Prieš devynerius metus autorius laimėjo Pirmosios knygos konkursą su apsakymų rinkiniu „Grubiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015). Jau tuo metu atrodė, kad autorius ir apsakymų protagonistas – gana artimi bičiuliai. Na, o pirmajame romane rašytojas atvirai deklaruoja: tai – autofikcija. Žanras pastaraisiais metais išgyvena populiarumo apogėjų, tad konkrečių autorių ir kūrinių nesileisiu vardinti, bet užrašysiu pirmąją dvejonę pavarčius šią knygą: kokią istoriją, – o ne trumpą juokingą nutikimą, – galima papasakoti apie tinderį (ar kitą pažinčių programėlę)?

Romano protagonistas Mykolas leidžia laiką dirbtuvėje gamindamas antkapius ir vykdo „meninį tyrimą“ susitikdamas su merginomis iš pažinčių programėlių (Tinder, Down, Facebook dates, Bumble ir, ko gero, pikantiškiausia – amoretas.lt). Iš tiesų naratyvas čia gana paprastas, tekstas sudėliotas iš trumpų pasimatymų etiudų, tačiau autoriaus profesionalumas justi subtiliai dėliojant epizodus: pavyzdžiui, Faustai vėluoja mėnesinės, panašu, kad Mykolas taps tėčiu, ir kaip tik tuo metu jam tenka gaminti silikoninę kūdikio figūrą, tačiau vos sužinojęs, kad mergina nesilaukia, skulptorius pabaigia gaminti figūrą.

Derėtų pagirti ir autoriaus gebėjimą kurti personažus. Pavyzdžiui, kiek išgėrusi femme fatale: „Yra tokia teorija, kad moteryje yra kažkiek panteros. Būna tokių moterų – panterų, kurios vaikšto su odiniais kostiumais, tinklinėm pėdkelnėm...“ (P. 87.) Arba Z kartos pusiau angliškas kalbėjimas: „Tipo, jis [Bukows­kis – aut.] turi tą attitude. Ta prasme, jis toks old fashioned european white supremacy privileged heterosexual male type.“ (P. 112.) Lengvai atpažįstamos žmonių manieros, jų supanašėjimas: „Žiūrėjau į Inesą ir vis aiškiau mačiau Angelę – jos draugę. Tokios pačios mimikos, Inesai apsimetant, kad įtemptai mąsto apie partiją, taisantis smunkančius akinius. Taip pat suspaustos lūpos, ironizuojant savo nemokšiškumą, kai nukirsdavau jos figūrą.“ (P. 136.)

 

Mykolas Sauka. „Kambarys“, V.: „Odilė“, 2024

 

Pastabumas buvo justi ir pirmojoje knygoje: „Klausiu jos, kas tas rožių vanduo, ji pataria skaityti etiketę. Etiketėje parašyta: Tinka pyragams, tortams ir apkepams gardinti.“ (P. 96.) Tačiau kyla bėdų, kai protagonistas naujajame romane stebi ir užrašinėja kone tą patį: „Moterys dažydamosi nutaiso „tušo veidą“. Tas veidas siaubingas, tikra dakfeiso priešingybė. Todėl moteris niekada neleis tau pamatyti savo tušo veido. Tuo metu, užsirašinėdamas, galvojau, kiek daug sužinau apie moteris.“ (P. 74.) Deja, iš tiesų pažinti moterų Mykolas nesistengia, tiesiog įdėmiai stebi detales ir (savi)ironiškai ką nors pamąsto. Skaitant pasimatymų maratoną susidaro įspūdis, kad stengiamasi kuo ilgiau užvilkinti nevykusį susitikimą vien dėl to, kad vėliau būtų galima aprašyti juokingą, keistą ar absurdišką istoriją: pavyzdžiui, pirmas pasimatymas su Frida, kai Mykolui bloga nuo kebabinės maisto, bet tuo pačiu metu personažai dešimt puslapių derasi, ar jie mylėsis; pasimatymas su Maša, kai mergina Mykolui arba siūlo verslo planą, arba lieja širdį dėl ją palikusio fuckboy’aus.

Galbūt tokia meninio tyrimo metodika? Neaišku. Apie šį projektą iš romano žinoma nedaug. Taksistui trumpai paminima, kad Mykolas skuba į pasimatymą ir kad tai jo meninis tyrimas (p. 8), kitur skaitytojui miglotai pristatoma: „Tai – mano meninis tyrimas. Tai – mano būdas patirti gyvenimą, šiaip jau palaidotą akmens, medžio ir putoplasto dulkėse. [...] Pasimatymai yra būdas prisiminti, kad, be tanato, esama dar ir eroso. Galbūt vieną dieną apie tai parašysiu.“ (P. 14.) Galiausiai Mykolo draugas Matas lyg ir žino šio tyrimo rezultatą, nes, jiems kalbantis apie pasimatymų patirtis, tarsteli: „Tik aprašysi. Ir išleisi.“ (P. 150.)

Moterys, su kuriomis protagonistas susitikinėja, labai skirtingos (ko gero, tai reikalinga tyrimui): dainininkė, mokytoja, Europos Komisijos darbuotoja, kelios moksleivės – aštuoniolikmetė Sara iš Baltarusijos, ką tik mokyklą baigusi Fausta, dvidešimtmetė gotė Emilė ir t. t. Tiesa, Mykolas Emile kiek nepatenkintas: „Bet siuntu ant jos už išvaizdą. Jei tik atsiaugintų antakius, bent jau antakius...“ (P. 104.) Gal meniniam tyrimui tinkamos tik protagonisto skonio moterys? O gal tyrimas yra autoriaus sumanymas, nes protagonistui tai taip nepatinka, kad jis ima ir užmiršta jį vykdantis: „Tempiau laiką. Stovėjau galvodamas, ką čia veikiu. Permiegoti? Vardan ko? Dėl skaičiaus?“ (P. 140.) Ši pati elementariausia priežastis – susirasti sekso partnerį – nėra nei tyrimo sąlyga, nei tiesiog tinderio naudojimo tikslas: nes „gal ir gerai, pagalvojau, kad nedariau to dėl skaičiaus, kurį pamečiau“ (p. 141).

