Vasario 23-iosios vakare baigęs rimtesnius darbus nutariau porą artimiausių dienų skirti knygų apžvalgai. Ukrainos dangaus dar neskrodė raketos, tad aptariamiems kūriniams skirtos pastabos tvarkingai dėliojosi galvoje. Ryte vakarykštės mintys ir dalis apžvalgai pasirinktų tekstų staiga pasirodė bereikšmiai lyg tarptautinių institucijų plepalai realių sprogimų fone. Tad šį kartą nusprendžiau rašyti trumpai. Gal bus aiškiau.

Vilma Fiokla Kiurė. „Rožynas“

„Vos pasirodžius „Rožynui“ supratau, kad įsitrinti į literatų ratus nepavyks“, – teigia Vilma Fiokla Kiurė įžanginiame knygos tekste. Nors skaitydamas šio trumposios prozos rinkinio pradžią buvau nusiteikęs entuziastingai (pirmos feisbuke publikuotos istorijos paliko gerą įspūdį ir net leido tikėtis, kad tarp Lietuvos prozininkų greit turėsime dar vieną savita maniera išsiskiriančią kūrėją), užvertęs knygą turiu pripažinti: taip, deja, kol kas įsilieti į literatų gretas nepavyks. Ne todėl, kad, pasak autorės, rašytojai ir kritikai į „Rožyną“ niekaip nereagavo. Būta tų reak­cijų, ypač socialiniuose tinkluose, – stigo nebent rimtų recenzijų.

 

Vilma Fiokla Kiurė. „Rožynas“. – Panevėžys: „Žiemos žodžiai“, 2021.

 

Manau, esminė priežastis, kodėl „Rožynas“ nesuvirpino literatūros lauko atstovų širdžių ir plunksnų (nors liežuvius plepant prie kavos, ko gero, pavirpino dažnas), – kita. Autorei taip ir nepavyko įrodyti, jog aprašomi epizodai nėra vien matytų vaizdų atkartojimas, o personažų nebūtina tapatinti su realiais žmonėmis. Ir pati V. Fiokla Kiurė užsimena, jog sulaukė ne vienos žinutės iš kraštiečių, identifikavusių save konkrečių knygos veikėjų vaidmenyse arba nusprendusių pamokyti, kaip teisingai vadinti tam tikras Panevėžio vietas. Šiuolaikinė literatūra mėgsta klaidžioti realybės paribiais, tad tokia meninės raiškos ir publicistinės perspektyvos sintezė, rodos, neturėtų stebinti, o dažnai yra net verta pagyrimo. Tačiau „Rožyno“ atvejis kitoks: daugelio istorijų stilius, ypač pasakojimui persiritus į antrąją pusę ir autorei prašnekus apie dvasinės atramos paieškų inspiruotą bastymąsi tarp skirtingų sektų, labiau primena ne grožinę kūrybą, o kandokus XX a. 7–8 dešimtmečių sovietinio žurnalisto pasisakymus vietinėje periodikoje. Kad tekstas taptų literatūrinis, nepakanka vien noro kalbėti tiesmukai.

Sėkmingam V. Fioklos Kiurė debiutui turbūt kiek pakenkė ir perdėtas dėmesys detalėms (nuo interjero elementų, vietinių verslų niuansų iki smulkmeniškų apeiginių procesijų aprašų), tarp kurių pasimetė pasakojimo mintis. Bent jau aš taip ir nesupratau, kas „Rožynu“ norėta pasakyti.

Saulius Paukštys. „Slėpiningieji Markučiai“

Ši knygelė kažkuo panaši į jau aptartą. Ir V. Fiokla Kiurė, ir Saulius Paukštys nėra literatai, be to, abu rašymo link pasuko iš vizualinės kūrybos sferos (ji – iš dailės, jis – iš fotografijos). Leidinius sieja ir savitas pusiau savilaidos formatas: nors knygos nėra tikri čiabukai, lengva pastebėti, jog abi išvengė atsakingesnės leidėjų patikros. Panašumo prideda ir tai, kad abiejuose leidiniuose aprašyti autoriams gerai pažįstami rajonai: pirmame – Panevėžio Rožynas, antrame – Vilniaus Markučiai.

 

Saulius Paukštys. „Slėpiningieji Markučiai“. Dizainerė. Raminta Ardzevičienė. – V.: „Kriventa“, 2021.

