Antanas Sheshi. Tai kur tave dėsime, draugas Baltuši?

 

Pabaigus skaityti Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio“ 3 dalį, galvoje nemažai klausimų. Manau, daug jų susikaupė visiems, įveikusiems šią storymę nuo pirmo iki paskutinio tomo. Klausimai įvairūs. Vienus kelia pats autorius, kiti sukirba perskaičius konkrečią mintį, treti išlenda lyginant skirtingu laiku J. Baltušio išsakytas mintis. Tarp klausimų ir gana tiesmuki, ir visai retoriniai. Kai kurie jų – apie knygą, kai kurie – apie autorių. Dalį jų norėtųsi skirti pačiam J. Baltušiui, dalį – sau. Žinoma, visų rūpimų klausimų neužduosi, juolab neatsakysi (nors atsakymai į daugelį, spėju, gana panašūs), tad mėginsiu aptarti bent kelis svarbiausius.

Pirmas klausimas: kas tie J. Baltušio dienoraščiai? Tiek autorius, tiek dauguma apžvalgininkų vieningi: užrašant kasdienes mintis, fiksuojant kartais visiškai rutininius, o kartais išties neeilinius įvykius stengtasi palikti liudijimą apie nugyvento laikotarpio ypatumus. Tad svarbiausia tvarkingai mašinraščiu perspausdintų ir į segtuvus sudėliotų J. Baltušio pastabų misija, regis, niekuo nesiskiria nuo kitų chronologiškai gyvenimo aplinkybes fiksavusių autorių tekstų. Vis dėlto esama niuansų, išryškinančių šių dienoraščių savitumą ir gerokai pakeliančių jų vertę. Neeiliniai lietuviškame kontekste jie tampa pirmiausia dėl aprašomo laiko ir tuometinės autoriaus padėties visuomenėje.

J. Baltušis kruopščiai registruoja egzistavimo sovietinės stagnacijos laikotarpiu faktus, bet juos regi ne eilinio piliečio, o žinomo, tiek liaudyje, tiek valdžios sluoksniuose gerbiamo rašytojo ir siauram aukšto lygio nomenklatūros ratui priklausančio „visuomenės veikėjo“ akimis. Nors dienoraštyje J. Baltušis drąsiai dėsto savo neigiamą požiūrį į komunistų partiją ir jos vadovaujamas valdžios struktūras, kritikuoja, net smerkia konkrečius veiksmus ir bendrą partijos politiką, čia matome ir kitą, daugeliui tautiečių menkai pažįstamą to meto elito gyvenimo pusę: prekės iš specialiųjų bazių ir parduotuvių, be eilės gaunami butai ir automobiliai, personalinis vairuotojas, padedantis bet kur nukakti ne tik darbiniais, bet ir asmeniniais reikalais...

Faktų ir minčių priešprieša J. Baltušio užrašuose gali tapti vertingu tyrimų objektu nagrinėjantiems sovietinės mąstysenos priežastis. Bijodami netekti privilegijų ar tiesiog gauti į kailį, dauguma dažniau viešumoje matomų piliečių per kelis dešimtmečius adaptavosi prie sistemos ir išsiugdė tipinį požiūrį – lozungais ir oficialiomis žiniomis tikėti neverta, bet viešai jų neigti nevalia. Liaupses itin mėgęs J. Baltušis renkasi ne visai standartinį elgesio modelį, iš esamos situacijos išpešdamas sau ir papildomos naudos: jis tampa tarsi legaliu disidentu (nors tokio žodžio greičiausiai nė nežinojo), galinčiu paburnoti prieš valdžią atokioje provincijoje vykstančiame susitikime su skaitytojais, padėti eiliniam žmogeliui kovoje prieš neteisybę ar nesutikti su pagrindine linija kalbant Rašytojų sąjungos partiniuose susirinkimuose, bet visada aiškiai žino ribas, kurių nedera peržengti, jei nori toliau laisvai varstyti aukštų instancijų duris ir gauti skirtą deficitinių prekių pajoką. Tai užtikrina rašytojui populiarumą visuomenėje: dauguma žavisi jo drąsiais pasisakymais nekreipdami dėmesio į viena kitai prieštaraujančias mintis, kurias J. Baltušis išsako vedamuosiuose laikraščių straipsniuose. Tokia laikysena net savotiškai pateisinama – juk prieš vėją nepapūsi.

