Antanas Sheshi. Šiek tiek gyvenimo, nebūtinai kasdienio

Nana Ekvtimišvili. „Kriaušių laukas“

Esu pastebėjęs, kad enciklopedijose ir žinynuose pateikiamuose grožinės prozos apibrėžimuose dažnai užsimenama apie kasdienį gyvenimą, neva būtent kasdienybė tokio pobūdžio kūriniuose paprastai vaizduojama, apmąstoma. Prieštarauti nelabai pavyktų – gyvenimiškos istorijos iš tiesų gana dažnai pasakojamos prozos kūriniuose. Tik pasakyti, kiek tos istorijos kasdieniškos, kartais nelengva. Ne visai tipinę ir ne kiekvienam pažįstamą kasdienybę nagrinėjančių knygų kategorijai priskirčiau ir šiemet į lietuvių kalbą išverstą Nanos Ekvtimišvili romaną „Kriaušių laukas“.

 

Nana Ekvtimišvili. „Kriaušių laukas“. Iš kartvelų kalbos vertė Kotryna. Garanašvili. Viršelio dailininkė Eglė Kirlytė. – V.: „Tyto alba“, 2022.
Nana Ekvtimišvili. „Kriaušių laukas“. Iš kartvelų kalbos vertė Kotryna. Garanašvili. Viršelio dailininkė Eglė Kirlytė. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Knygos veiksmas vyksta Tbilisyje XX a. pabaigoje, Sakartvelui ką tik atgavus nepriklausomybę. Besikuriančios valstybės struktūros dar trapios, tad tvarka labiau funkcionuoja ne įstatymų, bet paprotinės teisės ir laukinio kapitalizmo simbiozės pagrindu, o prasta ekonominė padėtis verčia daugelį gyventojų balansuoti ties išlikimo riba. Niūrokas vyresniems skaitytojams gerai pažįstamos posovietinio laikotarpio aplinkos spalvas dar labiau tirština tai, kad ji stebima iš itin savitos vietos: pagrindiniai romano veikėjai – protiškai atsilikusių vaikų internato auklėtiniai ir darbuotojai. Kadaise gyvenau šalia panašios įstaigos, todėl pažinojau nemažai ten dirbusių, taip pat ir dalį gyventojų. Nors mano patirtis grįsta maždaug dešimt­mečiu ankstesnio laikotarpio įspūdžiais, esmės tai nekeičia. Papročiai ir sąlygos vadinamuosiuose durnių namuose ilgai, regis, buvo panašūs daugumoje pasaulio šalių, tad galiu drąsiai patvirtinti: romane pasakojama istorija realistiška, atsiduodanti įsisenėjusiu atstūmimo ir niekinimo tvaiku, kai mažai kam kyla noras pabandyti suprasti ar juolab padėti kitokiam, nepanašiam į daugumą žmogui, o tokio žmogaus išnaudojimas ir patyčios tampa kone kasdienybe. Beje, prieš 3–4 dešimtmečius prie „kitokių“ buvo įprasta priskirti ne tik turinčius rimtų fizinių ar protinių sutrikimų, bet ir nebylius, epileptikus, kartais tiesiog tėvų atstumtus vaikus, o tokių žodžių kaip „autizmas“ ar „disleksija“ nebuvo girdėję net dauguma specialistų.

Likimo nuskriaustųjų būryje gyvena ir pagrindinė romano veikėja Lela. Baigusi mokslus, ji neturi kur prisiglausti, todėl pasilieka internate mėgindama perprasti suaugusiųjų gyvenimo subtilybes ir susidėlioti aiškesnius ateities planus. Tačiau buvimas tarp tręštančių nežinomybe ir apgaule apgaubtos įstaigos sienų neleidžia Lelai lengvai atitrūkti nuo praeities nuoskaudų. Todėl istoriją galima skaityti ne vien kaip įtaigų XX a. 10 dešimtmečio atmosferos aprašymą ar gana lengvą pasakojimą apie nuotykius, lydinčius atsisveikinimą su paauglyste. Kasdienybės vaizdą paryškina nuolat kintančios veikėjų emocijos, liudijančios vaikiškų svajonių trapumą: regis, beveik išsipildę troškimai vieną dieną sužlunga, bet greitai viskas vėl apsiverčia aukštyn kojomis, netikėtai įvyksta koks nors mažas stebuklas.