 

Bet yra ir skirtumų: S. Paukščio knyga panašesnė į gidams skirtų istorijų, kurias lengvai gali įterpti pasakodamas apie konkretaus Markučių namo, kiemo ar skersgatvio įdomybes, rinkinį, tad autorius vargu ar siekia „įsitrinti į literatų ratus“ (ko gero, daugiau pretenzijų į grožinę literatūrą būta ankstesnėje S. Paukščio knygelėje „Wilenskos bletstwos“). Matyt, būtent tai lėmė, kad „Slėpininguosius Markučius“ perskaičiau lengvai: mano smegeninė priėmė šį linksmų pasakojimų rinkinį kaip dar vieną mėginimą neįkyriai, dažnai ir solidžius šaltinius pasitelkiant, supažindinti skaitytoją su Markučių istorija. Istorija, kurioje į vientisą gniutulą susipynę tikri faktai apie šiame priemiestyje gyvenusius garsius mokslininkus, amatininkus, poetus, išradėjus ir kitus garbius žmones, ir sunkiai patikrinama, anekdotus primenanti informacija apie keistus įsimylėjėlius, girtuoklius, mėgėjus pasimušti ar be rimtesnės priežasties pašaudyti į dangų. Knygą tikrai smagu skaityti ir dėl spalvotų iliustracijų gausos (dauguma iliustracijų – autoriaus darytos aprašomų objektų nuotraukos, bet esama ir schemas primenančių piešinukų, archyvinių tekste minimų asmenybių atvaizdų). Tad „Slėpininguosius Markučius“ nuoširdžiai rekomenduoju visiems, kas nori nenuobodžiai susipažinti su Markučiais ir jų apylinkėmis.

Rolandas Rastauskas. „Venecija tiesiogiai“

„Tai galbūt pirma literatūriškai vertinga knyga apie naująją „karantininę“ realybę“, – taip „Veneciją tiesiogiai“ anotacijoje apibūdina Alvydas Šlepikas. Deja, galiu su juo sutikti tik iš dalies. Nežinau, kaip dėl pirmumo karantininėje tematikoje, bet žodžiai „literatūriškai vertinga“ šiame sakinyje, regis, pritempti: gal nepriaugau iki tokio lygio skaitinių, gal „tikrojo“ rafinuotos literatūros kvapo neužuodžiu, o gal tiesiog ne toje tikrovėje (ar iliuzijoje) gyvenu...

 

Rolandas Rastauskas. „Venecija tiesiogiai“. Dizaineris. Zigmantas Butautis. – V.: „Apostrofa“, 2021.

 

Nespėliosiu kodėl, bet manęs tas „serialų pasauliui būdingas polisinchronizmo įspūdis“, kurį, pasak Rolando Rastausko, siekta išgauti pagrindinėje knygos apysakoje „Berghainas“, neapėmė. Serialus priminė nebent menkai su realybe besisiejantis siužetas, ap(l)ipintas kriminalinėmis ir erotinėmis scenomis, matyt, turėjusiomis suteikti jaudulio nuobodokam vyksmui. Dirbtinumas badė akis ne tik mėginant perprasti keistą klestinčių dizaino meistrų, podiumo modelių ir tarptautines operacijas vykdančių kriminalistų pasaulį, bet ir gilinantis į rašytojo pasirinktas kalbos, stiliaus subtilybes. Taip nenatūraliai skambančius dialogus paskutinį kartą esu matęs gal Alfonso Bieliausko ar Vytauto Petkevičiaus tekstuose – skirtumas tik tas, kad jei socrealizmo atstovų braižą nuo normalios kalbėsenos tolino nuolatiniai kreipiniai „drauge“ ir šnekos apie šviesų rytojų, tai R. Rastausko atveju nenatūralumo priežastį apibrėžti sunkiau. Bet jausmas, kad tikrovėje niekas taip nekalba, neapleido. Suprantu, mėginta šaržuoti, o, bet, tačiau... Vis mąsčiau apie tai, kad autorius kitąsyk nelabai skiria koliažą (kurį lyg ir mėginta pašaipiai dėlioti iš kasdienybės blizgučių) nuo šablono (į kurį galiausiai susiliejo nuolat besikartojančios dėlionės detalės).

Be „Berghaino“, esama ir keleto smulkesnių tekstukų. Ir nors skyrelį „Dvi novelės apie fotografijos žalą“ sudarantys pasakojimai geresni už likusią „Venecija tiesiogiai“ dalį, nei tai, nei gana vykęs knygos dizainas bendro vaizdo neišgelbsti.

P. S. Kažin ar mano vertinimas būtų toks kategoriškas, jei aptarinėčiau ne R. Rastausko, o kokio pradedančio autoriaus knygą, bet quod licet bovi, non licet Iovi.

