1. Latvijos laikas

Kiekvienas bandymas mąstyti apie meno (plačiąja prasme) situaciją šiandien, manau, turėtų prasidėti nuo filosofinio ir kritinio požiūrio į kultūros formų temporalizaciją – laikiną, praeinantį, dabarties išgyvenimo perkėlimą į ankstesnį laiką. Jos struktūra gali labai skirtis ir tarp ideologiškai, geografiškai, tautiškai artimų kultūrų, ir tarp kultūrų, neturinčių jokių ryšių. Šiuo atveju ypatingą iššūkį sukėlė apgailėtinai garsi „Vakarų“ ir „Rytų“ priešprieša, šešėlyje dažnokai palikdama nacionalinių kultūrų savitumus. Po tokių nedėmesingai pritaikytų „standartų“ formuodavosi represyvių vertinimų laukas. Filosofinis intarpas šio rašinio kontekste galėtų pakviesti suabejoti tuo, kaip vertiname naujosios poezijos santykį su Vakarų kultūros sukurtomis kanoninėmis formomis – modernizmu, avangardu, postmodernizmu. Negana to – šie intelektiniai judėjimai yra istorinio totalitarizmo kategorijos, kiekvienas jų su savomis probleminėmis laiko tėk­mės nulemtomis prielaidomis. Toks gnoseologinis aspektas veda link būtinybės kritiškai apžvelgti vertybes, atsirandančias su kiekviena nauja istorijos interpretacija, ypač jei kalbama apie šių vertybių apropriaciją (užvaldymą, pavertimą savo nuosavybe) mene ir ją lydinčius įvairius komentarus – recenzijas, diskusijas, mokslines apžvalgas.

XX a. vidury Vakarų filosofinė mintis, tiesiogiai arba netiesiogiai atsiliepdama į neseniai įvykusią humanizmo katastrofą, pripažino modernybės – šio Apšvietos projekto – prieštaringą istoriją, prasidedančią Immanuelio Kanto paskelbtu išėjimu „iš nepilnametystės, kurioje žmogus atsiduria dėl savo kaltės“. Modernumo svajonė apie racionalumo viešpatavimą tapo cinišku juoku. Ši metamorfozė lėmė visuotinį entuzias­tingą pritarimą modernizmui –­ istorinei konsteliacijai, kurioje modernybė suvokiama kaip kultūros fenomenas, savuoju utopizmu imituojąs technologijos pažangą. Theodoro W. Adorno teiginys, kad „rašyti poeziją po Aušvico yra barbarybė“, kviečia iš naujo apmąstyti tolesnį moderniosios poezijos likimą, kai tariamas įvykis tampa egzistencine ir gnoseologine riba, nepastebimu, netiesiogiai suvokiamu referentu. Paulis Celanas – klasikinis pavyzdys, kaip poetas tokiomis sąlygomis rado etiškai ir estetiškai adekvatų būdą rašyti poeziją. Giorgio Agambenas šią problemišką reprezentacijos galimybę prilygino mirštančiojo, triukšme murmančio, balsui. Galima pasakyti, kad P. Celano lyrika parodo vėlyvojo modernizmo ribas.

Postmodernizmo įnašas – žmogaus krizės tapsmas, krizės filosofija. Postmodernizmui būdinga apokaliptinė leksika, letalinės diagnozės, ir šis pesimizmas paženklina atotrūkį nuo modernizmo, tampa demistifikuota citata, parodija ir stilių pliuralizmu; tiesa, arsenale išlaikydamas pagrindinius formaliuosius modernizmo atradimus ir jo vienintelę novaciją – postmodernizmą stingdančią hibridizaciją.

Šios niūrios pokario nuotaikos dėl visiems žinomų priežasčių neaplankė Latvijos, nes čia oficialiosios kultūros aplinką formavo geografiškai paplitęs socialistinio realizmo stilius su jam būdingu istoriniu optimizmu ir dialektiniu, materialistiniu pasaulio suvokimu. O postmodernizmas – dar kartą reikia pabrėžti, kad tai Vakarų išradimas –­ leido menui išlikti metafiziškai spekuliatyviame lygyje. Latvių poetai (ne visi), gyvendami slogioje socialistinio realizmo aplinkoje, prieglobsčio ieškojo ne „meno mirties“ idėjoje, kuriančioje Vakarų „istorinį ontologinį žvaigždyną“, bet grįžo prie modernizmo meno autonomijos idėjos (...). Po Sovietų Sąjungos žlugimo kai kurių latvių poetų tekstuose galima įžvelgti pastangą kurti naujus poezijos turinius, atveriančius erdvę žaismei ir postmodernizmo dvelksmui.

