Ian McEwan. „Pamokos“

Narstyti vaikystės ir paauglystės skaudulius (ypač susijusius su seksualiniu priekabiavimu) XXI a. literatūroje, regis, tampa savotiška tendencija: apie juos šiandien rašo visi, kas netingi. To savo romane neišvengė ir Ianas McEwanas: siekis pamauti visą (maždaug 7 dešimtmečių laikotarpį aprėpiantį) vyksmą ant praeities potyrių kurpalio gerokai blukina šiaip jau visai įdomų pasakojimą, vietomis priartindamas jį prie lengvai nuspėjamos, pagal trafaretinį šabloną besivystančios istorijos.

Vis dėlto kai kas ir džiugina: rašytojas per daug nepataikauja skaitytojams, geba nenukrypti į melodramoms būdingus kraštutinumus (to nevengia dažnas populiarių šiuolaikinių romanų autorius) ir nebando konstruoti laimingos pabaigos. Pasakojimas, apimantis laikotarpį nuo praėjusio amžiaus vidurio iki mūsų dienų, galima sakyti, net neturi kulminacijos ir atomazgos. Maždaug nuo knygos vidurio jautiesi tiesiog iš lėto artėjantis prie paskutinio puslapio, beveik iš anksto suvokdamas, kad pati istorija iš esmės baigėsi ir viskas, kas dar įvyks, tebus naujos ankstesniuose epizoduose aprašytų įvykių interpretacijos versijos. Tokia romano eiga verčia mąstyti, o šitai jau savaime yra privalumas. Istorija rutuliojasi vangokai, bet nedrįsčiau jos vadinti nuobodžia: „Pamokos“ – lengvai skaitoma (ir smagi) knyga, tad tiks ir tiems, kurie pritingi knaisiotis po gilesnius sluoksnius. Kai kurie vertintojai įžvelgia tekste epinio pasakojimo bruožų, o pagrindinį veikėją Rolandą, kurio gyvenimo vingiai ir yra knygos ašis, kartais traktuoja kaip visos pokario europiečių kartos įvaizdį. Tačiau jis, ko gero, nenusipelno „didingo veikalo“ statuso. Manau, „Pamokas“ labiau derėtų laikyti tiesiog padoriu romanu, skirtu gana plačiam potencialių skaitytojų ratui – dauguma jį atsivertusių nepasigailės, nors nedrįsčiau tvirtinti, kad iš šio bestselerio dera tikėtis kažko labai ypatingo.

Henrikas Vaitiekūnas. „Felčerio užrašai“

Tais atvejais, kai knygą gaunu dovanų arba ji įsiūloma, primygtinai rekomenduojant „būtinai paskaityti“, paprastai nelaukiu nieko gero. Ir išankstinės nuostatos dažniausiai pasitvirtina. Todėl nenustebau, kad vyresnio amžiaus publikai gerai pažįstamo, kadaise tikrai populiaraus televizijos laidų vedėjo Henriko Vaitiekūno knyga „Felčerio užrašai“, kurią skaičiau vieno pažįstamo prašymu, t. y. įgyvendindamas jo norą, irgi pasirodė „tuščia“.

Pasakyti, kam tiksliai skirta knyga, nebūtų lengva. Paantraštėje pateiktas išplėstinis leidinio tematikos apibūdinimas tarsi rodo, kad autorius orientavosi į ypač daug laiko ir ne ypač daug žinių turinčių tautiečių ratą. Labiausiai tikėtina, jog tipiniais leidinio skaitytojais rašant tekstą įsivaizduoti seniai nedirbantys senjorai, mat išskirtinį dėmesį H. Vaitiekūnas skiria sveikatos klausimams (tą liudija ir knygos pavadinimo pasirinkimas). Aišku, nedera užmiršti ir kito aspekto – psichologijos, dietų, gyvenimo būdo problemos šiandien labai populiarios, tad autorius galimai siekė ir komercinių tikslų (akivaizdu, sėkmingai: mano rankose – jau trečiasis šios knygos leidimas). Lengvas tekstas beveik „apie nieką“ gal ir tiktų epizodiškai pavartyti paplūdimyje arba, tarkim, būtų įdomu trumpai pleptelėti apie aprašomus dalykus su realiu felčeriu sėdint užstalėje prie butelaičio. Vis dėlto rekomenduoti šios knygos „Litmenio“ skaitytojams nesiryžčiau.