Vainius Bakas. „Tylos fonetika“

Ne pirmąsyk pastebiu – poeziją reikia skaityti kuo rečiau. Nes kuo dažniau skaitai, tuo labiau viskas atrodo kažkur girdėta. Ypač tinka atvejams, kai rankose atsiduria kažkelintas to paties poeto rinkinys. Taip nutiko ir naujajai Vainiaus Bako knygai – verčiau vieną puslapį po kito ir galvojau: ar čia šiaip déjà vu, ar persisotinimo analogiškos stilistikos tekstais poveikis?

 

Vainius Bakas. „Tylos fonetika“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Susidūrimas su pasikartojimais kūryboje visada apsunkina vertinimą. Viena vertus, tai aiškų pasaulio matymą turinčio (ir netgi brandaus) autoriaus požymis – juk nenuosaikus blaškymasis būdingesnis besiformuojantiems kūrėjams. Kita vertus, vis kyla įtarimų, kad autorius išsisėmė arba yra apimtas kūrybinės krizės – juk, pasak medikų, nuolat besikartojantys simptomai išduoda chroniniam susirgimui būdingus paūmėjimus. Pateikti tikslią diagnozę kol kas gal ankstoka, bet žinant, jog lietuvių poezijoje panašūs požymiai būdingi nemenkai daliai marčėniškojo flango kūrėjų, susimąstyti tikrai verta. Juolab, panašios nuojautos retsykiais apima ir autorių: „Vyšnaičių sodo atokioj palėpėj / ilgai sėdėjau vienas ir mąsčiau / kodėl gi mūzos man kas kartą liepia / kalbėti apie tai ką jau anksčiau // esu išmąstęs rašęs ir patyręs“ (p. 62); „iš tiesų čia kartojasi viskas / ir tik mes apsigaunam kad nauja“ (p. 45). Teisinamasi standartiškai – Viešpaties, angelų (o kaip gi be jų) ir mūzų nurodymais. Ak, jūs, aukštieji globėjai, į kokias serijines kančias įvėlėt vargšus savo globotinius...

Paulina Pukytė. „Lubinas ir seradėlė“

Kokia knyga, toks ir atsiliepimas. Naujausioje penktojoje Paulinos Pukytės knygoje vyrauja dialogai, dažnai pateikiami keistų klausimų ir nebūtinai į temą pataikančių atsakymų forma. Tad ir aš pamėginsiu sužaisti panašiai, lyg su kažkuo kalbėdamasis. Žemiau: K. – kažkas, A. – aš.

 

Paulina Pukytė. „Lubinas ir seradėlė“. Dailininkė Paulina Pukytė. – V.: „Apostrofa“, 2021.

 

K. Ko reikia norint „Lubiną ir seredėlę“ skaityti?

A. Kantrybės (jei esate linkę gilintis į teksto prasmes, jos ypač prireiks), humoro, neblogo apsiskaitymo. Dar geriau – būti smarkiai trenktam.

K. Tai reikia beveik to paties, kaip skaitant bet kurią rimtą knygą.

A. Negarantuoju. Nei kad to paties. Nei kad knyga rimta.

K. Ir kam tada tokias rašyti?

A. Dėl smulkmenų svarbos.

K. Smulkmenos yra smulkios...

A. Ne visada.

K. Patiko?

A. Nežinau. Gal kadaise trūko laiko gilintis į aplinkos kontekstus, o gal aplinka ne ta buvo. Iš naujo suklijuoti tikrovę iš senų atplaišų – šaunu. Bet jei neatpažįsti praeities detalių, daug kas atrodo tiesiog kaip kliaksos.

Alis Balbierius. „Kitas ruduo“

Buvau, švelniai tariant, nustebęs, kai naujojo Alio Balbieriaus eilėraščių rinkinio atvarte pamačiau jo išleistų knygų sąrašą. Bibliografija gana įspūdinga, o štai man „Kitas ruduo“ buvo pirma į rankas patekusi autoriaus knyga. Esu skaitęs poeto tekstų perio­dikoje ir antologijose, matęs jo darytų nuotraukų, bet eilėraščių rinkinį vartau pirmąsyk. Dėl to nei per daug girsiu, nei peiksiu. Vidurkis – turbūt šis žodis tiktų labiausiai.