2. Postmodernizmo aktualumas

Janis Taurenas knygoje „Konceptua­lizmas Latvijoje“ (2014) gilinasi ir į filosofinį sovietmečio klimatą. Jo prielaidą apie konceptualizmą be teorijų galima sieti su postmodernizmo idėjų aktualumu, tiksliau, sunkumais, kylančiais siekiant joms suteikti aktualumo. Šios aplinkybės nesutrukdė atsirasti pavieniams literatūros kūriniams. Kaip išskirtinį pavyzdį Guntis Berelis mini Margerio Zarinio romaną „Netikras Faustas, arba Papildyta ir pataisyta patiekalų knygą“ (1973). Šiame kūrinyje žaidžiama keliomis postmodernizmo tendencijomis: kultūros savirefleksija, savivoka, ištrintomis ribomis ir žanrų – „aukštosios“ literatūros bei „žemosios“ patiekalų knygos – susiliejimu, bachtiniškomis karnivaleskomis, marginalijomis. Deja, be ypatingo dėmesio literatūros tyrinėjimuose liko Jurio Boiko ir Hardijo Ledinio 1970 m. pabaigoje parašytas, tačiau tik 2005 m. visas išleistas eiliuotas absurdo romanas ZUN, kurio eksperimentinė forma įtvirtina giminystę su Vakarų ir rusų avangardu. Tiesa, atmetama futurizmo ir dadaizmo substancija – politinis naivumas ir apokaliptinis pasaulio pojūtis; tačiau išlaikomas tikėjimas koliažo, garso poezijos ir neįprastos spaudos gebėjimu suardyti medijos integralumą, taip pat avangardo poetikos aistrą internacionalizmui.

Vakarų literatūroje postmodernizmo tendencijos labiau siejamos su proza, į poeziją kreipiama mažiau dėmesio. Pavyzdžiui, 1960–1970 m. amerikiečių poezijoje buvo svarbesni kiti apibrėžimai: „Niujorko mokykla“, „bitnikų poe­zija“, „kalbos poezija“. Tik vėliau jie lengva ranka buvo priskirti postmodernizmui.

Vertimų, būtinų norint geriau suvokti postmoderno sąlygas ir galimą apropriaciją, daugiau atsirado tik atkūrus Latvijos nepriklausomybę. 1991 m. žurnale „Grāmata“ paskelbta J.-F. Lyotard’o apžvalga „Postmodernizmo aiškinimas vaikams“ (1988) ir tos pačios tematikos Maros Rubenės esė. Šio leidinio 12-ajame numeryje yra ne toks reikšmingas Jürgeno Habermaso rašinys „Modernizmas – iki galo nerealizuotas projektas“, parašytas praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje netiesiogiai polemizuojant su J.-F. Lyotard’o ginamu paralogijos mokslu (meno sferos analogu – stilių pliurališkumu). J. Habermasas, nenorėdamas atsisakyti Apšvietos idea­lų, nepritaria konsenso teorijai, todėl lieka senamadiškas mąstytojas (nors abu filosofai teigia, kad postmodernizmas yra modernizmo dalis) (...).

Karlis Vėrdinis prieš dešimtmetį straipsnyje „Postmoderniojo laikotarpio latvių poezija“ skelbia išvadą, kad „latvių poezijoje nevyko išskirtinės diskusijos postmodernizmo ir kitais teoriniais klausimais“. Modernizmo idealais buvo sekama abejingai, postmodernizmo įtaka silpna. Šia prasme reikšminga XX a. 10 dešimtmečio Edvino Raupo ir Eduardo Aivaro poezija. Ekspresyvūs, metafizinių nuojautų kupini E. Raupo tekstai įkūnija moderniosios lyrikos invariantą, kurį lenkų literatūrologas Eduardas Możejko apibrėžė taip: mimetinės estetikos atsisakymas, formaliųjų literatūros atributų koncentracija, subjektyvus anapusybės suvokimas, panirimas į nepažintus, mistinius žmogaus psichikos klodus. E. Aivaro eilėraščiai postmodernia maniera eksperimentuoja su teksto visybės ir pasakojimo vaizdiniais, tačiau išlaiko romantišką kryptį.