Dėl netipinio elgesio to meto liaudies akyse J. Baltušis buvo tapęs (o kai kam ir dabar tebėra) savotišku mitologiniu personažu: apie jo pasirodymus kolūkiuose ir mokyklose pasakotos legendas primenančios istorijos. Iš dalies jos buvo parankios ir tuometei vadovybei, taip parodančiai tariamą žodžio laisvės ir demokratijos egzistavimą šalyje. Dienoraštyje J. Baltušis dar drąsesnis – nevengia pasisvaidyti ir prakeiksmais valdžiai. Kita vertus, net čia juntamos ilgalaikio sėdėjimo prezidiumuose pasekmės, vietomis verčiančios prabilti oficioziniu žargonu: „Privežė, prigabeno kolūkiečiai bei tarybinių ūkių darbininkai, įvairūs kooperatyvai, ūkinės organizacijos vaisių, daržovių devynias galybes“ (p. 283). Autoriaus garbei būtina pasakyti, jog tokie lėkštokos stilistikos frag­mentai reti: dažniausiai perskaičius konkrečia data pažymėtą įrašą nuo pradžios iki galo nesunku įsitikinti – rašė žmogus, kurio vienu ryškiausių kūrybos bruožų yra kalbos vaizdingumas.

Kita vertus, tai, jog tekstas nėra sausas, neapsiribota faktų konstatavimu, siekta išlaikyti įtraukiančią rašymo manierą, aiškiai rodo – rašyta ne vien sau. J. Baltušis ne kartą svarsto, kam po 25 metų (tokį užrašų paskelbimo terminą yra numatęs testamente) jo rašiniai bus įdomūs. Taigi buvo tikėtasi, kad dienoraščiai ateityje bus publikuojami ar bent jau nagrinėjami literatūrologų. Ne tik sau, bet ir spaudai skirti užrašai dažnai traktuojami kaip specifinė grožinės literatūros rūšis, todėl kyla ir antras klausimas: ar įmanoma atskirti tikrovę nuo pramanų?

 

Antanas Sheshi. Tai kur tave dėsime, draugas Baltuši?
Juozas Baltušis. „Vietoj dienoraščio, 1984–1990. 3 tomas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

J. Baltušio užrašuose minimų įvykių tikroviškumu abejoti netenka, o dėl pamąstymų ir interpretacijų – kiek kebliau. Todėl pasirinktas pavadinimas „Vietoj dienoraščio“ – tikrai vykęs. Iš prigimties būdamas realistas J. Baltušis vargu ar siekė į savo užrašus specialiai prikaišioti prasimanymų. Tačiau realistinis pasaulio suvokimas vertė mąstyti ir elgtis kiek įmanoma racionaliau, nuolat laviruoti ir visais atvejais apsidrausti. Geras pavyzdys iš 1988 m., kai rašydamas sveikinimus respublikos vadovams Spalio revoliucijos proga, rašytojas suabejoja, ar tai daryti verta, bet galiausiai nusprendžia: „Na, dėl visa ko. Dėl visa ko“ (p. 725). Tad įamžinant dienoraštyje konkrečius faktus, ko gero, buvo susimąstoma ir apie pasekmes, kurių gali sulaukti aprašomų įvykių dalyviai. Gal tai yra viena priežasčių, kodėl daugiausia atviraujama apie savo ir tų, kurie konkrečiu metu buvo patekę į nemėgstamų asmenų ratą, poelgius.