 

Alis Balbierius. „Kitas ruduo“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Aibė knygos tekstų (esama ir rimuotų, ir nerimuotų, ir ilgesnių, ir trumpų) perskaičius tiesiog išgaruoja. Užsimiršta nepalikdami didesnio įspūdžio. Dauguma sakytų, kad tai blogas ženklas, bet pastaruoju metu ėmiau manyti, jog tokie visiškai vidutiniai, iš bendro konteksto neišsiskiriantys eilėraščiai yra gana svarbūs: jie lyg atrama, ant kurios kažkas kitas galės statyti antstatą, plėtoti savo kūrybą (galbūt dalis šių tekstų taps atrama ir paties autoriaus naujiems kūriniams). Tokie eilėraščiai gerai parodo ir standartinį konkretaus meto literatūros lygį, tad leidžia lengviau susivokti susidūrus su atvejais, kai lygis nepasiektas, ir griežčiau šiuos atvejus vertinti. Be abejo, rinkinyje „Kitas ruduo“ yra ir prasčiau, ir geriau skambančių vietų. Tikrai nekokį įspūdį sukėlė anotacija galiniame viršelyje, kurioje nuolat minimas seniai visiems įgrisęs „pasaulio Vienis“ (tikiuosi, rašė ne knygos autorius, nes bent jau aš tokios anotacijos kūrėjui nepatikėčiau su leidyba susijusių reikalų). Trafaretinių frazių pasitaiko ir kai kuriuose eilėraščiuose, pavyzdžiui, tekste „Laumžirgiai“ sutiksime dar sovietmečiu nuvalkiotą žodžių junginį „atominis grybas“. Bet esama ir tikrai gražių rezonansų, ypač trumpesniuose tekstuose: „vėjo mostas – / ir rudenio runomis / lyja nuo medžių“ (p. 85); „du akmenys prie tako kalbas apie rūką / žolė nugirdus juokias želdama / platyn žolyn – ir taką perbėga netrukus“ (p. 73). Žodžiu, ieškantys poezijos „Kitame rudenyje“ tikrai ras ką paskaityti, į ką įsiklausyti, apie ką pagalvoti.

Dainius Gintalas. „Vienos vasaros giesmė“

Priešlapyje, po knygos pavadinimu, yra prierašas „eilėraštis upė“. Kaip nuolat su vandeniu dirbantis žmogus (nors ir skamba keistai, nejuokauju), drįsčiau šiam apibūdinimui paprieštarauti. Upė turi tvarką: versmes, žiotis, krantus, tekėjimo kryptį. Net rėvos, sietuvos bei vingių sinusoidės išsidėstę ne bet kaip. Dainius Gintalas irgi teigia laikęsis sistemos – įžangoje kalbama apie vientisą kompoziciją. Bet tvarka, sistema ir kompozicija, regis, liko tik autoriaus galvoje. „Vienos vasaros giesmę“ veikiau pavadinčiau gaivališku srautu – dar nespėjusiu išplauti vagos, galvotrūkčiais tekančiu paviršiumi, visa pakeliui maišančiu, šluojančiu kliūtis.

 

Dainius Gintalas. „Vienos vasaros giesmė“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Toks stichinis tekstas turi ir privalumų, ir trūkumų. Bene didžiausias pliusas – galimybė nepaisyti taisyklių. Tuo autorius sėkmingai naudojasi realių prisiminimų fone pateikdamas mistinių regėjimų maskaradą: „gal nėra jokios laisvės o jeigu yra tai gal ji su murenos burna jai dvokia iš burnos ji minta dumblu ir dvėsena lyg unguriai laisvė glaustos prie šonkaulių bjauriai kutena bloškia į griovius į sovietines kanalizacijas į sausrą spurdu kutenamas ir lekiu pievomis tais tikraisiais lietuvos stadionais ten kur guli kelios dešimtys begemotų kartais juos ištinka gili depresija tada juodi katafalkai lenda iš jų pražiotų burnų“ (p. 10–11); „navakas šianakt sapnavo karvę savo augintinę kuri nesutiko su juo skristi į ameriką skaityti eilėraščių tai užsispyrusi karvė ką o man gražiausias praeito pavasario eilėraštis buvo šatrijos kalnas gluminantis didingas įaugęs į dangų jo papėdėje radome bebro kaukolę“ (p. 61). Didžiausias minusas – laikinumas: srautas prabėga, viską išmaišo, ir tiek. Srautas dar ne upė ir vagos jis nesuformuoja. Tik sukelia sąmyšį, suerzina ir dingsta... lyg koks šešiolikmečio poetinis protrūkis, gimęs iš perteklinio emocijų antplūdžio. Nesakau, kad panašių tekstų nereikia. Bet ar jų daug kam stinga, taip pat nežinau.