Virginija Cibarauskė. Du romanai apie žavius blogiukus

Edward St. Aubyn. „Patrikas Melrouzas“

Edwardo St. Aubyno „Patrikas Melrouzas“ – autobiogra­finis kūrinys, britų prozininko rašytas daugiau nei 20 metų. Iš viso jį sudaro 5 dalys: į lietuvių kalbą išverstos tik pirmosios 3, fiksuojančios 3 fragmentus iš aristokratų atžalos Patriko Melrouzo gyvenimo. Penkiametis Patrikas patiria gyvenimo traumą atostogaudamas su tėvais viloje Pietų Prancūzijoje; 22-ejų Pat­rikas atvyksta į Niujorką pasiimti mirusio tėvo pelenų ir leidžiasi į narkotinę odisėją; 30-metis Patrikas nuobodžiauja pobūvyje provincijos dvare, kur sutinka nuo vaikystės pažįstamus snobus.

Nepaisant turtų, aukštos kilmės ir jaunystės, Patrikas (vėliau paaiškėja, kad toks kadaise buvo ir jo tėvas) yra labai traumuotas individas, kenčiantis nuo menkos savivertės ir gyvenimo beprasmybės, ir dėl to kankinantis save bei aplinkinius. Solidi sąskaita banke kankintis leidžia taip, kaip didžioji dalis skaitytojų tikrai nesugebėtų: vilkint brangius rūbus, tyčiojantis iš pagyvenusių aristokratų prašmatniuose vakarėliuose, leidžiantis heroiną 5 žvaigždučių viešbučio restorano tualete, keičiant moteris kaip kojines ir pan. Tačiau giliai viduje rusenantis troškimas išsiveržti iš kaltės, ironijos, smurto ir savigraužos rato kelia simpatiją – tuo Patrikas išsiskiria iš savo aplinkos, nes jį supantys, atrodo, neturi nė lašo savirefleksijos. O trauminių patirčių, tokių kaip toksiški tėvai, psichologinis smurtas, vaiko vienatvė ir pan., universalumas net leidžia savotiškai identifikuotis su šiuo blogiuku.

Minėti 3 Patriko gyvenimo epizodai sukurti derinant kelis žanrinius režimus – populiariajai literatūrai esmingą pramogą (galimybė nusikelti į turtingų ir įtakingų pasaulį, pasišaipyti iš jų tuštybės bei kvailumo) ir subtilią psichologiniam romanui būtiną protagonisto vidujybės analizę. Skirtingose kūrinio dalyse santykis tarp pramogos ir gilaus, subtilaus psichologizmo, dažnai aktualizuojamo kaip protagonisto vidiniai monologai bei fantazijos, skiriasi.

Dažnai „Patriko Melrouzo“ trilogija pristatoma kaip galimybė žvilgtelėti į dekadentišką, snobišką ir amoralų britų aristokratijos pasaulį. Romane jo atstovai (visi iki vieno) kamuojasi dėl to paties nevisavertiškumo komplekso – viską gavę dykai, iš paskutiniųjų siekia vienas kitam ir patys sau įrodyti savo išskirtinumą. Deja, nė vienas (išskyrus filosofą Viktorą, kuris nėra kilmingas) neturi jokių talentų nei konkretesnių gyvenimo tikslų. Todėl prasklaidyti beprasmybę bei sužibėti jie bando vakarėliais, apkalbomis, megzdami intrigas ir romanus, alkoholiu, narkotikais, incestiniais santykiais ir betiksliu, sadomazohistinį atspalvį turinčiu atsidavimu tuščioms idėjoms bei manijoms, kurias patys laiko maištu.

 

Edward St. Aubyn. „Patrikas Melrouzas“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.
Edward St. Aubyn. „Patrikas Melrouzas“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.

 

E. St. Aubyno vaizduojamas aristokratų pasaulis gali bauginti ar juokinti, tačiau vienplaniškumas anksčiau ar vėliau pradeda kelti įtarimą. Galbūt tokią turtingų ir galingų pasaulio interpretaciją galima vertinti kaip savotišką pataikavimą ir paguodą eiliniam skaitytojui, kuris nori nenori pasijunta pranašesnis vien dėl to, kad neturi paveldėtų milijonų ir tiek laisvo laiko be pasekmių realizuoti tamsiausius troškimus.

