Antanas Sheshi. Tiesos blausumo etimologija

Ugnės Žilytės piešinys

Įtampai tapus privalomu emocinio lauko atributu, Günterio Grasso kūrinius lengva įkišti tarp topinių leidinių. Tad SEO tekstus primenančios jo knygų anotacijos, prišpilkuotos frazių „tautos kaltės klausimas“, „juodžiausia praeities dėmė“, „užmirštas istorijos veidas“, nestebina. Reklama išryškina vieną – paklausiausią – produkcijos pusę. Anapus pristatymų spindesio lieka kitoks Grassas. Lieka konfūzija, ištinkanti beieškant skirties tarp kūrėjo ir jo personažų gyvenimų, besiaiškinant, kiek luobų dengia tikrąją tiesą, bemąstant apie jos blausumo priežastis. Apie mūsų pačių veidmainiškumą, nuolat dangstant negailestingą tikrovę užmaršties ir kasdienybės kultūriniais sluoksniais.

 

Günter Grass. „Skardinis būgnelis“. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

„Skardinis būgnelis“ – pirmasis Grasso romanas. Vokietijoje išleistas 1959 m., lietuviškai jis pirmąsyk pasirodė 1994 m. Deja, nors 2016 m. leidimas Lietuvoje jau antrasis (ir pristatomas kaip pataisytas), vis kliūva šleivokais morfologijos ir kaitymo deriniais išsiskiriančios vietos. Redaktorius (kurio, sprendžiant iš įrašų galiniame lape, atsisakyta) šiam leidiniui tikrai būtų pravertęs. O ir T. Četrauskas, vertęs daugumą Grasso kūrinių, turbūt jaustųsi labiau patenkintas savo nuveikto tikrai sudėtingo darbo vaisiais.

Versti romaną nebuvo lengva užduotis, tą liudija pati kūrinio struktūra. „Skardinis būgnelis“ – knyga-metafora, o juk žinia: kuo tekstas arčiau poezijos, tuo sudėtingiau jame atskirti autoriaus ir vertėjo indėlį. Juolab kad artimumą poezijai imi įžvelgti tik perskaitęs nemenką kūrinio dalį. Aplinkos pokyčių atspindžiai čia perteikiami per smulkias, net specialiai sumenkintas detales, taip dar kartą parodoma, jog tik­rosios grėsmės ar sėkmės geba priartėti nepastebėtos. Grassui dažnai pavyksta keliais tarsi nereikšmingais sakiniais atskleisti globalius pasaulio sampratos virsmus: „Šiaip mažai kas pasikeitė. Nuo sienos viršum pianino buvo nukabintas paniurusio Bethoveno portretas, Grefo dovana, ir ant tos pačios vinies pakabintas nemažiau niūriai žvelgiantis Hitleris“ (p. 120).

Rašytojas, pasakodamas pagrindinio herojaus Oskariuko – nuo trejų metų apsisprendusio nebeaugti ir daugumos akyse likusio keistu neūžauga, kuris geriausiai mintis išreiškia barbendamas į skardinį būgnelį ir įvairiais būdais tikrina aplinkinės terpės fizinių bei dvasinių struktūrų tvirtumą – istoriją, vartoja savitą giluminę artikuliaciją: įvardydamas paskiriems personažo gyvenimo etapams būdingus bruožus, jis palieka galimybę skaitytojui susilipdyti priimtiniausią formato vaizdą. Oskaras Maceratas, knygos pradžioje pristatytas kaip Pamario kašubų prekeivių giminės palikuonis (aibė panašumų su ankstyvąja autoriaus biografija, pateiktų vos startavus pasakojimui, ir tolimesniame vyksme neleidžia atsikratyti minties, jog dauguma aprašomo veikėjo patirčių – autentiškos), vėliau lengvai tampa cirko artistu, akmentašiu, garsiu džiazo atlikėju ir per klaidą nuteistu nevispročiu (nemenką dalį šių virsmų rašytojas taip pat yra išgyvenęs). Veikimo sąlygos, mintys, veikėjų vardai, profesijos ir aprašomi laikotarpiai „Skardiniame būg­nelyje“ nuolat pinasi ir neleidžia ilgėliau apsistoti prie kurios nors vienos versijos. Grassas to siekia tyčia, norėdamas įtikinti vienintelės tiesos nebuvimu, demaskuodamas visišką mus supančios erdvės percepcijos priklausomybę nuo aplinkybių.