Po mirties dėl savęs nebėra ko bijoti, nors ir čia egzistuoja ribos: pokariniai reikalai, kai vadovaudamas LTSR Rašytojų sąjungai J. Baltušis buvo tapęs savotišku represinio aparato sraigteliu, vykdžiusiu iš aukščiau gautus nurodymus, plačiau nenušviečiami. Ir nors prisiminti praeities autorius nevengia, prisiminimai dažniausiai teigiami, tamsesnioji jų pusė užgožta, nutolinta, pridengta šydu net nuo savęs. O blogųjų, žinoma, gailėti neverta. Didžiąją dienoraščio rašymo laiko dalį J. Baltušis buvo šventai įsitikinęs, kad ir praėjus ketvirčiui amžiaus po jo mirties valdymo sistema Lietuvoje nepatirs kardinalių pokyčių, tad artimesnių, labiau jam patikusių žmonių klaidas dažnokai nutylėdavo. Savo atvirumu niūresnėmis akimirkomis kartais suabejoja ir pats: „Jaučiu, kad nusibodo man viskas. Net šis dienoraštis (...). Niekas jo neskaitys, o jeigu ir skaitys – nieko dora iš to. Nes savųjų minčių neišsakau“ (p. 169). Beje, garantuoti, kad lakia vaizduote pasižymėjęs rašytojas vietomis kiek neperlenkė įterpdamas gandų apie jam oponavusius ir kėlusius konkurencijos grėsmę, taip pat negalima.

Sakysite – kas gi čia naujo: juk prisitaikėliais sovietmečiu buvo priversti tapti kone visi. Ir iš dalies būsite teisūs. Bet tik iš dalies. Vis labiau populiarėjant baltu ir juodu stiliumi piešiamam naujųjų laikų istorijos modeliui, skaitydami šį tekstą gauname progą įsitikinti dvispalvės pasaulio sampratos neteisingumu. J. Baltušis nebuvo vien tik juodas ar baltas (ir jokiu būdu ne pilkas!), vien tik geras ar blogas. Gyvenime jis daug kuo tikėjo ir dažnai painiojosi, daug ką mylėjo ir daugelio nekentė, daug kam padėjo, bet nemažai kam ir pakenkė. Tad tinkamiausias atsakymas į klausimą, ką nauja randame šiame dienoraštyje, skambėtų taip – nemitologizuotą Baltušį! Šie užrašai – galimybė pažinti įvairiapusę asmenybę. Žmogų, kuris dėl ūmaus būdo kartais neišvengia pykčio protrūkių tiek išliejant seniai sukauptą pagiežą priešams, tiek išsikoliojant su artimaisiais: „Arba Monika ima sau Paalksnę pilnon jos žinion (...) arba – užliesiu ją benzinu ir supleškinsiu, kad tiktai dūmai aplinkui nubanguotų“ (p. 388), bet gali būti ir nuoširdžiai atviras, linksmas, draugiškas. Vietomis jis – savotiškas sudegusio teat­ro artistas, nevengęs šelmiškai iš savęs pasijuokti („Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo“, p. 530). Kitaip tariant, J. Baltušis pasirodo kaip žmogus, aršiai ginantis savo interesus, kai to prireikia, o ramesniais momentais nevengiantis sąžiningai pažvelgti į pasaulį („Visko gyvenime būna. Labai visko. Ir viskas atsiliepia kiekvieno mūsų širdyje“, p. 892).