Romano stiprybė – ne paskiro sociokultūrinio sluoks­­nio analizė (ji ganėtinai lėkšta), o individualūs psichologiniai portretai, atskleidžiantys trauminių, toksiškų santykių dinamiką ir pasekmes. Analizuojant smurto (nukreipto į išorę ir į vidų) grandinę, išryškėja santykių su tėvais svarba. Abiem Patriko tėvams būdingas siekis pasinerti į ką nors reikšminga, tačiau nė vienas nežinojo, kas tai galėtų būti. Patriko motina Eleonora, kilusi iš itin pasiturinčios, bet nelabai kilmingos šeimos, pasirenka maištaujančios aukos poziciją. Ji atsiduoda despoto Deivido, Patriko tėvo, valiai: „Paklusimas, net ir absurdiškas, Eleonorai buvo tikra pagunda. Ji aukodavo tai, kuo nenorėjo tikėti – stalo etiketą, orumą, išdidumą, – už tai, kuo norėjo tikėti: pasiaukojimo dvasią“ (p. 15). Deividas, finansiškai priklausomas nuo savo žmonos ir dėl to ją (taip pat ir save) niekinantis, laiką leidžia kankindamas aplinkinius – vienintelis jo gyvenimo malonumas yra priversti žmones paklusti. Jis psichologiškai ir fiziškai smurtauja prieš žmoną, tarnus, seksua­liai išnaudoja mažametį sūnų, tačiau gavęs, ko siekia, nepatiria jokios pilnatvės.

Itin ryškinama tėvo ir sūnaus santykių dinamika, iš kurios konstruojamas perduodamos traumos pasakojimas. Nuo vaikystės kamuojamas ambivalentiškų jausmų tėvui – baimės, paniekos ir susižavėjimo – Patrikas iki pat paskutinių romano puslapių ieško būdo, leisiančio atsiskirti nuo savo baimės ir susižavėjimo objekto. Ironiškas, sarkastiškas tėvo bendravimo tonas lemia, kad ir Patrikas nesugeba su aplinkiniais užmegzti jokio tiesioginio ryšio, nes neturi tam reikalingų prieigų ir vidinių resursų: „...stengiasi žūtbūt ištrūkti iš griaunančios autoironijos ir pasakyti tai, ką iš tiesų galvoja, bet iš tiesų nori pasakyti tik tai, ką gali perteikti tik ironija“ (p. 310). Atsiskyrimo nuo tėvo galimybe tampa suvokimas, kad tėvas buvo nelaimingas, ligotas (fiziškai ir dvasiškai) žmogus, o jo tariamas šaunumas, ironija bei sarkazmas slėpė pastangas dorotis su savo traumomis.

Nepaisant dekadentiškų aukštuomenės gyvenimo formų paviršiaus, „Patrikas Melrouzas“ yra psichologinis romanas apie brandą. Taigi bildungsromano variancija: Patrikas nori suaugti, tačiau nenori tapti savo tėvo variacija, o kito modelio, kaip būti suaugusiam, neturi („Labiausiai jis nori nebebūti vaiku, nesigriebdamas pigios tapimo tėvu maskuotės“, p. 316). E. St. Aubynas šią brandos istoriją pasakoja meistriškai derindamas populiariosios literatūros, eksploatuojančios „žavių ir drasių“ gyvenimo būdo rafinerijas, ir analitinio psichologinio romano strategijas. Kitaip tariant, tai stilingas kūrinys, kuriame puikiai dera ir pramoga, ir pamoka.

 

Undinė Radzevičiūtė. „Grožio ir blogio biblioteka“

Septintoji Undinės Radzevičiūtės knyga „Grožio ir blogio biblioteka“ žanriškai itin mišri: eksploatuojamos populiariosios literatūros (detektyvo, noire) strategijos, gausu nuorodų į literatūros, fotografijos, dailės tekstus, svarstomi meno, filosofiniai klausimai – gėrio ir blogio, individo ir visuomenės, totalitarizmo arba pasaulio cent­ralizacijos problematika. Kitaip tariant, tai stilingas, plačiai auditorijai skirtas postmodernistinis romanas.

Nors eksploatuojamas istorinis kontekstas, atsiribojama nuo bet kokios pretenzijos atkurti istorinius įvykius ir asmenis. Įtampą tarp originalo ir jo literatūrinės versijos U. Radzevičiūtė pabrėžia net romano personažais tapusių istorinių asmenybių nesistemine vardų ir pavardžių rašyba. Vieni vardai sulietuvinami, kiti – ne: vokiečių fotografas Karlas Blossfeldtas virsta sulietuvintu Blossfeldu, Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas – Jozefu Gebelsu, tačiau režisierės Leni Riefenstahl, rašytojo Günterio Grasso ir kai kurie kiti vardai transformacijų nepatiria.