Šio amžiaus pradžios aistra „paviršiaus estetikai“ atsiskleidžia jausminguose ir vartotojiškos kultūros įtakotuose Erikos Bėrzinios eilėraščiuose. Cituoju Intą Čaklą: „Bėrzinia (...) neturi išorinių atskaitos taškų, dėl to jos poe­zijos pasaulis siauresnis, plokštesnis.“ Pilnesniam 1990–2000 m. pradžios intelektinio klimato vaizdui susidaryti būtina atsižvelgti į kritinį diskursą, kuriame pastebimas postmodernizmo sukurtas sąmyšis. Daugelį reikšmingų šio diskurso ypatumų straipsnyje mini K. Vėrdinis. Jį papildysiu žaismingu G. Berelio pavyzdžiu. 2001 m. šis literatūrologas išleido knygą apie latvių prozos santykį su postmodernizmu ir atvirai prisipažino, kad jam postmodernizmo teorijos pasirodžiusios pernelyg pinklios.

Ko gero, latvių poezija praleido momentą, kai postmodernizmo teorija galėjo tvirtai sąveikauti su praktika, tad šiandien į XX a. 10 dešimtmetį galime žvelgti kaip į neišnaudotų galimybių laiką. Šią perspektyvą tyliai lydi postkolonializmo šmėkla.

3. Banalumas ir metamodernizmas

Dabar aktualiu klausimu tapo šiuolaikiškumas, besistengiantis peržengti ideologinių kategorijų „Vakarai“ ir „Rytai“ paženklintas ribas ir suvienyti pasaulį per supertemporalizaciją. Visame pasaulyje įvairiuose kontekstuose svarstoma: „Kas yra šiuolaikiška?“ Šią supertemporalizaciją skatina šiuolaikinio meno visuresybė. Reikia pritarti B. Groysui – „niekada anksčiau žmonija taip nesidomėjo savo šiuolaikiškumu“. Kultūros interpretacijoje tai atskleidžia tam tikra leksika, kuriai priklauso ir postmodernizmo saulėlydžio paskelbimas, ir ją lydintys bandymai nužymėti naujosios estetikos (kantrybė kaip vertybė) bruožus. Daugelis bandymų – ar tai būtų, tarkime, N. Bourriaud, J. Vervoorto, T. McCarthy ar minėtojo B. Groyso eseistika –­ įvairiai iliustruoja pasikeitusį požiūrį į tradiciją. T. Kencho kūrinio „Dabartis. Po postmodernizmo“ (2014) fragmentas trumpai apibūdina šias permainas: „Modernizmas veikia kaip naujų stilių kūrėjas, paneigiantis senuosius.“ Dabarties menui (plačiąja prasme) būdinga nauja apropriacijos etika, kuri ne tik apibrėžia santykį su modernizmu iš dalies išlaisvindama jį nuo postmoderniosios ironijos, bet ir pasisako prieš postmodernizmą kaip paskutinę tradiciją.

Kaip šis posūkis pasireiškia naujoje latvių poezijoje? Jį išvystame temporalizacijoje, kurią charakterizuoja vienas ypatingas paradoksas: viena vertus, šiandieniame mene susikerta įvairios laiko ašys (modernioji, postmodernioji, reanimuojančioji romantizmą ir t. t.), kiekviena jų turi pranašų, kviečiančių pasirūpinti jais, tačiau greta modernizmui būdingo nesidomėjimo praeities idėjomis atsiveria sąmoninga kultūros amnezijos galimybė –­ nereflektuota banalybės vartosena. J. Vervoortas teisus – laikas vėl takus, praeitį galima ne tik tyrinėti kaip dabarties dalį, bet ir pasistengti užmiršti analogijas su modernizmu. Banalybė, vartojama siekiant gilios prasmės ar sujaudinimo, yra prieštara ne tik modernizmo garbinamam originalumui (teisūs tie, kurie šį idealą suvokia kritiškai), bet ir J.-F. Lyotard’o supratimui apie postmodernaus meno kūrinį, kaip hermeneutikai nepavaldų objektą. Keli pavyzdžiai: „Gyvenimas yra šlubas / Jam reikia lazdos / Vienintelis, kuris ją gali duoti, tėra Dievas“ (Tomas Treibergas); „Aš buvau tokia jautri / Norėjau, kad tu mane palytėtum“ (Madara Gruntmanė); „ir tu kaip visi kiti / dulke virsi“ (Maris Salėjis). Ar taip rašyti po XX a. literatūros eksperimentų nėra savotiška barbarybė? Būtinas teorinis modelis, kuris leistų suvokti banaliąją legitimaciją kaip reakciją į painią tekstų struktūrą, ir paženklintų šiuolaikinės, nuoširdžios apropriacijos etikos kontūrus.