Daugumai skaitytojų tikriausiai ne mažiau svarbi bus ir giliau po žodžiais paslėpta, bet vis neapleidžianti gėrio pergalės nuojauta. Panašu, prie to prisideda ir savitas romano kinematografiškumas – būdama ne tik rašytoja, bet ir žinoma kino kūrėja N. Ekvtimišvili nuotaikai išryškinti pasitelkia tiek tiesiogiai vaizduojamus įvykius, tiek „už kadro“ paslėptą vyksmą. Beje, romano pabaigoje gėrio pergalės nuojautai iš dalies išsipildžius, Lela skaudžiai suvokia, kad jos galvoje sąmyšio dėl to nesumažės. Taigi „Kriaušių laukas“ – lengvai skaitomas, įdomus kelių sluoksnių kūrinys, kuris tikriausiai sulauks pakankamai plačios auditorijos dėmesio.


Helen Humphreys. „Bilas Triušio Pėda“

Siekiantiems suprasti, apie ką rašoma garsios šiuolaikinės kanadiečių rašytojos Helen Humphreys romane „Bilas Triušio Pėda“, gali padėti kelios citatos: „Kodėl nedirbti yra blogai? Kodėl negerai miegoti ant šieno ryšulių ir švelnių triušių kailiukų su greta susiraičiusiais šunimis namuose, kuriuos pats pasidarei? Kodėl nedera norėti laikytis atokiai nuo žmonių? Man žmonės irgi nelabai patinka. Gyvenu šiame miestelyje vos porą metų, to turėtų pakakti susirasti draugų, bet draugų aš neturiu“ (p. 13); „Stovėjau ten, prie tos gyvatvorės ir matant, kaip miršta Žalčius, manimi lėtai nušliaužė pasitenkinimo kirmėlė. Džiaugiausi, kad Bilas jį nudūrė. Tai buvo geriausia, ką kas nors yra kada nors dėl manęs padaręs“ (p. 30). Arba: „– Iš žmonių nieko gero, – atsako Bilas. – Ir taip buvo visada. Beprasmiška bandyti to pasiekti“ (p. 81); „Prisimenu, kaip mama gūždavosi virtuvės kampe prisidengusi galvą, nesėkmingai bandydama apsiginti nuo smūgių. Kaip klūpėdavo prie mano lovos rytais po sumušimo, skudurėliu valydavo man nuo veido pridžiūvusį kraują, o jos ašaros byrėdavo man ant ištinusių akių vokų“ (p. 186).

 

Helen Humphreys. „Bilas Triušio Pėda“. Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė. Meninė redaktorė Asta Puikienė. – V.: „Tyto alba“, 2022.
Helen Humphreys. „Bilas Triušio Pėda“. Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė. Meninė redaktorė Asta Puikienė. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Pirmoje citatoje dvylikametis Leonardas mąsto apie savo suaugusį draugą atsiskyrėlį Bilą, vietinių laikomą kvailu valkata, o dėl pomėgio gaminti amuletus iš triušių kojų pramintą Triušio Pėda. Antra citata atskleidžia Leonardo būseną pamačius, kaip Bilas nužudo mokykloje jį nuolat skriaudusį paauglį. Trečioje citatoje psichiatrijos ligoninėje gydomas Bilas aiškiai išdėsto savo požiūrį į pasaulį gydytoju tapusiam ir po keliolikos metų vėl jį sutikusiam Leonardui. Ketvirtoje – Leonardo prisiminimai apie gyvenimą vaikystės namuose su tėvu, kuris neatsigavo nuo kare patirtų baisybių ir nuolat liejo sukauptą įtūžį ant artimųjų.

Šie, regis, ne itin susiję epizodai atskleidžia rašytojos sumanymo esmę. Knygoje siekiama parodyti kadaise patirtų traumų poveikį tolesniam gyvenimui, o kartais ir likimui. Leonardas giliai viduje užspaudęs laiko prisiminimus apie nelaimingą vaikystę – šios patirtys netikėtai atgyja po daugelio metų atvykus į tėvo laidotuves. Tėvas ir Bilas savais būdais slepiasi nuo karo laukuose matytų vaizdų: vienas nuolat geria, siautėja ir smurtauja prieš žmoną ir sūnų, o kitas meta šeimą, liaujasi bendrauti su žmonėmis ir apsigyvena žeminėje, įrengtoje už miestelio esančioje kalvoje. Pats Leonardas tik po ilgų psichoterapijos sean­sų ima suvokti savo keisto prisirišimo prie Bilo priežastis – regis, vaikystėje šis buvo vienintelis, berniuką užstojęs nuo kitų.