Pasimatymo po pasimatymo monotoniją gelbsti žaismingi pasažai: „Kaip manai, ar festivalyje gros tokią muziką?“ – klausiu. – „Tikriausiai sunkesnę,“ – sako ji. – „O šita [kolonėlė – aut.] sveria... – aš pasvarinu delną, – ...apie tris kilogramus?“ (p. 104); „Rankoje ji laikė tinklelį su vyno buteliu. Pamaniau, tai – seksualumo ženklas, pažadas, ta tinklinė pėdkelnė, o joje vynas...“ (p. 96); arba, tarkim, pokalbis užsakant maistą: „Frida stiklo grandikliu kaso man galvą. – Aaaaaa, – sakau, – padėk man. – Čia aš kreipiuosi į Fridą, ir ji man padeda: – Aaaaaa. Mums paduoda aaaa. Mes valgome aaaa [...].“ (P. 154.)

Protagonistas šelmiškai ironizuoja jam kliuvusį vaidmenį, kai susiduria su jaunesne mergina: „Visų pirma turi parsisiųsti TOR naršyklę, – sakau mokytojo intonacija, – taip, šitas violetinio svogūno logotipas“ (p. 59), o kartais, deja, tiesiog mansplain’ina: „Taip, Faulzas rašo gerai, bet jis yra vyras, kuris rašo moterims. Tobulai parodo savo netobulumus. Tiesiog gundo.“ (P. 136.) Arba žarsto išmintį apie santuoką: „Meilė, apie kurią dainuojama dainose, baigiasi santuoka, apie kurią pasakojama anekdotuose.“ (P. 147.)

Šiame maratone išsiskiria du personažai – Matas ir Amanda. Jie vieninteliai turi šiokią tokią siužetinę arką: tarkime, romane skleidžiasi atitolę Mato santykiai su žmona, kurie baigiasi skyrybomis, o tuojau pat atsiranda ir nauja simpatija. Amandos linija, priešingai nei kitų epizodinių moterų, irgi tęsiama per visą romaną – Mykolas vis stengiasi su ja susitikti, tačiau mergina nuolat pradingsta, pabėga ar kitaip išsisuka. O kai jie pagaliau susitinka, iškart virsta į lovą.

Amandos monologai verti pagyrimo dėl kelių priežasčių. Viena, pagaliau atsisakoma vyravusio pasakojimo būdo, kai protagonistas ką nors pastebi ir (savi)ironiškai pamąsto. Antra, šie monologai ne tik skleidžia merginos būseną (tačiau kodėl ji tokia – nesigilinama), bet ir vizualizuoja situaciją: „Trankyk mane, daužyk mane stipriai... dabar! Patrauk rankas! – Man reikia pailsėti, labai jautru... Žinau, kad užknisa, bet aš greit baigiu. Ir dar squirtinu, fun fact apie mane. O dabar išgerkim. Išgerkim vyno. Tai tu skaitai tas knygas. Papasakok. Aš apie tave girdėjau. Tu skulptorius. Tu dirbi... kur tu dirbi? Tu važiuoji iš ryto, praleidi ten visą dieną? Hanteliai, tu sportuoji? Aha. Tu pakilnoji, tada važiuoji dirbti. Taip. O tavo tėvai... Turi sesę? Kada tavo gimtadienis? Gerai, paimk mano krūtis, suspausk, dabar, taip, taip, dar...“ (P. 210.)

Amanda (beje, lotyniškai jos vardas reiškia „mylima“) yra tarytum Mykolo atvaizdas – nenori pasakoti apie save ir taip pat rašo romaną, kuriame vieno personažo prototipas bus Mykolas. „Taip, rašau. Romaną apie... ne, kodėl aš apie tai pasakoju? Kodėl tu manęs klausi? Aš nieko apie save nepasakoju.“ (P. 212.) Amanda tampa personaže Mykolo romane (juk „Kambarys“ ir yra tas protagonisto romanas, ar ne?), o Amandos romane personažu tampa Mykolas: „Parašiau apie tave. Romane tavo vardas Filibertas. Visi tave vadina Filu.“ (P. 262.) Iš naujo įsimylėjęs Matas į Mykolą ima kreiptis būtent šiuo vardu („Ji tokia graži, Filai“, p. 265). Neblogai supainiota, galbūt su tokia idėja (jos užuominomis, kurias recenzentė gebėjo išskaityti) galima... nuo šio kambario pradėti statyti namą.

M. Sauka tikrai moka rašyti, knyga skaitoma lengvai, tačiau vis dėlto kliūva romano struktūros stoka, o bandymai kaip nors jungti pasimatymų epizodus (meninis tyrimas ar tapimas personažu tiek Mykolo, tiek Amandos romane) neįgyvendinti iki galo. Vėl tenka minėti Amandą, kuri pastebėjo, kad Mykolo dirbtuvės primena filmą „The House That Jack Built“. Ir tikrai – autorius turi pakankamai medžiagų, kad kitą kartą tai būtų ne kambarys, o „Namas, kurį pastatė Mykolas“.