Søren Kierkegaard (Konstantinas Konstancijus). „Pakartojimas“

Kadangi nesu filosofas, nesileisiu į gilesnius postringavimus apie psichologinį pakartojimo eksperimentą, kuriam, aptariant šią Konstantino Konstancijaus pseudonimu pasirašytą Søreno Kierkegaard’o knygą, dažniausiai skiriama itin daug dėmesio. Rimtai besidomintys danų mąstytojo idėjomis tai žino ir be manęs, o pirmąsyk susidūrę su jo kūryba nemažai informacijos ras knygos sudarytojo Viktoro Bachmetjevo specialiai šiam leidimui parašytame įvade.

Mane, paprastą skaitytoją, šįsyk labiau domino pats knygoje aprašomas veiksmas ir pateikiamų aplinkos detalių gausa. Nors „Pakartojimo“ koncepcija aiškiai akcentuoja filosofines problemas, tekstą galima suvokti ir kaip grožinį pasakojimą: matyt, šiuo atveju knygos gale visai tiktų amerikietiškiems filmams būdingas prierašas „Visi personažai išgalvoti“. S. Kierkegaard’as linkęs pateikti savo egzistencialistines idėjas taip, kad jos būtų patrauklios ne tik siauram filosofuojančių intelektualų rateliui – jis aiškiai galvoja, kaip supažindinti su jomis tuo pernelyg nesidominčius skaitytojus. Minčių pateikimas naudojant grožinės literatūros žanrui artimą stilistiką knygoje atrodo visai natūralus, tad skaitant netrikdo ir gana atvirai deklaruojamas autoriaus siekis pamokyti.

Svarbu neužmiršti, kad knyga išleista 1843 m., taigi kalbame apie laikus, kai pasauliečiams skirti kūriniai dar ne itin smarkiai skyrėsi nuo religinės raštijos. Beje, „Pakartojimo“ sukūrimo data netiesiogiai atskleidžia ir Europos regionų kultūrinius skirtumus: kai pagalvoji, kas tuomet rūpėjo mūsų visuomenei, nenorom pajunti, kaip ilgai tūnojome tamsiame šio žemyno užkampyje... Tad visiems susidomėjusiems knyga linkiu neabejoti – skaityti, mąstyti ir pažinti kaip reta daugia­briaunį ir idėjomis gerokai laiką pralenkusį autorių.

„Laumžirgių pieva“

Šį leidinį aptikau besikapstydamas po elektroninių knygų naujienas. Ligi tol nežinojau, kad JAV esama savotiško „Poezijos pavasario“ analogo, dargi ir savo leidinukus spausdinančio (skaičiau PDF formatu, bet yra ir popierinė versija), tad esminis motyvas, paskatinęs atsiversti „Laumžirgių pievą“, – noras pasidomėti, kokia gi ta šiuolaikinė užjūrio lietuvių poezija.