Nors knyga gana įdomi, o pasakojimo konstrukcija tokia, kad daugelio aprašytų įvykių esmę įmanu suvokti tik jiems pasibaigus, kartais nepavyksta išvengti daugeliui populiarių Šiaurės Amerikos rašytojų būdingo gan tiesmuko pamokslavimo. Mane tai visada gerokai glumina, nes autorei mėginant pernelyg kruopščiai paaiškinti psichologines vieno ar kito veikėjo poelgio priežastis, apima įspūdis, kad nepelnytai nuvertinamas skaitytojų gebėjimas savarankiškai interpretuoti tekstą. Kita vertus, tiems, kurių toks rašymo stilius per daug neerzina, „Bilas Triušio Pėda“ tikrai turėtų patikti.


Jáchym Topol. „Jautrus žmogus“

Jáchymas Topolis – vienas garsiausių nūdienos čekų rašytojų, kilęs iš senos literatų dinastijos. Jaunystėje aktyviai dalyvavo disidentiniuose judėjimuose, nukreiptuose prieš komunistų valdžią Čekoslovakijoje. Ši veikla ir atvirai nepasitenkinimą esama santvarka demonstravusio tėvo pažiūros smarkiai paveikė būsimo rašytojo gyvenimą: jis neteko galimybės oficia­liai įgyti norimo išsilavinimo ir netgi buvo kelis kartus kalinamas. Tai suformavo kontroversišką, dažnai tradicinėms visuomenės nuostatoms nepritariančią asmenybę, kurios kampuotumą nesunku įžvelgti ir kūryboje.

„Jautrus žmogus“ – vienas naujausių J. Topolio kūrinių. Iš čia aptariamų knygų šis romanas bene labiausiai nutolęs nuo kasdienybės. Tiksliau, jame rodoma kasdienybė labai nekasdieniška, o pratusiems skaityti patogiai įsitaisius gali pasirodyti net ne itin priimtina. Romane vaizduojamas keistas šiuolaikinių klajoklių – po Europą keliaujančios ir savitas hipiškai čigoniškas tradicijas propaguojančios čekų aktorių šeimos – gyvenimas. Čia apstu alkoholio, vagysčių, laukinių papročių, benamių, prostitučių ir kitų nuodėmingajai pasaulio pusei būdingų atributų. Nors veiksmas vyksta mūsų laikais ir dažniausiai keliaujama per gana civilizuotus kraštus, romano veikėjams įprasta vogti maistą iš parduotuvių, gimdyti po tiltu ar lovoje rasti lavoną. Knygoje aprašomi žmonės, rodos, neįsivaizduoja, kad gyvenime galima ką nors suplanuoti ilgiau nei kelioms valandoms į priekį – jų veiksmai spontaniški, nenuspėjami, neretai prasilenkiantys su sveiku protu.

 

Jáchym Topol. „Jautrus žmogus“. Iš čekų kalbos vertė Vaida Braškytė-Nemečkova. Dailininkė Vanda Padimanskaitė. – V.: „Aukso žuvys“, 2022.
Jáchym Topol. „Jautrus žmogus“. Iš čekų kalbos vertė Vaida Braškytė-Nemečkova. Dailininkė Vanda Padimanskaitė. – V.: „Aukso žuvys“, 2022.

 

Skaitant visa tai sukuria papildomą intrigą: atvertęs naują puslapį nežinai, kur link pakryps įvykiai, apie ką bus pasakojama, esi priverstas įdėmiai sekti kone kiekvieną veikėjų judesį, nes praleidus bent kelias eilutes staiga gali paaiškėti, kad pasikeitė ne tik aprašoma situacija, bet ir veiksmo vieta ar net laikas. Vyksmo dinamika dažnokai nuveda į erdves, kur nebeįmanoma atskirti tikrovės nuo sapnų, anekdotų, svajonių ar haliucinacijų. J. Topolis net specialiai šį efektą paryškina retsykiais įpindamas idėją apie erd­vėlaikio ribų neapčiuopiamumą į įprastus veikėjų pokalbius prie pietų stalo:

– Ir dar norėčiau pasakyti, kad realybė jau ima priminti sapną, – priduria tėtis su šaukštu rankoje.

– Tikiu, – sako Ričis.

– Tikrai apsidžiaugčiau, jei būtų galima panaikinti laiką, – murma tėtis. – Kad jis man neegzistuotų. (p. 121)

Knygoje netrūksta ir įdomių pamąstymų apie pasaulio sanklodą, stebinančių kiek netikėtu minties gyliu ir itin paprastu jos pateikimo būdu:

– Atsiskyrėlis manęs paklausė, ar noriu, kad Dievas būtų, kai vieną kartą svarsčiau su juo šį klausimą. Juodis Lukašas man tada rėžė – atsakyk sau iškart!