Viena populiariausių šiuolaikinės kultūros versijų, pagrindžianti parodas, performansus, simpoziumus, yra metamodernizmo teorija, kurią 2010 m. straipsniu „Pastabos apie metamodernizmą“ išpažino jaunieji olandų filosofai Timotheusas Vermeulenas ir Robinas van der Akkeris. „Metamodernizmas slenka pirmyn savieiga, nors yra pasmerktas nesėkmei: jis amžinai ieško tiesos, kurios nesitiki rasti (...). Jis blaškosi tarp modernaus entuziazmo ir postmoderno ironijos, tarp tikėjimo ir melancholijos, tarp naivumo ir pažinimo, empatijos ir apatijos, vienybės ir pliuralizmo, totališkumo ir fragmentiškumo, aiškumo ir neapibrėžtumo“, – tvirtina straipsnio autoriai.

Metamodernizmas, kaip ir postmodernizmas, yra ne aiškiai apibrėžiamas stilius, o veikiau intuityvus bandymas į vieną schemą sujungti įvairias tendencijas. Kritika literatūroje akcentuoja autentišką, atvirą pasakojimą. Prozoje tai aktualūs psichologinio realizmo pasiekimai, o poezijoje – sureikšminta teksto „aš“ jungtis su autoriaus biografiniu „aš“. (...) Mąstyti metamodernizmo idėjų rate, vadinasi, sustiprinti trapią modernizmo ir postmodernizmo akistatą. Jie tebėra mums svarbūs, tačiau nei vienas, nei kitas neturi vilčių būti iškilesnis. Tikras aktualumas tarpsta modernizmo ir postmodernizmo sąveikoje. Ruonaldas Briedis, parodijuodamas Azijos kultūrų simbolius, liko ištikimas postmodernizmo citavimo strategijai („Vaistai nuo nemirtingumo“, 2016). 2015 m. rinkiniu „Dramblys vandenynas“ ryškiai debiutavusi Elina Bakulė-Veira aktualizavo avangardinius poezijos beprasmybės ir skambesio eksperimentus. Einaras Pelšė natūraliai tęsia konceptualumo ir grafinės poezijos tradiciją, kalbą suvokia kaip teritoriją, atvirą net nereikšmingiausiam ženklui. Konceptualizmui giminingų tekstų yra ir naujausiame Annos Auzinios rinkinyje „Annos kraičio karvė“ (2017). K. Vėrdinis po „Suaugusiųjų“ (2015) neįkyrų manierizmą sieja su kasdienio gyvenimo melancholija. Modernizmo idėja apie teksto ekspresyvumo galią aktuali dviem paskutinėms Edvyno Raupo knygoms. Petero Draguno rinkinio „Tamsią valandą“ (2012) tekstai –­ ryškūs ekspresionizmo poetikos pavyzdžiai. Arvio Vigulo publikacijose po knygos „5.00“ (2012) akivaizdi stipri švedų vėlyvojo modernisto Tomo Tranströmerio įtaka.

Kiekvienas šių poetų (ir daugelis kitų, kurių dialogas su literatūros istorija mažiau pastebimas) turi savo temporalizaciją, kurioje gimsta tekstai. Vieni jų pranyksta, kitus užvaldo supertemporalizacija – kitoks kalbėjimas apie moderniosios poezijos tradiciją. Pastarųjų metų latvių poezija organiškai tęsia XX a. 10 dešimtmečio nuoširdžią poezijos apropriacijos etiką, kuri XXI a. pradžioje įterpia ir savo teorinę artikuliaciją. Dabar nėra lengva įsivaizduoti poezijos (arba bet kurios meno srities) ateitį, tad išsigelbėjimo nuo pakartojimų pirmiausia ieškoma praeityje.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Tekstas perskaitytas Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno instituto konferencijoje „Naujausioji literatūra“.

 

Eduardo Aivaro poezija:

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120129191716/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3320&kas=straipsnis&st_id=17747

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111219123405/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3340&kas=straipsnis&st_id=18424

Karlio Vėrdinio eilėraščiai iš rinkinio „Suaugusieji“:

https://literaturairmenas.lt/2016-05-06-nr-3566/3239-vertimai/5064-karlis-verdinis