Siekdamas savųjų idealų gyvenime ir kūryboje J. Baltušis nemažai blaškėsi. Idealai nebuvo tobuli ir dažnokai keisdavosi priklausomai nuo aplinkybių ar nuotaikos. Dalis šių pokyčių susiję su rašytojo silp­nybėmis: nors J. Baltušis nuolat pabrėžia skiriantis „falšyvą“ elgesį, dažnas iš tų, kuriuos panašiu elgesiu kaltina, esant reikalui, geba nesunkiai prie rašytojo prisigretinti paglostydamas „jo malonybės“ savigarbą, pasinaudodamas moteriškomis vilionėmis ar primindamas jaunystės sentimentus. Tad ir nuomonė apie kai kuriuos pažįstamus nesyk keičiasi kardinaliai. Pavyzdžiui, sulaukus iš M. Sluckio pasveikinimo 80-mečio proga, dienoraštyje atsiranda įrašas „Geras tai vyras ir geras rašytojas – tikras rašytojas!“ (p. 822), nors prieš dešimtmetį jis vadintas paskutiniu grafomanu ir žydpalaikių pakaliku. Daug kur neišvengta skubotų sprendimų, dėl kurių vėliau gailėtasi, mąstyta, kaip klaidas ištaisyti ar pateisinti. Tiesa, itin didelio noro pripažinti savo klaidas J. Baltušis neturėjo (santykių su artimaisiais ir kolegomis aprašymai išduoda, kad „onoras“ paprastai imdavo viršų prieš sveiką protą), todėl mėginimai pasiteisinti prieš save dėl praeities, versti kaltę tuometei situacijai dažnesni nei atgailos epizodai. Ypač komplikuota politinių pažiūrų kaita. Atrodo, jaunystės metais nuoširdžiai tikėjo komunizmo idealais, bet rašydamas dienoraštį jau puikiai suprato, jog tai, kas anuomet atrodė geriausia ateities perspektyva, tėra iliuzija, naudojama nešvariems darbams pridengti („viskas mūsų „laimės karalystėje“ buvo melas, supuvimas, amoralumas nebesvietiškas“, p. 886).

Į 3 tomą patekusios pastabos fiksuoja sudėtingus santykius su Sąjūdžio banga. Panašu, jog atviras nepritarimas Lietuvos nepriklausomybės idėjai paskutiniais gyvenimo metais padiktuotas ne vien valstietiško racionalumo (J. Baltušio nuomone, šalis nepajėgtų išgyventi atsiskyrusi nuo TSRS), bet ir užgautų asmeninių ambicijų: „Jeigu Rašytojų sąjungos veikėjai nebelaiko tikslingu net pakvietimą man skirti į Sąjūdžio suvažiavimą, tai tegu pasikaria ten jie visi!“ (p. 722) Ši citata įsimintina nagrinėsiantiems, kodėl J. Baltušis radikalizavosi, persimesdamas į atvirai prieš Lietuvos laisvę stojusiųjų pusę. Joje ypač pabrėžčiau žodį „skirti“, atskleidžiantį tipinį nomenklatūros mentalitetą: viskas – nuo majonezo ir garbės raštų iki kvietimų – privalo būti skiriama... Ilgą laiką jautęsis savotišku tų laikų influenceriu, J. Baltušis neslepia įniršio likęs už borto, kai mato tribūnose stovint buvusius priešus ar „dėmesio nevertus žmogelius“. Kita priežastis – nenoras pripažinti naujų autoritetų. Rašytojas gerbė tik laiko patikrintus, savotiškais stabilumo garantais tapusius – jam tokie buvo A. Venclova, P. Cvirka, K. Korsakas, tarp komunistų – A. Sniečkus. Tad, pasigirdus pirmiems reikalavimams atkurti nepriklausomybę, J. Baltušis nepatikliai žiūri į lig tol beveik nematytas figūras, lygina jas su didžiaisiais laisvės šaukliais: „Dėl buvusios nepriklausomos Lietuvos kovojo tokie ąžuolai, kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka (...). Ką gi turime dabar? Nijolė Sadūnaitė? Kunigas Svarinskas? Tai šitie žmonės iškovos naują Lietuvą?! Juokas ir gana“ (p. 620).

