Populiarioji literatūra. Apie ją literatūros profesionalai kas keletą metų padiskutuoja, pasamprotauja publikacijose, tačiau bendro sutarimo nepasiekia, kritikai nepastebi arba atmeta. Atrodo, kad ji labiau skaitoma nei aptariama, todėl vis dar mokomės ją vertinti.

„Šiuolaikiniame literatūros lauke stebime ne tiek naujų žanrų, struktūrų ar stilių atsiradimą, kiek jau įsitvirtinusių kontaminacijas ir persidengimus“, – taip savo straipsnį „Ar verta XXI a. priešinti elitinę ir populiariąją literatūrą?“ („Lietuvos mokslų akademijos žinios“, 2022, p. 5) apibendrina literatūrologė Jūratė Sprindytė, per pastaruosius dešimtmečius populiariajai literatūrai skyrusi nemažai dėmesio. Šią mintį patvirtina pastarųjų metų leidiniai, kuriuose susijungia populiariosios ir elitinės literatūros bruožai: citatų ir intelektualių nuorodų prikimštas Manto Adomėno šnipų romanas „Moneta ir labirintas“, istoriko Bernardo Gailiaus istoriniai trileriai. Romane „Mylimi kaulai“ Kotryna Zylė sukuria išskirtinį, įtraukiantį pasaulį, kuriame vyksta intriguojanti istorija. Distopijų žanras dera su filosofinėmis idėjomis (žinomiausias pavyzdys – Jaroslavo Melniko knygos). Skirtingų literatūrų susiliejimą galima pastebėti ir Linos Žutautės debiutiniame mistiniame siaubo romane „9 apgamėliai“, nors derėtų pridurti, kad skirtingos literatūros viena kitai trukdo, o pasirinktas rašymo stilius tinka ne abiem rūšims.

Jau minėtame straipsnyje J. Sprindytė cituoja estų literatūrologą Tiitą Hennoste, esą trys labiausiai skaitomos prozos atšakos Estijoje – žanrinė literatūra (meilės, istoriniai, fantastiniai ir kt. romanai), madinga literatūra („kapitalistinis realizmas arba hedonistinė proza, atspindinti vartotojiškumo blizgesį: jauni vadybininkai, programuotojai, veltėdžiai mėgaujasi prabanga, įvairiopais santykių pavidalais“, p. 4) ir senoji buitinė literatūra. Jei senąją buitinę pakeisime klasikine lietuvių proza, „9 apgamėliai“ apims visas tris kryptis.

Romano pradžia leidžia daryti madingos literatūros prielaidą – pagrindiniai veikėjai Andrius Antanas Tyla (Ancius) ir Jurga yra sėkmingai veikiančios dizaino įmonės „Horizontas“ darbuotojai, naujasis elitas: „Stabiliai auganti alga plius procentai nuo pelno, butas su paskola, beveik naujas automobilis, madinga šukuosena, atostogos su „viskas įskaičiuota“.“ (P. 12.) Jų viršininkai mėgaujasi dar didesne prabanga ir atitinka šios klasės stereotipus: „Niekam firmoje ne paslaptis, kad „mano... na žinai“ esti Violeta, pradinių klasių mokytoja, turinti natūralų D dydžio biustą ir jau trejus metus gyvenanti Leo [direktoriaus] nuomojamame bute, kur šis dažnai užtrunka „firmos reikalais“.“ (P. 13.) Visus darbuotojus sukrečia po vakarėlio prie patalpų rastas benamis nugraužtu veidu, sukuriama intriga. Tačiau „Horizonto“ linija dar pirmame romano trečdalyje apleidžiama – Ancius nebedirba.

 

Lina Žutautė. „9 apgamėliai“, V.: „Alma littera“, 2024

 