Susivokti, kad kalbama apie realią istoriją ir jos neadekvačiai greitą vystymąsi, padeda tik pavieniai, į nenutrūkstamą minčių srautą retsykiais įsimaišantys konkretumo signalai: „Tikėjimas –­ viltis – meilė“, – perskaitė Oskaras ir ėmė tais trim žodžiais žongliruoti kaip žonglierius buteliais: lengvatikystė, balzamas, ženšenis, perspektyva, avansas, kreditorių susirinkimas. Ar tiki, kad rytoj lis? Visa lengvatikė tauta tikėjo Kalėdų seniu. Bet Kalėdų senis iš tikrųjų buvo dujininkas. Man atrodė, kad kvepia riešutais ir migdolais. Bet kvepėjo dujom“ (p. 217–218). Pažinote Kalėdų Senį-dujininką? Bepigu pažinti po laiko: apmąsčius, atsirinkus, pergromuliavus. Bet ar identifikuosime jį per kitas Kalėdas? Jis nekvepės dujomis. Kvapas ap­skritai dar nebus pasklidęs. Gal tematysime smulkų, sportišką žmogelį, retkarčiais šen bei ten siunčiantį bombonešius „taikos procesui palaikyti“, savo [šalies?] didybę atkurti pasiryžusį šoumeną ar tautiškai pasirėdžiusių vaikučių apsuptyje nemokamą spektaklį stebintį ūkininką? Ar jį apskritai įmanoma atpažinti tose apgaulingose žodžių žongliruotėse? Ar galima pasislėpti nuo pačios apgaulės? To Grassas nuolat netiesiogiai klausia šiame romane.

Ir čia pat atsako: „...nelaimės negalima uždaryti rūsyje“ (p. 211). Senelių (dujininkų ir ūkininkų, čekistų ir šoumenų, rasputinų ir kašpirovskių) visada apstu. Jie ne tik tarp mūsų, bet ir mumyse. Nuo mūsų šiek tiek (deja, labai nedaug) priklauso tai, kurį senelį įtikėsime, bet pats įtikėjimas neišvengiamas. Ko gero, tai – esminė romano mintis. Grassas grindžia savo išvadas vienatinės, visiems, visur ir visada galiojančios schemos ar, tiksliau, bendro proceso egzistavimu. Ir daro tai nesileisdamas į filosofinių ar religinių apmąstymų vingrybes, greičiau priešingai –­ nuolat abejodamas tiek Jėzumi, tiek šėtonu vien todėl, kad šalia sklandžiai vykstantis gyvenimas beveik niekada nėra jų sutrikdomas. Nepriklausomai nuo proceso eigos, jo esmė nesikeičia: „Aš taip pat pastebėjau, kad tokie veiksmai kaip dykavimas, kaktos raukymas, galvos lankstymas, rankų spaudimas, vaikų darymas, pinigų padirbinėjimas, šviesos išjungimas, dantų valymas, šaudymas ir džiovinimas vyksta visur, nors ir nevienodai sklandžiai. Mane trikdė tokia didelė jų gausa ir tikslingumas“ (p. 423).

Ši knyga – atviriems ir linkusiems pažinti. Kalėdų senius, žodžių magiją, istoriją, save. Ji nepatiks tiems, kas manosi jau pažinę. Ji nesileis būti ramiai analizuojama ar skaitoma trumpais gabaliukais, kas vakarą tam skiriant po 15 min. sėdėjimo minkštame fotelyje. Tie, kas „užsikabins“ pirmajame skyriuje, greičiausiai praris ją greitai – per kelias dienas ar bemiegę parą (čia vėl galima papriekaištauti leidėjams, aiškiai nesilaikiusiems vieno iš esminių formato parinkimo principų ir nepasirūpinusiems, kad kiek ilgiau palaikyti knygą pasiryžusio skaitytojo rankos nepavargtų).

Užkibs tikrai ne visi. Potencialus „Skardinio būgnelio“ skaitytojas – žmogus, ne tik besidomintis Europos patirtimis ir gebantis savitai jas interpretuoti, bet ir įžvelgiantis po skaudžiais prisipažinimais kitokį – „susimėčiusį“, laiko ir erdvės platybėse besibas­tantį, nuolat kažko ieškantį ir nerimstantį – Grassą. Grassą savyje. Linkiu, kad užkibusių būtų kuo daugiau: knyga to verta.