– Ir?

– Taip, Dieve, noriu, kad būtum, – išsprūdo man savaime.

– Aha!

– Ir to pakanka, tvirtina Juodis Lukašas.

– Noriu, kad būtum.

– Jo. Būtent.

– Tiek pakanka?

– Aha.

– To tai nežinojau, – sako tėtis. (p. 185)

Fantasmagoriškas romano vyksmas, švelnumu nepasižyminti kalba ir purvina (visiškai tiesiogine šio žodžio prasme) aplinka tikrai patiks ne visiems – prisipažinsiu, man šios kūrinio ypatybės taip pat nepasirodė žavios. Vis dėlto „Jautrus žmogus“ turi savito šarmo, gal net slaptos, beveik pragariškos poezijos.


José Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“

Jei prieš pasirenkant šią keistą knygą būtų tekę ją gyvai pačiupinėti ir pavartyti, tikriausiai būčiau nusprendęs „Pasakos apie neatrastą salą“ neskaityti ir po trumpos apžiūros pastatęs atgal į lentyną. Ir tai, matyt, būtų tapę dar vienu puikiu įrodymu to, ką knygoje mėginama pasakyti: niekada (net tuomet, kai visi aplink įsitikinę, kad tokie atradimai neįmanomi) nedera liautis ieškoti naujų salų, nes bet kurioje jų gali slypėti kažkas netikėta.

 

José Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“. Iš portugalų kalbos vertė. Audrius Musteikis. Dizaineris Jurgis Griškevičius. – V.: „Odilė“, 2021.
José Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“. Iš portugalų kalbos vertė. Audrius Musteikis. Dizaineris Jurgis Griškevičius. – V.: „Odilė“, 2021.

 

Buvau skaitęs kelis J. Saramago romanus, todėl žinodamas rašytojo polinkį kurti utopinius-alegorinius pasakojimus tikėjausi, kad „Pasaka apie neatrastą salą“ tėra simbolinis pavadinimas. Bet apsimoviau – po virtualios apžiūros į mano rankas pakliuvęs leidinys iš tiesų buvo pasaka, atitinkanti šio žanro apibūdinimą. 72 p. knygutė, stambiu šriftu atspausdinta ant ryškiai geltono popieriaus, net vizualiai atrodo gana plona, o pavarčius paaiškėja, kad tekstu užpildyti kiek daugiau nei 23 puslapiai (tikiuosi, besklaidydamas iliustracijų margumynus neapsiskaičiavau). Likusieji lapai – už tai tikrai reikia pagirti leidinio dizainerį Jurgį Griškevičių – užpildyti signalines jūrų vėliavas vaizduojančiomis iliustracijomis. Ir ne bet kokiomis! Kiek­viena vėliava savo reikšme susieta su pasakojimo eiga: kai karalius laivo prašyti atvykusiam žmogui ištaria „Ne“, kitame lape pamatome tai reiškiantį signalą; jei tekste įterptas ženklas rodo, kad laivas ketina sukti kairėn, būtent tai ir nutinka. Knygos dizainas tikrai labai vykęs – spalvingą leidinį bus malonu vartyti net nežinantiems vaizduojamų sig­nalų reikšmių. Mane džiugino ir dėl iliustracijų gausos ilgai neišsivadėjantis leidyklos dažų kvapas, nors ši toksikomanijos atmaina, įtariu, būdinga ne visiems, tad jautresnių nosių savininkus leidinys gali kiek išgąsdinti.

Pats pasakojimas trumpas, todėl neaptarinėsiu, tiesiog pasiūlysiu perskaityti – daug laiko nesugaišite, o naudos tikrai bus. Pridursiu: ši knyga iš tų, kurios tinka bet kuriai amžiaus grupei. Joje rasite ir subtilaus humoro (laive maisto neradusi moteris labiausiai jaudinasi dėl vyro, kuris „netrukus, saulei leidžiantis, pasirodęs pareikš, kad yra alkanas, kaip paprastai sako visi vyrai, vos įžengę į namus, tarytum tik jie vieni turėtų pilvą ir kankintųsi dėl būtinybės jį prikimšti“, p. 39–40), ir filosofinių įžvalgų („reikia nutolti nuo salos, jei norime ją pamatyti“, p. 43). Smagaus ir nekasdienio skaitymo!


Antanas Sheshi – žilė galvon, velnias uodegon. Šiek tiek nupušęs (gal nuo poezijos skaitymo) personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų apžvalgose.