Klasikinę prozą primenančių puslapių romane daugiausia. Skaitytojas vis nukeliamas į praeitį, Ancius dažnai prisimena savo močiutę (romane vadinamą baba), vėliau išsikrausto į jos namą Mirakulio kaime. Kai kurie fragmentai, nors tarnauja mistinei linijai vystyti, atrodo lyg paimti iš chrestomatinių XX a. kūrinių („Už lango lyja lietus, net šniokščia, pavasaris stengiasi iš visų jėgų, kad žiemos neliktų nė pėdsako, o dar tik kovo pradžia“, p. 82), nelabai nutolsta nuo Vinco Krėvės „Antanuko ryto“ („Babos kojos šaldavo nepriklausomai nuo metų laiko. „Ateik po kaldra, – kviesdavo baba Ancių vakarais, – pasišildysim“, – sakydavo. Anciui labai patikdavo tokie vakarai, baba sulenkdavo kojas per kelius, Ancius ledines babos pėdas suspausdavo savo pėdomis arba šiltomis blauzdomis ir klausydavosi atmintinai žinomų istorijų apie babos jaunystę, kol imdavo merktis akys.“) Į pasakojimą taip pat įsiterpia Anciaus šeimos drama, sutuoktinių, tėvų ir vaikų santykių temos. Nuvykęs pas tėvą Ancius aiškinasi ne tik mistines Mirakulio miško paslaptis, tačiau ir tėvų skyrybų priežastis, nemažai vietos skiriama tėvo ir jo antrosios žmonos santykiams. Su šeima susiję fragmentai primena dar kitokią žanrinę literatūrą – meilės romanus. Pas tėvą Ancius praleidžia beveik 40 puslapių, nors tolesniam siužetui reikšmės turintį babos laišką buvo galima perduoti gerokai greičiau.

Kadangi tai yra žanrinė literatūra, būtų nesąžininga reikalauti ko nors originalaus. Schematiškas madingos ir klasikinės literatūros šablonų perkėlimas – banalus naujojo elito vaizdavimas, tradicinio lietuvio santykio su kaimu panaudojimas, standartinės santykių situacijos – gali būti pakankamas. Tai veiktų, jei žanriniai knygos bruožai būtų stiprūs. Šokinėjimas iš miesto į kaimą, dėmesio sutelkimas į pašalinius dalykus trukdo žanrinėms siaubo romano taisyklėms. Tokie romanai skaitytojui turi sietis su baime, įtampa, nejauka, sukelti emocinį, kartais net fizinį atsaką. Todėl fragmentai, kuriuose aprašoma, kaip Ancius tvarko savo butą, remontuoja močiutės namą, aiškinasi itin melodramišką tėvų santykių istoriją, sukelia žiovulį. Skaitydamas ne kartą pamiršau, kokio žanro romanas atsidūrė mano rankose.

Siaubo romane rasime, tačiau baisiausios scenos yra trumpos, jas skiria po 50–70 ar net daugiau puslapių, pasakojančių su mistika menkai susijusius dalykus. Autorei nepavyksta palaikyti įtampos. Nepavyksta jos netgi sukurti, nes pagrindinis veikėjas ir yra pabaisa-žudikas, ir jis jaučia sumaištį, ne grėsmę. Todėl grėsmės nejaučia ir skaitytojas. Didesnį siaubą kėlė literatūrologės, metrikoje įvardintos leidybos konsultante, Vitalijos Maksvytės palydimasis žodis ant galinio viršelio: „Autorė yra prasitarusi, kad kurti suaugusiesiems mokosi iš Stepheno Kingo. Čia turbūt vienas iš tų atvejų, kai mokinys pralenkia mokytoją. Arba bent jau yra labai labai arti jo.“ Akivaizdu, kad L. Žutautė „kurti mokėsi“ ne tik iš S. Kingo, bet ir įvairiausių savo skaitytų knygų, todėl pritrūko nuoseklumo ir darnos.

Galiausiai autorės rašymo stilius visiškai netinka siaubo romanui. Pasakotojo kalba pernelyg literatūriška, sakiniai griozdiški: „Bus Antanas!“ – tarė gimdyklos personalo atgaivintas tėtukas ir nė neketino nusileisti, tą suprato ne tik virš jo palinkusi akušerė ir anesteziologas, bet ir gydytojas rezidentas, savo pirmą praktinį gimdymą stebintis iš tolimiausio gimdyklos kampo“ (p. 12); „Vos pradėjus švisti Ancius tingiai pramerkia akis ir toliau tįso lovoje, žvelgdamas į siaurą šviesos srautą, kuris, radęs tarpelį užuolaidoje, nekantriai veržiasi vidun lyg cigaretės dūmas, iškvėptas kekšės, paryčiais vis dar lūkuriuojančios klien­to“ (p. 21).

Knyga apkrauta nereikalingais palyginimais. Kartais netgi sunku įžvelgti jų logiką. Išskirtinis yra 123-ias puslapis, kuriame jų net šeši. Štai keletas: „Devyni apgamėliai akimirksniu užsiliepsnoja it anglys tėvo kepsninėje“, „paskandinau tarsi seną sutryptą kilimą“, „kartais jis [kvapas] lyg seniai stovintis vanduo [...], kartais jis graužia akis lyg prakaito šutas iš nevalyvo seno pažasties“. Kodėl pasklidusį mistinės būtybės kvapą kaskart reikia įmantriai apibūdinti? Atrodo kaip kūrybinio rašymo pratimas, o ne leidybai parengtas romanas. Taip pat galima įžvelgti angliškų frazių įtaką. Neįsivaizduoju Lietuvos kaime gyvenančio septyniasdešimtmečio, kuris vartotų posakį „skeletai spintoje“ kalbėdamas apie paslaptis.