 

Günter Grass. „Svogūno lupimas“. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Čet­rauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Įpusėjus skaityti šią knygą, teko išvysti šūkį ant maršrutinio autobuso: „Grass: Geriau nei tu tikiesi!“ Aišku, ne romanams buvo skirtas, o baldų furnitūrai (su literatūra susijusiomis rek­lamomis puošti viešąjį transportą Lietuvoje kol kas pajėgia, regis, tik knygų mugės rengėjai). Bet žodžiai tiko ir įspūdžiui, apėmusiam vartant „Svogūno lupimą“, apibūdinti. Galbūt labiausiai dėl to, kad šio kūrinio ėmiausi jau įveikęs „Skardinį būgnelį“. Rekomenduoju analogiškai elgtis visiems, pasiryžusiems išsyk perskaityti abu 2016 m. išleistus Grasso romanus – tuomet šansai patirti tą „geriau nei tikiesi“ jausmą tikrai bus didesni. Tam yra kelios priežastys.

Pirma, į leidybos sąmatą šįsyk ryžtasi įtraukti ir redaktoriaus darbo apmokėjimą. Rezultatas akivaizdus: tas pats autorius, tas pats vertėjas, ta pati leidykla ir visai kitoks tekstas. Ne, tipiškas Grasso stilius nedingo: neretai visą pastraipą užimantys sakiniai suraizgyti nuolat kaitaliojant linksnius ir asmenis, prikaišyti kablelių ir brūkšnių. Bet knygą redagavusi Dalia Kižlienė sugebėjo suguldyti juos taip, kad padriki žodžiai nepasimestų ir nenusimuštų nuo vyraujančio kurso, įrodydama, jog tvarkant verstinį tekstą svarbu ne tik gimtosios, bet ir originalo kalbos vingrybes išmanyti.

Antra, „Svogūno lupimas“ dažnai vadinamas autobiografine knyga. Čia yra tiesos. Bet nestinga ir netiesos. Taip, šis romanas – vienas pirmųjų autoriaus bandymų atvirai kalbėti apie save, pernelyg nesislapstant po išgalvotais personažų vardais ir neiškraipant realių įvykių. Kita vertus, atskirti faktus nuo artefaktų, fasadą nuo vidaus, rašytoją nuo veikėjo čia nėra taip paprasta: didelė dalis pasakojimo tikrai ne veltui išklota sakiniais, prasidedančiais žodžiu „gal“. Nuolat primindamas atminties grimasų ir trūkių poveikį siužeto eigai („...man belieka kreiptis vien į nepatikimiausią iš visų liudytojų – Atmintį, įnoringą, dažnai migrenos kamuojamą damą, be to, pasak žmonių, labai priklausomą nuo rinkos konjunktūros“, p. 54) Grassas jau nuo pirmų puslapių sugeba įklampinti skaitytojus į netikrumą pripildydamas tekstą pasikartojančiomis abejonėmis: gal tai padariau aš, gal – jis, o gal to niekas nė nespėjo padaryti; gal viskas vyko taip, o gal kitaip, arba galbūt iš viso nieko neįvyko; gal čia, gal ten, gal niekur... Toks nenoras žinoti, kaip viskas buvo iš tiesų, – artimas „Skardinio būgnelio“ idėjai: gali pasirinkti priimtiniausią vyksmo interpretaciją, bet ne jį patį – viskas vis tiek nutiks (ar jau nutiko?), nepriklausomai nuo norų ar nenorų.

Trečia, šioje knygoje ne tik tęsiama prieš tai aptarto veikalo mintis, bet ir paaiškinama daugelio siužeto elementų specifika, sumazgant į vientisą plotmę kai kuriuos, kitąsyk, rodos, menkai tesisiejančius, fragmentus. Sužinome tikslesnes „Skardiniame būgnelyje“ minėtų įvykių detales, datas, vietas. Čia Grassas atskleidžia daugybės ankstesnių kūrinių (ne tik „Skardinio būgnelio“) epizodų atsiradimo aplinkybes ir įvardija svarbiausių jų personažų prototipus. Tačiau lygindamas prisiminimus su svogūno lupimu („...kiekvienas pašalintas luobas apnuogina tai, kas seniai pamiršta, iki pat pačios ankstyviausios vaikystės pieninių dantų; o aštrus peilis atlieka kitą funkciją: smulkiai supjaustytas svogūnas spaudžia ašaras ir drumsčia žvilgsnį“, p. 251), jis pripažįsta negalįs pasiekti objektyvumo biografinių faktų sekoje („...kai tik bandau ką nors pasakyti, į pokalbį įkyriai įsiterpia kas nors kitas ir kaip viešai pripažintas romano herojus reiškia savo pirmumo teises...“, p. 291).