Nors rašytojo politinių pažiūrų kampas (ypač ofi­cia­liuose pasisakymuose) 1988–1990 m. pasisuko kone 180 laipsnių, jo mąstymas iš esmės nepasikeitė. Save nuoširdžiai laikė Lietuvos patriotu. Tačiau jo matoma valstybės ateities vizija nesutapo su daugumos troškimais, nes gerokai skyrėsi asmeninė patriotizmo samprata. Rašytoją atkakliai persekiojo su vaikystės nepritekliais susiję prieškario vaizdiniai, tad J. Baltušio svajonių Lietuva – smarkiai nutolusi nuo buvusios ir esamos realybės, gal tik jo vieno ir įsivaizduojama. Tikriausiai koją čia pakišo ir pernelyg realistinis pasaulio suvokimas: pratęs prie rutininio stabilumo, pabūgo staigių permainų, kurios, jo įsitikinimu, atneštų tik bėdos. Ir nors kai kurios dienoraštyje išsakytos mintys lenkė daugelio tuomečių politikų įžvalgas („kaip man atrodo, nelabai tolimas tas laikas, kai gims mūsų planetoje Jungtinės Europos Valstybės JAV pavyzdžiu, su bendra gynyba, finansais, užsienio politika. Štai kur – Europoje tokioje Lietuvos vieta“, p. 748), vieši pasisakymai politinėmis temomis smarkiai skyrėsi nuo slapčia darytų įrašų. Su daugumos nuomone kategoriškai nesutampančių pareiškimų pasekmės buvo liūdnos: nuo J. Baltušio nusisuko ne tik nemenka dalis giminių, draugų, kolegų, bet ir ilgus metus sveikata besirūpinusi gydytoja. Dienomis netilo smerkiantys nepažįstamųjų skambučiai, po buto langais į krūvą buvo metamos rašytojo knygos. Politikavimas retai kam prideda populiarumo, o potencialių chunveibinų procentas visuomenėje, matyt, visada panašus (tai liudija ir prakeiksmų tirados, pasirodžiusios socialiniuose tinkluose po „Vietoj dienoraščio“ išleidimo).

Pabaigoje – esminis klausimas: kur tave dėsime, draugas Baltuši? Ar dienoraščio pasirodymas pakeis mūsų požiūrį į šio rašytojo kūrybą? Turime vertingą dokumentą, daug kam padėsiantį geriau suprasti ir J. Baltušio elgesį, ir kūrinius. Tik išėjus knygai, susidomėjimas rašytojo asmenybe ir tekstais pasiekė per 30 metų neregėtas aukštumas. Tačiau vargu ar to pakaks senokai iš mokyklinių programų išmestos rašytojo prozos reabilitacijai. Vadovėliuose J. Baltušio pavardė šiandien minima tarp reprezentacinių sovietmečio autorių. Nors rizikuoju likti daugelio nesuprastas, manau, tai labai tikslus apibūdinimas. J. Baltušis buvo realistas ne tik gyvenime. Jo kūryba taip pat neatsiejama nuo konkretaus meto realybės. Tad būtent toje lentynoje, tarp ano laiko klasikų, jam ir vieta: su aprašomomis situacijomis asmeniškai nesusidūrusiems, didesnio susidomėjimo jos nesukeltų. O ir šis dienoraštis daugumą jaunesnių nei 40-mečių skaitytojų vargu bau ar sudomins.

Pasak Ožkos Ragožkos*, dabar „Juozas Baltušis, sėdėdamas ant debesėlio, krizena sau į kumštį“. Kad krizena – sutikčiau, tik ar sėdi jis ant debesėlio... Juk nelabai tais debesėliais (o juo labiau galimybe ant jų po mirties pasėdėti) tikėjo. Tad gal ir palikime jį ten, kur buvo: praeityje, toje velniškai sudėtingoje realybėje, gyvenime, kurį bebaigdamas sakė: „...mačiau labai visokių žmonių, bet nemačiau nė vieno krištoliškai doro, tobulo, švento, ir nemačiau, irgi nė vieno, perdėm supuvusio, sužvėrėjusio“ (p. 747). Palikime J. Baltušį per daug neaukštindami, bet ir nesmerkdami.

 

* literaturairmenas.lt/publicistika/vilkas-su-oziukais-sedi-ir-toliau-rupinasi

 

Draugai