Neteigiu, kad žanrinė literatūra negali būti parašyta išskirtine, meniška kalba, bet dėl rašymo stiliaus net baisiausios romano vietos (svarbiausios šiam žanrui!) ima atrodyti kaip parodija:

„[...] paskui Ancius priešais save išvysta dar vieną žmogų. Iš kur jis čia atsirado? Iki pusės nuogas, baisi žaizda atsivėrusi per visą krūtinę. Ir lyg to dar būtų negana, krūtinė žaizdos vietoje ima plyšti pusiau, išilgai liemens, atsiveria, išsižioja nelygu nasrai, šonkauliai tartum liesi ir kaulėti giltinės pirštai lėtai išsiskleidžia į šonus, krūtinkaulis įdumba, o jo vietoje ima liulėti [čia ir toliau paryškinimai recenzento] tamsi šlykšti masė, lyg pelkės akivaras, šlekt šlekt kliurksi, bet nevarva žemyn, lyg būtų nepavaldi traukos dėsniui. [...] Pagaliau jis pažvelgia į Peliksą. Šis prisispaudęs nugara prie babos spintelės tirta lyg epušės lapas. Ancius pasilenkia paklausti: „Kodėl tu drebi, Peliksai?“, o atsitiesęs vėl išvysta tą žmogų, dabar jis delnais suėmęs Pelikso galvą, spaudžia ją prie savo žaizdos, lyg norėtų nuskandinti tame akivare. Pelikso rankos mataruoja į šalis, trūkčioja, visai kaip ano senio. Paskui tas žmogus lėtai atitraukia delnus, Pelikso veidas taip ir lieka įstrigęs krūtinėje, tarp mėsos ir odos skivytų, tik dabar šonkauliai sugniaužę Pelikso pakaušį, veržia, stumia vidun, lyg norėtų apžioti bučiniui, gosliam aistringam bučiniui.“ (P. 80.)

Jei kažkas šleksi ar kliurksi, jei apibūdinimui reikia pasitelkti mokslinių palyginimų, jei žmogaus galvą valgo, lyg bučiuotų, baisumo lygis nukrinta, tarsi būtų pavaldus traukos dėsniui. Gaila, nes siaubo istorija sukurta visai įdomi, paremta lietuvių tautosaka ir kultūra. Įvykių kaltininkė – miško žiežmara, į mirtį viliojanti tamsius jausmus puoselėjančius paklydėlius. Pas ją vaikystėje pateko ir Ancius su Jurga, tačiau buvo paleisti. Būtent todėl dabar jie turi po devynis apgamėlius ir antgamtiškų galių. Vykęs yra ir Pelikso paveikslas, o kalbant apie stilių – senoviškesni, retesni žodžiai dera prie kaimo aplinkos. Jei pašaliniams dalykams būtų skirta mažiau puslapių, sumažintas antrinių siužeto linijų kiekis, veikėjų charakteriams reikalinga informacija pateikta koncentruočiau, labiau derančiu stiliumi, tuomet siaubo scenos romane atsidurtų arčiau viena kitos ir taip greitai neišbluktų atmintyje. Į akis nekristų plokštoki antraeiliai veikėjai (pvz., Benas ir Leo iš „Horizonto“, pardavėja Elvyra), o „9 apgamėliai“ galėtų būti neprasta 100–150 puslapių siaubo apysaka.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „9 apgamėliai“ įdomiai derina skirtingas lietuvių prozos kryptis, tačiau kaip siaubo romanas knyga itin silpna. Nuolat blaškomasi tarp antrinių, siaubui sukelti visai nebūtinų siužeto linijų. Nors užima nemažai puslapių, jos yra banalios ir perkeltos tiesiai iš literatūros tradicijos. Tai nebūtų blogai, jei netrukdytų žanro taisyklėms. Galiausiai skaitymo patirtį ir potencialų gąsdinimą gadina griozdiškas stilius, perimtas iš kūrinių, kurie nuo žanrinės literatūros yra nutolę tiek pat, kiek V. Maksvytės palydimasis žodis nuo realybės.