1996 m. balandžio 4 d. Latvijos laikraštis „Izglītība un Kultūra“ („Švietimas ir kultūra“) paskelbė keturiolikmetės moks­leivės Ievos Melgalvės eseistinės prozos kūrinį „Definicijos“, kuris tais metais laimėjo pirmą vietą Latvijos moks­leivių rašinių konkurse; tuo pačiu metu žurnalo „Karogs“ romanų konkurse dėmesio sulaukė jos mini romanas „Kaip aš laukiau pavasario, arba Ledinė širdis“. Tačiau „Definicijos“ sukėlė audringą protestų bangą (kai kam iš pradžių atrodė, kad tai balandžio pirmosios pokštas) – neva tai „įžūlios paleistuvės arba nesveikos paauglės iškrypusios fantazijos paistalai“. Mat autorė vartojo necenzūruotą leksiką, žodžius, kurių mandagi visuomenė neištaria garsiai. Tuometinė moksleivė manė, kad tai, ką ji rašo, yra normalu, kad taip yra kuriama literatūra, jei tavo galvoje yra keiksmažodis, tai jį ir reikia paleisti. Ji taip suprato perskaičiusi K. Vonnegutą.

Diskusijos dalyvių ir žurnalistų dėmesio centre buvo rašinyje vartojami žodžiai „kekšė“, „krušti“, „seksas“. Didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į autorės amžių. Žiniasklaidoje buvo iškoneveikti konkurso organizatoriai. Buvo pasažų dėl autorystės (jos motina prozininkė). Švietimo ir mokslo ministerija oficialiai atsiribojo nuo šio konkurso, nes, anot biurokratų, moksleivių rašinių turinį vertino komisija, kurioje buvo tik Rašytojų sąjungos nariai. Šią skandalingą latvių literatūros istoriją žurnale „Latvju Teksti“ atkuria Inga Surguntė.

Suaugusieji, pamiršdami elementarią etiką, apibrėžties esmę, pavadinimo žaidimo prasmę, svaidė moralinius priekaištus ir aršiai puolė moksleivę. Iš pradžių net apsiginti neleido. Į diskusiją įsijungę rašytojai pirmieji „Definicijų“ tekstui suteikė kultūrinį kontekstą ir pabrėžė, kad nepatenkintieji nesuvokė kūrinio potekstės apie meilę, Dievą, motiną. Poetė Amanda Aizpurietė rašė: „Dabar didžiuma mūsų išsilavinusių vaikų žiūri dubliuotus filmus ir nesupranta, kodėl fuck ir tvaju matj latviškai skamba po velnių!“ Rašytojas J. Ruokpelnis savo požiūrį išsakė vienu talpiu sakiniu: „Kas sutinka su mūsų visuomenės moraliniu klimatu, tas yra absoliutus degeneratas.“

Šiemet I. Melgalvė prisimena: „Manau, kad gavau per galvą ne todėl, kad buvau pirmoji kažką parašiusi, bet todėl, kad tai buvo pirmas (toks) kūrinys, kuris buvo viešai pastebėtas ir visuomenė gavo progą jį išnarstyti. Tai tarsi išlindimas iš spintos į literatūrą (...). Aš nemanau, kad yra toks latvių autorius, kuris pasakytų: kai buvo publikuotos „Definicijos“, mano asmeniniame, literatūriniame gyvenime viskas pasikeitė. Tikrai ne. Bet kažkas pasikeitė –­­ aš manau, kad tai yra ne vien mano kartos ar konkrečių žmonių, bet daugiau literatūros posūkio taškas. Tai barjeras, kurį būtina įveikti. Manau, kad daugeliui žmonių lengviau rašyti todėl, nes blogiau nebegali būti.“

1999 m. I. Melgalvė išleido savo pirmąją knygą „Nepraradimų taškas“. Kai kam ji pasirodė savitu postmoderniu ritmu perpintas romantizmas. Paskui parašė pjeses „Misterijos“ (kartu su D. Grynvaldu), „Metalas“, „Nežmonės“, paskelbė eilėraščių (1999 m. I. Melgalvė dalyvavo 10-ojo „Poe­tinio Druskininkų rudens“ renginiuose).

2013 m. I. Melgalvė ėmė ir radikaliai pakeitė žanrą. Pasak rašytojos, „iš elitinės literatūros perėjau į žanrinę literatūrą, kur didvyrius galima išvilkti į dienos šviesą ir gerai iškeikti už jų padarytas kvailystes“. Toks yra jos romanas „Mirusieji neatleidžia“, nominuotas 2013 metų Latvijos literatūros metų premijai. 2014-aisiais geriausia metų vaikų knyga buvo nominuota jos „Strėlė, Žvaigždė ir Lai“.

I. Melgalvė prisipažįsta: „Man reikėjo labai daug laiko, kad atrasčiau savo kelią. Labai ilgai kovojau, kol supratau, kokio žanro imtis. Šuolis nuo eksperimentų iki fantazijos ir mokslinės fantastikos – dramatiškas.“

„Definicijos“ liko kaip savitas į literatūrą einančios jaunos kūrėjos manifestas. „Kiekvienos tautos literatūros istorijoje yra kūrinys, kuris sulaužo literatūrinės kalbos barjerus – paskui gali rašyti storžieviškai, ir žmonės to nebesureikšmina“, –­ teigia I. Melgalvė.

I. Melgalvės „Interviu su kanibalu“ skaitykite čia