyti apie nevienareikšmį priežasčių ir pasekmių santykį.

 

Antanas Sheshi. Knygos be intrigos
Steve Sem-Sandberg. „V.“. Iš švedų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Tai ryšku paskutiniame epizode, kai visus nustebina po V. skrodimo išimtos jo širdies, apaugusios „neregėtai storu riebalų sluoksniu“, vaizdas. V. tardžiusį tarėją Klarusą netikėtai apninka abejonės: „Ar ji taip apsivėlė per ilgus kalėjimo metus, dėl prasto maisto? Ar šis polinkis nusikaltėliui buvo įgimtas, ir, kartą pasukus nedoros keliu, širdis vis grimzdo gilyn, kol galiausiai, kai jos dūžiai jau nebeprasimušė į paviršių, jį pastūmėjo įvykdyti tuos paskutinius žvėriškus nusikaltimus?“ (p. 423)

Ieškantiems atsakymų į panašius klausimus „V.“, nepaisant intrigos stokos, turėtų patikti. Tai neprasta knyga, nors vyksmas lėtokas, o kapstymasis po psichosocialinių dėsningumų užkaborius kiek įkyrus.

 

Fernand Braudel. „Civilizacijų gramatika“

Daug kam galbūt pasirodys keista, kad garsioji Fernand’o Braudelio „Civilizacijų gramatika“, antropologų ir istorikų dažnai vadinama požiūrį į istorijos analizę iš esmės pakeitusiu veikalu, pateko į neintriguojančių knygų sąrašą. Tiesą sakant, šiek tiek nustebau ir pats: dauguma atsiliepimų apie šį leidinį piršo mintį, jog susidursiu su neeiliniu tekstu, tad nuoširdžiai tikėjausi daugiau.

Kita vertus, intriga su mokslu glaudžiai susijusiems tekstams retai būdinga: per kelis šimtmečius susiklosčiusi tradicija verčia subjektyvumo vengiančius tyrėjus remtis faktais ir argumentuotai pagrįsti savo nuomonę. Todėl ne tik mokslinės monografijos, bet ir mokslo populiarinamosios knygos paprastai pasižymi nuobodžiu informacijos pateikimu ir išskirtinai primityvia stilistika, tarsi bet koks mėginimas įterpti gyvesnį palyginimą ar ne visai standartinį žodį būtų baisus nusižengimas kanonams ir verstų skaitytojus suabejoti dėstomų įvykių tikrumu. Tačiau F. Braudelį šiuo požiūriu galima laikyti išimtimi: jis tikrai nesidrovi gyvai piešti aprašomo vaizdo, dažnai pasitelkia citatas iš senovės keliautojų atsiminimų (beje, ne visada pateikia konkretaus šaltinio nuorodą, o tai dauguma akademikų neabejotinai laikytų itin grubia klaida), vis įterpia įtaigesnių, mokslinei kalbai nebūdingų frazių: „mirtis tampa (...) paskutiniu žmogaus išbandymu patiriant yrančio kūno siaubą“ (p. 95), „Koranas atveria niekada reformoms neužvertus idžtihado vartus“ (p. 157), „[M]okslinės minties pakilimas Europoje iki XVIII amžiaus – tai šiuolaikinio mokslo vaikystė“ (p. 407).

 

Antanas Sheshi. Knygos be intrigos
Fernand Braudel. „Civilizacijų gramatika“. Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Viršelio dizaineris Jurgis Griškevičius. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

 