 

Undinė Radzevičiūtė. „Grožio ir blogio biblioteka“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Undinė Radzevičiūtė. „Grožio ir blogio biblioteka“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad toks iki galo nesusistemintas rašymas tėra aplaidaus redagavimo pasekmė. Tačiau knygos visumos kontekste tai tampa nuoroda į „Grožio ir blogio bibliotekos“ pasaulėvaizdžio specifiką: autorė subtiliai sufleruoja, kad riba tarp istorijos kaip realaus vyksmo ir fikcijos, t. y. pramano, – liminali, kintanti. Tokia pat dviprasmiška yra sąsaja tarp realaus asmens ir jo literatūrinės reprezentacijos, tarp praeities ir dabarties – Veimaro laikų Berlyno ir šiandienės Europos.

„Grožio ir blogio bibliotekos“ svarbiausias veiksmas vyksta Berlyne 1924–1929 m., t. y. iki Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią. Anotacijoje teigiama: „Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką.“ Tai autorės siūlomas knygos interpretavimo režimas. Kitaip tariant, Veimaro Berlyne siūloma atpažinti šiandienos aktualijų atgarsius ar perspėjimą dėl netolimos ateities. Tad kokie tie atgarsiai ir perspėjimai – kokį praėjusio amžiaus pirmosios pusės Berlyną vaizduoja U. Radzevičiūtė?

Visų pirma, Berlynas yra radikaliai estetizuota erdvė. Miestas, kuriame išvaizda yra turinys. Kitaip tariant, išpildoma formalistų arba estetų-dekadentų teigta absoliuti turinio ir formos vienovė, o skaitytojui suteikiama galimybė mėgautis prašmatniais kostiumais, unikaliais daiktais, interjerais ir eksterjerais – tiksliau, rafinuotais jų aprašymais. Ko vertas jau pirmieji sakiniai:

– Čia ne laumžirgis, čia – erelis, – metaliniu balsu pasakė Lotta.

Ji atvažiavo nauju juodo onikso spalvos „Voissinu“ su sparnus kaip du peilius į viršų grėsmingai iškėlusiu mascotu ant priekio. (p. 5)

U. Radzevičiūtės proza be galo kinematografiška, scenos nusakomos tiksliai, bet itin taupiai. Galima teigti, pagrindinį „Grožio ir blogio bibliotekos“ tekstinį audinį ir sudaro veikėjų išvaizdos bei atskirų scenų aprašymai ir ironiški dialogai. Taip stimuliuojama, bet kartu ir kont­roliuojama skaitytojo vaizduotė: suteikiama galimybė matyti ir girdėti konkrečius vaizdus, klausytis svetimų pokalbių, bet laisvės nukrypti nuo autorinės stretagijos mažoka. Pavyzdžiui, užtenka pirmą kartą „pamatyti“ odininką Mausą, kad taptų akivaizdu: jis išpildys bet kokią savo šeimininko užgaidą (p. 28).

Taip pat dekadentiškai patraukliai, bet gana vienplaniškai vaizduojama ir Veimaro laikų Berlyno kasdienybė. Šiame mieste Dievas miręs, todėl viskas leidžiama: „Dievas mirė antrą kartą, dabar jau galutinai, ir negirdint, kaip visas Berlynas tą mirtį jau keletą metų džiaugsmingai švenčia: nes jokia akis iš dangaus jų klystkelių nebemato!“ (p. 32) Šią frazę nuolat kartoja pagrindinis personažas, retų senelio Egono sukauptų knygų biblio­tekos paveldėtojas nuobodžiaujantis dendis Walteris Schultzas. Galų gale tezę „Dievas mirė“ jis išsitatuiruoja ant krūtinės gotišku šriftu ir pradeda paveldėtą kolekciją pildyti naujais eksponatais – iš pradžių egzotiškų gyvūnų, o vėliau ir žmonių oda įrištomis knygomis.

U. Radzevičiūtė nevienareikšmiškai sufleruoja, kad tezė „Dievas mirė“ priklauso Friedrichui Nietzsche’i. Jo veikalas „Anapus gėrio ir blogio“ Walteriui itin svarbus, po mirties jis šią knygą paveda aptraukti savo paties oda. Tačiau tezės interpretacija akivaizdžiai artimesnė rusiškajai tradicijai, konkrečiai, Fiodoro Dostojevs­kio pasaulėvaizdžiui. Jis stokoja F. Nietzsche’i svarbios tikėjimo nuo bet kokių prietarų išsivadavusiu antžmogiu idėjos ir iš esmės yra gana moralistinis. „Broliai Karamazovai“, „Nusikaltimas ir bausmė“ bei kiti F. Dostojevskio romanai teigia, kad Dievo mirties akivaizdoje žmogus netenka moralinių orientyrų ir net sveikos nuovokos, nes jei Dievo nėra, viskas galima. Kaip ir fatališkieji F. Dostojevskio personažai, Walteris ryžtasi radikaliems, bet kokias moralės ribas peržengiantiems eksperimentams su savo bei jį supančių žmonių kūnais ir sielomis. Žinoma, U. Radzevičiūtė eksperimentus vaizduoja naudodama ne dramatinį, o ironišką registrą, tačiau pagrindinius personažus ir visą sociumą kamuojanti beprasmybės, beprotybės ir degradacijos nuotaika akivaizdi.