Sentimentalus įžanginis Sandros Avižienytės eilėraštis tarsi perspėjo – tekstai gali būti trivialūs ir nykoki. Ir tikrai 280 puslapių apimties rinkinį galima drąsiai vadinti grafomanų fiesta. Tai atvejis, kai aukšto lygio tarsi nelauki, bet autoriai pasistengia ir – bent jau vietomis – nuleidžia kartelę žemiau dugno. Dugno dauguma skelbiančiųjų čia savo eiles (nors verta pagalvoti ar šio žodžio nederėtų rašyti kabutėse) tiesiog nejaučia. Gėlytės (dominuoja rūtelės), paukščiukai, žalios ežerų ir upių pakrantės, tėviškės ąžuolai (kaipgi be jų), pirkelės, iš beržų besisunkianti sula, pumpurėliai, senoliai, samanotos obelys, gimtoji žemelė, rūgpienio ąsočiai, motulės pienas ir panašūs vaizdiniai – kone kiekviename puslapyje. Maža to, jų vartojimo kontekstas neleidžia abejoti, jog autoriai sieja poeziją su perdėtu jausmingumu (kartais – aprašant tėvynės ar artimųjų netektį – jis tampa keista tragizmo parodija) ir saldžiais deminutyvais. Skurdoka ir rašančiųjų leksika: galbūt tokia viena priežasčių, kodėl rinkinyje mažai rimuotų tekstų, o ir tie patys primena penktokų kūrybinius bandymus („Patikt, įtikt, pritapt – nerūpi man. / Pakimba žvilgsnis erdvėje. / Įsukta permainų akivaran, / prasmės ieškau pažinimo gelmėje“, p. 100) ar – sėkmingiau nutaikius ritmą – lėkštas vaikų daineles („Lietuva – brangi tėvynė, / Ji liepsnoja man krūtinėj, / Mylima šalis – gražuolė, / Apie ją dainas dainuojam“, p. 158). Tokios „kūrybos“ knygoje labai daug, tad nėra prasmės nurodyti autorių – tai tiesiog bendra tendencija. Iš nykaus fono išsiskiria vos keli vyresni kūrėjai. Paminėčiau labiau į socialines problemas besiorientuojantį Algį Dirdą, kurio eilės nusipelnytų spausdinimo ir solidesniuose leidiniuose.

Žodžiu, knyga niekinė ir nebūtų verta apžvalgos, jei ne vienas nuolat galvoje kirbėjęs klausimas: kas lemia, kad poezija siaurame aktyviau bendraujančios diasporos ratelyje taip infantilėja? Manau, ši savita problema verta platesnio aptarimo.

Norbertas Černiauskas. „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“

Labiau nepatiko, nei patiko – toks būtų atsakymas, jei klaustumėt, kokį įspūdį paliko „Fado“. Pirma, nesu utopinių istorijų, mėginamų grįsti realybe, gerbėjas. Man priimtinesnis požiūris: jei jau fantazuoji – fantazuok laisvai ir faktais savęs nesaistyk. O vartant „Fado“ kažkodėl atrodė, jog kūrėjo polėkį riboja istorikui-tyrėjui būdingas pasaulio suvokimas. Antra, beveik visada lieku nusivylęs, kai tenka svarstyti, kokiam žanrui priskirtina knyga. Kai šis klausimas kyla jau baigus skaityti – viskas gerai (juolab sunkiai nusakomo žanro kūrinių pastaruoju metu daugėja), bet jei skaitant nuolat kamuoja jausmas, kad, nesuvokęs žanro iki galo nesuvoksi ir turinio, ilgainiui prarandi malonumą mėgautis knyga, koks tada tikslas skaityti. Trečia, man pasirodė, kad vertindamas potencialius visuomenės raidos procesus autorius kuria Lietuvos viziją kiek per žaismingai: perkopęs penkiasdešimtmetį, kaip daugelis bendraamžių, į potencialius visuomenės procesų viražus žvelgiu gana ciniškai – mažiau pasikliauju netikėtumais ir labiau pritariu deterministinio priežastingumo idėjų propaguotojams.

Ar rekomenduočiau naująją Norberto Černiausko knygą kitiems? Turbūt (lėtai nutęsdamas) sakyčiau: „Nežinaaaaau...“ Neabejoju, kad yra žmonių, kuriems kūrinys patiks ir dargi taps galimybe pagilinti istorines žinias. Tačiau net vertinant „Fado“ kaip tekstą, siekiantį pristatyti rečiau prisimenamus tarpukario Lietuvos gyvenimo aspektus, būtina pripažinti, kad „Paskutinei Lietuvos vasarai“, beje, parašytai gerokai sklandesniu stiliumi ir, skirtingai nei „Fado“, turinčiai aiškią pasakojimo struktūrą, jis tikrai neprilygsta. Žodžiu, knyga – ne man. Ar jums – spręskite patys.