Tad kodėl „Civilizacijų gramatiką“ vis dėlto laikau knyga be intrigos? Manyčiau, esminė priežastis – veikalas išverstas per vėlai. Ką besakytų šį tekstą liaupsinantys įvadinių skyrių autoriai (lietuvišką leidimą lydi Antano Andrijausko ir Eugenijaus Saviščevo specialiai rašyti straipsniai, yra ir iš originalo atkeliavęs Maurice’o Aymard’o įžanginis žodis), nelengva tikėtis, kad prieš 60 metų kaip baigiamosioms vidurinės mokyklos klasėms skirtas vadovėlis rengta knyga kažkuo suintriguos labiau išprususį nūdienos atstovą. Tam trukdo ne tik aname laike įstrigęs faktų, kuriais F. Braudelis stengiasi remtis, pažinimo lygmuo, bet ir senokai revoliuciniais nebeatrodantys jų interpretavimo būdai (nors ilgos trukmės laiko samprata ir pabrėžtas geografinių sąlygų poveikis visuomenės raidai kadaise tikrai liudijo inovatyvų požiūrį į istoriją, šiame teiginyje pirmiausia būčiau linkęs pabrėžti žodį „kadaise“). Todėl gerokai suglumau išgirdęs ne per seniausiai studijavusių jaunuolių liudijimus, jog ši knyga kai kuriose Lietuvos universitetų programose vis dar patenka tarp kūrinių, kurių turinį per atsiskaitymus reikalaujama kone mašinaliai atkartoti: suprantu, klasika yra klasika, bet laikai keičiasi... Kita vertus, tai, kad mano smegeninė nagrinėjamą tekstą pasitiko ne itin entuziastingai, iš dalies gali būti susiję ir su pernelyg gerais daugiau nei prieš dvidešimtmetį originalo kalba jį skaičiusių atsiliepimais. Anokia naujiena, kad jaunystės skaitiniai paprastai daug stipriau suvirpina nervų šakneles nei pensijai besiartinant su miego intarpais įveiktos knygos.

Žinoma, teigti, kad „Civilizacijų gramatika“ nesulauks dabartinių lietuvių skaitytojų dėmesio, būtų neteisinga: esama žmonių, kuriems šios knygos tikrai prireiks, pavyzdžiui, studijoms. Bet tuos, kurie tikisi, jog knyga atvers ligi tol neregėtas pasaulio sampratos erdves, derėtų įspėti – apie istoriją ir jos interpretacijų galimybes nusimanantis skaitytojas kažin ar aptiks F. Braudelio veikale stulbinančių naujovių.

 

Jared Diamond. „Sumaištis: kaip šalys išgyvena krizes“

Jaredo Diamondo „Sumaištis“ – tipiškas šių laikų mokslo populiarinamasis leidinys, pateikiantis įdomių faktų, keistokų teorijų ir savitų analizės būdų mišinį. Kaip ir dauguma panašių knygų, ši pirmiausia skirta žingeidžiam vidutinio amžiaus vakariečiui (paprastai ne humanitarui), kuriam skaitymas tolygus ragavimui universalaus kokteilio iš galimybės tinkamai praleisti laisvesnę popietę, užkamšyti konkrečios srities žinių spragas, susipažinti su galimais ateities scenarijais ir pasipuikuoti prieš save bei pažįstamus papildant įveiktų skaitinių sąrašą „Goodreads“ platformoje.

J. Diamondas – įvairiaspalvė asmenybė. Gyvenime ne kartą keitė veiklos sritis (pradėjęs nuo fiziologijos ir ekologijos, vėliau pasuko geografinių-istorinių tyrimų link), daug keliavo, po kelerius ar keliolika metų gyveno skirtinguose pasaulio regionuose, o perkopęs 50-metį ėmėsi plačiai skaitytojų auditorijai skirtų knygų apie visuomenės raidą rašymo. Labiausiai autorių išgarsinęs kūrinys „Ginklai, mikrobai ir plienas“ pirmąsyk pasirodė dar 1997-aisiais. „Sumaištis“ – naujausia J. Diamondo knyga, originalo kalba išleista 2019 metais. Joje aptariamos 7 skirtingiems kultūriniams ir geografiniams regionams atstovaujančių šalių situacijos tam tikrais laikotarpiais, kuriuos autorius vadina kritiniais.