Biografijos nebiografiškumą liudija ir dažnai minimi nebūti įvykiai, su rašytoju niekada tiesiogiai nebendravę asmenys. Nepaisant to, 2006 m. pasirodžiusi knyga sukėlė skandalą būtent dėl tikrų autoriaus gyvenimo faktų: atvirą Grasso prisipažinimą, kad karo metais tarnavo SS daliniuose ir prieš patekdamas į šią karinę organizaciją net laikė ją elitine, lydėjo nevienareikšmiai vertinimai ir šurmulys visuomenėje. Jam ypač priekaištauta dėl „per vėlyvos išpažinties“ (nors rašytojas įrodė, kad šio fakto seniai neslėpė nuo kolegų), o aršiausi kritikai net siūlė atimti 1999 m. įteiktą Nobelio literatūros premiją. Skandalinga istorija tapo ir vienu svarbiausių knygos populiarumo garantų –­ juk, pripažinkime, skaityti aštuntą metų dešimtį bebaigiančių rašytojų (nepriklausomai nuo jų žinomumo ir talento) jaunystės prisiminimus nuobodoka. Menkai žinomi, kartais mažai kam įdomūs įvykiai ir pasikartojantis gyvenimo išminties demonstravimas ypač baido jaunesnę publikos dalį. Tad knygą lydintis skandalas – savotiška vilionė mažiau patyrusiam ir moralizavimo vengiančiam skaitytojui.

Skaityti šį kūrinį dera ne vien dėl skandalo. „Svogūno lupime“ svarbios įžvalgos apie praeities ir dabarties santykius. Apie jų tarpusavio priklausomybę, nuolatinį susiraizgymą ir poveikį ateičiai: „Ant to, ką vadiname dabartimi, ant akimirkos dabardabardabar, visuomet krinta praeities šešėlis, todėl į priekį, vadinamąją ateitį, eini lyg su švininiais batais“ (p. 136). Romane Grassas pateikia savo visuomenės raidos suvokimo modelį – „Kas yra žmogus? Tiktai detalė, dalininkas, pakeleivis, istorijos mechanizmo detalė“ (p. 202) – kai kur transliuodamas šią žinią taip užtikrintai, kad aptikti tikros ir pramanytos istorijos skirtį neįmanoma. Viename neįtikėtiniausių epizodų pasakojama, kaip septyniolik­metis kareivis, naktį netyčia patekęs anapus rusų fronto linijos ir pasiklydęs miške, išgirsta kažką esant šalia. Suvokęs, jog vos už kelių metrų nuo jo stovi toks pats ginkluotas žmogus, bet nežinodamas, kas jis – priešas ar saviškis – pasimetęs vaikinukas nepuola šaudyti. Jis ima švilpiniuoti vokišką dainelę: tyliai kartodamas jos pirmą eilutę, jis stovi su užtaisytu ir nepažįstamojo link atsuktu ginklu tol, kol išgirsta jam pritariantį ir antros eilutės žodžius žinantį balsą: „Nežinau, kiek truko ta pakaitinė giesmė, matyt, kol abi pusės suprato atpažinimo signalą – čia du žmogiški vokiškos padermės padarai klaidžioja po tamsų mišką – ir suvokė, kad jau gali pasirodyti...“ (p. 131).

Tie neįtikėtinumai, ta atminties, pramanų ir tikrovės srautus sumaišanti turbulencija bene labiausiai „veža“ skaitant Grassą. Kai nebesvarbu, kas –­ tiesa ar netiesa – blausiai švyti pro svogūno lukštą. Kai lukštenant nebesiekiama atskirti tikro ir netikro vaizdo, tik atidengti vis naujus, gyvenant, mąstant, rašant, verčiant, skaitant priaugusius luobus.

Ak, ta prisitaikėlė atmintis, tos vaizdą blukinančios ašaros...