Beprotiškas, žavingai degradavęs ir Walterio gimtasis miestas. Upe plaukiantys lavonai – berlyniečių kasdienybė. Vaistinėse parduodami narkotikai, tarsi saldainiai perkamos paauglės prostitutės, pedofilija, įvairaus pobūdžio seksualiniai ir moraliniai eksperimentai – U. Radzevičiūtės Veimaro Berlyno kasdienybė. Šiandienos aktualijų, o gal tiksliau – baimių, susijusių su pasaulio globalizacija ar centralizacija, atgarsis: Berlyno, ypač jo tamsiųjų sluoksnių, „suamerikonėjimas“. Berlyniečių namus užvaldo masinės gamybos daiktai, širdis – masiniai, perkami jausmai. Pavyzdžiui, visos nepilnametės prostitutės atrodo taip pat – primena chrestomatinę Berlyne reziduojančią amerikietę Sally Bowles iš kultinio filmo „Kabaretas“ – „Prieš Walterį stovėjo dvynės juodais, tiesiais, trumpai kirptais plaukučiais. Staipėsi trumpomis, prigludusiomis suknytėmis ir šypsojosi taip nuoširdžiai, kaip mažametės. (...) Šviesusis, dieninis Berlynas dar buvo vokiškas, o tamsųjį Berlyną jau buvo okupavusi Amerika. Amerika diktavo tamsiajam Berlynui, ką dėvėti, kaip kirptis, ką gerti, kaip šokti, ką groti ir kaip juokauti pasaulyje, kuriame Dievas mirė antrą, paskutinį, kartą“ (p. 66).

Tokiame pasaulyje vėl aktualizuojama ir kita chrestomatinė F. Dostojevskio tezė – „grožis išgelbės pasaulį“. Tiesa, egzistuoja mažiausiai kelios grožio sampratos. Lottai grožis asocijuojasi su tvarka, harmonija (ne atsitiktinai ji išteka už nacio), o Walteriui įdomesnis grožis „su lašu bjaurumo“. Destruktyvus grožis romane simbolizuoja unikalumą ir kūrėjo laisvę peržengti įprastas normas. Knygos (masinės gamybos produktas), aptrauktos žmogaus oda, tampa unikalios. O Walterio obsesija ir yra unikalumas – šia prasme jį kamuoja tie patys kompleksai, kaip ir Patriką Melrouzą ir jo aplinką: perėmęs ne tik senelio biblioteką, bet ir jo namus, rūbus, net tarnaitę, jaunas vyras apsėstas išskirtinumo siekio, kuris turėtų patvirtinti, kad jo egzistencija nėra beprasmė.

Įdomu, jog U. Radzevičiūtės romane formuluojama knygos, kaip unikalaus daikto, kurio forma reprezentuoja, o kartais net atstoja turinį, idėja koreliuoja su lietuvių leidybos tendencijomis. Užsienio leidėjus dažnai stebina lietuvių knygų išskirtinis, prabangus vizualinis apipavidalinimas – kieti viršeliai, kokybiškas brangus popierius bei iliustracijos. Banali tiesa, tačiau net ir itin prabangūs leidimai, ekstravagantiškas knygų dizainas nesugeba atstoti turinio stokos.

Panašiai nutinka ir U. Radzevičiūtės romanui. Nepaisant pradžioje užmegztos intrigos, įpusėjus skaityti istorija tampa nuspėjama. Personažai nekinta, nepatiria transformacijų. Jie taip ir lieka estetiškais šablonais. Tokie pat ir jų pokalbiai: iš pradžių dialogai žaižaruoja ironija, tačiau kuo toliau, tuo labiau primena pretenzingų, kažkur jau girdėtų ir skaitytų tezių kartotes. Kitaip tariant, „Grožio ir blogio bib­lioteka“ pademonstruoja, kaip lengvai dekadentiškas grožis, intertekstualumas bei radikalus estetizmas tampa savo paties priešingybe – kartote.

Draugai