Būtina pabrėžti, jog leidinio pavadinime minimas žodis „krizė“ ne visai atitinka tradicinę šio termino sampratą. Tai suvokia ir autorius, ne kartą mėginantis argumentuoti, kodėl sumaišties metais vadina įvairios trukmės laikotarpius, besiskiriančius vyksmo intensyvumu ir pokyčių mastu. Deja, pateikti argumentai neįtikina ir, skaitant apie konkrečius Suomijos, Japonijos, Čilės, Indonezijos, Vokietijos, Australijos bei JAV istorijos tarpsnius, neapleidžia jausmas, jog aptariamų šalių pasirinkimą pirmiausia lėmė ne jose tam tikru metu susidariusių kritinių situacijų išskirtinumas, o tai, kad autorius geriausiai išmanė būtent šių valstybių sanklodą: daugelyje jų J. Diamondas kurį laiką gyveno, kitose itin dažnai lankydavosi. Dirbtinai pritemptas atrodo ir asmenines bei nacionalines krizes lemiančių veiksnių gretinimas naudojant iš psichoterapijos vadovėlių pasiskolintą schemą (ko gero, nuobodžiausi skyriai, kuriuose konkrečius įvykius atkakliai mėginama pritempti prie situacijos, besirutuliojančios pagal bendrą planą).

 

Antanas Sheshi. Knygos be intrigos
Jared Diamond. „Sumaištis: kaip šalys išgyvena krizes“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

 

Lyginant su F. Braudelio „Civilizacijų gramatika“, ši knyga labiau įtraukianti, tačiau tai neturėtų kelti pernelyg didelės nuostabos, nes leidinys daug naujesnis. Todėl: a) pateikiama medžiaga nespėjo apaugti interneto epochoje itin sparčiai besikaupiančiu informacijos dulkių sluoksniu; b) teksto stilistika specifiškai pritaikyta šiuolaikiniam skaitytojui – J. Diamondas svarstymuose nelinkęs leistis į giliausius sociokultūrinių faktorių klodus, jo nagrinėjami epizodai trumpesni, labiau susieti su konkrečia vieta ir momentu. Maža to, skaitant „Sumaištį“ lengviau pastebėti sąsajas su šiuolaikinėmis aktualijomis. Tarkim, apžvelgdamas dabartines nacionalinės tapatybės vystymosi tendencijas autorius teigia: „Siekdamos stiprinti nacionalinę tapatybę, tautos ir jų valdžia dažnai pasakoja istoriją taip, kad ji padėtų puoselėti piliečių pasididžiavimo jausmus. Tokie istoriniai pasakojimai sudaro „nacionalinius mitus“ (...) kurie pasakojami ir perpasakojami turint politinių tikslų (...) ir aprėpia viską nuo tikrų istorijų iki melagysčių“ (p. 344). Su šiais teiginiais sunku nesutikti pasižvalgius po Lietuvą ir gretimus kraštus, prisiminus, pavyzdžiui, Rusijos propagandą apie Europos išvadavimą per Antrąjį pasaulinį karą, dalies Baltarusijos istorikų požiūrį į Vilnių neva okupavusius „žmudzinus“ ar pas mus aktyviai palaikomas legendas apie pokario Lietuvos partizanus, savo gyvenime turėjusius vos kelias veiklos rūšis – naikinti stribus, melstis ar, iš bėdos, dainuoti ir rašyti atsišaukimus.

Bet minėti pliusai „Sumaištyje“ ne visuomet vienodai ryškūs, tad J. Diamondo kūriniui dažnai irgi gerokai trūksta intrigos. Kiekviename skyriuje dėstomi įvykiai paprastai maunami ant to paties kurpalio, vis grįžtama prie krizes sukeliančių veiksnių ir kartais specialiai ieškoma galimybės su kuriuo nors iš šių veiksnių tapatinti konkrečius faktus. Toks formatas, nepaisant pateikiamų žinių įdomumo, gerokai numuša skaitymo ūpą.

Draugai